„Muzika – mano sielos saulė“: Prano Daunio kelias

Šiemet minime 125-ąsias Prano Daunio gimimo metines. Jau nemažai yra rašyta apie P. Daunio nuopelnus neregių bendruomenei – brailio rašto pritaikymą lietuvių kalbai, indėlį į Lietuvos aklųjų sąjungos ir Lietuvos aklųjų instituto įkūrimą. Tačiau nepaprastai svarbu yra atkreipti dėmesį į didžiausią Prano Daunio aistrą – muziką.

Pirmieji žingsniai muzikos link

Pažintis su muzika prasidėjo dar vaikystėje, kai netikėtai Pranas rado kaimyno išmestą sulūžusį smuiką ir jį susitaisė. Duomenų, kad būtų tikrai išmokęs groti smuiku ar griežęs juo vėliau, nėra, tad, reikia manyti, kad ši muzikinė veikla truko tik piemenavimo metais. Ir tai neilgai, nes kartą dėdė iš kermošiaus parvežė jam lūpinę armonikėlę – ja groti bus patogiau, nes ir kišenėje telpa, ir lakstyti galima.

Pranas augo, o kartu su juo ir noras groti, tad lūpinės armonikėlės jau nebepakako. Taupė tetos ir dėdės retkarčiais duodamus smulkius pinigėlius ir svajojo nusipirkti armoniką. Teta, sužinojusi vaikino troškimą, pati pridėjo trūkstamą sumą ir P. Daunys nusipirko seną, bet gerą armoniką. Groti sekėsi neblogai, sparčiai vijosi vyresnius kaimo muzikantus. Armoniką, kaip ir lūpinę armonikėlę, pasiėmė vykdamas į frontą. Grodamas laisvomis valandėlėmis pakeldavo ūpą ir sau, ir bendražygiams.

Pranas Daunys ir kanklės

Po sužeidimo Nepriklausomybės kovų metu, P. Daunys apsigyveno karo invalidų bendrabutyje, K. Donelaičio g., Kaune. Ten išmoko groti kanklėmis ir jas labai pamėgo. Grodavo per įvairius svečių vizitus bendrabutyje, greičiausiai taip ir buvo pastebėtas garsių tarpukario Lietuvos atlikėjų. Operos solistai Kipras Petrauskas, Jurgis Petrauskas ir Viktoras Dineika 1931 m. pasikvietė P. Daunį ir kitą neregį kanklininką Jurgį Pratkevičių jiems akompanuoti. Buvo įrašytos keturios dainos ir išleistos kelios „Colombia“ ir „Parophlopne“ firmų plokštelės.

P. Daunio kanklių mokytojas buvo Pranas Puskunigis – vienas žymiausių tradicinių kanklių ir kankliavimo puoselėtojų bei pedagogų tarpukario Lietuvoje. Jis ne kartą generolo Vlado Nagevičiaus iniciatyva buvo kviečiamas paruošti kare sužalotus kanklininkus.

P. Daunys du dešimtmečius susirašinėjo su kanklių meistru Juozu Lašu. P. Daunys mėgo jo darytas kankles ir iš laiškų matome, kad 1937 m. vienas įsigijo. Meistrui buvo svarbi muzikanto nuomonė apie jo darbą, todėl prašė „pasakyti apie kanklių gerąsias ir blogąsias puses“, kad galėtų atsižvelgti gamindamas kitas. P. Daunys tarpininkavo kanklių gamybos klausimu ir padėjo įsigyti J. Lašo gamintus instrumentus keliems kanklininkams. O 1939 m. P. Daunys prašo meistro vėl pagaminti kankles jam, nes jo turėtos „skamba Vilniaus lietuviams“, jos padovanotos „Varpo“ chorui.

Vienas kitam negaili pagyrų. Laiškuose po 1950 m. įvykusios P. Daunio viešnagės pas J. Lašą, P. Daunys rašo, kad kas tik kelyje pamatė kankles, negali jomis atsigrožėti. Tuo tarpu J. Lašas vadina Daunį „XX a. vaidila“ ir gailisi, kad negali dažniau girdėti jo grojant.

Fortepijonas Prano Daunio gyvenime

Rygos aklųjų institute P. Daunys pasirinko mokytis muzikos – skambinti fortepijonu, o ne kokio nors amato. Institute muzikos mokymui buvo tinkamai pasiruošta. Turėjo 2 mokytojus, 8 fortepijonus ir 1 vargonus. Pirmoji jo mokytoja buvo panelė Cybante, kuri taip pat buvo neregė, todėl jai nebuvo sunku mokyti neregį. Lavintis galėjo savo kambaryje, nes ten buvo pianinas. Sunkiau buvo išmokti natas, nes nemokėjo brailio raštu nei skaityti, nei rašyti. Kas žino, gal tai irgi galėjo būti priežastis, paskatinusi Daunį sukurti brailio abėcėlę lietuvių kalbai?

Po dvejų metų, gerai išmokęs gaidas, mokslų Rygoje nusprendė nebetęsti ir mokytis pas vietinį muziką. Taip prasidėjo jo pamokos pas vargonininką Nikodemą Martinonį, o Karo invalidams šelpti komitetas išnuomojo dešimčiai mėnesių pianiną. 1927 m. išlaikė stojamuosius į konservatoriją, tačiau nė vienas profesorius neapsiėmė jo mokyti. Vokiečių kilmės pianistė Elzė Herbeck-Hansen priėmė jį mokytis nemokamai. Tai viena geriausių fortepijono mokytojų, turėjusi savo privačią mokyklą tarpukario Kaune ir išugdžiusį ne vieną garsų atlikėją. Beje, Ąžuolyno bibliotekos Senų ir retų spaudinių fonde saugomas 1932 m. žurnalo „Aklųjų dalia“ numeris, ant kurio matomas prenumeratoriaus adresas – E. Hansen-Herbeck, Kaunas, Gardino g. 63/5. Tai rodo, kad jai rūpėjo jos mokinio neregio pasaulis ir ji norėjo jį geriau pažinti ir suprasti.

Jadvyga Čiurlionytė apsiėmė Daunį mokyti muzikos teorijos ir harmonijos. Sofija Smetonienė paskolino Dauniui 1000 litų pianinui pirkti ir vėliau skolos atgal nepriėmė. Taip P. Daunys, gavęs puikų muzikinį išsilavinimą ir įsigijęs „Cinerman“ pianiną, galėjo atsidėti muzikai, kūrybai. Iš kelių išlikusių Daunio turėtų gaidų, matome, kad jam labiausiai patiko Frederiko Šopeno (Frederic Chopin), Franco Šuberto (Franz Schubert) ir Karlo Černio (Carl Czerny) kūriniai.

P. Daunys yra sukūręs 7 dainas (3 solo ir 4 mišriam chorui), jų natas ir žodžius galima rasti dainų neregių tekstais parengtame leidinyje „Aš jaučiu tave, pasauli“. Taip pat kūrė įvairias improvizacijas, iš kurių garsiausios „Arabas joja per dykumą“ ir „Lituanica“, tik gaila, kad jos nėra išlikusios.

Ne mažiau svarbus, nors ir trumpas, P. Daunio gyvenimo epizodas buvo jo darbas Kauno aklųjų institute. Jame jis 1928–1930 m. dirbo fortepijono mokytoju. Buvę mokiniai prisimena, kaip Daunys patikrindavo rankas bei klausą ir turintiems tinkamus duomenis rekomenduodavo rinktis mokytis muzikos. Jo iniciatyva institute atsirado ir Ričardo Lechavičiaus vadovaujamas pučiamųjų orkestras. P. Daunys tarp neregių įskiepijo meilę muzikai. Juk ir dabar beveik kiekvienas LASS filialas turi savo ansamblį.

Straipsnis parengtas įgyvendinant Kauno apskrities viešosios Ąžuolyno bibliotekos projektą „Šviesa tamsoje, garsas tyloje“, kurį iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Autorės nuotrauka. Skaidra Grabauskienė. Vidutinio amžiaus moteris užfiksuota kiek pasisukusi kaire puse nuo pečių iki viršugalvio. Ji vilki šviesų švarką, kaklą puošia šviesūs karoliai. Tamsūs, per vidurį perskirti plaukai krenta ir pasklinda ant pečių. Ovalus veidas atrodo rimtas ir santūrus – akys žvelgia tiesiai, paryškintų lūpų kampučiai nuleisti.

Nuotrauka. P. Daunio asmenybės daugiabriauniškumas žavi iki šiol. Karolis Kaminskas apžiūri ką tik (2014 m.) Kaune atidengtą P. Daunio paminklą / LASS archyvo nuotr.

Lauke iš šono nuo šlaunų vidurio iki viršugalvio užfiksuotas P. Daunio paminklą liečiantis K. Kaminskas. Kairėje stovinti iš dešinės pusės nufotografuota tamsi statula atrodo žengia į priekį. Dešinioji nuleista ranka ištiestu smiliumi priešais kūną laiko baltąją lazdelę. Prano plaukai sušukuoti atgal, akis užstoja akiniai, pravertos lūpos šypsosi. Prieš pat statulą stovintis kairiuoju profiliu pasisukęs Karolis rankomis liečia jos veido šonus. Vyras vilki tamsų kostiumą, kurio apykaklė kiek pakilusi sukuria kuprelę. Jo tamsūs plaukai trumpai kirpti, akis užstoja tamsinti akinukai. Karolis linksmai šypsosi praviromis lūpomis, kairės akies kamputyje susimetusios juoko raukšlelės. Tolėliau ant žolės stoviniuoja ir ant kėdžių sėdi keli žmonės. Už aukštos eglės ir metalinės tvoros stūkso daugiaaukščiai pastatai. Atrodo, Karolis džiaugiasi galimybe susipažinti su Pranu ir prisiliesti prie šios istorinės asmenybės.

Autorius: Skaidra Grabauskienė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama