G. Diržiūūtė: "Noras tobulėti ir nugalėti - mano varomoji jėga"

G. Diržiūūtė: "Noras tobulėti ir nugalėti - mano varomoji jėga"...Kalbino Nijolė KRASNIAUSKIENĖ 2025-ieji Gedvilei DIRŽIŪTEI yra ypatingi metai. Lietuvos kurčiųjų sporto rinktinės narė tapo deflimpinių žaidynių orientavimosi sporto čempione, vicečempione ir prizininke. Mūsų herojė šiemet kopė ant garbės pakylos ir tarptautinėse girdinčiųjų varžybose. G. Diržiūtės Vilniaus universiteto magistro darbas neseniai buvo pripažintas geriausiu humanitarinių mokslų srityje. Ir dirba herojė taip pat įdomų ir atsakingą darbą – Vilniaus kolegijos Gestotyros centre kartu su kolegomis atnaujina lietuvių gestų kalbos žodyną. Pažintis su smulkute, iš pažiūros trapia mergina kaip reikiant nustebina. Pasirodo, ji yra tikra dvasios galiūnė: valinga, be galo darbšti, organizuota ir ambicinga. Nepriekaištingos reputacijos, aukštos vidinės kultūros, sąžininga, kukli ir draugiška asmenybė. Nuostabu, kaip dera gerųjų charakterio savybių, talentų, gabumų ir dėkingumo aplinkai derinys viename žmoguje. Gedvile, sveikiname Tave su 2025-ųjų deflimpiniais titulais ir prašome: pasidalink parsivežtais iš Tokijo įspūdžiais ir... išgyventa drama. Šie metai man išties sėkmingi, tapau Kurčiųjų žaidynių čempione. 28 metus, nuo tada, kai deflimpinių žaidynių programoje yra orientavimosi sportas, lietuvei moteriai nė karto nebuvo pavykę laimėti aukso medalio. Visus metus nuosekliai treniravausi, kad patekčiau į 2025 m. Tokijo deflimpiadą. Nukeliauti į Japoniją buvo mano svajonė, turbūt esu perskaičiusi kas tik įmanoma apie šią tolimą Azijos šalį ir jos kultūrą. Vos atšventusi savo trisdešimtmetį, pagaliau išvykau į Japoniją. Pirmas įspūdis buvo teigiamas – susižavėjau japonų nuoširdumu, paslaugumu, buvome pasitikti be galo šiltai. Jei kalbėtume apie varžybas, dideles viltis dėjau į asmenines sprinto varžybas, kadangi tai mano mėgstama rungtis, tačiau jos susiklostė ne taip sėkmingai, dariau klaidų, tikriausiai dėl varžybų jaudulio. Tądien išsprūdo medalis ir užėmiau 6-ąją vietą. Kitą dieną komandinėse varžybose – mišriose sprinto estafetėse (su dar trimis komandos nariais Adrija Atgalaine, Mikalojumi Makutėnu, Roku Koveckiu) ir supersprinto estafetėse (su Roku Koveckiu) – sekėsi daug geriau ir per vieną dieną iškovojau du medalius, sidabrą ir bronzą. Po miesto rungčių iš Tokijo persikėlėme keltu į Idzu Ošimos (Izu Oshima) salą, kurioje vyko miško rungčių varžybos. Trasos driekėsi unikalioje vietovėje – Miharos ugnikalnio papėdėje ir juodojoje Urasabaku dykumoje. Vidutinėje trasoje ilgą laiką rinkau punktus nepriekaištingai, bet japoniškose džiunglėse trasos pabaigoje nepavyko sėkmingai susiorientuoti ir užėmiau 9 vietą. Nors buvo labai apmaudu, turėjau pamiršti tos dienos startą ir susitelkti į sunkias kitos dienos varžybas – 9,3 km ilgąją distanciją. Tą rytą aplink vulkaną, dykumoje pūtė stiprus vėjas, bet, pasitikėdama savo jėgomis, išbėgau į trasą, tvirtai laikiau žemėlapį, kad tik jo nenupūstų... Su nedidelėmis klaidomis, bet aukštu greičiu, galynėdamasi su vėju, sklandžiai orientavausi. Po parodomojo punkto, paskutinėje trasos atkarpoje miške sulėtinau greitį, kad nepasikartotų vakarykštis scenarijus ir tiksliai susiorientuočiau. Po dviejų punktų miške visu greičiu bėgau įkalnėn link finišo. Nuskaičiusi atsižymėjimo kortelę sužinojau, kad esu pirma! Kai atsisėdau į „lyderio“ kėdę, dar buvau šoke, ilgai negalėjau patikėti, kad laimėjau. Finišavus stipriausioms merginoms buvo patvirtinti galutiniai rezultatai ir oficialiai tapau deflimpiados čempione. Aplink buvo daug džiaugsmo, į telefoną skriejo sveikinimai nuo šeimos, draugų, kolegų... Kol buvau Japonijoje, mano mama praktiškai nemiegojo, naktimis sekė mano rezultatus. Taip pat labai džiaugiausi, kai Rokas Koveckis tądien finišavo trečias ir laimėjo bronzą. Idzu Ošimos sala man visada išliks ypatinga vieta, kurioje iškovojau auksą. Kiek metų truko Tavo kelias į orientavimosi sporto viršukalnę? Kiek ir kokių dar medalių yra Tavo sąskaitoje? 7 klasėje mano klasės draugė pradėjo lankyti orientavimosi sporto teorinius užsiėmimus, vėliau ji prikalbino nueiti kartu. Juose Laimis Drazdauskas mokė orientavimosi sporto pagrindų. Gana greitai perpratau sportinių žemėlapių sutartinius ženklus ir pavasarį išbėgau į mišką. Nuo to laiko prasidėjo mano sportinis kelias. Nuo vaikystės su šeima leisdavau laiką gamtoje, grybaudavome, ilsėdavomės prie ežerų su palapinėmis, vasaras leidau pas senelius kaime, esu dviračiu išmaišiusi visas vietas aplink senelių sodybą, tad nebuvo baisu vienai orientuotis miške. Čempione šiemet tapau pirmą kartą. Man tai jau trečiosios deflimpinės žaidynės, nuo 2017-ųjų Turkijoje, Samsune, kai man buvo 21-eri. Atėjau į orientavimosi sportą būdama trylikos. Taigi sportuoju jau 16 metų... O į kurčiųjų orientavimosi sporto rinktinę pirmą kartą patekau 2015 metais. Tais metais taip pat buvau Lietuvos girdinčiųjų orientavimosi sporto jaunimo rinktinėje, dalyvavau Pasaulio jaunimo orientavimosi sporto čempionate, vykusiame Norvegijoje. Jau sukaupiau didelę titulų kolekciją, esu Europos, pasaulio, kurčiųjų žaidynių prizininkė. Prieš dvejus metus Švedijoje, Stokholme pirmąkart laimėjau medalį asmeninėje sprinto rungtyje – iškovojau bronzą. Pernai Europos čempionate Latvijoje taip pat laimėjau 3 vietą ilgojo sprinto rungtyje. Ilgų metų įdirbis davė vaisių. Norėčiau padėkoti nuo pat pradžių mane ugdžiusiam treneriui Laimiui Drazdauskui už begalinę kantrybę, reiklumą, nesuskaičiuojamas technikos treniruotes, stovyklas Lietuvoje ir užsienyje, gyvenimo pamokas; LKSK – už sudarytas puikias sąlygas sportuoti, komandos draugams – už dalijimąsi patirtimi, smagų laiką treniruotėse, bendravimą; šeimos nariams, artimiausiems draugams – už didžiulį palaikymą mano sportiniame kelyje. Be ankščiau išvardintų žmonių, aš tikrai nebūčiau ten, kur esu dabar. Tavo vardas šiemet taip pat linksniuotas girdinčiųjų varžybose... Iš kur tiek stiprybės? Šiemet dalyvavau vienose tarptautinėse girdinčiųjų varžybose – SELL (Baltijos studentų) žaidynėse Suomijoje laimėjau antrąsias vietas sprinto ir vidutinės trasos rungtyse. Manau, minėtas savybes perėmiau iš savo tėvų. Augdama mačiau, kad labai svarbu darbštumas, nuoseklus darbas, nuolatinis siekis tobulėti. Didžiuojuosi savo mama, prieš keletą metų baigusia siuvimo specialybės kursus, ir tėčiu, įgijusiu teises buriuoti jachtą. Tai parodo, kad mokytis niekada nevėlu. Noras tobulėti ir nugalėti ¬– mano varomoji jėga. Rašyti apie Tave vien kaip apie sportininkę būtų labai vienpusiška. Tu – VU Filologijos fakulteto magistrantė, kurios baigiamasis darbas – tarp pačių geriausių. Apie ką šis darbas ir studijos? Baigiamajame darbe analizavau kurčiuosius vaikus auginančių šeimų kalbų politiką, siekiau išsiaiškinti, kaip kurčios ir girdinčios šeimos renkasi komunikuoti su kurčiais vaikais – ar žodine kalba, ar gestų kalba, ar abiem kalbomis, kokios yra šių kalbų pasirinkimo priežastys. Apklausiau ir Austrijoje gyvenančią mamą, auginančią kurčią dukterį, norėjau palyginti situaciją tarp Lietuvoje ir užsienyje gyvenančių šeimų. Manau, mano darbą būtų naudinga paskaityti ne tik kurčiųjų bendruomenei, bet ir tėvams, auginantiems kurčius vaikus, tai leistų jiems geriau suprasti galimas kalbos deprivacijos pasekmes ir jų išvengti. Mano tyrimas bus pristatytas bendruomenei pavasarį Vilniaus kolegijoje vyksiančioje konferencijoje. Baigiau taikomąją kalbotyrą. Tai tikrai įdomi sritis, apimanti sociolingvistiką, semantiką ir pragmatiką, daugiakalbystę, psicholingvistiką, kalbą ir tapatybę, diskurso analizę ir daugybę kitų studijų dalykų. Šios studijos leido iš šalies pažvelgti į kurčiųjų bendruomenę, jos narių kalbos ir tapatybės sąsajas, dvikalbystę / daugiakalbystę, šeimų kalbų politiką, kalbos deprivaciją, visa tai giliau patyrinėti. Magistrantūros studijos išties paaugino mane kaip asmenybę, praturtino mano žinias apie kurčiųjų bendruomenę, ten atradau mane dominančią sociolingvistikos sritį – šeimų kalbų politiką. Lietuviškai reiški mintis ir rašai labai sklandžiai. Įrodymas – atsakymai į šiuos klausimus. Pasirinkai juos užrašyti pati. Kam už tokius įgūdžius esi dėkinga? Ką galėtum patarti dėl lietuvių kalbos negalios draugams, kurie norėtų lygiuotis į Tave? Nuo mažens mėgau skaityti, užmigdavau lovoje su knyga. Puikiai pramokti lietuvių kalbą taip pat padėjo privačios pamokos pas amžinatilsį mokytoją Daną (Donetą Gulbinaitę). Ji dirbo LKNUC, maždaug 2000-aisiais išėjo į pensiją. Kiekvienos pamokos metu skaitydavome knygas, aiškindavomės nežinomus žodžius, jų reikšmes rašydavau į žodynėlį, o kai buvau pradinukė, taip pat rašiau dienoraštį. Puikiai prisimenu, kaip vasaromis, kai būdavau išvažiavusi pas senelius, susirašinėdavome ranka rašytais laiškais. Taip išlaikydavome ryšį net ir vasaros atostogų metu ir kartu turtinau savo žodyną. Sakyčiau, kad laikau save dvikalbe, gebu bendrauti abiem kalbomis – lietuvių gestų kalba ir lietuvių kalba. Kurtiesiems, kuriems kyla sunkumų skaitant tekstus, patarčiau pradėti nuo lengvesnių tekstų, pamažu pereiti prie sunkesnių, sudėtingesnes sąvokas aiškintis naudojantis žodynu. Manau, kad svarbu ne tik darbas su vaiku mokykloje, bet ir papildomi užsiėmimai namuose arba privačios pamokos. Knygų skaitymas labai padeda turtinti žodyną. Taip pat pastebėta, kad kurtieji, baigę mokyklą ir dažniau bendraujantys su girdinčiaisiais, geba visai neblogai pramokti lietuvių kalbos. Tad paties kurčiojo motyvacija irgi turi įtakos kalbos mokymosi sėkmei. Sportas, studijos, darbas. Kaip tiek daug suspėji? Ar lieka laiko sau? Be laiko planavimo būtų sudėtinga viską suspėti. Taip pat atsirenku prioritetus, tenka atsisakyti kai kurių pasiūlymų įsitraukti į projektus – kokybė svarbiau nei kiekybė. Man svarbu, kad veikla teiktų džiaugsmo. Mano diena prasideda ramiai, esu „vyturys“, mėgstu atsikelti anksti ir rytais skirti laiko sau, ramiai paruošti pusryčius, skaityti, susidėlioti planus ir tik tada pradėti dienos darbus. Treniruočių stovyklose dažniausiai atsikeliu pati pirmoji ir atlieku rytinę mankštą. Laisvalaikiu mėgstu skaityti knygas, leisti laiką gamtoje, per atostogas keliauju su šeima plaukiodama jachta. Šiuo metu planuoju tęsti sportinę karjerą, sportas man – gyvenimo būdas. Taip pat ketinu toliau dirbti Gestotyros centre su projekto komanda. Esu sulaukusi pasiūlymų tęsti mokslus, tačiau kol kas nesu apsisprendusi… (Lengvai skaitoma kalba) Gedvilė Diržiūtė tapo Kurčiųjų žaidynių čempione. Žaidynės – garsiausios ir svarbiausios kurčiųjų sporto varžybos. Orientacininkė dar pelnė sidabro ir bronzos medalius. Sportininkė pasidalino įspūdžiais iš žaidynių, papasakojo apie savo kelią į didįjį sportą, studijas Vilniaus universitete, darbą, laisvalaikį. (Parašai po nuotr.) Viršelyje – Gedvilės Diržiūtės nuotrauka. Modesto Endriuškos nuotr. (Prie teksto) Kurčiųjų žaidynių sprinto distancijos finiše. Augusto Četkausko nuotr. Rokas ir Gedvilė su treneriais ir komandos vadovu. Asmeninio albumo nuotr. Su medaliais ant Miharos ugnikalnio. R. Koveckio albumo nuotr. G. Diržiūtės delnuose deflimpiniai visų spalvų medaliai. Pasipuošusi auksu. Geriausių magistro darbų apdovanojimai ir diplomų teikimas: su prof. Dr. M. ramoniene ir šeima. Šeimos atostogos Kroatijoje 2024 m. vasarą. Asmeninio albumo nuotr.

Autorius: Akiračio redakcija

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama