Nuo Ladako iki Nepalo. Pokalbis su Ginta Gaivenyte

Rubrikoje „Susitikimai“ šįkart laukia įdomus, energija pulsuojantis pokalbis su žurnaliste ir keliautoja Ginta Gaivenyte: apie kelionių baimės nugalėjimą, pagarbą kitokiai kultūrai ir pasitikėjimą. Pašnekovę radijo laidoje „Aklas pasimatymas“ kalbina Lina Žaltauskaitė ir Irma Jokštytė-Stanevičienė.

Lina. Kaip jaučiatės Lietuvoje?

Ginta. Keistai. Labai tylu, bet ta tyla kažkaip kitokia nei Himalajų viršūnėse.

Lina. Kur veda Jūsų kelionės ir kaip jos atsirado Jūsų gyvenime?

Ginta. Atsirado jos gana neįprastai. Įprasto žmogaus akimis žiūrint ir nenormaliai – aš įsivėliau į dvasinius ieškojimus. Tai tėvai iš vis pagalvodavo, kad aš patekau į sektą ir vartoju narkotikus. Labai išgyveno. Galiu papasakoti net konkretų atvejį. Grįžau iš Zen atsiskyrimo ir ant rankos buvo užklijuotas pleistras. Normalaus žmogaus akimis [vyksta] gana žiaurokas ritualas, toks kaip krikštas, budistinių įžadų priėmimas, kai tau su smilkalu keli žmonės baksteli ir lieka tokia žaizdelė. Tai mano mama po trejų metų klausia: „O ką jums ten leido per tą atsiskyrimą?“ Man tik širdis sustojo, nes šiaip tai visiškai priešingai, visas budistinis mokymas atvirkščiai – nerekomenduoja jokių svaigalų naudoti, kurie apkvaišina sąmonę.

Irma. Ko ieškodama, ar laimės, ar pilnatvės, dėl ko pradėjote dvasinius ieškojimus?

Ginta. Aš norėjau nusiraminti ir susivaldyti. Dabar juokingiausia, aš norėjau susivaldyti ir tapti rami, nes mano emocijos šokinėdavo. Aš buvau tokia: tai ten lekiu, tai ten, tada, jokia paslaptis, ir alkoholis, vynas kur nors barelyje buvo. Ir būtent su alkoholio vartojimu tiesiog pradėjo viskas atrodyti labai beprasmiška. Iš tikrųjų tose aplinkose ir yra viskas beprasmiška, dabartinėmis mano akimis žiūrint. Žmonės atsipalaiduoja tik tada, kai pavartoja ko nors, kitaip nesugeba bendrauti. O kaip padaryti, kad nebūtų alkoholio gyvenime? Kaip kažkokį sąmoningumą atrasti? Kitaip sakant, man tai buvo [būdas], kaip sukontroliuoti savo emocijas. Šitoje vietoje turiu pasakyti, kad esu susimovusi, nieko aš ten nesusikontroliavau (juokiasi). Esu karšta, emocinga iki šiol.

Lina. Ir kaip tuo metu atsirado kelionės?

Ginta. Tuo metu jos neatsirado. Tuomet buvo visko Lietuvoje: nuo grigališkojo choralo iki tų pačių Zen atsiskyrimų, vykstančių Vepriuose, – toks miksas. Dar buvau nukeliavusi į Vengriją, trijų mėnesių atsiskyrimą. Čia buvo pirmoji ilgesnė kelionė, bet ji vyko vienoje vietoje. Mes buvome uždaryti kaip kalėjime, iki 10 valandų per dieną medituodavome tris mėnesius iš eilės.

Lina. Ir „nenuvažiavo stogai“ nė vienam?

Ginta. Paskui nuvažiavo (juokiasi). Iš tikrųjų, tai labai įdomus efektas, dėl to, kad iš pradžių buvo labai sunku, nes visas kūnas tam priešinasi. Tada buvo antras mėnuo, kaip ant sparnų, atrodo, lakstai, nes matyt žmogaus psichika prisitaiko prie sistemos, kai jam neišvengiamybė tokia yra. Ir kai sistema tokia palaikanti, jau susidraugauji su kažkuo, naktimis eini į virtuvę kniaukti maisto ir ten su kažkuo pajuokauji, tai atsiranda bendruomenė ir nėra jau taip labai sunku. O paskui prasidėjo nerimas, ką aš veiksiu grįžusi? Na, po tokios patirties jautiesi truputį nušvitusi ir labiau geresnė ir jau nebegali taip lengvai grįžti į paprastą gyvenimą.

Lina. Turbūt dvasinės paieškos Jus ir nuveda į Indiją, Nepalą, Ladaką?

Ginta. Viskas prasidėjo nuo to, kad tame Vengrijos vienuolyne būdama aš pamačiau tokio išminčiaus Ramana Maharišio portretą ant knygos ir mane labai užkabino jo gilios akys. Pradėjau domėtis jo mokymu ir galvoti apie tai, kaip ten nuvažiuoti. Paskui dar, tiesa, buvo taip, kad aš čia Lietuvoje gyvenau krikščioniškame vienuolyne, savanoriavau. Tuo metu, kadangi mano butas buvo laisvas, aš priėmiau gyventi vieną merginą, kuri dabar viena geriausių mano draugių. Ji atėjo į mano butą, o jo sienos buvo „nutapetuotos“ to Maharišio portretais – sektantiškai (juokiasi). Paskui mes su ta mergina išvažiavome į Indiją, keliavome po kelis ašramus. Galiausiai, išėjo taip, kad ji ten pasiliko gana ilgai gyventi.

Lina. Noriu pasakyti, kad ir Irma yra tokia pat provokatorė, stereotipų laužytoja, ji taip pat keliavo į Indiją viena. Iš kur tiek drąsos? Jeigu imtumėme ir paklaustumėme žmogaus gatvėje: „Ar ryžtumeisi vienas keliauti į Indiją, ar ryžtumeisi viena ir dar, atsiprašau, nematydama keliauti į Indiją?“ Tai iš kur tos drąsos ir kaip ten sekėsi?

Irma. Man labai įdomu bus išgirsti atsakymą iš Gintos, bet man pačiai tai… Aš tikrai niekada savęs neklausiau. Juo labiau kad, kai keliavau, man buvo 25 metai, buvau gerokai jaunesnė ir kvailesnė, apie tai net negalvojau. Jau seniai buvau sumąsčiusi, kad man Lietuvoje yra labai sunku žiemą. Nes jei tu nematai ir judi gatve su baltąja lazdele, tai žiemą, kai yra prisnigta ir slidu, būna tokių dienų, kai valandą vaikštai aplink namą ir nerandi įėjimo. Jautiesi kvailas, nori verkti, rėkti ant visų, bet ką tu pakeisi, ar ne? Ir tada galvoji, labai norėčiau žiemos metu išvažiuoti kažkur kitur. Tad mano gyvenime to, kad aš išvažiuosiu, turėsiu tokį darbą, kuris leis man tai padaryti ir, kad tai bus Indija, nebuvo klausimų. Dar buvau ir vegetarė, tad man indų virtuvė patiko. Labai tokie buitiški dalykai, jokių dvasinių ieškojimų (juokiasi). Baimės neturėjau, turėjau atsargumo rodiklių, bet nebijojau. Kaip Jums, Ginta, ar buvo dvejonė, gal baimė nevažiuoti vienai į Indiją?

Ginta. Buvo, ypač dėl to, kad vienai. Dėl to, kad aš jau buvau buvusi du kartus ir man abu tie kartai buvo pakankamai įtempti. Ypač pirmas, kai atrodo ten Rišikeše visi motociklai ant tavęs važiuoja. O mane tai mama vaikystėje išmokė, kad jeigu į tave važiuoja automobilis gatvėje, tai tave užmuš. Manau, mums visiems yra įkalta į galvą, kad vidury gatvės ėjimas yra kažkoks mirtinas dalykas. Ir reikia laiko, kad persiprogramuotų smegenys ir tu kažkaip suvoktum ar atjungtum baimę, kad tavęs elementarus motociklas, sustojęs per kelis žingsnius nuo tavęs, neužmuš, nes jis moka pro tave prasukti ir apskritai – jie moka išvairuoti visose gyvenimo situacijose.

Irma. Norėčiau įsiterpti, nes aš turiu patirties – daug nesaugumo pojūčio gatvėje. Kai einu, turiu pereiti per gatvę. Čia, Europoje, jaučiuosi kur kas nesaugiau. Būna tokių akimirkų, aš stoviu Lietuvoje prie perėjos, man vyras sako: „Tu sustojai ir eik, viskas, nebelauk.“ Aš sakau: „Kaip aš galiu eiti, jeigu girdžiu, kad važiuoja mašinos?“ Ir aš negaliu, man tiesiog dreba širdis, nes jaučiuosi tarsi manęs vairuotojas nematytų. Indijoje, einant gatve, tas jų pastovus pypsinimas, pastovus rėkaliojimas – aš niekad Indijoje nesijutau nematoma. Tas man buvo labai keista. Aišku, būna ir nemalonių situacijų, na, kai žmonės įkyriai lenda, jų asmeninė erdvė kartais tokia nemūsiška, bet aš ten visada jaučiausi matoma. Kartais, aišku, būna per daug to matomumo. Tu tiesiog labai pavargsti, kai gatvėje tave bando pastoviai kažkas kažkur pavesti, pastumti, patraukti, bet man ten kažkaip lengviau sekdavosi net per gatvę pereiti. Ar nesijautėte ten taip, ar turite panašių analogijų?

Ginta. Kalbant apie saugumą, kuris Indijoje yra pagrindinė tema, tai, ką pasakei, „būti matomai“, yra turbūt pagrindinis dalykas, užsitikrinant tą saugumą. Kaip ten sako: „Oj, tave išprievartaus, oj, ten kažkas atsitiks“ – na tai va, eik būtent ten, kur būsi matoma. Ten sakoma, kad po saulės laidos normalios moterys neina iš namų, bet tai irgi priklauso nuo situacijos. Jeigu tau iš ašramo reikia grįžti 9 valandą per kaimą ir tarpduriuose sėdi bobutės, kurios plepa, kažkas vyksta, tai kas tau gali tuo metu nutikti? Iš esmės, gi tau nieko negali nutikti, dėl to, kad visas kaimas, visas miestelis tave stebi.

Tarp kitko, turėjau patirties, kai vieną kartą naktį važiavau traukiniu. Traukinys išvažiavo vidurnaktį ir aš traukinių stotyje pati užkalbinau vieną šeimą: „Ar aš galiu atsistoti prie jūsų?“ Ir visi tą situaciją supranta. Kaip prieš tai autobusu vietiniu važiavau iki tos stoties, atrodo, visas autobusas tave saugo, nes tu esi viena moteris. Jie supranta, kad nesaugu. Ir tas jų supratimas, kad vienai moteriai nesaugu, visada lems, kad kažkas atsiras, kas tave paglobos, užstos, palydės, nes jie supranta, kad tavimi reikia pasirūpinti.

Irma. Kviesim pereiti ir prie tų „nepatogių“ kelionių po kalnus.

Ginta. Nepalas atsirado jau daug vėliau, galima sakyti, gal prieš metus. Ir per tuos metus jame pabuvau gal tris kartus. Prieš tai man atrodė, kad norisi Indijos vis daugiau, bet Indija labai griežtai priėmė sprendimą, kad daugiausia pusę metų per metus su turistine viza žmogus gali praleisti. Kai išvažiavau į Nepalą, nebesinorėjo grįžti į Indiją. Nepalas yra daug draugiškesnė šalis, ji irgi yra labai chaotiška ir net skurdesnė už Indiją. Bet ten kažkaip yra paprasčiau gauti švarų kambarį kažkur nuvažiavus… Jis gali būti labai kuklus ir tualetas gali būti lauke. Bet jame bus užtiesta daugiau mažiau švari patalynė. Kurioje gal ir miegojo prieš tai dešimt žmonių, bet ant jos nėra kažkokių plaukų ar prakaito žymių, kaip gali nutikti Indijoj. Man atrodo, kad nepaliečiai kažkaip labiau gerbia moteris. Moterys jiems gal net labiau lygiavertės. Nedrįsčiau teigti lygindama, bet man atrodo, kad moteris Nepale yra žmogus, o Indijoje, visgi, iki šiol tradicinėje bendruomenėje dar kyla klausimų apie tą vertę. Kažkada juokavom, kas yra svarbesnė šeimoje – moteris ar karvė? Tai čia vis dar yra klausimas. Net ir tas indų noras saugoti moterį kartais būna susijęs su tuo, kad jos jiems tarsi ir priklauso. O, pavyzdžiui, Nepale aš to nejaučiau.

Irma. Apibendrinant mūsų susitikimą, kokia didžiausia pamoka, kurią gali gauti iš savo kelionių?

Ginta. Čia labai sunkus klausimas. Aš manau, kad tos didžiausios pamokos nėra. Kad ta pamoka vyksta kasdien. Nes nėra taip, kad viskas vyksta labai sklandžiai, įskaitant ir mano pačios vidinę būseną. Kad aš čia visada „ommmm“ ir didžiulėj meditacijoj, ir pasitikinti viskuo. Aš esu Indijoje spyrusi į taksi automobilį, su alkūne stūmusi moterį su vaiku, kuri kaulijo pinigų, nes kartais tikrai tiesiog išveda iš proto. Kartais tau gal blogesnė diena, ir tie žmonės… Tu jų tikrai neapkenti visa savo širdimi. Tai nenoriu aš iš savęs čia padaryti šventosios, kad visada ramiai ir pasitikinčiai pasauliu… Suprantat, yra vienas dalykas, kai keliaujat dvi savaites ir čia yra atostogos, ir kitas dalykas, kai pradedi keliauti nuolat ir tada atsiranda visko, kaip ir paprastame gyvenime. Atsiranda tokių akimirkų, kai atrodo, kad tavo gyvenimas visiškai beprasmis, ir kad neaišku, ką tu darai, kad turėtum daryti kažką kito. O po to staiga atsirandi tokiame Ladake arba Nepale ant kalnų viršūnės, kur yra begalinis grožis, ir begalinis dėkingumas iš to atsiranda. Tai labai įvairiai. Aš apskritai, stebėdama žmones, padariau tokią išvadą, kad jei žmogus labai nori, tai jis dažniausiai ir padaro tai, ką jis nori.

Autorius: Spaudai parengė Lina Žaltauskaitė ir Irma Jokštytė-Stanevičienė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama