Labas. Au au. Miau

Iš daugumos mano straipsnių tikriausiai supratote, kad mano dienas gerokai praskaidrina humoras. Šio gyvenimiško straipsnio ištakos taip pat susijusios su linksmomis istorijomis. Kartą su savo vadovaujama humoro grupe viešėjome pajūryje ir rodėme specialiai paruoštą traumų, ligų ir kitokių rizikos faktorių prevencinę meninę programą. Po spektaklio, kaip įprastai, jį aptardavome su susirinkusiais žiūrovais, kurių nemenką dalį sudarė vaikai. Aš pasakojau apie dalykus, susijusius su regėjimu, jo silpnėjimu ir praradimu. Kai paklausiau vaikų, ar jie žino, koks gyvūnas dažniausiai būna šalia neregio, po ilgokos pauzės vienas nei tai teigdamas, nei klausdamas išdrįso prabilti: „Tai gal aklas kurmis?“ Štai kitas atvejis. LASS Pasvalio filialo pirmininkė vieši mokykloje, kurioje pristato savo organizaciją, pasakoja apie neregių ir silpnaregių veiklas, kasdienybę, pristato naudojamas techninės pagalbos priemones. Ji klausia moksleivių, kaip jie įsivaizduoja, kas pažadina neregį. Nuskamba įdomus variantas – gaidys. Pagal tokią logiką vieniši neregiai turėtų auginti ne tik šunį vedlį, bet ir gaidį, kad jį pažadintų, vorą, kad išgaudytų muses, žirgą, kad neregys, neturėdamas teisės vairuoti automobilio, galėtų nukeliauti, kur nori. Ne pro šalį būtų turėti dar ir kalbančią papūgą, kad turėtų su kuo pabendrauti.

Pasidomėjau, ar mūsų bendruomenės nariai laiko gyvūnus, kaip juos auginantiems sekasi savo globotinius prižiūrėti ir kokių nutikimų atsitinka tai darant. Įdomus faktas, kad pagal 2024 metų duomenis net 80 proc. argentiniečių turi naminius gyvūnus, o 66 proc. augina šunis. Mūsiškių, kaip ir bendri lietuvaičių, pomėgiai dėl gyvūnų panašūs. Dauguma laiko šunis arba kates. Roma pasakojo: „Didžiulio poreikio nejautėme, iš proto nėjome. Mano tėtis, pamatęs mūsų kieme bėgiojančius katinus, pareiškė norą nusivežti kokį į kaimą, bet nesugalvojo, kaip pagauti. Nusprendžiau, kad reikia palaipsniui prisijaukinti. Pradžioje pakviesdavome ir pamaitindavome laiptinėje. Vėliau jau pats ateidavo į laiptinę, paskui jau ir į namus. Pavalgęs pasiprašydavo išleidžiamas. Vėliau jau prie durų imdavo kniaukti, kad atidarytume ir įleistume. Žodžiu, jis prisijaukino mus. Katino tualetas buvo lauke. Mes išleisdavome pro buto duris, o į kiemą jis iššokdavo pro laukųjų durų išmuštą langelį. Tuo pačiu keliu grįžęs prie buto durų pakniaukdavo ir mes, jį išgirdę, įleisdavome. Vėliau įstatė naujas duris. Į lauką išnešdavome, o grįžti kažkaip sugebėdavo pats. Kas nors įleisdavo, nes daugelis kaimynų jau žinojo, kad tai mūsų katinas. Kartą pagal keistą garsą, sklindantį iš katės, man kilo įtarimas, kad bute augintinių pagausėjo. Katinas prieš mane atsitūpė ir labai garsiai kniaukė. Žinojau, kad katinai neša šeimininkams parodyti savo grobį ir juo pasididžiuoti, pasigirti, o gal gauti pagyrų iš šeimininkų. Tai jų genuose likę nuo tų laikų, kai šeimininkai vertindavo katinus pagal pagaunamų pelių skaičių. Tik su reginčios dukros pagalba pavyko atsikratyti nelauktų viešnių, šmirinėjančių po svetainę, palindusių po sekcija. Vėliau paaiškėjo, kad katinas rado rūsyje pelių lizdą ir nusprendė mus nudžiuginti.

Giedrius neįsivaizduoja savo gyvenimo be kačių, tad jo katinukai dažniausiai keliaudavo kartu, jei jam tekdavo ilgesniam laikui išvykti. Pats buvau liudininkas, kai kartą Giedrius Šventojoje, „Spindulio“ poilsio namų kieme, klausinėjo, ar kas nematė jo pasprukusio miauksėtojo. Laimei, gyvūnėlį jam greitai pavyko atrasti. Kitą kartą Giedriui po 3 dienų teko grįžti į „Zelvos“ poilsiavietę atsiimti savo pagaliau atsiradusio augintinio. Giedriaus mamai ir seseriai labiau patiko šunys, o jis pats šiuo metu augina 2 katinus ir nuo vaikystės rūpinosi ne tik savo, bet ir sutikęs kieme paglostydavo kiekvieną sutiktą katę. Sesuo dar žavisi žirgais, o, pasak Giedriaus, jam sunku suprasti, kaip gali patikti gyvūnas, kurio vienas galas kanda, o kitas spiria. Giedrius yra išmokęs melžti karvę. Gal, kad galėtų savo katinukus pamaloninti šviežiu pieneliu?

Balys, kai gyveno su tėvais, turėjo augintinių, o dabar neturi, nes, anot jo, laikyti kambaryje – tai gyvūno kankinimas, nes dažnai namie nebūna. Balys papasakojo, kaip netoliese gyvenanti negalią turinti senjorė augino katę, kuri kada norėdavo per atvirą balkoną iššokdavo į lauką ir tokiu pačiu būdu grįždavo. Kai moteriai pasidarė per sunku, atidavė savo gyvūnėlį kitai šeimai į gretimą miestą. Po poros mėnesių katė grįžo. Moteris galvojo, kad jai jau sapnuojasi ar vaidenasi, jog po balkonu jos katė kniaukia. Paaiškėjo, kad iš tiesų grįžo.

Karolis pasakojo, kad vaikai norėtų namie gyvūnėlių, bet reikia nuolatinės priežiūros, o pats dažnai būna išvykęs. Jurgita norėtų keturkojo augintinio, bet nemenkas iššūkis šunį vedžioti ir problema, kaip surinkti ekskrementus. Be to, tai nemenkos papildomos išlaidos, o nedirbant ir gaunant nedideles išmokas sutaupyti nepavyksta. Galima būtų ieškoti rėmėjų, bet turi būti rimta priežastis, o ne pramogai. Sigita žavisi tais, kurie paima gyvūną iš prieglaudos, bet pati nenorinti įlipti į kitų nesurinktas „dovanėles“ ir kitiems pridaryti nemalonumų.

Pateikdamas porą faktų pasistengsiu paguosti tuos, kurie norėtų ką nors auginti, bet dėl vienokių ar kitokių priežasčių nesiryžta. Net 20 proc. vyrų neitų į pasimatymą, sužinoję, kad moteris ar mergina laiko namie katiną. Kačių mylėtojams sunku suprasti žmones, turinčius ainurofobiją – kačių baimę, kurią jautė Julijus Cezaris, Aleksandras Makedonietis, imperatorius Napoleonas, Hitleris ir daugiau kitų galingų, visame pasaulyje žinomų vyrų.

Nutikimai su šypsena

Štai keletas linksmesnių nutikimų su gyvūnėliais, kuriuos patyrė regos negalią turintys žmonės. Rolandas gerai jam žinomu maršrutu kasdien išveda savo šunį pavedžioti. Kartą jo augintinis pastebėjo kažką įdomaus ir, staiga puolęs pirmyn, ištrūko iš šeimininko rankų ir su visu pavadėliu nulėkė kažką vydamasis. Rolandas vos neužkimo šaukdamas savo šunelį vardu, kol tas pagaliau pribėgo prie kojų. Sugraibęs ir tvirtai suspaudęs pavadėlį, šeimininkas parvedė neklaužadą pabėgėlį į namus. Po pusvalandžio išgirdo, kaip kažkas prie jo durų loja. Lyg ir jo šunelio balsas. Atidarius duris, šuo įpuolė į vidų ir netrukus prasidėjo kautynės dėl patalpų teisėto šeimininko statuso. Maža to, Rolandui nemažai pastangų ir nervų kainavo surasti netyčia atsivesto patiklaus šunelio tikrąjį šeimininką.

Silpnaregis Nerijus važiavo troleibusu ir vienoje stotelėje priešais jį atsisėdo jauna ir, jei vaikinui nemelavo jo pasilpusios akys, gražios išvaizdos mergina, ant rankų laikanti bei švelniai glostanti katinuką. Vaikinui šovė mintis šmaikščiai pakalbinti simpatišką pakeleivę. Jis tarė: „Aš mielai pasikeisčiau vietomis su jūsų katinuku.“ Mergina liūdnai šyptelėjo ir atšovė: „Kažin ar apsidžiaugtumėte. Aš jį vežu pas veterinarą kastruoti.“

Kito atvejo liudininku buvau aš pats. Paskelbus pietų pertrauką vieno LASS suvažiavimo metu, jo delegatai ir svečiai visu būriu patraukė į kitame pastato aukšte nurodytą kavinę. Lipant laiptais vienas neregys užkliuvo ir vos nepargriuvęs garsiai pareiškė: „O! Kažkas čia atvyko su šuniu vedliu.“ Šalia buvę regintys ir silpnaregiai pratrūko kvatoti, nes tas vyrukas užkliuvo ne už šuns, o už kito delegato, paslydusio ant laiptų, nugriuvusio ir bandančio keturpėsčiom paskubomis kuo greičiau pasitraukti į šalį nuo galinčios ant jo užlipti minios.

Viena mama papasakojo atvejį apie savo silpnaregį berniuką, besimokantį groti smuiku. Kartą pavargęs po darbų berniuko tėtis vakarieniavo klausydamas ir stebėdamas per TV transliuojamas žinias. Sūnus kaip įprastai praktikavosi grieždamas tai vieną, tai kitą jau pramoktą melodiją, o šuniukas pudelis smagiai lodamas pritarė jam į taktą. Staiga tėtis neiškentė ir piktokai pareiškė: „Gal tu gali groti tai, ko šuo nemoka?!“ Kartą jau sutemus vienai silpnaregei moteriškei teko eiti per parką. Staiga kažkas netoliese, už krūmų šūktelėjo: „Stok!“ Išsigandusi moteris sustojo. Tada girdi vyrišką balsą komanduojant: „Gulk!“ Nors žolė po neseniai nušniokštusio lietaus ne tik šlapia, bet ir žemėta, tačiau nėra kitos išeities – tenka paklusti ir griūti. Seka kita komanda – „Šliaužk!“ Nors moteris apsivilkusi šviesiais drabužėliais, bet aplink daugiau nei gyvos dvasios, į ką galima būtų kreiptis pagalbos. Sukaustyta baimės ji pradeda šliaužti per purviną taką. Staiga už nugaros išgirsta neramų vyro balsą: „Moterie, ar jums viskas gerai?“ Paaiškėjo, kad vyriškis už krūmų tiesiog dresiravo savo šunį... Pas mane į svečius užsuko buvęs klasės draugas. Kai atidariau duris, jis pasiteiravo, ar mes įsigijome šunį, nes girdėjo lojant. Nutariau pajuokauti: „Ne, su juo būtų daug rūpesčių ir išlaidų. Tiesiog, kai išgirstame ką nors įtartino, patys pradedame loti.“ Nežinau, ar svečias patikėjo. Iš tiesų tai lojo mūsų kaimynų, kurių durys yra šalia, šuo.

Neteko sutikti savo likimo brolių ir sesių, kurie augintų kokį egzotišką, mūsų kraštams nebūdingą gyvūną. Jei kas tokį turite, būtinai pasidalinkite savo patirtimi: kaip sekasi auginti kokį smauglį, beždžionėlę ar kitą kokį retą bekojį, keturkojį ar daugiakojį. Jei patys nemėgstate rašyti, paskambinkite man telefonu: +370 60155191 ir kartu pateiksime žurnalo skaitytojams įdomią informaciją.

Pasitikslinkite atsakymus į straipsnio pradžioje pateiktus klausimus: 1. Prancūzijoje važiuojant traukiniu reikia mokėti papildomą mokestį už gyvą sraigę. 2. Visą savaitę be galvos gali išgyventi tarakonas. 3. Ore, nenusileisdamas pailsėti ant žemės, net 10 mėnesių gali išbūti juodasis čiurlys.

Autorius: Pranas Pliuška

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama