Liūdnai šviesi Prano Daunio istorija

Šioje nuotraukoje – Lietuvos savanoriai ir graži, visai kaip iš filmo, gailestingoji seselė. Atpažįstu tik vieną žmogų. Ir tik todėl, kad mano mama nuotraukos nugarėlėje užrašė jo vardą ir pavardę. Tai – savanoris Pranas Daunys, jau besimokantis groti kanklėmis, bet regėjimo likutį beveik jau prarandantis. Kaune, Šančių ligoninėje, dar galėjo skaičiuoti pro šalį dundančių traukinių vagonus. O vėliau – nieko, visiškai nieko.

Nuotraukas itin mėgo, jas saugojo, daugino, dalino bičiuliams mano tėvas Antanas Adomaitis. Neregys, kurio pirmuoju mokytoju, įkvėpėju, drąsintoju tapo P. Daunys – karys savanoris, kanklininkas, pianistas, rašytojas, o paskutiniaisiais gyvenimo metais, jau po Antrojo pasaulinio karo – duoneliautojas gimtuosiuose Aukštaitijos kraštuose, šepečių aklųjų kombinate dirbėjas.

Bet pažvelkime į tai, kas įvyko beveik prieš šimtą metų, 1923 metais, per Tris Karalius, kovose su lenkų kariuomene prie Širvintų.

„Ti-lin“ – taip P. Daunys prisimindavo lemtingą garsą. Manė, kad tai kulka, išmušusi langą. Instinktyviai pasilenkė. Sprogusi granata apipylė jį žemėmis ir sniegu. Štai tada prarado regėjimą ir dalį klausos, pradėjo nors nelauktą, bet prasmingą, įdomų gyvenimą.

P. Daunys (1900–1962) gimė ir augo Utenos krašte, Kuktiškių valsčiuje, Paneveržyje. Anksti liko be mamos, o ir tėvas išvyko į Odesą, ten dingo.

Štai jau 1925 metai, Lietuva jau nepriklausoma. Štai vyksta į Rygos aklųjų institutą grupelė Lietuvos neregių mokytis amato – šepečių dirbimo arba muzikos. P. Daunys pasirinko tik muziką ir brailio raštą. Amato pamokų nelankė. Suprantama: šepečių dirbimas žaloja pirštus, muzikantui tas amatas netinka. Nenujautė, kad tų šepečių gerokai vėliau prireiks, oi kaip prireiks. Jo fortepijono klasės mokytoja Leontine Ajevska prisiminimuose mini dideles, sunkias Daunio rankas ir neapsakomą užsispyrimą mokytis. Su instituto pedagogėmis jis susikalba vokiškai, fortepijonu skambina nepavargdamas.

O dabar mano pasakojimas peršoka į 1940 metus, jų vasarą, birželio tryliktą dieną.

P. Daunys Žaliakalnyje, Savanorių prospekte, svečiui užrašo savo jau trečiąją (ir paskutinę) knygą – tai romanas „Benius Vanagas“.

Mielam to paties likimo draugui Antanui Adomaičiui aukoju atsiminimus Vardo dienos proga. Autorius. Kaunas, 1940. VI. 13.

Suprantama, kad šis įrašas autoriaus tik padiktuotas, jį rašė kito žmogaus ranka, bet yra ir autografas – paties Daunio. Nesunku rašikliu suraityti savo parašą, kai jau esi įvaldęs brailio raštą, pritaikęs jį lietuviškai abėcėlei, kai moki brailiu užrašyti natas pats ir mokai to kitus, kai smagiai kaleni brailio mašinėle.

Tai jis, P. Daunys, grįžęs iš Rygos įkūrė Lietuvos aklųjų institutą, surinkusį neregius iš visos Lietuvos, tai jis mokė vaikus muzikos, bet ne tik jos – ir muzikos istorijos, ir literatūros, tai jis sukūrė to instituto chorą ir orkestrą. „Po paibeliais, orkestras yra“ – aukštaitiškai džiaugsmingą Daunio keiktelėjimą ilgam įsiminė pirmieji orkestro muzikantai.

P. Daunys kankliuodavo Karo muziejaus sodelyje, kai iš bokšto leisdavosi vėliava, kanklėmis akompanavo net žymiajam Lietuvos tenorui Kiprui Petrauskui.

Jis gynė aklųjų teises, kaip tik mokėjo ir galėjo, net jei reikėdavo ministerijoje trenkti lazda per atsainaus biurokrato stalą. Dėl nesutarimų su vadovybe Aklųjų institute dirbo neilgai, vėliau tik svečiuodavosi. Jį kviesdavo į iškilmes, fotografuodamiesi atlydėdavo į garbingą vietą arčiau centrinės pozicijos.

Šioje nuotraukoje (apie 1933 m.) centre matome gydytoją, aklųjų globėją Juozą Nemeikšą, vadinusį save neregių priešu – norėjo visus pagydyti. Tuoj už jo, tamsiais akinukais – P. Daunys. O dar už jo daili tamsiaplaukė – tai dainininkė Beatričė Grincevičiūtė, tuo metu dirbusi Aklųjų institute auklėtoja ir perrašinėjusi knygas iš reginčiųjų rašto į brailio.

Bet kas tas žmogus, stropiai užrašęs Daunio diktuojamą dedikaciją „Benio Vanago“ priešlapyje jo mokiniui Antanui per pačias Antanines?

Man nereikia jokios ekspertizės. Aš nespėlioju. Aš ir taip žinau, atpažįstu braižą, juk rašė mano mama Živilė. Kas žino, ar nujausdama, kad po keliolikos metų taps Antano Adomaičio žmona, o gal tik šiaip – atlydėjo tą dieną vieną neregį pas kitą. Jaunesnį pas vyresnį. Juk skautė, juk prisiekusi atlikti gerus darbus.

Dar diena, dar kita – ir per Lietuvą važiuos rusų tankai. Bet kol kas jie – P. Daunys, A. Adomaitis ir ką tik „Aušros“ gimnaziją baigusi Živilė Medekšaitė – glaudžiasi sodelyje Savanorių prospekte, matyt, kalbasi apie tą „Benių Vanagą“, apie knygą, kurioje tiek daug paties autoriaus gyvenimo, nuo pat penkerių. Galbūt jie kalbasi apie muzikos pamokas – A. Adomaitis jau tapo mokytoju, pats rimtas (ir labdaringas) pamokas gavęs iš žinomų pedagogių Kaune, iš pianistės Helenos Hansen ir harmonijos žinovės Jadvygos Čiurlionytės. Anksčiau jos mokė Daunį, vėliau – jo rekomenduotą Adomaitį.

P. Daunys neseniai vedė, jau antrąjį kartą. Pirmoji žmona su sūneliu, Daunio posūniu, pasitraukė į Braziliją, atsiuntė iš ten atviruką. Tiek žinių. Nedaug gero bus sulaukta ir iš antrosios žmonos, bet gims ir augs trys sūnūs.

Edvardo Griego „Solveigos daina“ – tai Daunio mėgstamas, mylimas kūrinys. Dažnai jį atlikdavo Aklųjų instituto auklėtiniams, nepamiršdamas papasakoti legendos apie skausmingai ištikimą savo mylimajam moterį. Mėgo Šopeną (Chopin), dažnai pasakodavo kompozitoriaus ir rašytojos Sand meilės istoriją.

Aklųjų instituto auklėtiniai bei jų draugai, lankę Daunį karo ir pokario metais, stebėjo, kaip vienas po kito iš namo Žaliakalnyje nyksta gražūs, prabangūs daiktai: o kaip išgyvensi? Nebent… Niekam nebuvo paslaptis, kad Daunienė verda naminukę, jos mėgstamiausias užsiėmimas – kartu su savo motina kortuoti ir vieną po kito traukti papirosus. Meilei ir rūpesčiui nelikdavę laiko.

Jau po karo P. Daunys buvo kviečiamas sriubos į Aklųjų institutą. Juk visada nuo mokinių kiek likdavę… Kol vieną kartą mokyklos vadovas ir uolūs mokiniai komjaunuoliai nutarė: nereikia čia to valkatos. Geraširdžių mokytojų delegacija beldėsi į vadovo duris, prašė būti dosnesnį, bet sriubos žmogui „iš šalies“ nebeliko.

P. Daunys patraukė į keliones po gimtąją Aukštaitiją, kartais vedliu pasiimdamas kurį iš sūnų, o kartais ir vienas. Nukeliaudavo iki Anykščių, spėjama, kad iki rašytojo Antano Vienuolio, bet dažniausiai sukiodavosi po gimtus kraštus, arčiau Utenos. Jis neelgetavo. Nekankliavo šventoriuose. Jis duoneliavo. Ne vienintelis toks miestietis pokario Lietuvoje. Maiše turėdavo šepečių, juk dabar jau dirbo Aklųjų kombinate namudininku. Beje, tebevilkėjo kostiumą net kelionėse po kaimus, juk kostiumus visada mėgo ir mokėjo juos vilkėti, tik kad tie elegantiški drabužiai po truputį šiuro, šiuro.

Tuoj po karo P. Daunys buvo pakviestas vadovauti aklųjų dirbtuvių gamybai, bet kas ilgai laikys savanorį? O dar tokį, kuris savanoriavimo net nebando slėpti, kuris kam reikia ir kam nereikia pasakoja apie neregių gyvenimą Švedijoje.

Žaliakalnyje, netoli nuo Aklųjų instituto, vėliau pervardinto į mokyklą, gyvenau ir aš. Pavardė Daunys namuose skambėdavo dažnai, bet jo paties neatsimenu, gal tik tiek, kaip tėvas gailėjosi nespėjęs manęs Dauniui parodyti. Būtent parodyti. Neregiai tokių žodžių nesibaimina. Priešingai nei regintieji, pasakojimus aklųjų akivaizdoje bandydami redaguoti.

1962 metų sausio mėnesį Aklųjų kombinatas namudininką, šepečių dirbėją P. Daunį išleido į pensiją. Padovanojo jam radijo imtuvą ir didelę puokštę gėlių. Liepos mėnesį jį ištiko insultas. Kauno klinikose merdintį ligonį aplankydavo, pamasažuodavo Valerija Černiauskienė, viena iš kelių neregių masažisčių, dirbusių gydymo įstaigose. Tikriausiai lengvai atsakytumėte į klausimą, kas tą neregiams taip tinkamą užsiėmimą įdiegė Lietuvoje. Daunys, žinoma, kad Daunys.

Tai, ką dabar parašiau, sėmiau ne tik iš tėvų ar močiutės pasakojimų. Jų balsus tebegirdžiu, bet tik per rūką, rašiniui to neužtektų. Mano esminis šaltinis – knyga „Skleidę šviesą tamsoje“, išleista Lietuvos aklųjų bibliotekos 2000 metais (sudarytojas dr. Valentinas Toločka). Joje – gausybė prisiminimų, ir fragmentiškų, ir išsamių.

Knygos lapai jau byra. Laikas galvoti apie naują leidimą. Joje ne tik P. Daunio liūdnai šviesi istorija, ne tik regėjimo negalią patiriančių žmonių švietimo kelias. Joje – ir Lietuva nuo 1900 iki 1962 metų, papasakota kuo įvairiausiais balsais, savitomis intonacijomis.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas kultūros svetainėje „Meno bangos“ (www.menobangos.lt).

Autorės nuotrauka. Gintarė Adomaitytė. Vidutinio amžiaus moteris užfiksuota nuo krūtinės iki viršugalvio, kiek pasukusi galvą dešiniuoju profiliu. Ji vilki tamsų golfą ir šviesų švarką bei ryši tamsoką šalikėlį. Apvalų veidą gaubia tamsūs, ant pečių krentantys plaukai, kaktą pridengia tiesūs kirpčiukai. Gintarė yra užsidėjusi akinius plonais stačiakampiais rėmeliais ir santūriai šypsosi sučiauptomis lūpomis.

1-a nuotrauka. P. Daunys (sėdi su kanklėmis) ligoninėje / G. Adomaitytės asmeninio archyvo nuotr.

Nuotraukoje užfiksuoti lauke sėdintys P. Daunys su Lietuvos savanoriais ir gailestingąja sesele. Grupė įsitaisiusi ant suoliuko, kuris supa medį, ir ant kamieną juosiančio stalo. Vyrai vilki panašią aprangą – ilgą paltą šviesiomis sagomis. Ant stalo sėdi du savanoriai trumpai skustais plaukais, rimtais veidais žvelgiantys į priekį. Priešais juos dešinėje sėdi dar vienas plikas, santūriai besišypsantis vyras, rankose ant kelių laikantis smuiką ir stryką. Kairėje sėdi Pranas, pasidėjęs ant kelių kankles. Jo galva aprišta šviesia medžiaga, dešinioji akis uždengta. Dešinioji ranka laiko kankles, o kairiosios ištiesti pirštai liečia stygas. Jo veidas atrodo rimtas – lūpos pravertos ir patemptos į šonus, akį dengia šešėlis. Kairiau už jo sėdi seselė, vilkinti šviesią aprangą su rankovėmis iki alkūnių ir ilgu sijonu, ant galvos užsidėjusi šviesią kepurėlę, kuri slepia plaukus. Tamsiame fone tęsiasi medinė tvora ir auga medžiai. Pozuojanti grupelė atrodo rimta ir pasitempusi.

2-a nuotrauka. P. Daunio autografas / G. Adomaitytės asmeninio archyvo nuotr.

Puslapio viršuje dešiniau didžiosiomis raidėmis atspausdintas romano pavadinimas „Benius Vanagas“. Kiek žemiau rašytinėmis raidėmis užrašytas palinkėjimas: „Mielam to paties likimo draugui Antanui Adomaičiui aukoju atsiminimui Vardo dienos proga“. Dešinėje, naujoje eilutėje yra užrašas „Autorius“, po kuriuo kairėje nurodyta: „Kaunas, 1940. VI. 13.“, o dešinėje suraitytas parašas, besitęsiantis per pusę puslapio. Parašas leidžiasi iš viršaus į apačią, tada vėl pakyla. Nors raidės yra skirtingų dydžių, kai kurios lipa viena ant kitos, galima atpažinti Prano pavardę.

3-ia nuotrauka. P. Daunys (antroje eilėje ketvirtas iš dešinės) tarp mokinių / G. Adomaitytės asmeninio archyvo nuotr.

Šviesios patalpos kampe prie šviesaus medinio lango pozuoja keliomis eilėmis sėdintys ir stovintys tamsiai apsirengę įvairaus amžiaus žmonės: berniukai ir mergaitės, vaikinai ir merginos, jaunesni ir vyresni vyrai ir moterys. Dauguma jų yra tamsiai apsirengę, išskyrus dvi galinėse eilėse stovinčias moteris, vilkinčias šviesesnes sukneles. Pranas sėdi antroje eilėje ketvirtas iš dešinės. Jis vilki tamsų kostiumą, šviesius marškinius ir ryši tamsų kaklaraištį su šviesesniais įstrižais dryžiais. Jo tamsūs plaukai sušukuoti atgal, akis dengia tamsūs apvalūs akinukai, plonos, sučiauptos lūpos santūriai šypsosi.

Autorius: Gintarė Adomaitytė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama