Adelė Gurklytė: „Daugumai mūsų moksleivių lietuvių kalba yra antroji, o kai kuriems – net ir trečioji, po portugalų ir anglų“

Lituanistinės mokyklos mokytoja Adelė Gurklytė sako, kad idėja įkurti mokyklą Portugalijoje gimė pastebėjus, kad, nors pasaulyje jau veikia daugiau nei 200 lituanistinių mokyklų, šioje šalyje iki šiol nebuvo nė vienos. „Nusprendėme pasiteirauti Portugalijos lietuvių feisbuko grupėje, kuri yra vienas pagrindinių informacijos sklaidos kanalų bendruomenėje, ar toks poreikis yra, ir sulaukėme labai didelio susidomėjimo“, – sako Adelė.
Mokykla pirmąjį kartą duris atvėrė praėjusių metų lapkričio mėnesį. Ši mokykla – jau daug metų Londone veikiančios lituanistinės mokyklos „Lithuanian Academy“ grupės dalis.

Adele, jūsų moksleiviai tikriausiai yra lietuviai iš visos Portugalijos?

Mokyklas atidarėme tuose miestuose, kur susirinko pakankamas skaičius vaikų ir kurie buvo logistiškai patogiausi daugumai tėvų. Vaikai į pamokas atvyksta ne tik iš Porto ar Lisabonos, bet ir iš aplinkinių miestų – Bragos, Aveiro, Setubalio. Kai kurios šeimos dėl pamokų kiekvieną kartą įveikia net 70–80 kilometrų į vieną pusę.

Pradėjome su maždaug 12 vaikų Porte ir 18 Lisabonoje. Šiuo metu mokinių skaičius jau išaugęs, tačiau labiausiai džiugina tai, kad net 80 % vaikų, pradėjusių lankyti mokyklą dar lapkritį, ją lanko iki šiol. Visa tai atspindi ne tik mūsų veiklos reikalingumą, bet ir tėvų motyvaciją, kuri iškalbingai parodo, kiek daug jiems reiškia lietuviškas ugdymas, bendruomenė ir ryšys su Lietuva.

Portugalija toli nuo Lietuvos, dažnai nepriskraidysi, tad gal ir tas kalbos mokymasis sudėtingesnis, kai negali dažnai būti lietuviškoje terpėje?

Didžioji dalis vaikų mūsų mokyklose yra iš mišrių šeimų, dažniausiai – portugalų ir lietuvių, bet yra ir kitokių atvejų. Todėl daugumai jų lietuvių kalba yra antroji, o kai kuriems – net ir trečioji, po portugalų ir anglų. Dėl to neretai tenka laviruoti tarp lietuvių kalbos kaip gimtosios ir kaip užsienio kalbos lavinimo. Kiekvienu atveju dedame visas pastangas, kad prisitaikytume prie kiekvieno vaiko individualių kalbos poreikių.

Mokymosi procesą stipriai lemia ir tai, kiek lietuvių kalba yra vartojama šeimoje: ar vaikai ją girdi kasdienybėje, kuria kalba bendrauja su tėvais, ar mokosi skaityti ir rašyti lietuviškai namuose. Kai šie įgūdžiai ugdomi šeimoje, vaikams ir mokykloje sekasi kur kas lengviau.

Džiugu, kad net ir mišrios šeimos rūpestingai puoselėja lietuvių kalbą. Mūsų susibūrimai tampa galimybe „pamankštinti“ kalbą ne tik vaikams, bet ir jų tėveliams.

Portugalai džiaugiasi galėdami pabendrauti lietuviškai ir dažnai jų lietuvių kalbos įgūdžiai išties nustebina.

Be to, beveik visos mūsų bendruomenės šeimos stengiasi bent kartą per metus aplankyti Lietuvą. Kartais ir dažniau. Tėvams svarbu, kad vaikai gyvai susipažintų su jų šalimi, praleistų laiko lietuviškoje aplinkoje, patirtų lietuviškų švenčių tradicijas, bendrautų ir palaikytų santykius su seneliais bei giminėmis.

Europos kontekste esame bene toliausiai nutolę nuo Lietuvos, tačiau jei pasilygintumėme su lietuvių bendruomenėmis kitose šalyse, tokiose kaip, pvz., JAV, Australija ar Naujoji Zelandija, kur irgi veikia lituanistinės mokyklos, to atstumo beveik nebepajustume.

Papasakokite kokių linksmų ar juokingų nutikimų – kas vaikams yra nutikę, mokantis kalbos? Gal kai kurie lietuviški žodžiai turi kitą prasmę, nei anglų ar portugalų kalbose? Gal yra kokių sunkiai įveikiamų lietuviškų žodžių?

Vienas iš pastebėtų panašumų portugalų ir lietuvių kalbose – mes visi labai mėgstame raidę „S“, ypač žodžių gale. Tik portugalų kalboje „S“ dažniausiai yra tariama kaip „Š“. Štai pvz. žodį „sviestas“ portugalai greičiausiai perskaitytų kaip „svieštaš“, tas pats su lietuviškais miestų pavadinimais – „Kaunaš“, „Vilniuš“, ir vardais „Ignaš“, „Martynaš“, „Remigijuš“.

Kitos dažnai painiojamos raidės – „C“ ir „K“. Sunku su dvigarsiais, dvibalsiais, ilgosiomis ir nosinėmis raidėmis. Portugalų kalboje raidė „L“ žodžio viduryje dažnai rašosi kartu su „H“ – „LH“, pvz. filho (sūnus), todėl dalis vaikų iš pradžių mano vardą irgi rašydavo kaip „Adelhe“. Vienas sunkiau iš klausos užrašomų žodžių vaikams yra „kamuolys“, į jį susideda beveik visi išvardinti kalbos spąstai.

Įdomybių galima rasti ir žodžiuose. Pvz., žodis „kalakutas“, kuris į anglų kalbą yra verčiamas kaip Turkey ir taip pat reiškia Turkiją (šalies pavadinimą), į portugalų kalbą verčiamas kaip Peru (taip pat šalies pavadinimas, tik kitos).

Bet turbūt keisčiausias sutapimas, su kuriuo iki šiol teko susidurti, – tai lietuviškas žodis „karalius“, kuris portugalų ausiai skamba beveik identiškai kaip vietinis keiksmažodis. Jei lankysitės Portugalijoje ir viešumoje dažnai minėsite žodį „karalius“, tikėtina, jog žmonės į jus kreivai žiūrės. Todėl kiekvieną kartą, kai tariu šį žodį priešais vaikus, jaučiuosi šiek tiek nejaukiai, atrodo, jog tą patį nejaukumą matau atsispindint ir jų veiduose. Tik kaip gi kitaip man jiems papasakoti apie tą vienintelį Lietuvos karalių Mindaugą ir jo žmoną Mortą? Morta, beje, portugalų kalba reiškia „mirusi“ – pamokė mane kartą mokinė.

Kokie yra jūsų „studentai“ – ar yra laisvai kalbančių lietuviškai?

Jauniausiam mokiniui yra dveji, o vyriausiajam netrukus sueis šešiolika. Kadangi visi gyvename Portugalijoje ir beveik visi vaikai lanko valstybines portugališkas mokyklas bei darželius, visi iki vieno kalba portugališkai. Vyresni vaikai moka ir gali susikalbėti angliškai. Tiems, kurių lietuvių kalba nėra pakankamai stipri, natūraliai norisi bendrauti portugališkai arba angliškai ir pamokose. Čia mes turime taisyklę, kad mokytojai su vaikais visuomet kalba tik lietuviškai, išskyrus kritines situacijas arba kuomet vaikai lietuvių kalbos nesupranta visai. Lietuvių kalbos mokėjimas tarp mūsų mokinių nepriklauso nuo amžiaus. Yra jaunesnių vaikų, kurie kalba laisvai, ir vyresnių vaikų, kurie tik pradeda mokytis pirmuosius žodžius. Esame turėję svečiuose ir porą mergaičių portugalių, kurios atėjo norėdamos palaikyti savo pusbrolius ir kartu išmokti lietuviškų žodžių.

Ši patirtis parodė, kad svarbiausias kalbos mokymosi stimulas yra ne genetinės šaknys, o smalsumas, – turi jaustis gerai ir tau turi būti įdomu. Todėl mūsų pagrindinis tikslas – kurti tokią aplinką, kuri atspindėtų Lietuvą taip, kaip mes ją jaučiame, į kurią vaikai norėtų sugrįžti ir kuri padėtų kiekvieno vaiko širdyje įžiebti ugnelę noro pažinti mūsų šalį ir jos kalbą. Ir kad šis noras neišblėstų užvėrus mokyklos duris, o priešingai – tik stiprėtų.

Ar pas jus besimokantys vaikučiai lietuviškais, ar tarptautiniais vardais?

Sakyčiau, kad dominuoja tarptautiniai vardai arba tokie, kurie lengvai pritampa įvairiose kalbose, – pvz., Rafaelis, Tomas ar Marta. Tokių išskirtinai lietuviškų vardų yra vos keli – Smiltė, Liepa, Jonas. Dažniausias vardas mūsų mokykloje yra Matias.

Dabar štai jau kelerius metus sūnus pats domisi lietuvių kalba. Namie kalbame tik lietuviškai, kartu mašinoje traukiame lietuviškas dainas, o jis, savo kambaryje pasikabinęs vėliavą su Vyčiu, įsitraukęs skaito A. Šapokos „Lietuvos istoriją“ ir svajoja tapti Lietuvos istoriku arba diplomatu.

Papasakokite apie asmeninę patirtį – pati esate mama, kaip sekasi mokyti vaikutį lietuvių kalbos?

Mano sūnus irgi gimęs mišrioje šeimoje – jis pusiau lietuvis, pusiau australas. Nors didžiąją gyvenimo dalį praleidome Lietuvoje, lietuvių kalbos mokymasis jam visada kėlė sunkumų. Tiek namuose, tiek mokykloje, net ir su lietuviais draugais jis mieliau rinkdavosi anglų kalbą.

„Australija“ ilgą laiką buvo ne tik mėgstamiausias jo lietuviškas žodis, bet ir širdies namai. Mums, tėvams, tai kėlė nemažai rūpesčių – lydėjo ne tik abejonės dėl to, ar viską darome gerai, bet ir priekaištai ar patarimai iš aplinkos, kaip reikėtų šią situaciją spręsti. Galų gale ketvirtoje klasėje sulaukėme diagnozės – autizmo spektro sutrikimas. Kad ir kaip būtų keista, ši žinia išlaisvino drąsą pažvelgti į lietuvių kalbos mokymąsi kitaip – be lūkesčių, ar spaudimo – ir pasirinkti alternatyvų kelią – tarptautinę mokyklą Portugalijoje.

Dabar štai jau kelerius metus sūnus pats domisi lietuvių kalba. Namie kalbame tik lietuviškai, kartu mašinoje traukiame lietuviškas dainas, o jis, savo kambaryje pasikabinęs vėliavą su Vyčiu, įsitraukęs skaito A. Šapokos „Lietuvos istoriją“ ir svajoja tapti Lietuvos istoriku arba diplomatu.

Tai tapo pamoka ir man, kad kalba – tai vidinis ryšys, kurio nereikia įkalti, bet reikia puoselėti su meile ir kantrybe. Ir kad reikia laikytis ne vienos „teisingos“ ugdymo krypties, o svarbiau ieškoti tokios, kuri labiausiai tinka vaikui.

Ką šeimoms reiškia tie savaitgaliniai susibūrimai – galbūt pastebite, kad tai proga pakalbėti lietuviškai, pabendrauti ne tik vaikams, bet ir tėvams? Ar tėvai laukia vaikų, ar palieka ir ateina pasiimti po pamokėlių?

Taip, tėvams tai irgi puiki proga pabendrauti. Žinau, kad dažnai – galbūt ne visada visi kartu – bet leidžia laiką drauge laukdami vaikų, susirinkdami kavinėje arba pas ką nors svečiuose.

Be to yra grupės ir patiems mažiausiems – dvejų, trejų metukų vaikučiams, kartu su tėveliais, nes jie dar nelanko darželio ir vieniems pasilikti kol kas nedrąsu. Gera matyti, kad tose grupėse užsimezga ryšys ne tik tarp vaikų, bet ir tarp mamų, kurios ne mažiau įsitraukia ir dalyvauja kartu su vaikais. Taip gimsta draugystės, kurios virsta dažnesniais susitikimais už mokyklos ribų.

Mes labai džiaugiamės ir stengiamės kuo labiau praturtinti mokyklos bendruomenę, kad ji padėtų tėvams ne tik kurti tvarius tarpusavio santykius, bet ir suteiktų įvairiapusės naudos. Jei kas nors turi nepanaudotų lietuviškų spalvinimo knygelių, jos greitai randa naująjį dailininką; išaugti marškinėliai – naują šeimininką. Be to, esame sukūrę lietuviškų knygų ir stalo žaidimų biblioteką, iš kurios šeimos gali nuolat skolintis kalbą lavinančius skaitinius ir žaidimus jaukiems šeimos vakarams.

Ar Portugalijoje vertinamas kalbų mokėjimas? Kokių kalbų kasdienybėje girdite Lisabonoje, Porte?

Portugalams būdinga mokėti kelias užsienio kalbas, ypač anglų, ispanų ir prancūzų. Maždaug 70 % šalies gyventojų kalba bent viena užsienio kalba. Tai lemia keli veiksniai – atvira portugalų prigimtis, plačiai paplitusi angliška kultūra bei artimas portugalų ir ispanų kalbų ryšys. Anglų kalba ypač populiari tarp jaunimo, vyresnioji karta dažniau moka prancūzų kalbą. Ypač tie, kurie prieš daugelį metų emigravo į Prancūziją ieškodami geresnių darbo galimybių, o vėliau sugrįžo į Portugaliją arba iki šiol čia grįžta atostogauti.

Lisabona ir Portas – labai turistiniai miestai, todėl juose galima išgirsti įvairių kalbų. Be portugalų, anglų, ispanų ir prancūzų, dažnai pasitaiko ir vokiečių, rusų, ukrainiečių, kinų ar net arabų kalbų. Tai – daugiakultūrės visuomenės atspindys. Portugalijoje gyvena daug imigrantų, tarptautinių studentų ir skaitmeninių klajoklių. Ši šalis pritraukia svetingumu, lėtesniu gyvenimo ritmu, švelniu klimatu ir gamta.

Svarbiausia tai, kad tiek kitataučiai, tiek jų kalbos iki šiol yra šiltai priimami. Tokia pagarbi ir palaikanti tarpkultūrinė aplinka leidžia lengvai pasijusti kaip namie.

Neila Ramoškienė

Projektą „Emigrantų vaikai“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Projektui skirta suma 9 600 eurų. Straipsnis paskelbtas 2025.05.13.

Autorius: Neila Ramoškienė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama