Kunigas L. Braukyla kviečia jaunimą sekti šv. Kazimiero pavyzdžiu: nepasiduokite spaudimui gyventi kaip visi
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
Šventasis Kazimieras mums dovanojo ne tik Kaziuko mugę, tačiau ir šūsnį dorybių. Jis nenaršė instagrame, gyveno skaisčiai ir maldingai. Būtent šie dalykai, anot kunigo LINO BRAUKYLOS, turėtų įkvėpti jauną žmogų į gyvenimą žvelgti kitomis akimis.
Interviu dienraščiui „Bernardinai.lt“ dvasininkas svarsto, kokios šventojo Kazimiero dorybės aktualiausios šiandien, kaip jas pritaikyti kasdieniame gyvenime ir kodėl tai ne vaizduotė, bet konkretus šiandieninių problemų sprendimo būdas.
Šventajam Kazimierui priskiriama daug dorybių: skaistumas, nuolankumas, teisingumas, gailestingumas, pamaldumas. Kaip jums atrodo, kokios šio šventojo dorybės aktualiausios jaunimui šiandien?
Prieš pradėdamas kalbėti konkrečiai apie dorybes, noriu pasidalinti mintimi, kurią neseniai skaičiau: „Šventieji yra ne tam, kad jais gerėtumėmės – šventieji yra tam, kad jais sektume.“ Reikia sekti ne konkrečiais žingsniais, bet užsidegimu, laikytis tikslo, kurio siekė šventasis. Ne kartoti jo gyvenimą ar konkrečius pasirinkimus, bet persiimti jo veržlumu.
Ką mes žinome apie šventąjį Kazimierą? Nuotraukų ir garso įrašų neturime, tik žinome, kad jis buvo Dievo patrauktas žmogus ir derino dvaro gyvenimo rutiną su visiškai savarankiška kryptimi.
Esame įpratę žiūrėti filmus apie karališkąsias šeimas – pats turiu nemažai draugų, kurie domisi jų dinastijomis, politinėmis viduramžių intrigomis, pavyzdžiui, kaip fantastiniame seriale „Sostų karai“. Galime įsivaizduoti, kad panašiais laikais gyveno ir šventasis Kazimieras. Nupiešus tokį foną galima pamanyti, kad jis buvo beprotis dėl savo elgesio, tačiau iš tiesų buvo sveiko proto žmogus, dvare pagrįstai išsiskiriantis iš kitų.
Nežinomas dailininkas, „Šv. Kazimieras Trirankis“ (apie 1521 m.). Vilniaus arkikatedros vertybė. Bažnytinio paveldo muziejaus archyvo nuotrauka
Kokios šventojo Kazimiero dorybės mums galėtų kalbėti? Visų pirma skaistumas. Ano meto visuomenė, be abejonės, buvo daug konservatyvesnė už mūsų laikų – moraliniai varžtai buvo daug stipresni, vertybių kriterijai buvo aiškesni. Santuoka buvo vienintelis teisėtas ir žmonėms priimtinas būdas gyventi kartu, turėti lytinius santykius ar kurti romantiką. Kažin ar viskas taip vyko šimtu procentų, bet viešojoje erdvėje buvo taip priimta.
Mūsų viešoji erdvė yra radikaliai kitokia. Čia daug pikantiškiau skamba, kai kas nors laikosi skaistumo iki santuokos arba yra ištikimas sutuoktiniui. Didžiausia sensacija, jeigu tai pavyksta. Pikantiška detalė iš šventojo Kazimiero gyvenimo: kaip sunkios ligos gydymas jam buvo pasiūlyta permiegoti su gražia mergele, ir jis tam atsispyrė, cituodamas pasakymą, kad geriau mirti negu susitepti.
Ką tai rodo? Kad Kazimierui, kaip dvaro žmogui, buvo duotos moraline prasme platesnės ribos visais atvejais. Turintys privilegijų žmonės galėjo lanksčiau interpretuoti taisykles. Tai neteisinga, bet taip buvo. Šventasis Kazimieras kaip dvaro gyventojas galėjo naudotis dalykais, kurie konservatyvesnėje visuomenėje yra draudžiami, o mūsų laikais tapo norma. Paprastai sakant, jam buvo daug lengviau gyventi palaidą gyvenimą, kuris atrodė privilegijuotesnis ir įdomesnis. Vis dėlto Kazimieras rinkosi kitą kelią. Tai pirmoji jo savybė, kurią noriu išryškinti, nes mūsų laikais laisvas ir neatsakingas lytinis elgesys yra norma.
Antroji dorybė, apie kurią galvoju, – šventasis Kazimieras „neskrolino“. Sakoma, kad jis nesidomėjo dvaro sensacijomis. Kitaip tariant, jis nesėdėjo prie instagramo. Ką tai pasako? Jis pasirinko nesidomėti sensacijomis ir kitų neapkalbinėti, nežinoti kompromituojamų tikrų ar netikrų dalykų apie kitus žmones ir nekurstyti savo galios, esą apie tave žinau viską. Tai yra atsisakymas turėti visagalybės iliuziją, kai išoriškai negali žmonių kontroliuoti, bet žinai, kaip padaryti, kad jiems būtų nepatogu.
Iš esmės jis gyveno savo gyvenimą?
Taip, bet tai nėra suprantamas dalykas. Kiek iš mūsų gyvename savo gyvenimą?
Turbūt nė vienas.
Nes mūsų įsivaizdavimą, kaip žmogus turi elgtis, ko siekti ir svajoti, daugiausia formuoja tai, ką mes žiūrime.
Visas socialinių tinklų algoritmas?
Taip, ir Kazimieras to atsisakė. Man atrodo, tai labai drąsus veiksmas, turint galvoje, kad jis ėjo rimtas pareigas. Reikia nepamiršti, kad Kazimiero pareigų stabilumas priklausė nuo tam tikrų smulkmenų ir gandų žinojimo, bet jis nuo to atsiribojo. Tai labai drąsus veiksmas. Šią dorybę apibūdinčiau kaip susivaldymą nuo tam tikros malonumo formos.
Kunigas Linas Braukyla Sekminių Kryžiaus kelyje Vilniaus Kalvarijose 2024 m. Indrės Česonės nuotrauka
Dabartiniai laikai skiriasi nuo tų, kuriais gyveno šventasis Kazimieras. Kaip manote, ar šios vertybės šiandien gali suspindėti kitomis formomis? Ar ne naivu tikėtis, kad žmogus visiškai atsisakys „skrolinti“ ir niekieno neverčiamas gyvens skaisčiai?
O kas iš esmės pasikeitė? Negirdėjau, kad šventasis Kazimieras būtų davęs įžadą nevesti, bet faktas, kad jis buvo tvirtai pasiryžęs negyventi ar neturėti lytinių santykių su moterimi, kol jos neves. Ar mūsų laikais tai įmanoma? Įmanoma. Kaip tik šeštadienį dalyvavau užsiėmime, kuriame kalbėjome apie meilę. Vienas iš to savaitgalio svečių buvo Edvinas Dauknys, kuris viename straipsnyje viešai pasakė, kad su žmona iki santuokos gyveno skaisčiai. Straipsnio antraštė skelbė, kad lengva nebuvo.
Tokių žmonių pažįstu, mūsų laikais įmanoma taip gyventi. Kaip? Reikia rinktis tuos, su kuriais norime būti. Jeigu skaistumą priimi kaip savo tobulumą, tai galiausiai tampa nesuvokiama ne tik aplinkiniams, bet ir tau pačiam. Jeigu to sieki ne tik kaip švaraus šermuonėlio kailio, kad būsi pats sau gražus ir spindintis, bet ir kaip tvirtesnių pamatų, ant kurių statysi savo ateities gyvenimą, jeigu stengiesi bendrauti su žmonėmis, kurie tokiomis vertybėmis vadovaujasi, tuomet tai įmanoma.
Aš esu užaugęs tokioje bendruomenėje, esu matęs žmonių, kurie tai renkasi. Esu matęs ir tų, kurie to nesirenka. Kai kurie vėliau pripažino, kad skaistumo kelias yra geras. O apie tuos, kurie nepasirinko šio kelio, daugiau nieko nežinau. Mūsų laikais nelengva gyventi skaisčiai, bet įmanoma.
Dar kai kas – maža iš mūsų yra karalių, maža yra žvaigždžių; vis dėlto supratau, kodėl socialiniai tinklai yra tokie gajūs. Jie varomi mūsų lūkesčių, kad esame dėmesio centre.
Dar kai kas – maža iš mūsų yra karalių, maža yra žvaigždžių; vis dėlto supratau, kodėl socialiniai tinklai yra tokie gajūs. Jie varomi mūsų lūkesčių, kad esame dėmesio centre. Iš karto imi galvoti, koks stebimas esi ir kaip tave visi vertina.
Ir kas kartą, kai pamatai gražią gėlytę, nori ją įkelti į savo internetines istorijas, nes manai, kad visiems bus įdomu?
Taip, ir kažkodėl susikuria iliuzija, kad esu vos ne nuolat filmuojamas, stebimas ir kažkam įdomus, tad šitą burbulą reikia susprogdinti, ar ne? Vieni tai padaro lengviau, kiti – sunkiau, bet to pasekmės yra milžiniškos. Esu tai ne kartą girdėjęs ir priimu kaip savaime suprantamą dalyką.
Pavyzdžiui, daugelis mūsų kartos merginų kenčia nuo nevisavertiškumo, nes nuolatos stebi tobulus modelius ir tada pačios jaučiasi stebimos ir vertinamos, lygina save su matomais ekrane žmonėmis. Sąmoningas atsisakymas būti dėmesio centre yra karališkas gestas. Mes net ir nesame dėmesio centre, bet mums būtina sąmoningai to atsisakyti.
Tai labai sudėtinga.
Žinoma, bet žiūri į šventąjį Kazimierą ir galvoji – jeigu galėjo jis, kodėl aš negaliu?
Pexels.com nuotrauka
Šias vertybes išgirdęs atsitiktinis žmogus turbūt sakytų, kad tai skamba nepatraukliai, tačiau ar tokio kelio laikantis mūsų gyvenimas gali būti džiugus?
Žinoma. Galiu duoti kelis pavyzdžius iš savo gyvenimo. Atsimenu, kavinėje prie kunigų seminarijos dirbo viena mergina. Vienas klierikas su ja kalbėjosi, ir ji pasakė žinanti, kas mes tokie. Paklausėme, iš kur. Ji subtiliai atsakė, kad mažai vyrų į ją žiūri kitaip. Nenoriu pasakyti, kad mes, dvasininkai, esame tobuli, vis dėlto esame truputį kitokie.
Yra ir daugiau tokių smulkmenų, iš kurių atpažįstu, kad žmonės patiria nesisavinančio žvilgsnio arba nuoširdaus džiaugsmo ilgesį. „Esate blaivūs ir šokate?“ – taip dažniausiai priekaištaujama ar stebimasi, kai ateitininkai linksminasi. Kartą skverelyje prie Prezidentūros surengėme šventę, ir žmonės stebėjosi – manė, kad arba dalyviai girti, arba čia vyksta kokia nors nesąmonė. Nuoširdus džiaugsmas yra retas.
Kunige Linai, jūs daug bendraujate su jaunais žmonėmis. Ar pastebite, kad jie bandytų vadovautis šventojo Kazimiero dorybėmis?
Pastebiu tai savo rate. Kaip mūsų laikais gyventi tomis dorybėmis? Pirmiausia reikia rasti patraukiantį idealą, antra – panašaus idealo patrauktus žmones.
Kitaip tariant, įlįsti į burbulą?
Taip, bet į tokį burbulą, kuriame žinai, kodėl esi. Tik „burbulas“ gal šiek tiek negatyvus žodis, tiksliau sakyti „bendruomenė“. Visuomenėje neįmanoma tiesiog būti. Negali būti draugas visiems. Yra keli žmonės, kuriuos gali asmeniškai puikiai pažinoti ir su jais palaikyti prasmingą santykį. Tada yra platesnė grupė žmonių, kuri daugiau ar mažiau vienijama bendrų principų, ryšių. Mes privalome rinktis draugystes, bendruomenes, kurios duoda gyvenimą. Viena tokių galimybių – Šv. Kazimiero jaunimo diena, kuri vyks šeštadienį Arkikatedroje. Šis vakaras yra konkretus pasiūlymas ateiti ir ieškoti savo bendruomenės, idealaus burbulo, turinčio bendrus tikslus.
Mano aplinka nebūtinai grynai krikščioniška. Pavyzdžiui, tai gali būti Alfa kursas arba parapijoje mūsų organizuojama jaunimo kavinė. Po sekmadienio Mišių čia galima tiesiog ateiti – būna trumpas mokymas, vaišės, pokalbio su dvasininku galimybė, bendravimas tarpusavyje. Tokioje aplinkoje nėra šimtaprocentinio vieningumo, bet, man atrodo, jo ir neturi būti net ir tobuloje katalikiškoje aplinkoje. Žiūrėk, po dešimties metų vis tiek kas nors pasirenka kitą gyvenimo būdą. Tai normalu.
Man turbūt svarbiausia yra skaistumo dorybė. Tai aš nuolat iš naujo permąstau, ir man atrodo, kad mūsų laikais gebėjimas nesisavinti kito žmogaus yra pati reikalingiausia ir labiausiai provokuojanti dorybė.
Net ir tarp krikščioniškų bendruomenių pasitaiko, kad keli burbulai vienas su kitu elgiasi nekrikščioniškai. Kas tada?
Šie žmonės dar tik pakeliui. Jaunimui visada stengiuosi tai priminti – kad jaunuoliai ir bendruomenės yra pakeliui mokydamiesi vienas kitą gerbti ir mylėti. Pats žodis „bendruomenė“ reiškia, kad negali būti draugas su visais, bet tai yra pozityvus tavo pasirinktas kelias. Bendruomenė yra kartu keliaujantys žmonės.
Esu palaimintas, kad visą savo gyvenimą ir ypač sąmoningesnę jo dalį gyvenu krikščioniškoje aplinkoje, kurioje matau ne tik deklaruojamus principus, bet ir realiai idealų subrandintus vaisius.
Kauno ir Vilniaus akademinės sielovados aktyvistų susitikimas 2024 m. birželio 7–9 d. Akimirka iš bendrystės laiko ruošiant vakarienę. Nuotraukos centre – kunigas Linas Braukyla. Justės Venckutės nuotrauka
Dar neseniai pagal amžių buvote priskiriamas jaunimui. Kokia šventojo Kazimiero dorybė labiausiai jus žavi?
Juk jaunimo riba dabar slenka iki 35-erių, ar ne?
Ne, vakar specialiai tikrinau jaunimo amžiaus ribą, kad žinočiau, ar galiu taip pajuokauti. Rašoma, kad jaunimas yra iki 29-erių metų.
Mhm... Šiandien manau, kad man turbūt svarbiausia yra skaistumo dorybė. Tai aš nuolat iš naujo permąstau, ir man atrodo, kad mūsų laikais gebėjimas nesisavinti kito žmogaus yra pati reikalingiausia ir labiausiai provokuojanti dorybė. Man asmeniškai ji reikalinga ir būtina. Aš jos siekiu – mano asmeninis favoritas yra skaistumo dorybė.
Jeigu reikėtų išsirinkti antrą, manau, tai būtų maldingumas, turint galvoje, kad mes daugybę laiko ir nervų atiduodame domėdamiesi, kur pakryps pasaulio situacija. Gyvename neramioje vietoje neramiais laikais. Ir šventojo Kazimiero padėtis tikrai nebuvo geresnė, nors jis buvo už tai atsakingas. Tvyrant tokiam neaiškumui turi prieš akis matyti Dievą, daryti, ką gali, ir savo viltį, dėmesį, poilsį sudėti į Dievo rankas. Tai pasigėrėtina dorybė ir ja reikia sekti.
Norint dalyvauti šeštadienį vyksiančioje Šv. Kazimiero jaunimo dienoje, reikia užpildyti registracijos formą.
Autorius: Tomas Kemzūra
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
