Baroko genijus, tarnavęs mūzoms

2025 m. paskelbti Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus ir Baroko literatūros metais, nes 1625 m. Kelne pasirodė Sarbievijaus poezijos rinktinė „Trys lyrikos knygos“ („Lyricorum libri tres“), išgarsinusi jį visoje Europoje ir pelniusi sarmatų Horacijaus vardą. Jubiliejiniai metai kviečia atidžiau ar iš naujo pažvelgti į šį kūrėją. Tačiau pirmiausia keletas žodžių apie Baroką – epochą, kurioje gyveno ir kūrė Sarbievijus.

XVII–XVIII a. beveik visoje Europoje įsivyravo nauja meno kryptis. Tik gerokai vėliau, 1888 m., vokiečių mokslininkas Heinrichas Velflinas (Heinrich Wölfflin) ją pavadins Baroko vardu, taip ji ir įeis į istoriją. Viena iš versijų teigia, kad epochos pavadinimas kilęs iš portugališko žodžio, apibūdinančio netaisyklingos formos perlą („perola barroca“). Kaip ir jis, Barokas turi daugybę kintančių pavidalų ir besimainančių atspalvių. XVII a. astronomai, matematikai ir filosofai vargo stengdamiesi žmogaus protu aprėpti ir įvardyti staiga prieš juos atsivėrusią begalybę, o menininkai fiksavo akimirkos žavesį, detalės grožį, judesio dinamiką. Gyvenimas ir tikrovė pamažu tapo suvokiami kaip iliuzija, regimybė, teatras, nes pasaulis neatrodė pastovus ar harmoningas, žmogaus protas nebuvo pajėgus iki galo suvokti jo dėsnių. Gal kaip tik todėl tarsi iš naujo imta tikėti ir pasitikėti Dievu. Tai Jis, visatos orkestro dirigentas ir žemiškojo teatro režisierius, suteikė žmogui protą, leidžiantį priešintis pasaulio blogiui bei aistroms, ir jausmus, kreipiančius į grožį ir harmoniją.

Ypatingas dėmesys Baroko epochoje buvo skiriamas menams – literatūrai, muzikai, dailei. Nes tik žodžiui, garsui ar vaizdui suteikta forma galėjo suvaldyti kraštutines šios epochos priešybes, kurti iš jų nuostabą keliančią dermę. Tokią dermę iš gausybės skirtingų temų ir literatūros žanrų savo kūryboje audė ir Sarbievijus, žodžiais ir mintimis vis artėdamas prie esmių esmės.

Nesileisdami į detales, paminėsime tik kelis pagrindinius poeto gyvenimo faktus. 1595 m. jis gimė Lenkijoje, Sarbievo kaime. Mokėsi Pultusko mokykloje, o 1612 m. Vilniuje buvo priimtas į Jėzaus Draugijos, arba jėzuitų, vienuolių gretas. Studijavo Vilniaus universitete, kuriame vėliau ir dėstė pagrindines to meto disciplinas – retoriką, filosofiją ir teologiją. 1635 m. buvo paskirtas valdovo Vladislovo Vazos pamokslininku, o 1640 m. paliko šį pasaulį. Visi tyrėjai kaip vieną svarbiausių Sarbievijaus gyvenimo įvykių nurodo jo studijas Romoje, Collegium Romanum (1622–1625), garsiausioje jėzuitų mokymo įstaigoje. Čia jis ne tik klausė žymiausių to meto profesorių paskaitų, bet ir pats domėjosi Romos istorija, archeologija, literatūra, menu. Romoje Sarbievijus susipažino su svarbiais akademinio ir bažnytinio elito asmenimis, žymiais didikais ir mokslininkais, su kuriais ir vėliau palaikė ryšius. Be abejonės, intensyvus ir įdomus Romos gyvenimas, jame sklandžiusios kultūrinės, literatūrinės ir intelektinės idėjos žadino ir paties Sarbievijaus kūrybines galias. Ne veltui mokslininkai jo poeziją skirsto į tris grupes: iki studijų Romoje (1618–1622), Romoje (1622–1625) ir po studijų Romoje (1625–1635). Vis dėlto naujausi tyrimai koreguoja kai kuriuos neginčytinais laikytus poeto gyvenimo įvykius. Pagaliau paskelbtas Sarbievijaus nekrologas neigia taip mėgstamą kartoti faktą, kad prieš išvykdamas iš Romos Sarbievijus buvo popiežiaus vainikuotas laurų vainiku – didžiausios pagarbos ženklu. Pasirodo, popiežius Urbonas VIII jam padovanojęs tik auksinį medalioną su savo atvaizdu. Nekrologas keičia ir Sarbievijaus mirties priežastį: mirė jis ne staiga po paskutinio pamokslo nuo insulto, kaip manyta iki šiol, o jau ilgą laiką merdėjo graužiamas džiovos (plačiau mano ir Dariaus Antanavičiaus 2024 m. straipsnyje „Originalus Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus nekrologas ir poeto mirties priežastis“).

Bet grįžkime prie Sarbievijaus kūrybos. Ji aprėpia daugybę temų ir žanrų: odės, epigramos, proginiai kūriniai, pamokslai, laiškai, literatūros teorijos veikalai... Vis dėlto labiausiai poetą išgarsino lyrika ir epigramos. Jos ir po daugybės metų kalba mums apie amžinus ir kiekvienai žmonių kartai svarbius dalykus. Todėl trumpai aptarsime tik vieną, bet, ko gero, barokiškiausią temą, raudonu siūlu besidriekiančią per visą Sarbievijaus kūrybą. Tai – nepastovi lemtis, arba Fortūna. Ši likimo, atsitiktinumo ir sėkmės deivė, romėnų mitologijoje vaizduota kaip moteris užrištomis akimis, todėl tarsi akla; su sparnais, todėl nepastovi; laikanti gausybės ragą ir pasirinktinai dalijanti iš jo kam malones, o kam tik vargus. Baroko epochoje Fortūna tapo kitimo, atsitiktinumo ir permainingų aplinkybių metafora. Poetų vadinta skraja, veržlia, apgaulinga, ji buvo didžioji tos epochos Iliuzionistė, vertusi abejoti realybės tikrumu, suvokti žemiškos būties menkumą ir trapumą, įsivaizduoti gyvenimą kaip sapną, kaip teatrą, kuriame kiekvienas turi jam skirtą vaidmenį ir vargu ar gali jo atsisakyti. Sutramdyti Fortūnos pasėtą netikrumą, sužadintas aistras bei instinktus, nuslopinti jos keliamus liguistus vaizdinius, sugrįžti į pasaulį čia ir dabar buvo įmanoma tik pasitelkus racionalų protą, stiprią valią ir gilų tikėjimą. Dailės kūriniuose Fortūna nuo seno vaizduota kaip nepermaldaujama gyvenimo ratą sukanti moteris. Žmonės įsikibę į šį ratą: vieni kyla, kiti krenta, karaliai tampa elgetomis, šventieji – nusidėjėliais, lupikautojai – geradariais ir atvirkščiai. Taip vaizdžiai buvo įkūnijama mintis apie nuolatinę kaitą: žmogui neleista žinoti, kada jis atsidurs Fortūnos rato viršuje, o kada – apačioje. Tačiau kartu jam paliekama viltis, mat Fortūnos ratas nuolatos juda, vadinasi, nė viena būsena – laimė ar skausmas – netruks amžinai.

Likimo tema dažnai skamba Sarbievijaus kūryboje. Štai odė Aurelijui Likui, turinti paantraštę „Kad per daug nesiskųstų nepalankiu likimu“, pradedama nuo stoikų filosofijos esmę atskleidžiančių ir Antikos poeto Horacijaus „aukso vidurio“ idėją atliepiančių patarimų, kaip protingai ir ramiai gyventi:

Liaukis, Likai, tuščiai raudot,

Vyk iš savo širdies liūdesį kuo toliau,

Juodus rūpesčius nuo kaktos

Brauk ir linksmas aukštyn galvą pakėlęs žvelk.

Nors giedra ne kasdien diena,

Ir likimas dažnai iškrečia pokštą mums,

Bet audringa nūnai banga

Ryt nurims ir su ja vėjai vakariai žais.

Saulė, šiandien liūdna, blausi,

Vėl rytoj nusijuoks, spindulius žerdama.

Taip ir žmogų nuo pat mažens

Lydi pakaitomis ašaros ir juokai,

Gilų sielvartą štai, žiūrėk,

Keičia džiaugsmas, o jį vėl liūdesys pakeis.

Toks likimas ir jo valia. („Lyric“, I, 2, vertė Eugenija Ulčinaitė)

Poeto teigimu, nors gyvenimas yra nenuspėjamas, jame vis dėlto vyrauja pusiausvyra. Odės adresatui jis pataria neverkti ir nesisieloti, jei užklumpa nelaimės, nes rytojaus diena gali atnešti ir gerų permainų. Visus likimo pokštus dera pasitikti išdidžiai iškelta galva. Po pirmose keturiose eilutėse išsakytų tiesioginių patarimų poetas nuosekliai pereina prie pagrindinę mintį iliustruojančių palyginimų su gamtos reiškiniais, kurie dar labiau ją sustiprina ir pagrindžia: saulė šviečia ne kiekvieną dieną, o audras jūroje keičia ramybė.

Odėje, skirtoje Telefui Likui, kuris skundžiasi likimo ir sėkmės nepastovumu, poetas kalba taip:

Apgaulinga žmogaus lemtis,

Žaidžia, Telefai, ji žaidžia mumis, deja.

Viskas laikina žemėj šioj,

Ką materija čia sukuria nerangi.

Lemia įnoris. Tuoj nukris

Tai, kas kyla, bet vėl kils ir nukris atgal.

Šitaip išlekia kamuolys,

Sviestas rankos lengvos, pasišokėdamas:

Čia jis siekia dangaus skliautus,

Čia į žemę skaudžiais smūgiais atsimuša.

Veja vakaras vakarą,

Kartais būna blogiau, kartais ir vėl geriau.

Pagrindinė odės mintis – nieko nėra amžina. Poetas teigia, kad visi materialūs dalykai yra laikini. Nepastebimai greitai pralekia dienos, metai, amžiai. Keičiasi tautos, griūna miestai, miršta karaliai, o žmogus tėra tik žaisliukas įnoringos Fortūnos rankose. Odės pabaigoje išsakomos dvejonės žmogų supančio pasaulio realumu:

Kol diena po, dienos bėga gyvenimas,

Tol mums, Telefai, lemta klyst.

Žaidžia ratas lemties, žaidžia mumis, deja.

Gal mes klystam, o gal tikrai

Toks gražus atspindys supančių mus daiktų?

Likai, jeigu žinai, sakyk:

Tai, ką matom aplink, ar iš tiesų yra,

Ar apgaulė akių tiktai?

Ar matyto seniai sapno gražaus tąsa? („Lyric“, I, 7, vertė Eugenija Ulčinaitė)

Atrodo, kad šiomis eilėmis Sarbievijus tarsi kalbasi su savo amžininku kitoje Europos pusėje, ispanų dramaturgu Pedru Kalderonu (Pedro Calderón de la Barka, 1600–1681). Jo kūriniuose plėtojama likimo idėja, kuri pasireiškia žemiškos būties menkumo, iliuziškumo suvokimu. Dramoje „Gyvenimas yra sapnas“ abejonę gyvenimo tikrumu išsako karalaitis Sigizmundas: „Juk kas gyvenimas? Šešėlis / Iliuzija, apgaulė, šmėkla. / Gyvenimas – sapnai spalvoti, / Užmigus mums jie susapnuoti.“

Odėje Krispui Levinijui Sarbievijus jungia nepastovios Fortūnos ir neišvengiamos mirties motyvus. Mat mirtis Baroko epochoje buvo tarsi atsvara tuo metu ypač pamėgtam puošnumui, spindesiui ir įmantrumui; įsivaizduojama kaip išvirkščia to spindesio pusė, suprantama kaip laikinumo metafora ir simbolis. Kaip tik tuo metu buvo populiarūs veikalai apie meną mirti, akcentuotas perspėjimas „Memento mori“ (liet. k. – „Atmink, kad mirsi“), to meto dailininkų paveiksluose atspindėtas kaip mirties šokis („danse macabre“) – jame diriguojant giltinei šoka skirtingos kilmės ir amžiaus mirusieji. Sarbievijus apie visų laukiančią mirtį primena taip:

Kintanti sėkmė, nepastovios lemtys

Savo valdžioje laiko vargšą žmogų,

Prie skirtos ribos, lyg srautinga upė,

Skuba mūs metai. („Lyric“, I, 4, vertė Eugenija Ulčinaitė)

Pasikliauti Dievu, ugdyti save, lavinti vidinę stiprybę, daryti gerus darbus, nesivaikyti laikinos šlovės – toks Sarbievijaus siūlomas žmogaus idealas.

Taip jau susiklostė, kad Sarbievijaus kapo neliko. Palaidotas jis buvo Varšuvos jėzuitų bažnyčioje, tačiau po Jėzaus Draugijos panaikinimo 1773 m. palaikai buvo perkelti į pijorams priklausiusią šv. Primo ir Felicijono bažnyčią. Dar vėliau ir tėvų pijorų, ir jėzuitų palaikai atsidūrė bendrame kape Varšuvos Povonzkų kapinėse, kurį dabar mena tik kukli lentelė. Šalia jos 2011 m. Sarbievijaus akademijos pastangomis atsirado atminimo lenta ir sarmatų Horacijui. Jautęsis tremtiniu šioje žemėje, ilgėjęsis dangiškosios tėvynės ir visą gyvenimą tarnavęs mūzoms, Sarbievijus tarsi išpranašavo ir savo likimą – mums lieka šlovę jam pelniusios eilės:

Tas, kurio mirties gailestavo žmonės,

Dar ilgai gyvens. Tepaliks kiekvienas

Šlovę po savęs. Visa kita metai

Nuneša godūs. („Lyric“, II, 2, vertė Eugenija Ulčinaitė)

Autorius: Živilė Nedzinskaitė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama