Montessori pedagogikos kelias. Pradžia
Artuma
Turinį įkėlė
Su dėkingumu ir džiaugsmu atsiliepiu į kvietimą rašyti Artumos žurnalo rubrikai Veidu į vaiką.Peržvelgusi ciklą straipsnių kolegės montesorininkės Vaidos Alksnevičienės, kuri ištikimai jums rašė kone ketverius metus apie pačius mažiausiuosius, mielai tęsiu toliau montesorinę (ir ne tik) pedagogikos giją. Taigi Veidu į vaiką...
Mano pedagoginis kelias prasidėjo labai paprastai, dar mokyklos laikais savanoriaujant krikščioniškose vasaros vaikų stovyklose. Pamenu, vieną vasarą vadove buvau šešiose stovyklose. Grįždavau pasimainyti drabužius ir toliau sau išrūkdavau. Kai pagalvoju, gerai, kad tėvai nelabai ir kišosi į mano paaugliškus norus bei planus, o „slaptažodis“ čia su bažnyčia – atrakindavo visus leidimus keliauti kur noriu. O dar įvairios bendruomenės – Emauso jaunimas, Katedros jaunimas, San Damiano maldos grupelė ir t. t. – augino ir formavo mano asmenybę. Laikau tai ir „pedagoginės karjeros“ pradžia. Būti su vaikais patiko ir sekėsi, o atėjus laikui pasirinkti studijas, nedvejodama antru numeriu įrašiau „Katalikų tikyba“. Toliau norėjau kažką veikti Bažnyčioje, o dar geriau – ir su vaikais.
Studijų metai padėjo išsigryninti ir atrasti tikrąjį pašaukimą. Lig šiolei keista, jog labiausiai patiko visai ne pedagoginiai dalykai, bet pvz., dogminė teologija, kanonų teisė (čia mano slaptoji meilė, kur jau mintys buvo nunešusios apie studijas Romoje, kol dalyko dėstytoja dvidešimtmetę studentę sugrąžino į realybę. „Be šansų, – ramiai tada ji tarė kurijoje. – Esi tik pasaulietė, ne kunigas ir ne vienuolė, mes savų neturime kur dėti po studijų.“ Ech, tais laikais dar tikrai nebuvo kalbama apie sinodinę Bažnyčią, tad nuoširdžiai paklausiau jos). Mintis sujaukė prasidėjusi pedagoginė praktika pradinėje mokykloje. Buvo taip faina, taip gerai, kad eureka! Eina sau! Aš noriu būti pradinių klasių mokytoja! Tai yra kažkas tokio!
Kaip gerai, kad būta ir kitokių pedagoginių praktikų, kur išsigrynini tai, kuris tavo širdžiai mielesnis ir artimesnis amžiaus tarpsnis, nes vieniems toddlerytsė (atleiskite, nepavyko išvengti anglicizmų, bet angliškasis toddler labiau konkretus pedagoginis terminas negu lietuviškas vertimas „mažylis“), kitiems – ankstyvoji vaikystė, dar kitiems, žiūrėk, pats įdomumas paaugliai ir pan.
Suvokimas, ką veikti toliau, buvo labai aiškus, ir nuo to plano neatbaidė nei nuoširdi kolegų ir dėstytojų nuostaba, nei gąsdinusi didoka studijų paskola.
Kartu labai aiškiai žinojau, kad būti tikybos mokytoja – ne man. Turėjau fantastinę patirtį vienoje katalikiškoje mokykloje, kai paskutiniais studijų metais gegužę įsidarbinau pavaduojančia tikybos mokytoja. Tobula aplinka, metodinės priemonės, atskiras kabinetas, galimybė toliau tęsti ir dirbti. Vienu žodžiu, iš karto, tik po studijų, toks prestižas! O alga! O tai buvo kelionių vasara! Dvi savaitės piligrimystės Camino de Santiago kelyje, dvi savaitės Taize, stovykla Lurde, ir dar rugsėjį turėjau pinigų. Tik galimybė toliau tęsti nedžiugino. Prieš akis iškildavo mano pačios paveikslas prancūzparkyje su kavos puodeliu gan ilgai spoksant į vieną tašką. Po septynių pamokų... Dirbau su visomis klasėmis: nuo penktos iki vienuoliktos. Jaučiausi išsunkta ir nelaukdavau rytojaus. Toliau tęsti darbą mokykloje nesutikau.
Tai kaipgi čia nutiko, kad išsvajotos katalikų tikybos studijos ir didelis noras kažką veikti Bažnyčioje po ketverių metų ėmė ir užgeso? Ne visai. Jeigu tikybos mokytojos darbui uždėjau kryžių, tai katecheto pašaukimas yra visai kas kita. Mano Vilniaus priemiesčio vargonininkė vietinės koplytėlės kunigui rekomendavo pirmo kurso tikybos studentę ruošti vaikus Pirmajai Komunijai. Ir taip jau dvidešimt metų. Man tai viena mieliausių širdžiai veiklų. Ėjimas tikėjimo keliu kartu su vaikais. Tikėjimo džiaugsmas, atvirumas ir patirtis.
Bet su katecheto atlygiu, deja deja, po santijagus, lurdus ir taizes nepakeliausi. Tad sudaryta studijų paskolos sutartis pradinio ugdymo magistrui skatino ieškotis kokio nors darbo. Kaip tik tuo metu mano kurso draugė paraleliai studijavo ikimokyklinio ugdymo pedagogiką ir atlikinėjo praktiką Montessori darželyje, kuris ieškojo pedagogo. Pati šio pasiūlymo tuo metu priimti negalėjo, tad pakvietė kartu su ja nuvykti į ugdymo įstaigą.
Tai buvo 2009-ieji. Galvojau, tik trumpam, tik laikinai, čia tik darželis (gi nieko rimto ir sudėtingo, juk bet kas gali...), kol sumokėsiu paskolą. Bet pala, kas tas Montessori?.. Pro akis lyg per miglą praplaukė prisiminimas bendrosios pedagogikos dėstytojo dar kreida lentoje parašytos alternatyviojo ugdymo pradininkų pavardės. Gėda prisipažinti, bet nieko daugiau apie juos nežinojau, tik tiek, kad buvo...
– Kada galėtumėte pradėti? Nuo spalio? Labai gerai, – atsako ugdymo įstaigos vadovė. – Mums dar geriau, kad nesate baigusi ikimokyklinio – tuos sunkiau „permokyti“.
Taip prasidėjo manasis Montessori pedagogikos kelias ir vis dar tęsiasi. Greta mano pirminio katecheto pašaukimo, kartu vis dar atrandant, jog vaikas yra ir viltis, ir pažadas žmonijai (Maria Montessori, Education and Peace).
Kviečiu ir šiais metais kartu keliauti po Montessori pedagogikos užkulisius bei amžiaus tarpsnių ypatumus. Veidu į vaiką. Kas tu esi?
2026 m. sausio Artuma
Autorius: Ada Sieger
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
