R. J. Ramonio palikimas bendruomenei ir šeimai

R. J. Ramonio palikimas bendruomenei ir šeimai...Į Amžinybę iškeliavo išskirtinė asmenybė, aktyvus bendruomenės narys, nominacijos „Už tylų, bet galingą pėdsaką kurčiųjų bendruomenėje“ laureatas, mylintis vyras ir nuostabus tėtis Rimantas Jonas RAMONIS. Šviesaus atminimo R. J. Ramonis 1966 m. į kurčiųjų bendruomenę įliejo visiškai naujos kūrybinės energijos: fotografavo, filmavo. Kūrė dokumentinius filmus, inicijavo pirmąjį kurčiųjų kino filmų festivalį. Velionio dėka kurčiųjų centre vėliau buvo įsteigtas meno būrelio vadovo etatas. R. J. Ramonis taip pat buvo dramos ir pantomimos būrelio aktorius, sukūręs ne vieną įsimintiną vaidmenį, o nuo 1956 m. buvo ir šio būrelio vadovas. Velionis buvo aktyvus kurčiųjų bendruomenės narys, kuriam visada rūpėjo kurčiųjų problemos – apie tai jis pasisakydavo kurčiųjų visuotiniuose susirinkimuose. Vyresniame amžiuje taip pat aktyviai įsitraukė į senjorų „Poilsis'' klubo veiklą. „Rimanto Jono Ramonio palikimas įspūdingas. Jo dėka šiandien kauniečiai turi didelį istorinių nuotraukų, vaizdo medžiagos ir įamžintų akimirkų archyvą. Tai tylus, bet labai reikšmingas darbas, kuris leidžia išsaugoti mūsų bendruomenės atmintį ateities kartoms“, – tokiais žodžiais, 2025 m. spalio 18 d. įteikdamas nominaciją už viso gyvenimo nuopelnus, įvertino garbaus senjoro indėlį LKD Kauno skyriaus vadovas Mykolas Balaišis. Buvusi Kauno kurčiųjų bendruomenės lyderė Jūratė Pugačiauskienė minėjo nuotrauką, kurioje drauge buvo nusifotografavę keturi XX a. antrosios pusės – XX a. pradžios kurčiųjų autoritetai: Leonarda Paršelienė, Pranas Pelegrimas, Danutė Ramonienė ir Rimantas Jonas Ramoniai. Šiandien, pašnekovės nuomone, ta nuotrauka laikmečio simbolis, primenantis, ant kieno rankų išsupta šiandieninė Kauno kurčiųjų bendruomenė. Dukra Ramunė Leonavičienė (Ramonytė) sakė, kad Tėvelis buvo šviesi asmenybė, tą šviesą skleidusi kitiems. Jis buvo pavyzdys, kaip reikia džiaugtis ir mokėti mylėti gyvenimą. Pasak jos, nebuvo žmogaus, kurį jis būtų apkalbėjęs, su kuriuo būtų susipykęs. Įsiliejo visur, kur tik buvo nors mažiausia galimybė įsitraukti, džiaugėsi ir mažu, ir dideliu. Kaip teigė pašnekovė, tai buvo inteligentiškas, kultūringas, „smetoniško kirpimo“ žmogus.. Intuityviai jautęs, kada reikia padrąsinimo, šypsenos, komplimento, paduoti paltą ar atidaryti duris. „Inteligencija nebuvo išmokta, ji buvo įrašyta Tėčio genuose“, – sakė R. Leonavičienė. Jis dukrai buvo žmogaus, sutuoktinio ir tėčio etalonas. „Jam nereikėjo daug kalbėti, kad mes su sese Dale pasijustume netinkamai pasielgusios, užtekdavo tik žvilgsnio. Auklėjo mus švelnumu, dėmesiu, pasitelkdamas humorą, parinkdamas tinkamą priėjimą, ir tai veikė labiau nei barimas, – apie įgimtą pedagoginį tėčio talentą kalbėjo dukra. – „Nesigirkite, nesipuikuokite ir niekam nepavydėkite“, – mokė mus tėtis. Lenkiuosi jam, kad mus išaugino be krislo pavydo kitiems. Taip pat išmokė dalintis ir rūpintis.“ „Tėvelis man yra išskirtinis pavyzdys, koks turi būti sutuoktinis, ką reiškia mylėti, gerbti ir rūpintis savo moterimi,– su meile ir ilgesiu apie velionį atsiliepė dukra. „Man apie save yra sakęs: „Aš gyvenau gražų, laimingą gyvenimą, – ir atsidusęs pridūrė: – Aš labai pasiilgau Jūsų mamos“, – prisiminė neseną pokalbį R. Leonavičienė. (Žmona Danutė Ramonienė Amžinybėn iškeliavo daugiau kaip prieš ketverius metus – red.) – Tėveliai savo meilės istoriją rašė visą gyvenimą, iki Mamytės mirties.“ Vieno iš paskutinių susitikimų metu (dukros jį lankė pasikeisdamos kasdien, kad laiku sugirdytų vaistus, kad pavalgydintų šiltu maistu), papietavęs ir pasikalbėjęs apie savo dieną, jis dukrą Ramunę pakvietė šokti. Trumpas tai esą buvo šokis, 1-1,5 min., bet tai buvo jo dieną praskaidrinusi akimirka, leidusi pasivaikščioti jaunystės prisiminimų takais. Šiandien ponia Ramunė tą tėčio norą vertina kaip vieną iš nesąmoningų atsisveikinimo ženklų. Dalė Nevardauskienė sako, jog ji nėra biologinė R. J. Ramonio dukra, bet jį laikė tėčiu. „Augino mane nuo 7 metų. Kadangi tikras tėvas „pradingo“, žinoma, kad jis buvo mano tėtis. Jis buvo geras žmogus, šeimoje niekada nematėme jo pikto“, – sakė ponia Dalė. – Mokėjo prieiti, paaiškinti. Buvo kantrus. Pastaruoju metu sveikata jau šlubavo, bet jis nesiskųsdamas nešė savo naštą.“ „Visada buvo patenkintas tuo, ką turi. Nors gyvenimas jam daug nežadėjo. Jis buvo karo kartos vaikas, kurio tėvų šeimą išardė sovietai. Jo tėtis buvo karininkas, užėjus rusams turėjo pasitraukti į Vakarus. Motina jį augino viena, nepriteklių netrūko, tad berniukui buvo lengva paslysti, išklysti iš kelio. Juolab kad augo Šančiuose, garsėjusiuose banditizmu. Augo tarp tokių sudėtingų žmonių, bet blogis prie jo nelipo“, – šiltai apie velionį atsiliepė D. Nevardauskienė. LKD Kauno skyrius reiškia užuojautą velionio šeimai ir artimiesiems. Eidamas devyniasdešimtuosius metus, Mirė Rimantas Jonas Ramonis. Velionis buvo aktyvus Kauno kurčiųjų bendruomenės narys. Vienas pirmųjų kurčiųjų fotografų ir operatorių. Buvo meno mėgėjas, vaidino spektakliuose. Rimanto ir Danutės Ramonių šeima buvo laikoma meilės ir darnos pavyzdžiu. Dukros Ramunė ir Dalė dalinosi prisiminimais.

Autorius: Akiračio redakcija

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama