Vertingiausi Lietuvos miškai – pavojuje: valdžia jau turi sprendimą, ką konkrečiai keisti

Lietuvos saugomose teritorijose auga patys vertingiausi mūsų šalies miškai. „Delfi“ domisi, kokį procentą saugomų miškų Lietuva planuoja pasiekti ir ką ketinama keisti dėl miškų kirtimų saugomose teritorijose. Pavyzdžiui, Aplinkos ministerija aiškina, kad ketinama riboti plynuosius kirtimus.

Aplinkos ministerijos planas

Aplinkos viceministro Ramūno Krugelio paklausėme, kiek planuojama išplėsti saugomas teritorijas Lietuvos miškuose ir kokį procentą saugomų miškų mes ketiname pasiekti.

Jis pateikė tokį atsakymą: „2024 m. priimtas ES Gamtos atkūrimo reglamentas įpareigoja valstybes nares taikyti atkūrimo priemones taip, kad Europos bendrijos svarbos buveinių ir saugomų rūšių būklė nebūtų bloginama ir už „Natura 2000“ tinklo ribų. Taigi, įpareigojimai orientuoti ne į paprastą saugomo ploto padidinimą, o į natūralių buveinių ir saugomų rūšių išsaugojimą ir atkūrimą. Lietuvoje yra 54 natūralių buveinių tipai ir daugiau kaip šimtas EB svarbos augalų ir gyvūnų rūšių, kurių atkūrimo priemonės turi būti taikomos, jeigu jų apsaugos būklė nėra gera. Tikslas iki 2030 m. – atkūrimo priemones pritaikyti bent 30 proc. tokių buveinių plotų ir rūšių radaviečių, kurių būklė nėra gera. 

Iš 54 natūralių buveinių tipų 12 tipų yra miškų buveinės. Aplinkos ministerija svarsto keletą teisinio reguliavimo alternatyvų, kaip užtikrinti visų tipų buveinių už „Natura 2000“ tinklo ribų apsaugą ir atkūrimą. Tarp šių alternatyvų yra ir pasiūlymas eiti įprastu naujų saugomų teritorijų steigimo keliu, tačiau tai užtrunka ilgai, be to, pats procesas yra brangus. Kita galima alternatyva – išplėsti Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo taikymą ir numatyti buveinių išsaugojimo reikalavimus, kaip tai yra dabar numatyta natūralių pievų ir ganyklų atveju, kai tokie plotai patvirtinami po inventorizacijos, neatliekant teritorijų planavimo proceso. 

Dėl šių teisinio reguliavimo alternatyvų bus apsisprendžiama rengiant Nacionalinį gamtos atkūrimo planą ir pasiūlymus dėl įstatymų pakeitimo.“

Kalbant apie plynuosius kirtimus saugomose teritorijose, R. Krugelis aiškino, kad XIX Vyriausybės programoje akcentuojama, jog plynieji kirtimai saugomose teritorijose bus ribojami. „Siekiant įgyvendinti šį tikslą, su tuo susiję pasiūlymai bus pateikti koreguojant šiuo metu Seimui svarstomą Miškų įstatymo naujos redakcijos projektą“, – teigė aplinkos viceministras.

Kokia apskritai šios ministerijos vadovybės strategija dėl kirtimų saugomose teritorijose? Ar yra vizija, kokie kirtimai ir kokie jų mastai saugomose teritorijose turėtų būti galimi? Ir kaip turėtų keistis dabar galiojanti tvarka? 

R. Krugelis į šiuos klausimus atsakė štai taip: „Svarstoma keisti reglamentavimą, kad plynieji miško kirtimai saugomose teritorijose būtų vykdomi su kaip galima mažesniu neigiamu poveikiu gamtai. Koreguojant šiuo metu Seimui pateiktą Miškų įstatymo naujos redakcijos projektą, bus siūloma visiškai uždrausti plynuosius pagrindinius miško kirtimus nacionaliniuose parkuose ir draustiniuose, o regioniniuose parkuose, ten kur tai leidžiama, juos apriboti, nustatant, kad būtų vykdomi ne didesnėmis kaip 1 hektaras biržėmis. 

Siekiant vengti plynųjų miško kirtimų ir įgyvendinti Vyriausybės programą, taip pat planuojama skatinti gamtiškąją (artimesnę gamtai) miškininkystę, sugriežtinant miško kirtimų technologinius reikalavimus, juos labiau susiejant su gamtoje vykstančiais procesais ir papildant kirtimų ribojimus miškuose aptinkamų saugomų rūšių radavietėse ir augavietėse. 

Atkreipiame dėmesį, kad visiškai atsisakyti plynųjų miško kirtimų saugomose teritorijose negalima, kadangi nemažą jų dalį sudaro pušynai ir kitų šviesiamiegių medžių rūšių medynai. Šiuose medynuose turėtų būti palikta galimybė ribotai taikyti šį miško kirtimų būdą, kadangi juo siekiama sudaryti geresnes sąlygas šviesai reiklesnių medžių rūšių naujajai kartai atsikurti ir augti.“

Kiek miškų saugome

Tuo metu Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos atstovė Diana Rakauskaitė „Delfi“ teigė, kad saugomose teritorijose miškai užima 762435,91 ha plotą. Tai sudaro 62,8 proc. teritorijos.

D. Rakauskaitės teigimu, jokie kirtimai negalimi I grupės miškuose. Tuo metu plyni pagrindiniai kirtimai negalimi: II grupės miškuose; gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose, jei yra III ar IV miškų grupė, negalimi tose dalyse, kur yra EB svarbos miško buveinės ir tose miško sklypuose ar jų dalyse, kur yra saugomų rūšių augavietės ar radavietės; saugomose teritorijose, kurioms yra suteiktas „Natura 2000“ BAST statusas ir tik tose dalyse, kur yra kartografuotos EB svarbos natūralios miško buveinės.

Ji reziumavo, kad jokie kirtimai negalimi 27920,94 ha teritorijoje (3,66 proc. nuo miškų, esančių saugomose teritorijose). Tuo metu plyni kirtimai negalimi 280172,03 ha teritorijoje (36,75 proc. nuo miškų, esančių saugomose teritorijose).

Iš esmės priklausomai nuo saugomos teritorijos tipo, miškų grupės ir saugomų teritorijų tvarkymo planų ar nuostatų sprendinių, specialiųjų žemės naudojimo sąlygų, saugomose teritorijose, VSTT atstovės teigimu, gali būti vykdomi visų rūšių pagrindiniai plynieji ir neplynieji, sanitariniai, ugdomieji, specialieji ir kiti miško kirtimai.

„Tai yra, jei tai yra regioninis parkas, jo miškai, kaip ir visi Lietuvos miškai, yra priskirti skirtingoms miškų grupėms. II grupės miškuose gali būti vykdomi tik neplynieji pagrindiniai miško kirtimai – atrankiniai ir atvejiniai pagrindiniai miško kirtimai, plynieji ir neplynieji sanitariniai miško kirtimai, specialieji miško kirtimai. Jei tai IV grupės miškas, jame gali būti vykdomi ir plynieji pagrindiniai miško kirtimai.

Tačiau atsižvelgiant į saugomų teritorijų tvarkymo planų sprendinius, nuostatus ar saugomų teritorijų tipinio apsaugos reglamento nuostatas, specialiųjų žemės naudojimo sąlygų reikalavimus, ar jeigu saugomai teritorijai yra suteiktas Europos ekologinio tinklo „Natura 2000“ buveinių ar paukščių apsaugai svarbios teritorijos statusas, miško kirtimai gali būti apribojami ar draudžiami tam tikrose vietose, kur yra saugomos gamtinės ar kraštovaizdžio vertybės“, – nurodė VSTT atstovė.

Be to, ji pridūrė, kad saugomų teritorijų kraštovaizdis formuojamas ir kraštovaizdžio formavimo miško kirtimais medžiai ir krūmai kertami prie miškuose esančių lankomų ir saugomų gamtos ir kultūros paveldo objektų, turizmo trasų, pažintinių ir rekreacinių takų, rekreaciniuose miškuose.

„Šiais miško kirtimais siekiama tikslingai formuoti miškingą kraštovaizdį, vizualiai išryškinti estetiniu, gamtiniu ar kultūriniu požiūriu vertingą kraštovaizdį, jo elementus, sudaryti galimybes apžvelgti vaizdingas erdves ar objektus arba siekiant formuoti miško erdvinę struktūrą ir medžių rūšių sudėtį taip, kad ji kiek galima labiau atitiktų vietovės, kurioje vykdomas šis miško kirtimas, apsaugines ir rekreacines funkcijas. Kraštovaizdžio formavimo miško kirtimus leidžiama vykdyti visuose miškuose, išskyrus I grupės miškus, jeigu tai neprieštarauja saugomų teritorijų planavimo dokumentų sprendiniams ir atitinka saugomų teritorijų tvarkymo ir apsaugos tikslus, teisės aktų, reglamentuojančių veiklą šiose teritorijose, reikalavimus“, – dėstė D. Rakauskaitė.

Kirtimai galimi net ir draustiniuose

Didžioji dalis saugomų teritorijų miškų priklauso valstybei. Vertinant procentaliai valstybiniai miškai užima 65 proc. plotą, privatūs miškai užima 35 proc. plotą.

Kaip skiriasi ūkininkavimas Lietuvose saugomose teritorijose nuo paprastų ūkinių miškų? Kokia papildoma apsauga šiems miškams garantuojama?

D. Rakauskaitė pateikė tokį atsakymą: „III miškų grupių miškuose, esančiuose saugomose teritorijose, ir IV grupės miškuose, esančiuose nacionaliniuose parkuose, pagrindiniai miško kirtimai ir medienos ištraukimas iš jų draudžiami nuo kovo 15 d. iki rugpjūčio 1 d., jei saugomai teritorijai kitais teisės aktais nenustatyta kitaip.

Saugomose teritorijose galioja tam tikros specialiosios žemės naudojimo sąlygos, kurios apsaugo nuo intensyvių miško kirtimų kartografuotas Europos Bendrijos svarbos natūralias buveines bei saugomų rūšių radavietes ir (ar) augavietes.

IIA miškų grupės ar į saugomas teritorijas patenkantį III miškų grupės mišką plynaisiais sanitariniais miško kirtimais, turi būti paliekami visi sveiki ir mažai pažeisti, vertinant pagal Miško sanitarinės apsaugos taisyklių 4.10 ir 4.16 papunkčius, atsparūs abiotiniams veiksniams medžiai (išskyrus I ardo egles, kai kirtimas vykdomas dėl pavojingų medžių liemenų kenkėjų išplitimo, ir pavojų keliančius medžius).

Saugomose teritorijose gali būti rekomenduojama: nenaudoti trąšų ir pesticidų; palaikyti natūraliam miškui būdingą medynų rūšinę sudėtį ir medynų vertikaliąją struktūrą; atkuriant mišką, formuoti natūraliam miškui artimos rūšinės sudėties mišrius medynus, pirmenybę teikiant savaiminiam atžėlimui; želdymui naudoti tik vietinės kilmės medžių rūšių sodinukus; pušies ir eglės monokultūrinius medynus ugdomaisiais ir specialiaisiais kirtimais transformuoti į mišrius medynus, artimus natūraliai rūšinei sudėčiai.“

Taip pat pasidomėjome, kaip išduodami leidimai kirsti mišką saugomose teritorijose? Kokios funkcijos čia patikėtos valstybinių parkų direkcijoms ir jų gamtosaugos specialistams?

VSTT atstovė aiškino, kad leidimus kirsti mišką išduoda Valstybinė miškų tarnyba. Saugomų teritorijų direkcijos, jos teigimu, nuo 2024 m. kovo mėnesio nedalyvauja leidimų kirsti mišką išdavimo procese. Ar miško kirtimai atitinka saugomų teritorijų apsaugą ir tvarkymą bei saugomų rūšių apsaugą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus, prieš išduodama leidimą kirsti mišką patikrina Valstybinė miškų tarnyba vadovaujantis Leidimų kirsti mišką išdavimo tvarkos aprašo 24 p.

Tuo metu, kai miško kirtimas planuojamas Europos ekologinio tinklo „Natura 2000“ teritorijoje ir (ar) jos artimoje aplinkoje, turi būti įvertinamas planuojamos miškų ūkio veiklos įgyvendinimo poveikio reikšmingumas „Natura 2000“ teritorijai ir joje saugomoms gamtinėms vertybėms. Šį vertinimą vadovaujantis Planų ar programų ir planuojamos ūkinės veiklos įgyvendinimo poveikio įsteigtoms ar potencialioms „Natura 2000“ teritorijoms reikšmingumo nustatymo tvarkos aprašo 37.¹ p. atlieka saugomų teritorijų direkcijos.

Žmonės dažnai įsivaizduoja, kad draustiniuose kirtimai negalimi ir labai nustemba draustinyje pamatę iškirstą mišką. Taigi VSTT atstovų paprašėme paaiškinti, kokie kirtimai galimi draustiniuose.

„Draustiniuose kirtimai iš tikrųjų nėra visiškai uždrausti, tačiau jie yra reglamentuojami ir galimi tam tikromis sąlygomis. Gamtiniai ir kompleksiniai draustiniai priklausomai nuo jose saugomų vertybių, jų steigimo tikslo yra priskiriami IIA ar III miškų grupei. Atsižvelgiant į tai, IIA miškų grupėje leidžiami neplynieji pagrindiniai miško kirtimai – atrankiniai ir atvejiniai pagrindiniai miško kirtimai, taip pat leistini sanitariniai, ugdomieji, specialieji miško kirtimai.

Jei draustinis ar jo dalis priskirta III miškų grupei, be anksčiau išvardintų, leistini ir plynieji pagrindiniai miško kirtimai. Plynieji ir atvejiniai pagrindiniai miško kirtimai draustiniuose draudžiami tose vietose, kuriose auga Europos Bendrijos svarbos natūralios buveinės ar yra pagal Saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių įstatymą saugomų augalų, grybų augavietės arba gyvūnų radavietės, vadovaujantis Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo nuostatomis.

Pagal šalyje galiojančias Miško kirtimų taisykles, kiekvienai medžių rūšiai yra nustatomas tam tikras minimalus medžių kirtimo amžius metais ir kirtimų laikas“, – teigė D. Rakauskaitė.

Kokia saugomų teritorijų plėtra

Jos teigimu, sprendžiant, kurie miškų plotai turėtų tapti saugomomis teritorijomis arba kuriems turėtų būti taikomas specialus režimas, atsižvelgiama į kriterijus: biologinė įvairovė (teritorijos, turinčios retų, nykstančių ar endeminių rūšių buveinių), ekosistemų unikalumas (unikalios ar retai sutinkamos ekosistemos, turinčios ypatingą ekologinę vertę, sengirės), gamtos paveldo vertybės (gamtos objektai ar reiškiniai, turintys mokslinę, kultūrinę ar estetinę reikšmę), ekologinis vientisumas (teritorijos, kurios prisideda prie ekologinių koridorių formavimo ir ekosistemų sąveikos palaikymo).

Šie kriterijai yra apibrėžti Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatyme, kuris reglamentuoja saugomų teritorijų steigimą, apsaugą ir tvarkymą.

„Europos Sąjunga (ES) siekia išsaugoti natūralias buveines pagal Buveinių direktyvą (92/43/EEB), kuri įpareigoja šalis nares saugoti nykstančias ekosistemas ir jų biologinę įvairovę. Kiekvienai šaliai narei nustatomi konkretūs tikslai, atsižvelgiant į esamą gamtinę situaciją bei poreikį išsaugoti tam tikras buveines. Todėl ir Lietuvoje kai kuriems miškams suteikiamas „Natura 2000“ statusas, atsižvelgiant į jame esančias nustatytas gamtines vertybes t.y. Europos Bendrijos svarbos natūralias buveines ir (ar) rūšių buveines.

Lietuvoje vis dar trūksta svarbių ES saugomų buveinių, tokių kaip miškapievės, plačialapių ir mišrūs miškai, pelkėti lapuočių miškai, griovų ir šlaitų miškai bei aliuviniai miškai. Joms didžiausią grėsmę kelia intensyvi miškininkystė, ūkininkavimas, melioracija, erozija ir hidrologinio režimo keitimas“, – dėstė D. Rakauskaitė.

Taigi, kiek planuojama išplėsti saugomas teritorijas Lietuvos miškuose?

„Lietuvoje saugomų teritorijų plėtra yra svarbi tiek gamtos apsaugos, tiek mūsų pačių gerovei. Šalies miškai atlieka ne tik ekologinį, bet ir socialinį vaidmenį – jie prisideda prie klimato kaitos švelninimo, saugo biologinę įvairovę ir suteikia galimybes poilsiui gamtoje.

Nors Lietuva yra įsipareigojusi prisidėti prie Europos Sąjungos tikslo, kad ne mažiau kaip 30 proc. teritorijos būtų saugoma, svarbiausia – mūsų pačių požiūris į gamtą. Šiuo metu apie trečdalis miškų jau yra tam tikru būdu saugomi, o tolimesnė plėtra priklauso nuo nacionalinių prioritetų ir visuomenės poreikių. Lietuvos miškingumo didinimo strategijoje numatyta, kad iki 2050 m. šalies miškingumas turėtų siekti bent 38 proc., o kai kuriose vizijose – net 40 proc.

Konkrečių tikslų dėl saugomų miškų procento padidinimo dar nėra aiškiai nustatyta, tačiau galima tikėtis, kad saugomų teritorijų ribos plėsis, atsižvelgiant į gamtosaugos ekspertų rekomendacijas, mokslinius tyrimus ir visuomenės palaikymą. Tai svarbu ne tik siekiant tarptautinių tikslų, bet ir išsaugant Lietuvos gamtą ateities kartoms“, – teigė D. Rakauskaitė.

Kas vyksta nacionaliniuose parkuose

Dzūkijos nacionalinis parkas yra labai miškingas. Parko direkcijos atstovas Evaldas Klimavičius „Delfi“ teigė, kad Dzūkijos nacionalinis parkas yra viena miškingiausių Lietuvos teritorijų. „Miškai užima 48404 hektarų plotą, kas sudaro maždaug 82,9 proc. viso Dzūkijos nacionalinio parko teritorijos ploto“, – nurodė direkcijos atstovas.

Jo paklausėme, kiek procentų ir kokį plotą sudaro teritorijos, kur Dzūkijos nacionaliniame parke negalimi jokie kirtimai.

„Dzūkijos nacionaliniame parke yra griežtai saugomos teritorijos (Musteikos, Povilnio, Skroblaus rezervatai), kuriose negalimi jokie kirtimai. Šios teritorijos užima apie 1997,98 hektarų, kas sudaro maždaug 3,4 proc. viso parko ploto teritorijos. Plynieji miško kirtimai negalimi visoje Dzūkijos nacionalinio parko teritorijoje“, – teigė E. Klimavičius.

Privatūs miškai Dzūkijos nacionaliniame parke užima 29475 ha valstybiniai – 18243 ha plotą.

Direkcijos atstovo teigimu, parko teritorijoje vyrauja pušynai, kurie užima virš 90 procentų parko teritorijos. Dominuoja jaunuolynai, vidutinio amžiaus ir bręstantys medynai.

Pavyzdžiui, Žemaitijos nacionaliniame parke miškai užima 51,65 proc. teritorijos. Tai sudaro 11236 ha.

„Vadovaujantis Miškų įstatymo 3 straipsnio nuostatomis, plynieji pagrindiniai kirtimai nacionaliniuose parkuose draudžiami, išskyrus pelkinių ir užmirkusių augaviečių medynus. Be to, atskirais atvejais yra galimi plyni sanitariniai kirtimai. Pažymėtina, kad bet kokia ūkinė veikla, įskaitant visų rūšių kirtimus, draudžiami rezervatuose – 5,6 proc. ŽNP teritorijos arba 1226,5 ha“, – teigė Žemaitijos nacionalinio parko direktorius Ramūnas Lydis.

Jo teigimu, parke valstybiniai miškai užima 5783,5 ha, privatūs – 5452,5 ha plotą.

„Vyrauja eglynai (apie 44 proc.), pušynai (22 proc.), beržynai (16 proc.), ąžuolynai (virš 5 proc.), baltalksnynai – apie 4 proc. Dominuoja virš 60 m. amžiaus medynai“, – teigė R. Lydis.

Aktyvistai mato didelių problemų

Kaip bebūtų, aplinkosaugos aktyvistai savo praktikoje mato nemažai problemų saugomuose šalies miškuose. Pavyzdžiui, Šimonių giria yra viena vertingiausių Lietuvoje. Taigi, bendruomenės paklausėme, su kokiomis problemomis ir kokiais iššūkiais susiduria aplinkosaugos aktyvistai kalbant apie šios girios apsaugą.

Šimonių girios bendruomenės pirmininkė Barbora Domarkaitė pateikė išsamų atsakymą.

„Visas Šimonių girios biosferos poligonas, aprėpiantis 23 000 ha miškų masyvą (Šimonių girią ir aplinkinius miškus), yra laikomas „saugoma teritorija“. Jis buvo įkurtas siekiant išsaugoti girios ekosistemą su vertingomis miškų, pievų, pelkių bei kitomis natūraliomis buveinėmis, taip pat apsaugoti retas paukščių rūšis: juoduosius gandrus, mažuosius erelius rėksnius, lėlius, žalvarnius, juodąsias meletas, ligutes. Tačiau nepaisant oficialiai deklaruojamų tikslų, realybė yra kitokia. Senos ir vertingos girios vietos dažnai neatpažįstamai pasikeičia per naktį ar savaitę – miškai iškertami, o pievose prie šaltinių dygsta namukai.

Mes, vietinių kaimų ir viensėdžių gyventojai, 2019 metais susibūrėme į Šimonių girios bendruomenę, siekdami apsaugoti tai, kas dar liko. Mes stabdome kirtėjų techniką, tikriname leidimus, pranešame apie pažeidimus, siūlome įstatymų pataisas, ginčijame ydingus planavimo dokumentus, organizuojame diskusijas. Kitaip tariant, neatlyginamai atliekame darbą, kurį turėtų vykdyti už aplinkosaugą atsakingos institucijos. Kodėl tai darome? Nes niekas kitas to nedaro. Nėra veiksmingos kirtimų ir kitų pažeidimų kontrolės ir nėra institucijų, prisiimančių atsakomybę už tai, kad giria ateityje išliktų vertinga ir turtinga gamta. Jei pažeidimai išaiškinami, tai tik visuomenės pastangomis, o jei jie lieka nepastebėti, dažnai niekas jų ir neišaiškina.

Žvelgiant į platesnį kontekstą, Europos Sąjungos tikslas yra iki 2030 metų grąžinti gamtai 30 proc. sausumos teritorijų ir užtikrinti jų apsaugą. Lietuvai dar toli iki šio tikslo: skelbiama, kad saugomos teritorijos sudaro apie 18 proc. šalies ploto, tačiau realybė yra dar blogesnė. Šimonių girios biosferos poligonas – puikus pavyzdys, kaip Lietuvoje imituojama aplinkosauga. Visa ši teritorija įskaičiuota į tuos 18 proc., ji taip pat įtraukta į europinį „Natura 2000“ tinklą. Tačiau realios apsaugos priemonės taikomos tik mažai daliai girios – vos 10 proc. teritorijos (žemėlapyje tamsiai žaliai pažymėti plotai – red. past). Likusioje dalyje miškų kirtimai vyksta beveik be apribojimų“, – teigė B. Domarkaitė.

Vertingiems miškams kilo grėsmė

Jos teigimu, net ir tiems mažiems plotams, kuriuos įsipareigojome griežtai apsaugoti, kyla grėsmė.

„Pavyzdžiui, Inkūnų kaime, kurį sudaro septyni miškuose išsibarsčiusieji vienkiemiai, per pastaruosius trejus metus įvyko šeši grubūs gamtos naikinimo atvejai. Čia yra trys griežtai saugomos buveinės: Vakarų taiga, Stepinė pieva bei Nekalkingi šaltiniai ir šaltiniuotos pelkės. Visoms joms per pastaruosius metus iškilo grėsmė išnykti. Vakarų taigos plotui buvo išduotas kirtimo leidimas, tačiau bendruomenės pastangomis jis buvo sustabdytas. Stepinė pieva naikinama, nes ten ūkiškai įveisinėjami medynai. O šaltinio teritorijoje be projekto ir leidimo pradėtos kaimo turizmo sodybos statybos. Net kai bendruomenė ar girios lankytojai nustato pažeidimus, institucijos pasirodo bejėgės juos sustabdyti.

Likusioje Šimonių girios „saugomoje“ teritorijoje vyrauja chaosas. Inkūnų kaimo miškuose vienas politikas privačiame miške išsikasė tvenkinį, kitas valstybinėje žemėje savavališkai įkūrė skulptūrų parką ir įvedė apšvietimą, o trečia gyventoja be leidimo iškirto senolius medžius draustinyje. Šios veiklos vykdomos neteisėtai, bet institucijos, net ir žinodamos apie įstatymų pažeidimus, dažnai nesiima realių veiksmų. O tais retais atvejais, kai pažeidėjai nubaudžiami, nuobaudos yra tokios menkos, kad neatgraso nuo pakartotinių veiksmų.

Dar didesnė problema – kad dauguma kirtimų vyksta „teisėtai“. Nuo 2019 metų mūsų bendruomenė nuolat teigia, kad „Natura 2000“ teritorijose prieš išduodant leidimus kirsti mišką būtina įvertinti poveikį gamtinei aplinkai. Tačiau Aplinkos ministerija, Valstybinė miškų urėdija ir Valstybinė miškų tarnyba ilgą laiką ignoravo šią būtinybę. 2023 metais Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) pagaliau patvirtino, kad tokie vertinimai turi būti atliekami. Tai atrodė kaip proveržis, tačiau Aplinkos ministerija netrukus įvedė supaprastintą vertinimo procedūrą, kuri iš esmės nieko nekeičia – kirtimai tęsiasi be tikrų mokslinių įvertinimų.

Mes, vietos gyventojai, kartais per mėnesį institucijoms išsiunčiame dešimtis pranešimų apie pažeidimus arba ginčijame institucijų sprendimus. Šiuo metu teisme nagrinėjamas mūsų ieškinys Nacionalinei žemės tarnybai, kurį inicijavome nuo statybų gindami Europos lygiu saugomą šaltinį. Tačiau tokia situacija nėra normali. Vietos bendruomenės, kurių nariai turi savo darbus ir asmeninius gyvenimus, negali vienos užtikrinti, kad po dešimtmečio „saugomose“ teritorijose dar liks ką saugoti. Viešojo gamtosauginio intereso gynimo našta negali kristi ant visuomenės pečių – šį darbą privalo atlikti tam skirtos valstybės institucijos: pirmiausia Aplinkos ministerija, o kai kuriais atvejais – ir prokuratūra“, – aiškino B. Domarkaitė.

Ne kartą „Delfi“ rašė, kad kirtimams kartais leidimai išduodami net ir ten, kur kirtimai draudžiami. Paklausėme, kiek Šimonių girios bendruomenė tokių atvejų yra užfiksavusi. Ir kodėl susiklosto tokia situacija?

„Mes užfiksavome vieną neteisėtai išduotą leidimą saugomoje Vakarų Taigos buveinėje, o atlikus vidinį tyrimą VMT rado dešimtis tokių leidimų. Dėl to buvo apkaltintas vienas iš tarnybos pareigūnų. Galbūt yra ir daugiau tokių atvejų, tačiau jei niekas nesiima tikrinti, jų niekas ir nepastebi. Esamos kirtimų taisyklės turi daug spragų, todėl nebūnant specialistu labai sunku nustatyti pažeidimus. Pavyzdžiui, mums žinomi atvejai, kai prisidengiant sanitarinėmis priemonėmis iškertami sveiki medžiai draustinyje.

Tokios situacijos iš dalies susiklosto dėl efektyvios institucinės kirtimų kontrolės trūkumo. Jei koks pilietis nepamatys ir neapskųs įtartino kirtimo, pažeidimas greičiausiai liks nepastebėtas.

Vis dėlto didžiausia žala Šimonių girios saugomai teritorijai kyla ne dėl neteisėtų kirtimų, o dėl žalingų miškų kirtimo ir intensyvaus ūkininkavimo praktikų įteisinimo saugomose teritorijose. Medienos pramonės lobistai pasirūpino, kad teisės aktai leistų plynai kirsti saugomus miškus, ir dabar jie priešinasi šios ydingos sistemos pokyčiams. Tuo tarpu Europos Sąjunga spaudžia mus vykdyti jai duotus įsipareigojimus apsaugoti gamtą, lyg tai būtų svarbiau jiems nei mums patiems“, – nurodė B. Domarkaitė.

Mano, kad saugomos teritorijoms iškilo pavojus

Kas turėtų keistis, kad Šimonių giria išliktų ateities kartoms ir kad būtų apsaugota nuo nepamatuotų kirtimų?

„Šimonių girioje ir kitose saugomose teritorijose turime pereiti nuo pramoninės prie gamtai draugiškos miškininkystės. Reikia ne tik imituoti, bet iš tikrųjų stengtis saugoti ekosistemas, kraštovaizdį ir mažinti žalą miškams bei juose gyvenančioms būtybėms. Tai nereiškia, kad visi kirtimai turėtų būti draudžiami, tačiau jie turi būti atliekami jautriai.

Liūdna, kad tokia pozicija vis dar laikoma radikalia, nors Europos Sąjunga jau pasirinko šią kryptį kaip atsaką į ekologines ir klimato kaitos problemas. Lietuva įsipareigojo ES biologinės įvairovės strategijoje grąžinti 30 proc. savo sausumos gamtai, tačiau dabar atrodo, kad valstybinės institucijos vilkina šį procesą, siekdamos iškirsti kuo daugiau miškų.

Gerai, kad nesame vieni – turime bendraminčių, su kuriais siekiame miškų apsaugos. Dar 2019 metais pradėjome telkti miškų ateitimi susirūpinusius žmones visoje Lietuvoje ir taip gimė „Girių spiečius“. Bendradarbiaudami išaiškiname nelegalius kirtimus ir pateikiame įstatymų pataisas. Tačiau reikia ir platesnės visuomenės dėmesio, kad būtų užtikrinta Šimonių girios ir kitų saugomų teritorijų apsauga. Svarbu, kad visuomenė suprastų, kad dabar saugomos teritorijos yra pavojuje, jos labai silpnai apsaugotos.

Pavasarį Seimas svarstys Miškų įstatymą, kuris bus labai svarbus Lietuvos miškų ateičiai, todėl tuo metu bus ypač svarbus žmonių dėmesys šiai temai“, – teigė B. Domarkaitė.

Žmonės dažnai pagalvoja, kad jei miškas patenka į saugomą teritoriją, tai jame kirtimai ir negalimi. Šimonių girios bendruomenės atstovų paklausėme, kokia yra realybė.

„Žmonės tikisi, kad saugomos teritorijos yra skirtos gamtos ir kraštovaizdžio apsaugai, tai numato ir įstatymai. Tačiau dabartinės priemonės nesugeba pasiekti šių tikslų. Valstybinės institucijos dažnai naudoja atrinktus statistinius duomenis ir gražius vaizdus, kad sukurtų iliuziją, jog šie saugomų teritorijų lūkesčiai yra patenkinami. Dėl to žmonės nustemba sužinoję, kad saugomų teritorijų miškai kertami plynai.

Miškų apsauga įtvirtinta ir šalies Konstitucijoje, bet realybėje susiduriame su situacija, kai teritorija vadinama saugoma, tačiau taikomos taisyklės yra tokios silpnos, kad apsauga iš esmės neegzistuoja. Saugomose teritorijose dominuoja miškai, kur pagrindinis tikslas yra ne ekosistemų apsauga, o medienos tiekimas. Todėl kirtimai vyksta beveik taip pat kaip įprastuose ūkiniuose miškuose. Skirtumas tik tas, kad kai kur kirtimai vyksta keliais mėnesiais trumpiau arba kertami šiek tiek senesni medžiai, bet tai iš esmės situacijos nekeičia. Pasivaikščioję arba pažiūrėję iš drono, pamatytumėte iškirstas plynes.

Tai galima pakeisti labai greitai. Apie pusę Šimonių girios biosferos poligono miškų priklauso valstybei – tai yra mums visiems. Pokytis gali įvykti net rytoj. Tam tereikia Vyriausybės valios, nes ji nustato lūkesčius Valstybinei miškų urėdijai, nuspręsdama, ar mūsų saugomi miškai taps mediena, ar turės galimybę tapti sengire“, – B. Domarkaitė.

Autorius: Tomas Janonis

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama