M.K. Sinkevičius - 10 metų pasaulio kurčiųjų imtynininkų reitingo viršūnėje

M.K. Sinkevičius - 10 metų pasaulio kurčiųjų imtynininkų reitingo viršūnėje...Kalbino Nijolė KRASNIAUSKIENĖ Prieš 3 metus graikų ir romėnų imtynių kovotojas Mantas Kazimieras SINKEVIČIUS tapo pagrindiniu leidinio herojumi. Tokią teisę jam pelnė 2022 m. Brazilijoje iškovotas deflimpinio čempiono titulas. 2025 m. lapkritį Tokijuje vykusiose deflimpinėse žaidynėse Mantas apgynė čempiono titulą. Geresnio preteksto dar vienam pokalbiui nė nereikia. Dabar jau dukart kurčiųjų žaidynių čempiono sąskaitoje 2022 m. buvo ir daugiau trofėjų: deflimpinė bronza 2017 m. Turkijoje, du kurčiųjų pasaulio čempionatų aukso medaliai (Turkijoje 2021 m. ir Irane 2016 m.), vienas – sidabro medalis ir visų spalvų medalių kolekcija iš Europos kurčiųjų čempionatų. Taip pat M. K. Sinkevičius savo svorio kategorijoje keturiskart buvote tapęs Lietuvos girdinčiųjų čempionu. Įdomu, kokiomis spalvomis Jūsų, graikų ir romėnų imtynininko, medalių kolekcija pasipildė nuo pastarojo interviu „Akiračiui“? Suprantama, neminint antrojo žaidynių aukso medalio. Per tą laiką 2023 m. Kirgizijoje pasaulio kurčiųjų čempionate iškovojau pirmąją vietą ir Lietuvos girdinčiųjų čempionatuose du kartus buvau trečias. Taip pat 2022 m. Europos girdinčiųjų čempionate užėmiau 8 vietą. Taigi, Jūsų rezultatai vis garsiau kalba už Jus. Pirmojo interviu metu sužinojome, kad, be asmeninių treniruočių, taip pat visa galva buvote pasinėręs į trenerio darbą. Kaip yra šiandien? Savo pirmąją kartą, apie kurią tąkart viltingai kalbėjau, jau „paleidau“. Dabar dirbu su nauja karta: visi jauni, maži, kartu su Sauliumi (S. Liaugminas) bandysime užauginti naują imtynininkų kartą. Pats trenerio darbas, kaip ir tada, taip ir dabar teikia daug džiaugsmo, tad jo darbu pavadinti negaliu. Veikiau tai – hobis, į kurį kasdien leidžiuosi su malonumu, o atlyginimas, kaip juokais sakau, yra šalutinis poveikis. Jūsų sportinė karjera trunka jau bene du dešimtmečius. Kas Jus saugo nuo rutinos rūdžių? Ar treniruojatės, kaip ir anksčiau, taip pat intensyviai? Patikslinsiu: sportinė karjera trunka jau 24 m. 2001 m. lapkritį pradėjau lankyti imtynių treniruotes, o štai profesionaliai sportuoti pradėjau 2011 m., kuomet nusprendžiau dalyvauti Europos ir pasaulio čempionatuose. Sportas, kaip ir darbas, man teikia malonumą, todėl netenka savyje ieškoti didelės motyvacijos toliau sportuoti, lankyti treniruotes. Tik po Brazilijos buvo šioks toks noras atsitraukti nuo imtynių, pailsėti, apgalvoti, ar toliau sportuoti, ar ne. Nes juk atrodė – aukščiausias laiptelis pasiektas, kur toliau?.. Bet patyriau traumą, priverstinai buvau sustabdytas pusei metų ir tuomet, kaskart matydamas, kaip kiti treniruojasi, o aš ne, nekantravau ir laukiau tos dienos, kada vėl galėsiu „imtyniauti“. „Išalkau“ ir, nepabaigęs viso reabilitacijos ciklo, vėl stojau ant kilimo. Trauma tapo mano varikliuku, mano motyvacija po Brazilijos. Dabar treniruotės vyksta, kaip įprastai, 5–8 kartus per savaitę, ruošiamės tolimesniems startams. „Apšildomieji klausimai“ jau išseko, pats laikas, kaip sakoma, pasimėgauti pagrindiniu patiekalu. Labai gera buvo Jus vėl matyti bėgantį, iškėlusį virš galvos Lietuvos vėliavą. Ką triumfo akimirką išgyvena sportininkas? Jeigu lygintume 2022 m. ir 2025 m. deflimpiadas, kada pergalės skonis buvo saldesnis? Tai, iš tikrųjų, džiaugsmo ir pasididžiavimo akimirka, juolab kad imtynių sporte dalyvauju aš vienas iš Lietuvos. Brazilijos medalį vertinčiau labiau, nes vis dėlto tai pirmasis deflimpinis auksas. Japonijoje – jau antras. Jis taip pat teikia džiaugsmą, bet jis kitoks, nemoku apibūdinti su juo siejamo jausmo. Kurčiųjų sporto aistruoliams ir savo treneriui Jūs paprastai nepagailite streso. Kaip manote, kodėl kelias ant „auksinio“ apdovanojimų pakylos laiptelio Jums iki šiol vis susiklosto dramatiškai? Šį kartą Japonijoje psichologiškai jaučiausi gan tvirtai ir stabiliai, kaip sakau, buvau „vietoje“, mintys nebėgiojo, kūną jaučiau. Prieš kovas su treneriu Sauliumi (S. Liaugminas) teko padiskutuoti šia tema ir abu buvome tokios pačios nuomonės, kad pastarosiose varžybose aš nesu čempionas. Čempionu tapau Brazilijoje. Dabar turiu iš naujo įrodyti, kas esu. Ir tai, manau, kiek sumažina atsakomybės jausmą apginti čempiono vardą. Panašiu principu dirbome ir Kirgizijoje, kuomet 2023 metais tapau pasaulio čempionu. Ėjome ne apginti čempiono titulo, o iškovoti. Visos kovos, išskyrus pusfinalio, vyko gana sklandžiai ir stabiliai. Tikslas buvo po truputį varžovus varginti ir „uždirbti“ vadinamąjį aktyvumo balą, priešininką priversti „gultis parteryje“. Pagal planą visus taškus ir susirinkau. Pusfinalio kova su Ukrainos atstovu kiek dramatiškai atrodė ne dėl psichologiniu bėdų, bet tiesiog pirmas minutes jis gerai „rišo“ rankas. Man reikėjo kiek pasikankinti, kad atrasčiau priėjimą prie jo, sugebėčiau jį varginti taip, kad teisėjas jį nubaustų už pasyvią kovą ir pasiųstų į parterį, kuriame vėl susirinkau visus taškus ir taip patekau į finalą. Nors ir rizikingai atrodė po pirmo kėlinio 5–0 (esant rezultatui 8-0 kova stabdoma anksčiau laiko), bet plano laikiausi, nesutrikau ir toliau mažais žingsneliais ėjau į priekį, kol gavau galimybę atakuoti parteryje. Strategija pasiteisino. Jūsų santykiai su treneriu jau senokai neatitinka auklėtinio ir trenerio šablono. Kaip juos apibūdintumėte dabar? Nežinau, kaip įvardinti teisingai ir tiksliai, bet seniai su Sauliumi bendraujame paprastai, atvirai ir apie sportą, ir apie gyvenimiškas situacijas. Ankstesniame interviu prasitarėte, kad norėtumėte, kad ir Jūsų vaikai sportuotų. Dabar jie jau gerokai paaugę. Ar pildosi ši Jūsų svajonė? Ir kokių dar svajonių turite? Dukra lanko plaukimo treniruotes, bet jai labiau sekasi mokslai ir muzika. Groja skersine fleita ir konkursuose yra tapusi nugalėtoja. Sūnus taip pat lanko plaukimo treniruotes ir nuo pernai rugsėjo pradėjo lankyti imtynių treniruotes. Namuose kreipiasi į mane „tėti“, salėje – „treneri“. Iš pradžių buvo keista, dabar pripratau. Labai ambicingų planų ateičiai kaip sportininkas neturiu. Tikslas – palaikyti formą ir ruoštis kitiems startams. Kartais pamąstau, kad būtų smagu užbaigti sportinę karjerą vienose varžybose kartu su sūnumi. Jis pradėtų, aš baigčiau. Nesvarbu, ar tai būtų Lietuvos čempionatas, ar Europos, ar koks kitas. Bet kad abu susitiktume to paties lygmens varžybose. Kiek reali ši svajonė – nežinau, bet juk svajonės pildosi, ar ne?.. Linkime, kad visos svajonės pildytųsi, bet su pastarąja gal dar neskubėkite?.. Lietuvai dar reikia naujų Jūsų trofėjų. Mantas Kazimieras Sinkevičius šiuo metu yra stipriausias kurčiasis imtynininkas pasaulyje. Kurčiųjų žaidynėse graikų ir romėnų imtynininkas antrąkart iš eilės tapo čempionu. Taip pat jis – tris kartus kurčiųjų pasaulio čempionas, kartą – vicečempionas ir kartą prizininkas. Tarp Europos girdinčiųjų imtynininkų Mantas užėmė aukštą aštuntąją vietą.

Autorius: Akiračio redakcija

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama