Dokumentinis filmas: 23 minutėsa kurčiųjų švietimo istorijos

Dokumentinis filmas: 23 minutėsa kurčiųjų švietimo istorijos...Kalbino Nijolė KRASNIAUSKIENĖ 2025 m. lapkritį kurčiųjų ugdymo jubiliejams skirtame renginyje „P-A-M-O-K-A“ surengta dokumentinio filmo „Lietuvos kurčiųjų ugdymo pradžia: 1805–1843 metai“ premjera. Šio 23 minučių trukmės šedevro autorės – kurčiųjų bendruomenės narės, LKNUC darbuotojos, motina ir dukra – Ramunė BUIKAUSKIENĖ (R. B.) ir Rasa BUIKAUSKAITĖ-KURZENKOVĖ (R. B.-K.). Šiandien dokumentinio filmo bendraautorės redakciją įsileido į savo kūrybinę virtuvę. Pirmiausiai pasiteiravome, kada ir kaip kilo mintis sukurti istorinę juostą? R. B. Istorinio dokumentinio filmuko apie Lietuvos kurčiųjų ugdymo pradžią idėja neatsirado spontaniškai, ją brandinau ilgą laiką. Kurčiųjų istorijos pamokoms rengiau medžiagą, taip pat rašiau straipsnius LKD mėnraščiui „Akiratis“. Gilindamasi į Lietuvos kurčiųjų švietimo raidą, nagrinėdama archyvinius šaltinius apie Vilniaus vyskupą Joną Nepomuką Kosakovskį, Lietuvos kurčiųjų ugdymo pradininką, ir misionierių Anzelmą Zygmuntą, pirmąjį Lenkijos, Lietuvos ir Rusijos kurčiųjų mokytoją, supratau: mūsų šalies kurčiųjų ugdymo istorija yra išskirtinai dramatiška, turtinga ir intriguojanti. Dešimtmečių verpetuose persipynė daugybės žinomų istorinių veikėjų likimai. Išsiaiškinau, kad lenkų humanitarai yra nuodugniai ištyrinėję Lenkijos kurčiųjų ugdymo istoriją, o A. Zygmuntą įvardija kaip pirmąjį lenkų surdopedagogą. To paties negalėčiau pasakyti apie Lietuvą: išskyrus Mildos Pošytės knygą „Vilniuje 200“, apie kurčiųjų ugdymo raidą Lietuvoje nedaug težinome. Supratau, kad privalome daug ką papasakoti mūsų visuomenei, o mūsų bendruomenės istorija – vertinga, bet nepakankamai žinoma. Įkvėpimo sėmiausi iš kitų šalių kurčiųjų, kurie aktyviai kuria vaizdo pasakojimus apie savo istoriją. Pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje veikia kurčiųjų televizija, turinti atskirą rubriką istorijai. Tai paskatino išdrįsti imtis seniai puoselėtos idėjos. Vis dėlto lemiamu impulsu tapo vienas įvykis. Prieš metus Vilniuje lankėsi kurtieji muziejininkai iš Rygos ir Talino. Aprodydama jiems su kurčiųjų ugdymu susijusias vietas, nuvedžiau ir į Vilniaus Katedrą, kur jie pamatė ant lentos vyskupo J. N. Kosakovskio epitafiją, užrašą lotynų kalba: „Pirmajam kurčiųjų-nebylių mokyklos Lietuvoje steigėjui ir rėmėjui“. Svečiai buvo sužavėti, kad tokioje garsioje vietoje įamžinta sąsaja su kurčiųjų bendruomene, ir paklausė manęs, ar lietuviai kurtieji tuo didžiuojasi. Supratau, kad mūsų bendruomenės istorija vis dar per menkai nušviesta, o didžiųjų asmenybių, paaukojusių savo gyvenimą kurčiųjų ugdymui, pastangos ir siekiai – beveik nežinomi. Tai ir paskatino imtis filmo kūrimo. Ar šio daugybės kompetencijų pareikalavusio vizualinio kūrinio autorės esate tik Jūs, dvi bendruomenės narės? R. B. Iš tiesų, tokiam darbui reikalinga komanda, tačiau pavyko dirbti dviese, kartu su dukra Rasa aptarėme scenarijų ir ėmėmės kurti filmą. Dukra daugiausiai prisidėjo pagal savo kompetenciją – filmavimu, montavimu, filmo apipavidalinimu. Filmo kūrimas truko penkis mėnesius. Apie kurčiųjų ugdymo pradžią istorinius faktus turėjau surinkusi jau seniai. Daugiausiai informacijos sėmiausi iš M. Pošytės knygos „Vilniuje 200“, išstudijavau J. Glembockio rankraščius, taip pat gilinausi savarankiškai, rinkau medžiagą, atrinkau faktus. R. B.-K. Labai džiaugiuosi, kad šio trumpo dokumentinio filmo kūrimo procese turėjau galimybę dirbti kartu su mama. Jau seniai mačiau, kaip mama dega meile kurčiųjų istorijai, kiek daug yra sukaupusi vertingos istorinės medžiagos, ir jaučiau, kad labai svarbu yra šiomis žiniomis dalintis su kurčiųjų bendruomene, kadangi kurčiųjų kultūra negali egzistuoti be istorijos. Nuo pat pradžių turėjome aiškiai apsibrėžusios savo atsakomybės sritis, tad užduotimis pasiskirstyti nebuvo sunku. Mama surinko filmui visas istorines žinias ir sutiko būti filmo pasakotoja, o aš prisidėjau savo idėjomis dėl filmuko išpildymo – scenarijaus, filmavimu, vizualiniu išpildymu. Tačiau negalime sakyti, kad dirbome tik dviese. Prie mūsų komandos prisijungė ir mano kolegė iš LKNUC Lietuvių gestų kalbos sklaidos ir mokymo skyriaus Indrė Mikalauskaitė, ji vertė filmo pasakojimą į lietuvių kalbą. Ir tai nebuvo paprasta užduotis! Tai buvo gražus bendradarbiavimas, kai suvienijome savo kompetencijas ir papildėme viena kitą visuose etapuose: nuo pradinės idėjos, scenarijaus kūrimo iki galutinių taisymų. Kokį kurčiųjų ugdymo laikotarpį apima filmas? R. B. Filmas prasideda pasakojimu apie 1804 m., kai misionierius kunigas A. Zygmuntas (kuris vėliau taps pirmuoju kurčiųjų mokytoju Lietuvoje, Lenkijoje bei Rusijoje) išvyko semtis praktikos į Vienos kurčiųjų institutą. Ir baigiasi 1843 m., kai buvo uždaryta pirmoji oficialiai mūsų šalies teritorijoje veikusi kurčiųjų mokykla. Ar galėtumėte juostos kūrimo išlaidas įvertinti finansine išraiška? R. B.- K. 2025 m. buvo LKNUC jubiliejiniai metai, viena iš svarbių progų – 220 metų Lietuvos kurčiųjų ugdymo istorijos minėjimas. Mes su mama dirbame LKNUC, ji – muziejaus koordinatorė ir auklėtoja, aš – Gestų kalbos sklaidos ir mokymo skyriaus gestų kalbos specialistė, tad šis filmas buvo mūsų su mama darbinė užduotis. Jai įgyvendinti tikrai reikėjo laiko ir pastangų, tačiau visus reikiamus techninius dalykus mums suteikė LKNUC. Dar svarbu, kad, kai mama pasidalino mintimi kurti dokumentinį filmą apie kurčiųjų ugdymo istoriją su LKNUC direktore Svetlana Beniušiene, iškart sulaukė pritarimo. Esame dėkingos vadovei už lankymosi archyvuose sąskaitų apmokėjimą ir palaikymą viso kūrybos proceso metu. Kur bendruomenė gali filmuką pamatyti, o galbūt net įsigyti jo kopiją? R. B.-K. Šis filmas yra viešai prieinamas. Jis įkeltas ir į LKNUC puslapio kurčiųjų istorijos skiltį, ir į centro socialinius tinklus – „Facebook“ ir „YouTube“. Taip pat mokytojai visuomet galės jį rasti lgktekstai.lt internetinėje mokomosios medžiagos platformoje. Filmas, kartu su kita įdomia istorine medžiaga, yra saugomas LKNUC muziejuje, tad labai kviečiame visus besidominčius apsilankyti. Ar planuojate filmuko tęsinį? R. B. Turime idėją ir planą ugdymo istorijos tęsiniui. Surinkau nemažai istorinės medžiagos apie kurčiųjų ugdymą, atkurtą 1925 metais Vilniuje, lenkų valdžios metais. Galbūt dar tęsime kurčiųjų ugdymo istorijos filmavimą kituose Lietuvos miestuose. Tik laukiame palankių vėjų idėjoms įgyvendinti. Dvi centro darbuotojos atliko neįtikėtinos vertės darbą. Ne tik suteikė trūkstamų istorinių žinių, bet ir stipriai paaugino kurčiųjų bendruomenės savivertę. O štai kaip apie Ramunės ir Rasos sukurtą dokumentinę juostą atsiliepė jų darbdavė, LKNUC direktorė Svetlana Beniušienė. S. B. Kai 2025 m. pavasarį Ramunė ir Rasa kreipėsi į mane siūlydamos kurti filmą, iškart sutikau. Seniai reikėjo viską surinkti į vieną vietą. Joms buvo palikta visiška kūrybos laisvė. Tik sąskaitos iš įvairių archyvų plaukė apmokėti. Tačiau, suprantama, be to – niekaip. Likus trims savaitėms iki jubiliejinio renginio „P-A-M-O-K-A“, filmas buvo baigtas montuoti ir man pateiktas peržiūrai. Žiūrėjau ir negalėjau atsitraukti nuo pradžios iki pabaigos! Bet nusprendėme iki šventės filmo neviešinti. Ir tik likus dienai iki renginio kilo mintis paskelbti premjerą šventės metu. Sprendžiant pagal žiūrovų reakcijas, juosta padarė gerą įspūdį. Mano manymu, filmas toks profesionalus, kad vertas televizijos. Gal ir pavyks... Ši juosta – tai turtas, kurį reikia branginti ir puoselėti. Dar žinau, kad filmas turės tęsinį. Bet kitos premjeros datos dar teks palūkėti. (Šypsosi.) Ramunė Buikauskienė ir Rasa Buikauskaitė-Kurzenkovė sukūrė filmą apie kurčiųjų ugdymo pradžią Lietuvoje. Filmą labai gerai įvertino kurčiųjų bendruomenė ir sistemos specialistai. Ramunė ir Rasa papasakojo, kaip buvo renkama medžiaga filmui, kaip ir kiek laiko jis buvo kuriamas.

Autorius: Akiračio redakcija

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama