MRF Turinio bankas MRF Turinio bankas
Prisijungti
Pagrindinis
Žiūrėti visus Video Audio Tekstas
Žiūrėti visus Video Audio Tekstas
Žiūrėti visus Video Audio Tekstas
Žiūrėti visus Video Audio Tekstas
Žiūrėti visus Video Audio Tekstas
Žiūrėti visus Video Audio Tekstas
Žiūrėti visus Video Audio Tekstas
Žiūrėti visus Video Audio Tekstas
Privatumo politika DUK
Tiriamosios žurnalistikos stipendijos • 2025.07.04 11:43

Gynyba kitaip: ar Lietuvai verta kurti samdomą kariuomenę ir kokį perimetrą gina brigada

Arūnas Milašius Delfi
Arūnas Milašius Delfi

Turinį įkėlė

Gynyba kitaip: ar Lietuvai verta kurti samdomą kariuomenę ir kokį perimetrą gina brigada

Lietuvai planuojant didinti gynybai skirtas lėšas verslininkai prakalbo apie tai, jog vertėtų pagalvoti apie samdomą kariuomenę. Kažką panašaus, kaip turi Prancūzija – Svetimšalių legioną.

Vienas iš šios idėjos siūlytojų „Hanner“ valdybos pirmininkas Arvydas Avulis.

Karinius specialistus jau tyliai samdo kaimyninės šalys. Tuo labiau, kad europarlamentarės Laimos Andrikienės pateiktoje Europos audito rūmų analizėje apie ES karinį mobilumą buvo konstatuotas faktas, kad Europoje šiandien greitai permesti didelius dalinius ir didelius ginkluotės kiekius neįmanoma.

Tiesa, Krašto apsaugos ministerijos komentaras „Delfi“ buvo trumpas: „Krašto apsaugos ministerija tokios galimybės nesvarsto.“

Grįžkime į istoriją

1940 m. birželio 1 d. duomenimis Lietuvos kariuomenėje buvo 28 005 žmonės – 26 084 kariai ir 2 031 civiliniai tarnautojai. Paskelbus mobilizaciją buvo galima pašaukti 120 400 karių.

Turėjome pakankamai gerai išvystytą karinę pramonę, gaminome netgi lėktuvus. Šiandien kalbame apie divizijos kūrimą, tai maždaug 20 tūkst. karių. Be to, kai kurie ekspertai siūlo neatsisakyti ir samdomų karių iš kitų šalių idėjos. Palyginimui, Latvija jau oficialiai paskelbė, kad kariuomenę didins iki 38 tūkst. žmonių.

Kaip realiai vyksta šiuolaikinis karas, kokią teritoriją galėtų ginti divizija, ar verta galvoti apie samdinius ir kiek galime pasiekti karinės pramonės srityje. Laidoje „Verslo požiūris“ Darius Antanaitis, gynybos ekspertas, ir Šarūnas Jasiukevičius, visuomenininkas ir verslininkas, kurio paiešką dėl paramos Ukrainai paskelbė Rusija ir už akių nuteisė 23 metams laisvės atėmimo.

„Atminkime, kad jei kalbame apie gynybos pramonę, ji turi vienintelį pirkėją – kariuomenę. Vakarų šalys pramonę išvystę taip, kad jos aprūpina savo ginkluotąsias pajėgas. Kita problema – pagrindinės detalės iš JAV ir norint šiuos ginklus perduoti kitai šaliai, kad ir Ukrainai, reikia atsiklausti JAV. Lietuvoje galime gaminti amuniciją ir panašias“, – dėlioja D. Antanaitis ir viliasi, kad 6 proc., kuriuos Lietuva ketina skirti gynybai, nebus tiesiog ištaškyti. Sudarytas sąrašas ko realiai reikia.

Kaip realiai vyksta mūšiai

Š. Jasiukevičius sako, kad jei kalbėsime apie kariuomenės pajėgumus, Ukrainoje brigada (3-5 tūkst. karių) gina 30-50 km ruožą nuo mėnesio iki dviejų. Priklauso nuo karo veiksmų intensyvumo, gamtinių sąlygų. Jei fronto ruožas ramus, tokio dydžio dalinys gali laikytis metus.

D. Antanaitis sako, kad brigados normatyvas tai 25 km frontas ir 25 km šio ruožo gylis. Kai kalbame apie tokio dydžio junginį, nekalbame, kad kariai stovi vienas šalia kito susirėmę pečiais. Skyrius užima 100 metrų ilgio poziciją, būrys 300 metrų ant 300 metrų ir batalionas prižiūri 5 km ruožą ir tiek pat į gylį. Tai priklauso nuo vietovės. Kuo ji atviresnė, tuo ginamas ruožas ilgesnis.

„Nereikia ginti visos sienos. Svarbu kryptys, kuriomis gali ateiti priešas. Lietuvoje jos trys. Pirma nuo Daugpilio, Latvija, kita nuo Baltarusijos ir Karaliaučiaus. Jei pastatysime diviziją prie Pasvalio, ją tiesiog apeis. Svarbiausia planavimas. Jei suplanuoji gynybą, teks suplanuoti ir maršrutus aprūpinti dalinius“, – karinius niuansus aiškina D. Antanaitis ir pripažįsta, kad mes vieni neapsiginsime. 2,5 mln. gyventojų prieš 140 milijonų. Dėl to ir tapome NATO nariais.

„Man nepatinka tai, kad tiesiog kalbame apie ateitį, nors realiai nieko nevyksta. Mums svarbiau vertinti ne mūsų kaip valstybės karinę galią, o politinę. Manau, mūsų padėtis gana rami ir kol kas nekinta į blogą pusę, tačiau tai nereiškia, kad galime nieko nedaryti. Turime sparčiai judėti“, – dėlioja Š. Jasiukevičius ir pripažįsta, kad trejus metus kalbame tik tai, kas bus padaryta be apčiuopiamų rezultatų.

Kareiviui milijonas – ar tai daug?

Lietuva divizijos kūrimui planuoja skirti 12-15 mlrd. eurų, beveik milijoną eurų kareiviui. Ar tai daug?

„Priminsiu, kad stodami į NATO gynybai įsipareigojome skirti 2 proc. BVP, tačiau niekada to nedarėme. Nuolat prašėme, kad kiti mumis pasirūpintų. Be to daug padėjome Ukrainai amunicija ir kitomis priemonėmis. Reikia atstatyti ir tai, ką atidavę. Kalbėdami apie diviziją kalbame ir apie kariuomenės didinimą. Vien statyboms reikės 4 mlrd. eurų. Grąžiname skolas“, – dėlioja D. Antanaitis ir sako, kad nusiritome iki tiek, kad Baltijos šalys prašo Kosovo albanų, kuriems dar neseniai patys padėjo, pagalbos. Šie žmonės jau važiuoja tarnauti į Latviją. Pasak eksperto, tai apgailėtina.

„Puikus pavyzdys Kroatija. Po karo jie atkūrė sugriautą valstybę, sukūrė puikią kariuomenę ir prašome jų pagalbos. Kalbėdami, kad ES bloga mes veidmainiaujame, turėtume pažiūrėti į veidrodį“. – dėsto D. Antanaitis.

Š. Jasiukevičius sako, kad divizija tai tiesiog lozungas ir idėja. Nuo to karių skaičius nekinta. Viską lemia geležies kiekis danguje, ant žemės ir kojų skaičius.

Samdoma kariuomenė

„Matėme kaip veikia samdomos kariuomenės rusai jas naudojo, tačiau matėme, kaip baigėsi „Wagner“ istorija. Būčiau už savo kariuomenę, nes su užsieniečiais būna visko, ypatingai kai pasikeičia politiniai vėjai“. – skeptiškai į idėją kurti samdomą armiją žiūri Š. Jasiukevičius.

D. Antanaitis ne toks skeptiškas ir sako, kad tokie daliniai, suformuoti iš svetimšalių, naudojami Prancūzijoje ir Taivanas, kurio jaunimas nenori eiti į savo kariuomenę, planuojama ją kurti. Didžioji Britanija samdo gurkus.

„Jei lojalūs užsieniečiai norėtų gauti mūsų šalies pilietybę, kodėl jų nepaprašius atitarnauti armijoje. Tačiau mes jau pridarėme klaidų kviesdami IT specialistus iš Rusijos ir Baltarusijos, kurie bent jau Vilniuje tapo jėga“. – pastebi D. Antanaitis.

Ekspertai pabrėžia, kad, jei, tarkime, Prancūzijoje keliolika tūkstančių Svetimšalių legiono karių net jei sugalvotų atsukti ginklą prieš savo šalį nebūtų didelė jėga. Lietuvai tai jau grėstų valstybingumo praradimu.

Profesionali armija nepakeis šauktinių

Gana skeptiškai apie samdomos kariuomenės ateitį kalba ir Edvardas Mažeikis, dimisijos generolas majoras, buvęs gynybos štabo viršininkas, buvęs Karinių oro pajėgų vadas, buvęs NATO standartizacijos biuro direktorius, buvęs direktoriaus pavaduotojas Europos gynybos agentūroje:

„Ilgesniam karui reikia daug rezervo karių. Profesionalų kariuomenė daug rezervo karių „prigaminti“ per trumpą laiką tiesiog negali. Mes jau turėjome vien profesionalus be šauktinių apie 10 metų. Teko grąžinti šauktinius. Vokiečiai, švedai irgi grįžta prie šauktinių idėjos. Suomiai niekada jų nebuvo atsisakę ir dabar su keliais šimtais tūkstančių rezervo karių visokiems driskiams iš rytų yra neįkandamas riešutas“.

E. Mažeikis tvirtina, kad dabar būtent ne laikas koncentruoti į gana mažus profesionalius dalinius. Atvirkščiai, reikia siūlyti visuotinį šaukimą į kariuomenę (neatmestina ir merginų šaukimą taip pat). Deja, mes dabar nepajėgiame visų pašaukti, nes trūksta kareivinių infrastruktūros, parengtų instruktorių ir karininkų. Poligonų, beje, irgi trūksta. Esami jau perkrauti, nes be mūsų dar ir sąjungininkų daliniai ten treniruojasi.

Plius prie to, reikia ieškoti naujų formų, rengti daug FPV dronų pilotų, rasti būdų, kaip aktyviai įtraukti kibernetinių operacijų specialistus (rengti juos atakuoti) ir t.t.

Liūdnos audito išvados

Laimos Andrikienės, europarlamentarės, analizė apie ES lėšas, skiriamas saugumui ir gynybai, neguodžia. 2023 m. tam skirta 1,4 mlrd. eurų, arba 0,7 proc. ES biudžeto. Neseniai paskelbtoje ataskaitoje apie karinį mobilumą auditoriai daro išvadą, kad karinės pajėgos dar negali greitai ir netrukdomai judėti visoje Europoje, o įgyvendinant šį planą padaryta nepakankama pažanga ir kliūtys dar neįveiktos. Tikslas per trumpą laiką perkelti didelius dalinius ir didelius įrangos kiekius dar nepasiektas.

Nors neseniai paskelbtas naujas planas, tačiau jo pagrindinis trūkumas – lėšos. 2024 m. ES šalys išleido 300 mlrd. eurų, tačiau pati ES tam išleido tik 1,7 mlrd. eurų. Lietuva tarp keturių šalių, kurioms teko didžiausia šių lėšų dalis.

Tačiau projektai atrinkti fragmentiškai ir atrinkti anksčiau nei nustatyti prioritetai. Kariniam mobilumui trukdo ir biurokratija. Pavyzdžiui, tankai iš vienos šalies negali judėti per kitą jei jų svoris didesnis nei numato tos šalies kelių eismo taisyklės, o apie tokį judėjimą turi būti pranešama prieš 45 dienas.

Nėra vieno koordinacinio centro ir neaišku kas ką veikia.

Lietuvių visuotinė enciklopedija samdomą kariuomenę apibūdina taip:

„Lietuvoje algininkai 15 a. sudarė mažą ginkluotųjų pajėgų dalį, nuo 16 a. antros pusės buvo svarbiausia jėga. Iš pradžių tarnavo tik svetimšaliai (lenkai, čekai, vokiečiai), nuo 16 a. 2 dešimtmečio buvo ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karių, nuo trečio ketvirčio jie sudarė algininkų daugumą. Samdyti algininkus leisdavo didysis kunigaikštis.

20 a. Europoje samdomoji kariuomenė beveik nebuvo naudojama. Per Kinijos ir Japonijos karus Kinijos pusėje kovėsi dvi Jungtinėse Amerikos Valstijose suformuotos vadinamųjų Amerikiečių savanorių grupės (200 naikintuvų ir 66 lengvieji bombonešiai). 20 a. 7–8 dešimtmetyje Afrikoje samdomoji kariuomenė buvo dažnai naudojama vidaus ir tarpvalstybiniuose konfliktuose. 21 a. pradžioje samdomoji kariuomenė naudojama Didžiojoje Britanijoje (Athollio kalniečių dalinys; įkurtas 1839, apie 100 žm., dalyvauja ceremonijose), Vatikane.

Europoje samdomąją kariuomenę iš pradžių sudarė nedideli raitelių būriai, vėliau – ir pėstininkai, artileristai, laivai su įgulomis. Išduodamas patentą verbuoti samdomąją kariuomenę valdovas nurodydavo kariuomenės dydį ir skiriamas lėšas. Kuopas rinko kapitonai, samdinius verbavo jų padėjėjai. Samdomosios kariuomenės drausmė 11–19 a. priklausė nuo laiku mokamo atlyginimo, aprūpinimo, karo grobio. Samdinys už algą turėjo įsigyti šarvus, ginklų, drabužių, maisto.

Atsirado nauja kovos su samdomąja kariuomene taktika: trikdomas aprūpinimas, ypač algos mokėjimas, vengiama tiesioginio mūšio ir priešas priverčiamas sutikti su puolančiojo reikalavimais. 20 a. samdomoji kariuomenė buvo dažnai ideologiškai motyvuota, todėl mažiau priklausoma nuo grobio, iš jos beveik nebuvo dezertyruojama.“

Šį straipsnį dalinai finansavo Medijų rėmimo fondas.

 

Autorius: Arūnas Milašius

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama

Panašūs įrašai

2025-07-04

Arūnas Milašius. Kruvinas karas dėl postų ir kaip tai veikia Vilniaus NT rinką

Arūnas Milašius. Kruvinas karas dėl postų ir kaip tai veikia Vilniaus NT rinką
2025-07-04

Valstybė tyliai pakeitė vieną mokestį – skaudės daug kam

Valstybė tyliai pakeitė vieną mokestį – skaudės daug kam
2025-07-04

„Achema“ – į ją rankas ištiesti gali dar vienas žaidėjas ir kodėl ji staiga pasidarė svarbi Lietuvai

„Achema“ – į ją rankas ištiesti gali dar vienas žaidėjas ir kodėl ji staiga pasidarė svarbi Lietuvai
2025-07-04

Lenkija vėl lietuvių horizonte: verslas žmones samdo per šią šalį, kokie ten mokesčiai

Lenkija vėl lietuvių horizonte: verslas žmones samdo per šią šalį, kokie ten mokesčiai
2025-07-04

EK užsimojo prieš strateginę Rusijos prekę – už ją ir lietuviai moka dešimtis milijonų eurų

EK užsimojo prieš strateginę Rusijos prekę – už ją ir lietuviai moka dešimtis milijonų eurų
Dalintis straipsniu
Gynyba kitaip: ar Lietuvai verta kurti samdomą kariuomenę ir kokį perimetrą gina brigada