Gimtojo krašto kelionių takai neregiams ir silpnaregiams

Kelionės ir ekskursijos mane visada žavėjo. Laisvalaikiu mėgstu žiūrėti televizijos ir interneto laidas apie keliones, o pasitaikius progai – pats leidžiuosi į naujų vietovių atradimus tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Pirmą kartą su neregiams ir silpnaregiams skirtomis ekskursijomis susidūriau dirbdamas tiflopedagogu Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre (LASUC). Tuometė direktorė Angelė Daujotienė puikiai išmanė šių mokinių ugdymo ypatumus ir reikalavo, kad pedagogai metodiniu požiūriu formuotų kuo tikslesnius aplinkos vaizdinius: istorinių pastatų, paminklų, gamtos objektų ar reiškinių. Labai svarbu neregiams suteikti žinių ir sudaryti sąlygas pažinti pasaulį per lytėjimą.

Man pačiam teko organizuoti bei lydėti neregius į įvairias išvykas, specialiai pritaikytas jų poreikiams: į Kernavės muziejų, Europos parką, Kelių muziejų, Lietuvos liaudies buities muziejų, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademiją, Vilniaus oro uostą ir kitas vietas. Vėliau kelionės peržengė šalies ribas – prasidėjo LASUC draugystė su Liaskų aklųjų mokykla Lenkijoje. Ten LASUC gimnazijos skyriaus mokiniams buvo rengiamos įspūdingos ekskursijos po Varšuvos ir Krokuvos miestus.

Pradėjęs dirbti orientacijos ir mobilumo specialistu Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungoje (LASS) pastebėjau, kad suaugę neregiai, mokydamiesi naujų ėjimo maršrutų, taip pat domisi atsinaujinančiais Vilniaus kampeliais bei kitomis miesto naujovėmis. Vykdant reabilitacinius užsiėmimus Kaune, mačiau, kaip atvykę neregiai (silpnaregiai) iš įvairių Lietuvos kampelių su susidomėjimu tyrinėjo suremontuotą Laisvės alėją, Vienybės aikštę, Kauno senamiestį ar Nemuno salą. Tokie maršrutai tampa ne tik patogesni ir patrauklesni, bet ir gerina neregio savarankiškumą. Dažnas dalyvis su lankomais objektais, gatvėmis ar pastatais siejo savo prisiminimus ir stebėjosi, kaip neatpažįstamai pasikeitė Vilniaus bei Kauno miestų aplinka.

Pirmąjį užsakymą parengti ėjimo maršrutą po atsinaujinusį Šiaulių miesto centrą gavau iš LASS Šiaulių miesto filialo pirmininkės Odetos. Drauge su ja pravedėme pirmąsias ekskursijas Plungės ir Alytaus filialų nariams. Jie buvo sužavėti išgražėjusiu miestu, mažosios architektūros paminklais ir specialiai jiems pritaikytais maketais. Vėliau parengiau atskirus maršrutus po įdomiausias Vilniaus erdves (Gedimino prospektą, Senamiestį, Bernardinų parką, Užupį) ir Kauną (Laisvės alėją bei Senamiestį). Šios veiklos tapo LASS programos dalimi ir jose jau dalyvavo keli šimtai narių iš įvairių filialų – Prienų, Biržų, Varėnos, Naujosios Akmenės, Šiaulių, Panevėžio, Vilniaus, Kaišiadorių, Trakų ir Elektrėnų. Kai kurie dalyviai keliavo ne vieną kartą – buvo tokių, kurie atvyko tiek į Šiaulius, tiek į Vilnių.

Parengti tokį maršrutą nėra lengva – reikia atsirinkti lankomus objektus, surasti patikimos medžiagos, išsirinkti svarbiausius faktus, įsiminti dalį teksto. Į tai įdedu daug pastangų, kad rezultatas būtų vertingas ir įdomus. Grupelės turi būti nedidelės, kad neregiai ir silpnaregiai galėtų neskubėdami susipažinti su lankomais objektais, paliesti pastatų architektūros fragmentus ar mažosios architektūros paminklus. Ekskursijos yra nemokamos, todėl kviečiu dalyvauti visus norinčius.

Pažinti savo kraštą

Iš šių metų kelionių labiausiai įsiminė susitikimai su Varėnos LASS filialo nariais, kurie pageidavo aplankyti Užupį. Kartu apžiūrėjome istorines Bernardinų kapines, pakilome ant Altanos ir Gedimino kapo kalvų, užsukome į prabangių namų kvartalą ir pasivaikščiojome jų kiemuose, grožėjomės tekančia Vilnios upe. O kur dar istoriniai paminklai, meno galerijų eksponatai ir kitos netikėtos patirtys! Trijų valandų kelionė po Užupį neprailgo – dalyviai negalėjo atsistebėti neatpažįstamai išgražėjusiu Užupiu ir Paupio gatve, džiaugėsi atradę tiek daug įdomybių bei sakė, kad vieni patys tikrai nebūtų tiek visko pamatę.

Ypač norėčiau išskirti Vilniaus jaunimą. Jie pamėgo keliauti ne tik Senamiesčio gatvėmis, bet ir leistis į 25 kilometrų žygius po Vilniaus apylinkes, lankyti Šiaulius, Kauną, Druskininkus, Telšius, Marijampolę. Jų kelionių aprašymus su nuotraukomis galima rasti mano „Facebook“ profilyje. Detaliau noriu pristatyti neregių ir silpnaregių kelionę po pietinę Dzūkijos dalį. Kelias link Druskininkų ir Merkinės driekėsi per Dzūkijos nacionalinį parką – apsuptą pušynų, sunokusių rugių laukų ir lietumi atgaivintos žolės. Kur žolė menkai augo – ten, regis, kiekvieną dieną nuo dangaus sunkėsi lietus, lyg bandydamas prisiminti tas sausas vasaras, kai žemė ilsėjosi tik saulės atokaitoje. Iš Vilniaus išvykome per Gariūnų šurmulį, įsukome į Trakų kelią, pravažiavome dvaro ramybe alsuojančią Trakų Vokę, prasilenkėme su didikų istorija Senuosiuose Trakuose, akimis (ir širdimi) palydėjome permirkusias pievas ir skrydžio laisvę Paluknyje. Vėliau pasinėrėme į miško tylos galią Valkininkuose…

Pirmasis sustojimas – Senoji Varėna, miestelis, kuriame susilieja garsai, tikėjimas ir istorija. Čia, pačioje miestelio širdyje, stovėjo Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia – nedidelė, medinė, su baltu bokšteliu, bet kupina didžiulės dvasios. Tai vieta, kur malda susitinka su muzika – čia vargonavo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio tėvas, o prieš 150 metų gimė pats M. K. Čiurlionis – genijus, garsinęs Lietuvą savo muzika ir tapyba. Sakoma, kad, dar nemokėdamas kalbėti, jis atpažindavo natas ir jau grodavo. Nors augo gausioje šeimoje be savo kambario ar žaislų, jo pasaulis buvo pilnas garsų – medžių šlamesio, debesų tylos, net tylos melodijos. Visa tai, ką išgirdo vaikystėje, vėliau jis sugrojo, nutapė ir padovanojo Lietuvai. Sustojome prie šiuolaikinės bažnyčios, apžiūrėjome maketą, kuriame pavaizduotas senasis vargonininko namas, taip pat atminimo akmenį, skirtą M. K. Čiurlionio krikštui. Buvo jauku, jautru ir prasminga – tarsi trumpam prisilietėme prie jo pasaulio.

Perloja – mažas kaimas su didelės respublikos dvasia. Nepaisant vos kelių šimtų gyventojų, tarpukariu čia veikė unikali savivalda – Perlojos respublika. Ji turėjo savo valdžią, policiją ir net valiutą. Nedidelė bendruomenė nesidairė į nurodymus iš viršaus, o pati kūrė valstybingumo pavyzdį – drąsiai, savarankiškai, vieningai. Šios dvasios simbolis – Vytauto Didžiojo paminklas, tapęs Perlojos širdimi. Jį pastatė patys gyventojai – ne todėl, kad reikėjo, o todėl, kad tikėjo: jų stiprybė – kaip Vytauto. Šis paminklas nebuvo nugriautas net sovietmečiu – vietiniai jį gynė atkakliai, pasiryžę išsaugoti bet kokia kaina. Šiandien Vytautas stovi kaip sargas – tylus, bet iškalbingas, saugantis ne tik istorinę atmintį, bet ir laisvės dvasią.

Aplankėme kapines, kur ilsisi Perlojos ir visos Lietuvos kovotojai – žmonės, kūrę, gynę ir tikėję savo pasirinkimų prasmingumu. Nuėjome prie pėsčiųjų tilto per Merkį – vienos svarbiausių Dzūkijos upių. Kelionės metu Merkys ties Perloja buvo gerokai ištvinęs – gausios liūtys pripildė jo vagą, o srovė skuba pasitikti Nemuno Merkinėje.

Toliau – Merkinės piramidė. Tai ne tik architektūrinė konstrukcija ar išpuoselėta aplinka, bet ir vieta, kur sustoja laikas. Ji pastatyta tikėjimo, maldos ir asmeninės patirties pagrindu. Sakoma, kad piramidė skleidžia ypatingą energiją, padedančią susikaupti ir nusiraminti. Įžengus į stiklinę kupolo erdvę, viskas tarsi nutyla – net kvėpavimas tampa švelnesnis. Neregiai patyrė ypatingus pojūčius – kai kurie sakė jautę, lyg aplink būtų sumontuota daugybė nematomų garsiakalbių. Mažiausias garsas čia aidi, keičiasi, išsiskleidžia įvairiais atspalviais – tai tylos, kuri kalba, vieta.

Galiausiai – Merkinė, miestelis, kuriame istorija alsuoja kiekviename žingsnyje. Neregiai kopė į Merkinės piliakalnį – vietą, kur kadaise stovėjo pilis, vėliau tapusi LDK valdovų rezidencija. Stovėdami ant piliakalnio stengėmės pajusti, kaip ten žemai suteka Merkys ir Nemunas – susilieja ne tik vandenys, bet ir ramybė, platybė bei laiko tėkmė. Ši akimirka buvo viena įspūdingiausių visos kelionės metu. Sustojome prie Adolfo Ramanausko-Vanago paminklo. Jis mokytojavo Merkinėje, o vėliau tapo vienu pagrindinių partizanų vadų. Pokario kova – skaudus, bet garbingas mūsų istorijos puslapis.

Pačių dalyvių pageidavimu užkopėme ir į Merkinės apžvalgos bokštą – šiuolaikinį, įdomios architektūros statinį. Iš viršaus atsivėrė kvapą gniaužiantis vaizdas į Nemuno slėnį. Viršuje jautėme vėją, erdvę, girdėjome pušų ošimą, jutome kraštovaizdžio didybę.

Ir štai – Druskininkai! Papietavę jaukioje kavinėje, leidomės susipažinti su vienu garsiausių Lietuvos kurortų. Miestas, kuriame oras kvepia pušimis, vanduo pasakoja savo istorijas, o kiekvienas kampelis kviečia sustoti, pajusti, įsiklausyti. Pasivaikščiojome prie ramaus Druskonio ežero, aplankėme Vijūnėlės parko tvenkinius, vėliau – Gydyklų parką, kuriame kvepia sveikata ir senosiomis kurorto tradicijomis.

Toliau mūsų kelias vedė Nemuno pakrante įrengtais pėsčiųjų takais. Apsilankėme Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčioje – jaukioje, tylioje, kur kiekvienas galėjo stabtelėti maldai ar susikaupimui. Susipažinome su pagrindiniais miesto simboliais: grojančiu fontanu, paminklu kunigaikščiui Vytautui Didžiajam, skulptūra „Karūnos“, skirta Žygimantui Augustui ir Barborai Radvilaitei. Sustojome prie skulptūros „Prie šaltinio“, kur išbandėme vieną įdomiausių miesto akcentų – grožio šaltinio vandenį. Tai sūriausias šaltinis mieste, jo vanduo skirtas ne gerti, o veidui atjauninti. Sakoma, kad besaikis prausimasis gali atjauninti net iki kūdikystės... Laimei, mūsų keliautojai šios rizikos išvengė.

Paskutinis sustojimas – senosios Druskininkų kapinės. Ten tvyrojo pagarbi tyla – tarsi dar vienas priminimas, kad poilsis gali būti ne tik kūnui, bet ir sielai.

Buvau šalia savo bendrakeleivių – tyliai, be skambių žodžių. Stebėjau, klausiau ir kartais buvau tik neregio palydovu. Žavėjausi jų noru pažinti, patirti, išbandyti, džiaugtis gyvenimu taip, kaip moka tik tie, kurie vertina kiekvieną jo akimirką.

Autoriaus nuotrauka. Juozas Daunaravičius. Vyresnio amžiaus vyras, vilkintis tamsius marškinėlius, užfiksuotas iš priekio nuo krūtinės iki viršugalvio. Jo trumpi, žili plaukai sušukuoti į dešinę galvos pusę, stačiakampis veidas santūriai šypsosi sučiauptomis lūpomis, aplink akis susimetusios juoko raukšlelės. Dešinysis lūpų kamputis nuleistas, o kairysis pakeltas.

Nuotrauka. Skirtingos neregių ir silpnaregių grupės mielai pažindinasi su gimtąja Lietuva ir kartu lavina mobilumo įgūdžius / asmeninio archyvo nuotr.

Akimirka iš neregių kelionės. Lauke užfiksuota šešių žmonių grupelė, besibūriuojanti prie po medžiu stovinčios katino statulos. Keturi jauni vyrai liečia meno kūrinį, kurį sudaro du skersai susikertantys katinai, tarsi ėję savo keliais, bet susipynę vienas su kitu. Katinus sudaro ilgos, plonos, atgal išlenktos kojos, plokščias kūnas, pakelta uodega ir apvali galva su smailiomis ausytėmis. Už keturių aplink statulą susibūrusių vyrų stoviniuoja moteris ir vyras, lyg lauktų savo eilės. Dauguma keliautojų rankose laiko baltąsias lazdeles. Vienas vyras nukreipia neregio kairiąją ranką link statulos, tarsi norėtų jam padėti ją pasiekti. Fone stūkso šviesus pastatas su dviem stambiais langais. Grupė atrodo susidomėjusi atrastu kūriniu ir nusiteikusi jį tyrinėti.

Autorius: Juozas Daunaravičius

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama