N. Kučinskienė: vadovauti kurčiųjų organizacijai - vadinasi, pasišvęsti

N. Kučinskienė: vadovauti kurčiųjų organizacijai - vadinasi, pasišvęsti...Kalbino Nijolė KRASNIAUSKIENĖ Šiandien kiekvieno profesionalo atsakomybės lauką nuolat „atakuoja“ pokyčiai. Juos paversti organizacijos stiprybėmis geba tik didžiule kantrybe, atkaklumu ir organizaciniais gabumais pasižymintys lyderiai. Mūsų herojė Nijolė KUČINSKIENĖ tokia ir buvo. 29 metus, nepaisydama permainų audrų, atkakliai kreipė LKD Alytaus skyriaus laivą į ateitį. Šiandien su pareigas paliekančia vadove apie trijų dešimtmečių džiaugsmus ir vargus kalbamės atvirai, rožiniais stiklais akinius pastūmusios į šalį. Prašysime atsigręžti į Alytaus kurčiųjų bendruomenės kūrimosi pradžią. Apie Alytaus kurčiųjų organizaciją sužinojau apie 1978 m., kai dar mokiausi Kauno prigirdinčiųjų mokykloje-internate (dabar – KPDUC skyrius). Tuomet organizacijai buvo sudarytos geros sąlygos: visas namas priklausė kurtiesiems, jame gyveno ir pirmininkas Romas Baranauskas. Nesu visiškai tikra dėl istorijos, kaip patalpas gavome, o vėliau praradome, bet girdėjau, kad grįžę tremtiniai susigrąžino pastatą. Šiuo metu ten veikia „Rixa“ kepyklėlė. Gaila, buvo gera vieta ir geros patalpos miesto centre. Menu, kaip a. a. Henrikas Juchnevičius (LKD pirmininko pavaduotojas) priekaištavo: „Blogai, kad neišsaugojote. LKD daug lėšų investavo į šį pastatą, o dabar jį atėmė, nekovojote.“ Tuo metu nedalyvavau organizacijos veikloje. Buvau jauna, ką tik baigusi mokyklą, tik pradėjau dirbti. Netrukus ištekėjau, gimė vienas, vėliau – kitas vaikas. Ne pramogos rūpėjo. Buvo iki manęs dar keli pirmininkai (kas juos rinko, kas paskyrė, nežinau): jau Amžinybėn iškeliavę P. Tumosa ir O. Bikulčienė. Pastaroji neišbuvo nė metų. Tuomet „priklausėme“ Kaunui. Ir buvo taip, kad 1996 m. vadovauti organizacijai išrinko mane. Pagrindinė mano darbovietė tuo metu buvo siuvimo įmonė „Dainava“. Kai pradėjau dirbti organizacijos pirmininke, neturėjome nieko: nei patalpų, nei baldų. Kreipėmės į savivaldybę. Skyrė patalpas rūsyje, Žiburio gatvėje. Nebuvo patogumų, bet užtat buvo vieta susiburti. Žmonės buvo aktyvūs. Kartą per savaitę po darbo siuvykloje skubėdavau į klubą susitikti su bendruomene. Ten bendravome, diskutavome, vakarojome. Jei atvirai, jau net nepamenu, kas davė draugijos narių sąrašą. Tas sąrašas buvo sudarytas 1979 metais. Ar galite įsivaizduoti, kokį darbą teko atlikti tikrinant visus gyvus ir mirusius narius?! Paaiškėjo, kad daug žmonių jau iškeliavę Anapilin arba išsikėlę gyventi kitur. 1997 m. pagal geografinį suskirstymą buvome priskirti Vilniaus KC. Parengėme organizacijos įstatus, tapome atskira įstaiga su savo spaudu, sąskaita banke. Tuomet jokių projektų nerengėme, bet veiklų dėl to netrūko. Po keleto metų gavome patalpas, kuriose veiklą tęsiame ir dabar (Vilties g. 34). Iš pradžių glaudėmės mažame kabinetuke, tiesa, įėjimas buvo atskiras. Kai sueidavo daug žmonių, vietos buvo mažokai, bet vis tiek buvome patenkinti. Netrukus atsilaisvino daugiau kabinetų, nes iš ten į didesnes patalpas išsikėlė rajoninė „Vilties“ organizacija. Kreipėmės į tuometį merą, rašėme raštus prašydami skirti mums didesnę patalpą ir galų gale buvome išgirsti. Tuomet, kaip minėjau, jokių projektų nerengėme, daug ką darėme savo iniciatyva, pasitelkę vien savo gebėjimus, todėl, kad iš tikrųjų to norėjome. Radosi norinčiųjų burtis į pantomimos būrelį, imituoti dainas, šokti pramoginius šokius. Viską darėme savarankiškai, vieni kitus pataisydami, patardami. Ne kartą savo scenos meną pristatėme LKD meno šventėse. Kokius etapus per savo vadovavimo organizacijai laikotarpį išskirtumėte? Teko dirbti net prie 5 LKD vadovų. Suprantama, su kiekvienu mezgėsi savita komunikacija. Visus vadovus gerbiau ir jie su manimi skaitėsi, padėjo, patarė. Ypač šilti santykiai buvo, kai LKD vadovavo K. Vaišnora. Kaip minėjau, kai pradėjau dirbti, „priklausėme“ Kaunui, paskui „atsidūrėme“ po Vilniaus „skėčiu“. Taigi, vien pagal priklausomybės kriterijų jau būtų du veiklos etapai. Mano galva, mums ypač palankūs buvo 2012–2014 m., kai projektines paraiškas savivaldybėms rengėme patys. Gaudavome finansavimą ir tvarkėmės savarankiškai. Turėjome užimtumo būrelį. Paskui – nauji reikalavimai, neįgalumo procentų skaičiavimas.... Nemažą dalį narių teko „atsijoti“. Sumažėjo asmenų projektinėse veiklose, mažėjo finansavimas. Buhalteriui galėjome mokėti tiek, jog niekas nesutiko dirbti už tokį mažą atlygį, tai pasisiūlėme jungtis prie Alytaus neįgaliųjų organizacijos. Su jais bendrą projektą vykdėme 3 metus. Reikia pripažinti, kad visą tą laiką buvome podukros vietoje. Pirmais antrais metais dar lyg ir nieko tokio, o trečiais – jau visai prastai. Kreipėmės į savivaldybę, pirštu baksnojome ir rodėme, kurios projektinės lėšos skirtos kurtiesiems, jie tai matė, bet neįgaliųjų organizacija nenorėjo atiduoti mums priklausančių lėšų, ir viskas. Trečiaisiais metais nuo pat sausio iki rugsėjo bendravome tik raštais, bet taip ir neatgavome, ką savivaldybė buvo skyrusi kurtiesiems. Tuomet ir pasiprašėme po LKD Vilniaus KC sparnu. Iki dabar Vilnius kuruoja mūsų vykdomas socialines paslaugas. Kokia šiandien Alytaus kurčiųjų bendruomenė? Ar aktyviai naudojasi akredituotomis socialinėmis paslaugomis? Kokios veiklos alytiškius buria draugėn? Šiuo metu ženkliai sumažėjo narių. Nemažai yra išvykę į užsienį dirbti arba persikėlė gyventi į kitus miestus. Nemažai mirė. Mieste turime 50 narių. Jų aktyvumas skirtingas. Rajone išvis padėtis tragiška. Ten gyvena senyvo amžiaus asmenys. Sunku su jais palaikyti ryšį. Galvos sopulys – transportas. Aš nevairuoju, tad negaliu nuvykti pas juos sužinoti, kas ir kaip. Laiškus rašau, bet atsakymų, deja, nesulaukiu. Pastebėjome, kad po pandemijos žmonės tapo pasyvesni, mažiau dalyvauja, sunkiau juos sudominti bet kokia veikla. Akredituotas socialines paslaugas asmenims su negalia bendruomenėje teikiame 13 miesto ir 1 rajono asmeniui. Paslaugų gavėjų sąrašas galėtų būti ilgesnis, bet vieni nenori, o kiti neatitinka reikiamų kriterijų. Sumažėjo narių dėl nedarbo. Alytuje nedarbas yra didelė problema. Todėl asmenys su klausos negalia čia tikrai nėra pirmas darbdavių pasirinkimas. Neslėpsiu, kurčiųjų įvaizdžiui pakenkė ir keletas asmenų ne draugijos narių, ir turime štai tokį rezultatą. Nenori priimti žmogaus su klausos negalia, nes prieš tai ten dirbęs paliko negerą įspūdį. Darbdavių manymu, visi panašūs... Jaunimas nenoriai jungiasi prie organizacijos. Atbaido nario mokestis. Argumentuoja, kad kam stoti, jei ir taip viską gauna, kas priklauso, be narystės. Manau, kitur rajonuose irgi panaši padėtis. Organizuojame ekskursijas, keliones, bet jų nėra daug. Žmones stabdo tai, kad už keliones reikia mokėti. Nuo senų laikų likęs įprotis viską gauti nemokamai. Reikia visiems kartu susimokėti už kurą ir važiuoti norėjusieji staiga atsisako. Pabuvojome Merkinėje. Ten aplankėme kraštotyros muziejų, grožėjomės miestelio pastatais, buvome prie Adolfo Ramanausko-Vanago paminklo, nuvažiavome į Merkinės piramidę. Taip pat vykome grybauti. Lankėmės Druskininkuose. Benjaminas Kučinskas, mano a. a. vyras, nuveždavo, kur panorėdavome, kai jo nebeliko, į kelionę išsiruošti sunkiau. Samdyti autobusą, jei tik keletas narių ketina važiuoti, yra per brangu. Na, o svarbiausias metų šventes: Velykas, Kalėdas, Tarptautinę kurčiųjų žmonių dieną – švenčiame visada. Minėjote, kad iki šiol esate Vilties g. patalpose. Ar jums ten ne ankšta? Esame perkelti gal jau į trečią kabinetą. Nėra jis visai mažas, apie 20 kv. m. Bet jei susirenka daug žmonių, suprantama, kad ankštoka. Naudojamės bendra sale susirinkimams. Turėjau norą (kai santykiai 2019 m. su neįgaliųjų organizacija tapo įtempti) prašytis kitų patalpų. Yra Alytuje bendruomenės centras. Ten yra ir neįgaliųjų organizacijų, su jų vadovais esu pažįstama, tai puse lūpų prasitarė, kad ten yra laisvų kabinetų. Tuomet su savivaldybės socialinės paramos skyriaus vedėja kalbėjau apie tai, tačiau ji paneigė tokią informaciją. Taip ir likome čia, kur esame dabar. Apmaudu, kad nepavyko persikraustyti. Ar toli nuo kurčiųjų bendruomenės pastato įsikūrę Alytaus gestų kalbos vertėjai? Ar pakanka LGK vertimo paslaugų? Kai prireikia vertimo paslaugų, užsakome, darbuotojos atvyksta, išverčia ir po vertimo išeina. Anksčiau vertėjos dirbo kartu su manimi tame pačiame kabinete. Buvo patogu, visiems smagu, gerai. Dabar jau apie 12–13 metų, kai išsikėlusios visai kitur. Randasi buvusiame Alytaus apskrities viršininko administracijos pastate, adresu Naujoji g. 2. Tolokai nuo mūsų būstinės ir jas pasiekti yra tik vienas kelias – pėsčiomis. Visą laiką kalbėjomės tik apie darbą. Ponia Nijole, norėtume daugiau sužinoti apie Jus. Esu alytiškė iki kaulų smegenų: gimiau ir augau čia; šeimoje buvau vienintelis vaikas. Mano gimtasis miestas man yra labai gražus, čia geriausia. Išvykau iš Dzūkijos sostinės tik mokytis, tuomet 10 metų gyvenau Kauno mokykloje-internate. Po mokslų iš karto grįžau. Įsidarbinau Alytaus medvilnės kombinate ričiuotoja, ten išdirbau 8 metus. Gimus vaikams tapo sunku dirbti trimis pamainomis, išėjau. Beje, netrukus po to kombinatas bankrutavo. Po keleto metų įsidarbinau siuvimo įmonėje „Dainava“. Ten dirbau 13 metų, plėšiausi per du darbus. Atėjo metas, kai dėl stuburo problemų turėjau atsisakyti siuvimo, likau dirbti tik kurčiųjų organizacijoje. Mano vaikai jau užauginti, turi savo šeimas. Džiaugiuosi anūkais, kurie yra didžiausi pagalbininkai buityje. Darbą kurčiųjų organizacijoje palieku vertinti kitiems. Dirbau kaip mokėjau, kaip liepė širdis, ką ji sakė, taip ir dariau. Na, o aš pagaliau be sąžinės graužaties galėsiu atsidėti savo pomėgiams – knygų skaitymui (ypač mėgstu detektyvines istorijas) ir rankdarbiams. Ir iki šiol esu nemažai jų pagaminusi, tiesa, priešokiais, nuvogdama laiko nuo kitų veiklų, jų daug išdovanojau draugams kaip atminimą. Dabar laikas išbandyti naujas rankdarbių rūšis. Galva pilna idėjų, kad tik pakaktų jėgų jas įgyvendinti. Dar svajoju pakeliauti. Po 44 metų bendro gyvenimo metų netekau vyro, tad kelionėms teks paieškoti kompanijos. (Moteris akivaizdžiai nuliūsta.) Teiravotės, kodėl traukiuosi iš pareigų? Atėjo laikas. Jau prieš keletą metų buvau nusprendusi trauktis, tačiau taip ir neradau, kas mane pakeistų. Žinia, šiose pareigose atlyginimas nedidelis, tai, sakyčiau, ne darbas, bet pasišventimas kurtiesiems. Pagaliau atsirado man pamaina, džiaugiuosi galėdama užleisti vietą jaunimui. (Šypsosi.) (Lengvai skaitoma kalba) 29 metus Alytaus kurčiųjų organizacijai vadovavo Nijolė Kučinskienė. Ji papasakojo, kad anksčiau kurtieji buvo aktyvesni. Vaidino, šoko, dainavo dainas gestų kalba. Vėliau dar dalyvavo rankdarbių būrelyje. Dabar kurtiesiems svarbiausia gauti paslaugas. Didžiausios problemos, kad kurčiųjų Alytuje mažėja, liko tik 50, kad mieste labai trūksta darbo. Vadovė papasakojo apie save. Kad savo gyvenimą paskyrė kurčiųjų reikalams. Kad labai myli savo anūkus, Alytaus miestą. Jai patinka skaityti, gaminti rankdarbius ir keliauti. Viršelio nuotraukoje – Nijolė Kučinskienė. Viršelio nuotraukos fotografė – Inga Balsiukevičienė. Parašai po nuotraukomis Vadovės N. Kučinskienė ir L. Mizerienė. Svečiuose – Vilniaus KC direktorė R. Paulauskienė. Su kurčiųjų bendruomenes nariais – miesto parke. Po LKD Alytaus skyriaus vadovo rinkimų. V. Lukošiūūtė pristato programėlę „LGK vertimai“. N. Kučinskienės albumo nuotraukos.

Autorius: Akiračio redakcija

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama