A. Matulis: "Rankinio stabdžio dar netraukiu!"

A. Matulis: "Rankinio stabdžio dar netraukiu!"...Justina VERTELKAITĖ Pastaruoju metu kurčiųjų bendruomenėje vis dažniau linksniuojamas Arnoldo MATULIO vardas. Poetas, aktyvistas, BMW „Wolf“ klubo prezidentas, tėtis, vertėjas – išvardyti visas jauno vyro atsakomybes, talentus, hobius ir darbus užtruktų. Neseniai jis išrinktas „Kauno kurčiųjų bendruomenės lyderiu“ – tai nominacija, kuri, pasak jo, nėra finišo linija, o tik paskata dar vienam žingsniui į priekį. „Rankinio stabdžio dar netraukiu!“ – šypsodamasis tikina herojus. Kaip aktyvus ir kūrybiškas žmogus Arnoldas pasireiškė dar mokykloje, bet jis atviras: mokykliniai metai nebuvo lengvi, o pats nebuvo moksliukas, kurio vardas puikuojasi garbės lentoje. „Aš buvau „truputėlį chuliganas“, norėjau kuo greičiau baigti mokslus ir pradėti savarankišką gyvenimą. Galvojau, užteks dešimt klasių“, – prisimena jis. Tačiau gyvenimas vėliau parodė kitą pusę: siekiant bet kurioje srityje profesionalumo ir tobulėjimo, diplomas tampa raktu atrakinti karjeros duris, kurios kitaip neatsidarytų. Taip Arnoldas grįžo prie mokslų, gavo brandos atestatą ir šiandien studijuoja Vilniaus kolegijoje – siekia gestų kalbos vertėjo kvalifikacijos. Taip pat jis dirba Lietuvių gestų kalbos vertimo centre ir aktyviai dalyvauja Lietuvos kurčiųjų draugijos veikloje. Kaip viską suspėja? Mūsų herojaus dienotvarkė aiškiai perkrauta. Jis dirba, studijuoja, vadovauja BMW „Wolf“ („Vilkų“) klubui, aktyviai keliauja, filmuoja turinį socialiniams tinklams, dalyvauja projektuose ir skiria daug laiko kūrybai gestų kalba. Kaip jam pavyksta tiek daug aprėpti ir visur suspėti? „Svarbiausia – šeimos palaikymas ir laiko planavimas, – pabrėžia Arnoldas. – Mano šeima yra mano komanda, be jos palaikymo tiek daug negalėčiau padaryti. Svarbu susitarimai su žmona, nes turime vaikų. Turime skirti laiko vienas kitam ir vaikams. Turime smulkiai susidėlioti, kas kada ką veikia. Žinoma, kad tai gana sudėtinga. Tikrai būna, kad miegoti nueinu vėlai, dvyliktą, pirmą nakties, o keltis reikia anksti, bet kitaip negaliu. Idėjų daug, žmonės laukia, bendruomenei mano pastangų reikia.“ Viso pokalbio metu Arnoldas vis kartos, kad šeima – tvirtas pamatas, stiprybės ir kūrybinio įkvėpimo šaltinis. Mūsų herojus jautriai išgyvena savo mažosios dukros istoriją – ji, kaip ir jis pats, yra kurčioji ir žengia tėčio keliu: kuria poeziją gestų kalba. „Aš ją skatinu, nors mokyti savo vaiką yra tikrai sunku. Bet matau ją scenoje – ir širdis dainuoja.“ Jis neslepia, kad kartais, kaip ir visus žmones, įveikia nuovargis, balansuoja ant perdegimo ribos, tenori ramybės ir pabūti vienas. Tuomet padeda paprasta terapija – automobiliai. „Garaže pakeičiu protinį darbą fiziniu – ir galva išsivalo.“ Ar poezija dera su automobiliais? „Ne tik automobiliai, bet ir darbas LGKVC gali atrodyti kaip tarpusavyje visiškai nesuderinami dalykai. Atrodo, sritys viena kitai prieštarauja, kertasi. Bet kaip tik tai man ir tinka. Nesakau, kad lengva, bet tinka. Pats jaučiu, kad darbe esu vienoks, mene – kitoks, dar kitoje veikloje – vėl kitoks.“ A. Matulis tai vadina vaidmenų kaita. „Nėra taip, kad esu susikoncentravęs tik į BMW klubo veiklą. Atrandu laiko ir kitoms laisvalaikio veikloms. Taigi, priklausau ne vienai auditorijai ir ne vienai grupei“, – analitiškai į savo asmenybę žvelgia mūsų herojus. Menas, kurio žodžiai neskamba – jie matomi Na, o didžiausia savo aistra A. Matulis vadina gestų kalbos meną, ypač poeziją. Tai unikali meno forma, kuri Lietuvoje, kaip teigia, dar tik formavimosi stadijoje. A. Matulis – vienas tų, kuris deda jai pamatus, tiesia kelią ateičiai. „Mano svajonė – kad kurčiųjų mokyklose atsirastų gestų kalbos poezijos būreliai, vyktų pasirodymai, konkursai“, – sako jis. Pašnekovo garsiai svarsto, kad reikia rasti priemonių, jog kurčiųjų vaikai nuo mažens turėtų galimybę atrasti skirtingas meno formas – nuo anekdotų iki vizualinio vernakulo ir gestų kalbos poezijos. Jo paties pirmoji kūrybinė kibirkštis blykstelėjo septintoje klasėje, per gestų kalbos pamoką. „Kartą mokytojas Andrius Barisevičius paklausė, ar mes žinom, kas yra anekdotai gestų kalba? Ir papasakojo anekdotą gestų kalba. Ir man buvo taip juokinga... Iki tol galvojau, kad anekdotas – patyčia. Bet tada supratau – tai juokas, smagus pasakojimas. Ir pradėjau rinkti anekdotus“, – dalijasi savo, kaip scenos menininko, gimimo istorija jaunas vyras. Tuomet mokytojas paminėjo, kad žurnaluose galima rasti daug užrašytų anekdotų, juos galima rinkti, versti į gestų kalbą. Ir tai vaikinuką „užkabino“. Sakosi, kad buvo surinkęs per 300 anekdotų. Net pabaigęs mokyklą A. Matulis dar ilgai tęsė draugystę su anekdotais. Nuvykęs į sporto varžybas ar šiaip kokį renginį, per pertraukėles stodavo prieš žiūrovus. Matė, kaip visiems tai patiko. Vėliau jis net filmavo ir pardavinėjo kompaktinius diskus su įrašytais anekdotais. Taip formavosi jo ryšys su scena ir žiūrovais. Vis tik atėjo toks metas, kai esą pajuto, jog „anekdotus jau bus išpasakojęs“, pradedąs kartotis. Ir tuomet, 2008-aisiais, į Arnoldo gyvenimą atėjo poezija. Į Lietuvą atvykęs svečias iš Vokietijos Jurgen Endress atvežė pasakojimų apie gestų kalbos poeziją – kaip ja galima kalbėti jautriomis, skaudžiomis temomis, o menas suteikia galią tai išreikšti gražiai, simboliškai ir, svarbiausia, neįžeidžiančiai. „Supratau, kad per poeziją galiu papasakoti istorijas, kurios man svarbios“, – prisiminė Arnoldas. Dar gilesnis lūžis įvyko 2019-aisiais – tai kurčiųjų kūrybos atgimimo metai, kai į Lietuvą atvyko daugiau tarptautinių lektorių. Pašnekovas išskiria Erwan Cifra iš Prancūzijos, Lietuvoje pristačiusį vizualinį vernakulą. Nuo tada kurčiųjų poezijos scena pamažėle ėmė pildytis naujais herojais. Pastaraisiais metais, pasak pašnekovo, Debbie Z. Rennie iš Švedijos dar labiau praplėtė kūrybinį informacinį lauką. „Dabar poezija gestų kalba Lietuvoje, mano akimis, yra stipriausia Baltijos šalyse. Stiprų impulsą kūrybos proveržiui davė Anželika Teresė, subūrusi kurčiuosius poetus ir paskatinusi mūsų meninę veiklą“, – apie jaunosios kurčiųjų kūrybos tyrinėtojos indėlį dėkingai atsiliepia Arnoldas. Pirmieji poezijos bandymai Pašnekovas teigia, kad asmeniniai jo bandymai kurti poeziją gestų kalba buvo apie 2008–2009 m. „Šachmatų partiją paverčiau karo metafora. Pasakojau apie žaidimą, bet tarp lentos „figūrų“ šmėkščiojo tiesiogiai neįvardyti karo ženklai“, – grįžo mintis į kūrybos pradžią Arnoldas. „2019 m. Lietuvos kurčiųjų jaunimo asociacija organizavo poezijos festivalį. Jame aš pristačiau poeziją gestų kalba. Kalbėjau apie tabletę, kurią nurijęs tampi milžinu“, – leidosi į prisiminimus A. Matulis. O paskui negailestingai save „tą ankstesnįjį“ „pažnaibė“. „Dabar, kai atsigręžiu atgal, man atrodo, kad tada mano plaštakos, vietoj penkių pirštų, teturėjo po tris. Dabar, manau, jau naudojuosi visais dešimt, bet tada tebuvo šeši, – kvatojasi. – O kas dar baisiau, kad tuomet jaučiausi labai daug išmanantis. Dabar pasižiūriu tuos vaizdo įrašus – ir kraupstu!“ Kelionės, kūryba ir pasirodymai užsienyje Pasiteiravus, kaip vertina savo pažangą dabar, Arnoldas sakosi tikįs, kad apie kurčiųjų poezijos meną suprantąs daugiau, bet taip pat žino, kad dar labai daug reikia išmokti. Pasaulis nėra toks kritiškas mūsų herojui, kaip jis pats sau. Arnoldo talentas pastebėtas jau ir už Lietuvos ribų. „Visai neseniai Estijos kurčiųjų draugijos atstovai pasikvietė mane, kad papasakočiau apie gestų kalbos poeziją ir pamokyčiau vaikus kurti. Buvo gera atmosfera ir patirtis, nesitikėjau, kad bus toks gausus būrys dalyvių“, – pasidžiaugia jaunas vyras. Tada spindinčiomis akimis tęsia: „O pavasarį Prancūzijoje teko dalyvauti kūrybinėse gestų kalbos poezijos dirbtuvėse ir po to pasirodyti girdinčiųjų auditorijai. Žmonės buvo sužavėti – jie žino žodžių poeziją, bet pamatyti poeziją rankomis, vaizdu, visai kas kita...“ 2025-ųjų pabaigoje mūsų herojus vyks į Švediją – į prestižinį gestų kalbos meno renginį, į kurį kvietimus iš 60 pretendentų gavo vos 16 kūrėjų. Ten savaitę vyks repeticijos, bus ruošiami gestų kalbos poezijos ir vizualinio vernakulo numeriai. O tada savaitgalį susirinks Švedijos visuomenė ir jiems bus pristatytas kolektyvinis kurčiųjų kūrėjų pasirodymas. Nors žinomas tarptautinėje arenoje, mūsų herojus nekalba apie šlovę. Jam daug svarbiau – žiūrovo potyriai: „Man užtenka, jei keli žmonės po pasirodymo susigraudina ir pasako: „Aš tai pajaučiau ir išgyvenau.“ Tada žinau – pasiekiau širdį. Tai ir yra mano kūrybos galia.“ Nekabinetinis lyderis Neseniai pelnęs Kauno kurčiųjų bendruomenės lyderio titulą, Arnoldas sakosi jaučiantis ir pasididžiavimą, ir dėkingumą. Bet jis nenutyli: „Taip, mane išrinkote lyderiu, tačiau kaip ir kur jūs balsavote? Namuose? Prie kompiuterių? O aš svajoju, kad kurčiųjų klubuose dažniau susitiktume, kad klubai būtų sausakimši, kad kiekvienoje šventėje būtų gausybė dalyvių. Bendruomenė turi jungtis, burtis gyvai, ne vien internetu. Kaip seniau.“ Jis supranta, kad jaunoji karta šiandien kitokia. Telefonai, ekranai, socialiniai tinklai pakeitė gyvenimo ritmą ir pobūdį. Tačiau Arnoldas svajoja sugrąžinti gyvą bendravimą, meną ir draugystę. Jis ragina bendruomenę skubiai ieškoti būdų į renginius pritraukti jaunimą. Sakosi besidžiaugiąs aktyviais kurčiaisiais senjorais, bet jo noras, kad tokia pat aktyvi būtų ir jo karta, bet svarbiausia – jaunimas. Paklaustas apie didžiausią svajonę, Arnoldas atsako: „Noriu, kad būtų daugiau kurčiųjų poetų. Kad menas gyvuotų. Kad kurtieji jaustųsi įkvėpti.“ Jis tiki: jei kurčiųjų vaikai matys pasirodymus, patys turės galimybę kopti į sceną, tuomet skleisis ateitis, kurioje menininkų bus ne vienas, ne du, o dešimtys. „Stabdyti – ne mano planas“ Nors darbas, šeima, studijos, kūryba ir bendruomenė reikalauja daug jėgų, Arnoldas, tarsi žvelgdamas į save iš šalies, tik trukteli pečiais: „Galiu pavargti, galiu trumpam užsidaryti, bet sustoti – ne. Visada galvoju: ką turiu padaryti šiandien, kad rytojus būtų geresnis.“ Tokia yra mūsų herojaus gyvenimo filosofija – stengtis dėl geresnės savęs versijos ir bendruomenės. (Lengvai skaitoma kalba) Šis straipsnis – apie Arnoldą Matulį. Jis yra žinomas poetas, kuriantis gestų kalba. Jis yra gestų kalbos poezijos mokytojas. Žmogus, besidomintis BMW automobiliais, BMW kurčiųjų klubo prezidentas. Dirba Vertimo centre, yra gestų kalbos vertimo specialybės studentas. Jis ką tik apdovanotas „Kauno kurčiųjų bendruomenės lyderio“ (tas, kuris yra vedlys) titulu, arba vardu. (Parašai po nuotraukomis) Viršelio nuotraukoje – Arnoldas Matulis. Asmeninio albumo nuotr. A. Matulis ką tik paskelbtas bendruomenės lyderiu. J. Vertelkaitės nuotr. LGK poezijos mokymai KPDUC mokiniams. LGK poezijos kūrinys. Arnoldo palaikymo komanda – šeima. Dar vienas pasirodymas. Scenoje kartu su dukra Arnėja. Mokymų pabaigtuvės Estijoje. BMW – neatsiejama gyvenimo dalis. Asmeninio albumo nuotr.

Autorius: Akiračio redakcija

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama