„Nemuno aušros“ pateiktą pasiūlymą vadina amžiaus afera ir įžvelgia didelį pavojų

Seime atsiradus „Nemuno aušros“ atstovų iniciatyvai leisti miškuose statyti namelius aplinkosaugos aktyvistai įspėja apie rimtus pavojus. „Delfi“ jie įvardijo konkrečius argumentus, kodėl nameliai miškuose nėra gera idėja. Tuo pačiu „Delfi“ klausia Seimo opozicijos atstovų nuomonės, kaip opozicija vertina valdančiųjų planus įteisinti namelius miške.

Išleido 140 tūkst. eurų

Miškų įstatymo pakeitimo projektą parengė, kaip nurodyta aiškinamajame rašte, „aušrietis“ Martynas Gedvilas. Tačiau formaliai prie rengėjų nurodyta visai eilė „Nemuno aušros“ frakcijos narių, tarp kurių ir Remigijus Žemaitaitis. Be to, jis idėją leisti statyti miškuose palaikė ir savo feisbuko paskyroje. Galiausiai visuomenininkams nerimą kelia Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininko, socialdemokrato Lino Jonausko pozicija.

Taip pat „Delfi“ išsiaiškino, kad Aplinkos ministerija namelių miškuose galimybių studijai jau išleido nemenką sumą. Buvo pasirašytos dvi viešųjų pirkimų sutartys, kurių vertė – 140 tūkst. eurų.

Šiuo metu siekiant išanalizuoti ir įvertinti miško namelių poveikį, rengiama galimybių studija „Dalies miškų atvėrimo nedidelių rekreacinių miško namelių statybai galimybių įvertinimas ir pasiūlymų parengimas“.

Šią analizę atlieka Lietuvos inžinerijos kolegija (anksčiau – Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegija). Studijos rengimo kaina yra 99 910 Eur.

Ji turi būti parengta vėliausiai iki 2026 m. gruodžio mėn. pabaigos.

Aplinkos ministerijos atstovai patikslino, kad sutartis su kolegija buvo pasirašyta 2023 m. gruodžio 27 d.

Ir tai ne vienintelis pirkimas. Štai 2022 09 21 buvo pasirašyta kita sutartis dėl miško mokslo darbo „Rekomendacijų dėl nemedieninių pajamų iš miško ekonominio modelio parengimas“ parengimo paslaugų. Sutarties vertė – 43.558,79 Eur. Paslaugą turėjo suteikti tiekėjų grupė, kurioje – UAB „Civitta“ ir ta pati jau minėta mokslo įstaiga – Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegija.

Taigi, studijoms dėl miško trobelių jau išleista daugiau nei 140 tūkst. eurų.

Aplinkos ministerijos klausėme, kodėl nebuvo apsiribota vienu pirkimu už beveik 44 tūkst. eurų ir kodėl papildomai buvo nusipirkta galimybių studija už 100 tūkst. eurų iš Lietuvos inžinerijos kolegijos.

Taip pat teiravomės, kodėl ministerija perka mokslo darbus, galimybių studijas, o ne sprendimus priima remdamasi savo specialistais ir sau pavaldžių institucijų specialistais? Ar tai nėra perteklinis išlaidavimas?

Aplinkos ministerijos Miškų politikos grupės vadovas Aurimas Saladžius „Delfi“ paaiškino, kodėl buvo pasirašytos dvi sutartys.

„2022 m. pasirašyta sutartis dėl mokslinio darbo „Rekomendacijų dėl nemedieninių pajamų iš miško ekonominio modelio parengimas“ buvo skirta platesniam nemedieninių pajamų šaltinių iš miško analizei. Joje buvo nagrinėjami devyni pagrindiniai nemedieninių pajamų šaltiniai, tarp kurių tik viena dalis buvo skirta miško trobelių statybos ir nuomos galimybėms.

Tuo tarpu 2023 m. užsakyta galimybių studija „Dalies miškų atvėrimo nedidelių rekreacinių miško namelių statybai galimybių įvertinimas ir pasiūlymų parengimas“ yra išsamesnis tyrimas, skirtas būtent šiam klausimui – miško trobelių statybos reguliavimo teisiniam ir ekonominiam vertinimui, rizikų analizavimui bei rekomendacijų parengimui.

Šios studijos poreikis buvo numatytas tiek Nacionaliniame susitarime dėl miškų, tiek Seimo rezoliucijoje „Dėl miškų politikos“, todėl buvo svarbu atlikti atskirą ir išsamesnį tyrimą“, – teigė A. Saladžius.

Kodėl ministerija perka mokslo darbus, galimybių studijas, o ne sprendimus priima remdamasi savo specialistais ir sau pavaldžių institucijų specialistais?

„Miško namelių statybos klausimas yra kompleksinis ir susijęs su aplinkosauginiais, rekreaciniais, ekonominiais bei teisiniais aspektais. Ministerijos specialistai priima sprendimus remdamiesi įvairių sričių ekspertais, tačiau detali analizė ir mokslinis pagrindimas yra būtini siekiant priimti subalansuotus ir duomenimis grįstus sprendimus.

Be to, miškų politika formuojama ne tik ministerijos viduje – jai įtaką daro socialiniai partneriai, mokslininkai ir įvairios suinteresuotos grupės. Todėl tokie tyrimai yra svarbi įrodymais pagrįstos politikos dalis“, – aiškino A. Saladžius.

Seimo „Nemuno aušros“ frakcija jau parengė Miškų įstatymo pataisas dėl namelių miškuose statybos. Vis dėlto Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas L. Jonauskas laikosi pozicijos, kad namelių statybą turi reglamentuoti ir įstatymo pataisas parengti būtent Aplinkos ministerija. Taigi, ar ministerija rengs pati pataisas ir siūlys savo reglamentavimą ar tiesiog palaikys „Nemuno aušros“ frakcijos pateiktą projektą?

„Šiuo metu ministerija nėra priėmusi sprendimo dėl konkrečių įstatymo pataisų ir vertina tiek jau parengtus, tiek galimus naujus siūlymus. Planuojama, kad platesnis miško ekonomikos reguliavimas, įskaitant miško namelių statybos galimybių įvertinimą, bus įtrauktas į rengiamą ilgalaikę miškų politikos strategiją iki 2050 m.

Atsižvelgus į galimybių studijos išvadas bei visuomenės ir suinteresuotų šalių nuomonę, bus sprendžiama dėl galimo teisinio reguliavimo inicijavimo“, – nurodė A. Saladžius.

Aplinkos ministras Povilas Poderskis yra minėjęs, kad galima būtų leisti statyti namelius miškuose, jei miško savininkai mažiau kirstų miško. Tai kokie pakeitimai šiuo metu paruošti ir teikiami Seimui, apribojantys miškų kirtimą Lietuvoje?

„Norint labiau apsaugoti miškus, Aplinkos ministerijos derinti pateiktoje Vyriausybės išvadoje dėl Miškų įstatymo projekto siūlomas griežtesnis ūkininkavimo režimas saugomose teritorijose esančiuose miškuose, nacionaliniuose ir regioniniuose parkuose. Taip pat siūloma mažinti didžiausią leistiną plynojo pagrindinio miško kirtimo plotą regioniniuose parkuose, biosferos rezervatuose ir draustiniuose iki 1 ha.

Ūkiniuose miškuose siūloma sumažinti maksimalų leistiną plynojo pagrindinio miško kirtimo plotą iki 4 ha (vietoj anksčiau siūlytų 8 ha).

Taip pat būtų numatyta galimybė išmokėti kompensacijas visiems privačių miškų savininkams, kurių miško žemėje visiškai uždraudžiami pagrindiniai miško kirtimai“, – teigė A. Saladžius.

Ekologas mato didelių pavojų gamtai

Kaip aplinkosaugininkai vertina šiuos „Nemuno aušros“ siūlomus pakeitimus? Ekologas Erlandas Paplauskis labai kritiškai apie tai atsiliepė.

„Taip, kaip dabar komunikuojama problema, tai čia labiau reiktų vertinti per visuomenės priešinimo prizmę negu per ekologinę prizmę. Visuomenės grupės miškų eksploatavimo problemas mato skirtingai ir norint nepriešinti ir nekiršinti visuomenės, mano nuomone, gera praktika yra prieš teikiant įstatymų pakeitimų projektus, pasiūlymus, išdiskutuoti viešojoje erdvėje, išgirstant ne tik suinteresuotas grupes, bet ir išklausant kompetencijos centrų nuomonę“, – teigė E. Paplauskis.

Pasigirsta vertinimų, kad statybos miškuose gamtiniu požiūriu net pavojingiau nei miško kirtimai. Ką apie tai mano ekologas?

„Kai klausimas keliamas būtent taip, trumpas atsakymas būtų paprastas: taip, gali. Bet gali būti ir priešingai. Nes viskas priklauso nuo vietovės ir saugomų vertybių. Norėdamas būti sąžiningas, turiu pasakyti, kad kai kur blogiau kirtimai, o kai kur net žmogaus apsilankymas blogiau už kirtimus. Vienas naikina kirtimai, su kitomis nesuderinama jokia rekreacija, jokio skirtumo – didelio ar mažo namelio statyba bus vykdoma, su kai kuriomis rūšimis nesuderinamas žmogaus buvimas miške. Kai kurie saugomi paukščiai, pavyzdžiui, juodasis gandras, gali mesti lizdą net nuo vieno žmogaus apsilankymo jautriu periodu. Mes net būtinu atveju, kai reikia teikti išvadas miškininkams tam tikru periodu prie lizdų neiname ir verčiame laukti interesantus, kol tai nebekels grėsmės lizdui. Bet norint tiksliai apibrėžti, kada kenkia, kada ne, reiktų visą straipsnį parašyt ir vieno specialisto neužtektų“, – teigė ekologas.

Jis aiškino, kad gamtai daug žalos padarytų ir išgėrusių žmonių lėbavimas miške.

„Kaip gamtininkas drįstu pastebėti, kad vasarą sunku savaitgalį keliaujant gamtoje nesusidurti su orgijų garsais ir bumčikais iš galingų kolonėlių. Turint galvoje, kad beveik pusė miškų Lietuvoje privatūs, savininkų tūkstančiai, o miško valdos mažos, tai tokios pašiūrės miškus paverstų Bangladešo lūšnynais, vertinant gyvūnijos akimis. Plėšrieji paukščiai gi mišką mato iš aukštai ir ieško nuošalios vietos, jiems netinka kolektyviniai sodai. Tik todėl jų ir turime, kad turime didelių miško masyvų, kuriuose nėra urbanizacijos. Triukšmas yra vienas iš trikdymo elementų ne tik saugomoms paukščių rūšims“, – aiškino E. Paplauskis.

Čia pat jis teigė matantis ir daugiau grėsmių.

„Na, jeigu įstatymas leistų visuose privačiuose miškuose statybas, nesvarbu kokių pastatų, net palapines, tuomet turėtume naikinti „Natura 2000“ statusą ten, kur saugomos retos miško paukščių rūšys, lūšys. Ir tam reiktų Europos Komisijos leidimo. Kad politikų savivalės neapskųstų gamtininkai, tikėtis naivu. Sankcijos būtų milijoninės, be jokios abejonės. Jau dabar visuomenininkai privertė Aplinkos ministeriją teisiniu būdu vertinti kiekvieno kirtimo poveikį saugomoms rūšims ir buveinėms ES mastu saugomose teritorijose. Bet ten, kur saugomos tik buveinės, kartais gali ir nebūti jokio neigiamo poveikio joms. Tai čia kaip kur. Bet negi mums tik ES vėzdas rodiklis, o patys nesuprantame, kad turi būti kažkur žmogaus neužšlamštintų gamtos plotų. Nes tai, kas mums gražu, gamtai yra svetimkūnis. Ji architektų skonio nevertina“, – kalbėjo ekologas.

Jei prie namelių atsirastų tvoros, kokį poveikį tai turėtų miško ekosistemai?

„Tvorų klausimas subtilus. Tarsi draudžiama, nes privaloma leisti visuomenei lankytis miške, bet leidžiama įrengti aptvarus elniniams žvėrims laikyti. Tai jūs geriau galit visuomenei papasakot, ar sąžiningai naudojamasi tomis išimtimis. Tvoros miškuose, be abejo, svetimkūnis, atima plotus iš žvėrių. Jeigu suaugusiam žvėriui nesunku peršokti aukštą tvorą, tai jaunikliui neįmanoma. Bet mes taip jau neturim to miškų natūralumo, tai dar labiau juos sukultūrinti nėra apie mišką, tai miško numiškinimas.

Bet jei leistumėte, atkreipčiau dėmesį, kad saugomose teritorijose yra numatyta galimybė planuoti rekreacines zonas. Tai adekvačiai planuojant yra įmanoma kažkokiu būdu visuomenės poreikį rekreacijai tenkinti nedarant žalos gamtai. Bet tai tam yra planavimo procesas, kai kur įmanoma tokias zonas suplanuoti atlikus pasekmių aplinkai vertinimą. Idėja, kad visiems leisti automatiškai statybas visur, kur tik yra kirtimų apribojimų, vietoje kompensacijų mokėjimo už patiriamus nuostolius nėra gera. Tikrai nėra taip, kad visada geriau namelis negu kirtimai. Kažkaip civilizuota valstybė išmintingiau turi sugebėti derinti skirtingus visuomenės grupių interesus, jų nepriešinant, o randant sutarimus. Jau dabar plynų miško kirtimų mastai visuomenei vis sunkiau suprantami. Dar užmest ant viršaus miško naikinimą statybomis – drąsu. Kai žmonės tiek kartų buvo apgauti tyčia sukuriant spragas įstatymuose, vargu ar taip primityviai pavyks įtikinti, kad čia nekuriama dar viena landa įstatyme pagal NT lobistų užsakymą. Nors kaip minėjau, matyčiau kai kur suplanuoti galimybę keisti ūkinio miško statusą į rekreacinio, bet tikrai ne stichiškai bet kur“, – teigė E. Paplauskis.

„Girių spiečius“ kategoriškai prieš

Miškų apsaugoje besispecializuojanti organizacija „Girių spiečius“ „Delfi“ teigė nepritarianti skubotoms ir neapgalvotoms miškų atvėrimo statyboms pataisoms.

„Visiškai sutinkame su nuogąstavimais ir prielaidomis, kad jei būtų priimtas skubotai parengtas įstatymas, leidžiantis statyti namelius miškuose be aiškių saugiklių – tiek saugomose teritorijose, tiek gamtai vertinguose ūkiniuose miškuose – tai sukeltų daug problemų. Tokie pokyčiai paskatintų ne tik namų statybą, bet ir infrastruktūros – elektros linijų, vandentiekio, kitų inžinerinių tinklų – diegimą miškuose.

Lietuvoje jau dabar pasitaiko atvejų, kai miško žemėje vykdomos statybos net ir nelegaliai. Tokiais atvejais atsiranda tvoros, privačios nuosavybės riboženkliai, o tai kertasi su Konstitucijoje įtvirtintu miškų atvirumo principu, leidžiančiu visuomenei naudotis miškais“, – teigė nevyriausybinės organizacijos atstovai.

Be to, nevyriausybininkai pridėjo: „Pažvelgus į privačių miškų sklypus šalia ežerų, akivaizdu, kad be aiškių apribojimų, tokių kaip namelių dydis, jų tankis tam tikroje miško teritorijoje, atstumas nuo vandens apsaugos zonų, šis įstatymas galėtų sukelti pavojingus pokyčius. Tai lemtų labiausiai lankomų privačių miškų urbanizaciją, o kartu ir negrįžtamus neigiamus padarinius gamtai bei visuomenės teisėms.“

Šimonių girios bendruomenei nerimą kelia Lino Jonausko pozicija

Šimonių girios bendruomenė taip pat pasiūlymą leisti miške statyti įvertino neigiamai. „Šį pasiūlymą vertiname itin neigiamai. Lietuvos miškai iki šiol buvo viena griežčiausiai nuo urbanizacijos saugomų teritorijų – statybos juose draudžiamos tam, kad būtų išsaugotos natūralios ekosistemos ir visuomenė turėtų laisvą prieigą prie gamtos. Tokia iniciatyva atvertų Pandoros skrynią – jei bus įteisintos net ir „poilsinės“ statybos, ilgainiui miškuose pradės dygti ištisi užstatyti kvartalai, kaip jau nutiko kai kuriose saugomose teritorijose.

Be to, statybos galimybė miškų apsuptyje jau egzistuoja – namų valdos ir žemės ūkio paskirties sklypuose galima statyti, tačiau miško paskirties žemė iki šiol buvo apsaugota nuo tokių procesų. Nematome jokio pagrindo šią apsaugą silpninti“, – kalbėjo Šimonių girios bendruomenės atstovai.

Taip pat jie mano, kad su nameliais į miškus atkeliautų ir inžinerinė infrastruktūra, o tai labai kenktų gamtai.

„Statybos neišvengiamai reikštų infrastruktūros plėtrą: atsirastų keliai, elektros linijos, vandentiekis, nuotekų sistemos, apšvietimas. Tai ne tik suardytų natūralią aplinką, bet ir naikintų gyvūnų buveines, trikdytų jų gyvenimo ritmą. Be to, infrastruktūros plėtra skatintų didesnį lankytojų srautą, triukšmą bei taršą.

Gyvendami saugomoje girioje jau dabar matome, kaip miškų apsauga silpnėja: iš pradžių jautrioje teritorijoje atsiranda prabangi palapinė ar nedidelis poilsinis pastatėlis, vėliau išvažinėjamas keliukas, atsiranda poreikis „sutvarkyti“ mišką – kertami medžiai, keičiama upelio vaga, natūrali aplinka virsta kultivuojamu parku. Net ir nelegalių statybų atveju institucijos dažnai nesugeba tinkamai sureaguoti, todėl tokia „legalizacija“ būtų pražūtinga Lietuvos gamtai“, – teigė Šimonių girios bendruomenės atstovai.

Galiausiai bendruomenė mato ir tvorų miške pavojų.

„Net jei pradiniuose planuose būtų numatyta vengti aptvėrimų, ilgainiui naujakuriai siektų „apsaugoti savo teritoriją“, taip ribodami visuomenės galimybes laisvai lankytis miškuose. Jau dabar turime pakankamai pavyzdžių, kai miškuose ir prie vandens telkinių atsiranda nelegalios tvoros, dirbtiniai barjerai ar kitos priemonės riboti patekimą į gamtines vietoves. Jei bus leista statyti poilsinius namelius, tokių atvejų tik daugės, o institucijos neturės pakankamų galių ar noro juos kontroliuoti“, – teigė nevyriausybinės organizacijos atstovai.

Jų teigimu, tokiu būdu būtų urbanizuojami lankomiausi Lietuvos miškai, esantys prie ežerų ir upių. Galiausiai jiems nerimą kelia Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininko Lino Jonausko pozicija. 

„Žmonės nori kurtis ne bet kur miške, o būtent prie gražiausių gamtos vietų – ežerų, upių, šaltinių. Todėl nerimą kelia ne tik „Nemuno aušros“ siūlymas, bet ir Seimo Aplinkos komiteto pirmininko Lino Jonausko idėja leisti namelių statybas rekreaciniuose miškuose, „pavyzdžiui, prie ežerų“, bei Aplinkos ministro Povilo Poderskio išsakytas noras atverti miškus poilsinių namelių statybai. Panašu, kad tai reikštų, jog pirmiausia būtų urbanizuotos būtent vaizdingiausios ir vertingiausios gamtos vietos.

Mums gerai pažįstamas vietos praradimo jausmas. Jau dabar išgyvename skaudžią situaciją – be leidimo ir poveikio aplinkai vertinimo Šimonių girioje, šalia griežtai saugomo šaltinio, pradėtas statyti poilsinis namukas. Ši brangi vieta neatpažįstamai pasikeitė. Jei miškuose bus leista statyti, tokie atvejai gali tapti masiniu reiškiniu.

Tokie pokyčiai reikštų ne tik gamtinės įvairovės niokojimą, bet ir socialines problemas – miškai, kurie dabar yra atviri visiems, būtų paversti privačiomis poilsio zonomis išrinktiesiems, o paprasti žmonės turėtų ieškoti naujų vietų gamtos prieglobsčiui. Jautrios ekosistemos patirtų dar didesnį spaudimą, laukiniai gyvūnai būtų stumiami iš savo natūralių buveinių.

Apibendrinant: mes nepritariame miškų urbanizacijai ir kviečiame visuomenę aktyviai įsitraukti į šią diskusiją, kol dar turime galimybę išsaugoti gamtą ateities kartoms“, – teigė Šimonių girios bendruomenės atstovai.

Patyrusi aplinkosaugininkė tai vadina amžiaus afera

Lietuvoje gerai žinoma aplinkosaugininkė, šiuo metu dirbanti Aplinkos apsaugos sistemoje, sutiko pasidalinti savo nuomone, bet prašė nenurodyti jos tapatybės. Ji teigė, kad jei ši idėja būtų įgyvendinta, tai būtų galima pavadinti amžiaus afera.

„Tikrai nėra svarbiausia, kas siūlo, bet patį siūlymą, jei jis būtų įgyvendintas būtų galima prilyginti amžiaus aferai prieš miškus. Šis siūlymas demonstruoja didžiulį žmogaus egoizmą prieš visą gamtą – žmonijos išlikimo pagrindą. Panašu, kad užmiršom (nežinom), kas yra miškas, miško ekosistema, kas yra miškų apsauga, galiausiai miškų ūkis.

Pamiršom ir tai, kokiomis sąlygomis miškas buvo grąžintas buvusiems savininkams, vėliau jų parduotas. Niekas niekada jokių lūkesčių dėl statybų galimybės žmogui nesuteikė. Dar daugiau. Konstitucinis teismas aiškiai įvardijo, kad taikomas miškų reglamentavimas yra tinkamas. Tad lieka tik trumparegiškas požiūris – asmeninė nauda, nubraukiant bendrą valstybės, visuomenės interesą, net nesitariant su visuomene. Pirma padarom, tuomet galvojam apie pasekmes…

Pajuokausiu. Jei norim gyventi miške, tai ir gyvenkim kaip gyvūnai. Lygiomis teisėmis, t. y. be pastatų. Bet kuriuo atveju, visiškai nesuprantama Miškų įstatymo pakeitimo papildymo skuba. Jei jau užsakyta studija, pradėta visuomenės apklausa, tai pirmiausia reikia sulaukti jos rezultatų.

Miškų įstatymo pakeitimo siūlymai labiau apriboti plote, nei girdisi diskusijose socialiniuose tinkluose. Jie apsiriboja IV grupės miškais. Bet nereikėtų užmiršti, kad būtent tokie miškai užima liūto dalį. Siūlomas straipsnis pavadintas „Statyba miško žemėje“. Mano nuomone, tai nesuderinama su miško sąvoka. Namai ne grybai, miške jie neauga... Siūloma leisti statyti laikinuosius poilsinius statinius, kurių bendrasis plotas neviršija 24 kv. m. Laikinas statinys gali būti ir 3, ir 10, ir 15, ir daugiau metų. Kažkada buvo nuostata, kad laikinu, laikomas statinys, kuris gali stovėti 3 metus. Dabar tokios nuostatos nėra. Kodėl ne daugiau 24 kv. m? Kuo tai pagrįsta? Niekas nedraudžia šio ploto padidinti, tegu vėliau“, – kalbėjo žinoma aplinkosaugininkė.

Vis dėlto ji mato ir daugiau trūkumų: „Žvelgiam toliau. Namelių statybos negali prieštarauti aplinkosauginiams vertinimams. Kas tai? Kas tokius atliks? Neduok die, kad tai bus galima atlikti rengiant miškotvarkos projektus. Juos apskritai rengia ne aplinkosaugos specialistai.

Dar teigiama, kad statiniai negalės būti naudojami kaip nuolatinė gyvenamoji vieta, jie negalės būti pritaikyti gyvenamajai paskirčiai. Įdomus, kas tai sukontroliuos. Visi žinom, kad trūksta ir darbuotojų, ir finansinių, materialiųjų išteklių.

„Vasarnamiai turi būti statomi nepažeidžiant miško ekosistemų vientisumo...“ Tai kad bet kokia žmogaus intervencija su statybomis, su statiniais savaime yra ekosistemų vientisumo pažeidimas... „Draudžiama daryti poveikį natūraliems vandens telkiniams...“ Įdomu, kur pasidės nuotėkos? Jei ne tiesiogiai į vandenį, tai per gruntą. Taip jau gamta surėdyta.

Tenka priminti, kad pagal galiojančią Lietuvos teisinę sistemą rekreacinė veikla su statybomis galima rekreacinėse zonose. Visuose kituose miškuose galima poilsiauti be statinių. Gamtai pažinti taip pat statinių nereikia, o kaimo turizmo plėtrai skirtos kaimo turizmo sodybos. O miškų apsauga niekaip nesuderinama su statybomis nepriklausomai nuo jų dydžio, su rekreacine veikla, kuriai reikia namelių. Paleidus šį džiną iš butelio žalos gamtinei aplinkai tiesiog neįmanoma išvengti.“

Jos teigimu, papildomų rizikų kelia ir prie tokių namelių kuriama infrastruktūra.

„Žmogus seniai nutolo nuo gamtos, netgi jos bijo. Net palapinėje ne kiekvienas galėtų poilsiauti, nakvoti. Žmogui reikia patogumų visomis prasmėmis: patogiai nuvažiuoti (ne nueiti kelis kilometrus), turėti visus buitinius patogumus, ryšį su visuomene. Be to, gyvendamas, atlikdamas fiziologinius poreikius žmogus daro poveikį gamtai. Tam kad neterštų aplinkos, reikės nuotėkų sistemų, kt. Tai reiškia, kad be intervencijos į gamtą, be jos pakeitimo (beje, labiausiai gamtą keičia, naikina statybos; ir visai nesvarbu, kokio dydžio).

Pabandykim įsivaizduoti bendrą galimą tokio sprendimo poveikio mastą. Labai svarbu matyti bendrą vaizdą. Pasiūlyti Miškų įstatymo pakeitimai galiotų visiems miško savininkams, kurių miškai priskirti IV grupei. Tad poveikis turėtų būti vertinamas pagal miško sklypų skaičių, kuris bus gerokai daugiau nei keli šimtai tūkstančių.

Kad būtų paprasčiau, įsivaizduokim miško plotą su 100 miško sklypų. Dar nepamirškim, kad sklypų ribos dažniausiai yra neracionalios: sklypai ilgi (g. b. ir iki 200 m ilgio), vingiuoti. Visi norės namelio (būdelės) arčiau vandens telkinio. Dėl to turėsim užstatytas paežerių, paupių juostas, ruožus, kvartalus. Tai jau ne miškas, ne gamta, o kultūrinis kraštovaizdis, kuris be reguliavimo taps balaganu, nes kiekvienas statys taip, kaip jam „gražu“, „patinka“. Taip ir stovi akyse Dusios ežero pakrantė, kur rekreacinėje zonoje kiekviename sklypelyje žmonės įsirengė poilsiavietes (lauko baldus) iš to, ką turėjo, kaip kam atrodė: vienas statinys kreivas, kitas šleivas, vienam panaudota sena, kitam nauja mediena, spalvos skirtingos, įvažiavimai ir tie užtverti skirtingai... Kičo per akis. Kaip sakė vienas profesorius: „nei Dievui žvakė, nei velniui šakė“…“, – teigė patyrusi aplinkosaugininkė.

Galiausiai ji įvertino ir pavojų gamtai.

„Didžiausia problema gamtai, miškui – jo fragmentacija, suskaidymas keliais, privažiavimais, prifarširavimas svetimkūniais (šiuo atveju nameliais – būdelėmis). Geriau jau paskirti miško plotą, plotus, nustatyti sąlygas statyboms, bet ne visur, bet kur leisti statyti, t. y. paversti mišką statybų aikštelėmis. Pastatai gali būti statomi rekreacinėse zonose, ne bet kur. Taip sako visa teisės aktų sistema.

Nuolatine intervencija į miškus išvarom gyvūnus iš jų namų, o paskui stebimės, pavyzdžiui, vilkų elgesiu. O kur jiems dėtis? Viskas susiję matomais ir nematomais ryšiais. Juos sutraukius, prasideda negrįžtami procesai. Arba vėliau teks mokėti labai brangiai...

Panašu, kad visai pamiršome planavimą. Sukūrėm sistemą, bet kažkam prireikus tiesiog leidžiam elgtis bet kur ir bet kaip, net nesusimąstydami apie galimas pasekmes.

Dar vienas niuansas. Kai atidarom duris, nepasakydami nuo iki, tai kiekvienas susikuria savo taisykles. O bendros tendencijos rodo, kad nepasiekus tam tikro bendro supratimo, brandos lygio, sudarom prielaidas anarchijai. Kaip vienas mokslininkas stebėjosi, „kaip galima išsaugoti dešrą, ją valgant“, šiuo atveju gali perfrazuoti „siūlome išsaugoti mišką, jį užstatant, urbanizuojant“. Kiekvienas statybų taškas tampa urbanizuotos teritorijos užuomazga. Ten kur yra pradžia galima eiti toliau, galima plėtoti statybas. Taip jau surėdytas gyvenimas“, – teigė aplinkosaugininkė.

Aistė Gedvilienė įžvelgia daug rizikų

O ką apie valdančiųjų planus leisti miške statyti namelius mano Seimo opozicija?

Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų atstovė, Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininko pavaduotoja Aistė Gedvilienė teigė „Nemuno aušros“ atstovo M. Gedvilo pasiūlymą vertinanti neigiamai.

„Nepaisant to, kad vasarnamis miške skamba romantiškai, pasiūlymą vertinu neigiamai ir esu įsitikinusi, kad jis padarys daugiau žalos nei naudos. Praktiškai neįsivaizduoju, kad pritarus tokiai iniciatyvai, bus apsiribota tik laikino statinio atsiradimu. Kad žmogus galėtų atvažiuoti iki namelio, reikės kelio, kad galėtų kokybiškai leisti laiką, reikės elektros, vandens ir nuotekų, kad galėtų patogiai būti, reikės lauko baldų ir taip be pabaigos. Nors projekto autoriai sako, kad vasarnamis turėtų būti tik poilsiui, o ne nuolatiniam gyvenimui, nėra aišku, kas bus atsakingas už įstatymo priežiūrą ir kaip bus užtikrinta, kad vasarnamiai netaps nuolatinio gyvenimo vietomis.

Pažymėtina ir tai, kad Lietuvoje yra apie 250 tūkstančių privačių miškų savininkų, vidutinė valda apie 3 ha. Priėmus tokį įstatymą teoriškai miškuose galėtų atsirasti tiek pat vasarnamių. Tokiu būdu prasidės nesustabdoma miškų, ypatingai gražiausių vietų prie upių ir ežerų, urbanizacija. Galiausiai, toks miškų užstatymas padarys įtaką miško vientisumui, ekosistemoms ir biologinei įvairovei“, – nurodė Seimo narė.

Jos teigimu, jei žmonės pasistatys namelius, kuriuose norės leisti laiką, kai kas naudos komerciniais tikslas – nuomos kitiems asmenims, tai neišvengiamai reikės visų patogumų.

„Toks pirminis vasarnamių įteisinimas, kartu reiškia ir iki šiol nebuvusio lūkesčio sukūrimą – leisti statyti miškuose. Vėliau šį lūkestį suvaldyti, bus praktiškai nebeįmanoma“, – dėstė Seimo narė.

Be to, A. Gedvilienė įvardijo ir tvorų pavojų.

„Jau ir dabar žmonės, kurie gyvena seniai įsikūrusiose sodybose miškuose, skundžiasi, kad smalsūs grybautojai ar uogautojai neretai ateina beveik iki slenksčio. Dabar tokių sodybų yra gana mažai. Siekiant atliepti jų poreikius, bet užtikrinti ir plačios visuomenės interesus laisvai vaikščioti miškuose, buvo nutarta, kad sodybų savininkai gali pakabinti įspėjamuosius ženklus. Tačiau neabejoju, kuomet prasidės miškų urbanizacija, netruks atsirasti iniciatyvos ir leisti tverti tvoras, siekiant apsaugot turtą ir užtikrinti privatumą“, – aiškino A. Gedvilienė.

Jos vertinimu, statybos pirmiausia paliestų gražiausius, kitaip tariant, lankomiausius šalies miškus.

„Neabejoju, kad žmonės statysis namelius gražiausiose gamtos vietose – kur teka upė, yra ežeras, gamta yra turtingiausia. Taip pat labai tikėtina, kad vasarnamiai pradės dygti miškuose prie miestų. Tokiu būdu labiausiai lankomi ir gražiausi miškai pradės tarnauti siauriems rateliams savininkų, o visuomenė palaipsniui bus išstumta“, – kalbėjo Seimo narė.

Kaip ketina balsuoti A. Gedvilienės frakcija Seime?

„Šiuo metu frakcijoje esame tik trumpai apsikeitę nuomonėmis. Didelė dalis kolegų yra skeptiški ir vertina šį projektą nepalankiai. Tačiau išsami frakcijos pozicija bus suformuota tuomet, kada projektas atsiras Seimo darbotvarkėje“, – teigė A. Gedvilienė.

Ligita Girskienė siūlo mokytis iš jau padarytų klaidų

Seimo Aplinkos apsaugos komiteto narė nuo Lietuvos valstiečių, žaliųjų ir Krikščioniškų šeimų sąjungos frakcijos Ligita Girskienė teigė, kad sudaryti bent mažiausią galimybę statyboms miškuose reiškia atverti Pandoros skrynią.

„Tai buvo bandoma padaryti jau ne kartą. Šios idėjos autoriai puikiai supranta, kad „nekaltų“ poilsio namelių statyba miške sukels negrįžtamų pasekmių miško ekosistemai. Reikės atsivežti statybines medžiagas, vykdyti statybas ir pan. Vien jau šie procesai išbalansuos miško gyvenimą. Nekalbu jau apie tolimesnę galimą proceso eigą. Šiandien prisidengiant nameliais poilsiui be jokių komunikacijų, po metų bus teikiami pasiūlymai leisti įsivesti elektrą, įsirengti nuotekų tvarkymo sistemą, privažiavimą ir pan. Vėliau miškuose atsiras gyvenamieji kvartalai. Garantuoju“, – teigė Seimo narė.

Ir iš karto ji pateikė konkrečių pavyzdžių: „Nebūkime naivūs ir mokykimės jau iš padarytų klaidų. Pasižiūriu, ką padarė apsukruoliai Nidoje, Svencelėje, Karklėje, Giruliuose... Kas darosi paežerėse ir sodų bendrijose. Institucijos nebe sugeba sustabdyti nekontroliuojamo statybų proceso. Tikiuosi, kad kolegos Seime supras tokio sprendimo galimas pasekmes ir balsuos atsakingai.“

Simonas Gentvilas mato prieštarą Konstitucijai

Buvęs aplinkos ministras ir Seimo Aplinkos apsaugos komiteto narys nuo Liberalų sąjūdžio „Delfi“ teigė, kad „aušriečio“ M. Gedvilo įstatymo pakeitimo projekte mato didelių trūkumų. Todėl, jo nuomone, pataisa gali prieštarauti Konstitucijai.

„Yra pliusų, bet pavojai yra labai dideli. Aš jaučiu visuomenės norą, kad miškai būtų mažiau kertami ir labiau naudojami kitoms veikloms. Tada miško savininkams lyg ir reikėtų suteikti kažkokias kitokias galimybes, ne tik lentas turėti. Bet kita vertus, jokie saugikliai neapgalvoti. Visada konstitucinė prieštara būdavo apie tai, kad miškas gali būti paverčiamas kitoms reikmėms tik dėl visuomenės poreikių. Tai yra keliai, sąvartynai, oro uostai, poligonai. Tik tada, kai yra viešieji poreikiai. O čia atsiranda privataus intereso pavertimas.

Visada mūsų teisinėje sistemoje būdavo sakoma, kad dėl privačių interesų miškas negali būti verčiamas kitoms reikmėms. Mano prognozė, kad Seimo Teisės departamentas įrašys prieštarą Konstitucijai. Tuo labiau, kad projektas nekokybiškas. (…) Čia einama ne per viešąjį interesą, bet per privatų. Žiauriai nesubalansuotas projektas“, – teigė S. Gentvilas.

Be to, jis mato ir tvorų pavojų.

„Pagal įstatymą miškas negali būti užtvertas. Nebent tu padarysi taip, kaip padarė Ramūnas Karbauskis. Tu sakai: aš savo miško valdoje pradedu laikyti laukinius gyvūnus – danielius, lapes, elnius ar dar kažką. Ir tada apsitveri tą teritoriją. Tai ne viena tokia teritorija yra aptverta. Tai IV miškų grupė galimai irgi taps aptverta. Tai klausimas, ar tikrai Lietuvoj trūksta namų ir namelių galimybių, kad eitume į miškus“, – teigė S. Gentvilas.

Tuo metu Seimo narys M. Gedvilas, kuris ir pateikė pasiūlymą leisti miške statyti, nesutiko su aplinkosaugininkų kritika. Jis „Delfi“ paaiškino, kodėl parengė šias pataisas.

„Žmonės turės, kur paatostogaut, kur pavasarot. Ten namukai be infrastruktūros. Nebus elektros, reikės generatorių. Nieks ten nekas kažkokių tualetų, reikės biotualetų. Jie bus nepritaikomi gyvenimui. Bus paskata išsaugoti mišką. Kitas dalykas – ūkininkai žemės ūkio paskirties žemėje taip pat gali statyti ką nori. Ūkinis miškas irgi kaip ir ūkinė žemė. Čia ne tai, kad žmonės gyventų, o kad stengtųsi išsaugoti, turėtų, kur nuvykt, pabūt. Čia nesistengiama kažkokios komercijos daryt.

Jeigu bus priimta, tada bus svarstomi įgyvendinimo būdai. Aš manyčiau, kad reiktų nustatyt, jog hektare būtų ne daugiau nei vienas, kad daug nepristatytų. Turi būti šokia tokia apsauga, kad nebūtų naikinama miško paklotė. Reikės ir savivaldybės leidimų. Savivaldybės Aplinkosaugos skyrius turės pasižiūrėti savo planuose, ar ten toje vietoje galima. Bus tokių apsaugos ribojimų“, – kalbėjo Seimo narys.

Aplinkosaugos aktyvistai baiminasi dėl naujų tvorų miške, nes savininkai gali siekti tokius namelius apsitverti.

M. Gedvilas aiškino, kad šiuo metu tvorų nenumatoma, bet svarstė, kad šis klausimas gali iškilti Seimo komitetuose.

„Šiai dienai nenumatoma apsitverti. Komitetuose bus apie tai kalbama, bet aš nemanau, kad 24 kvadratinių metrų namukui kažką reikia apsitverti. Ten jie (aplinkosaugos aktyvistai – red. past.) daug pergyvena dėl to, kas būtų, jeigu būtų. Aš jau daug komentarų priskaičiau, kad čia tik pradžia, kad pradės statyti tris ar keturis vieną prie kito, juos sujungs ir t.t. Visokių teorijų gali prikurt. Bet iš esmės ne, čia yra gal daugiau miško išsaugojimui. Ūkiniuose miškuose yra taip: atėjo branda ir juos galima plynai iškirst ir nebeliks jų. Čia jau bus paskata žmogui pasilikt jį (mišką – red. past.). Čia ir miško apsaugai dalinai būtų galima priskirt“, – aiškino Seimo narys.

Autorius: Tomas Janonis

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama