Mokytojos duona

Mokytojos duona...Milda POŠIŪTĖ-ŽEBELIENĖ Liepos mėnesį nebeliko Mildos POŠYTĖS, didelę patirtį turėjusios surdopedagogės, Zarasų krašto istorijos puoselėtojos, mano Tetos. Norėčiau daugiau apie ją papasakoti. Nors pirmiausiai apibūdinu – surdopedagogė, bet pradėti norėčiau ne nuo jos pedagoginio darbo. Nuo šeimos ir šaknų. Mokėsi visą gyvenimą Mūsų giminei ji ¬visada buvo ir išliks ¬– asmenybė, autoritetas, stuburas: valinga, ypač tvirto charakterio, pirmas giminės žmogus, ryžtingai ir tik savo pastangomis pasiryžusi mokytis bei įgijusi aukštąjį išsilavinimą. Kai kalbame apie žmogų, gimusį 1941-aisiais, mokslas – iššūkis, ir ne tik dėl pokario. Milda Pošytė – vyriausias vaikas iš trijų mano senelių, Pošių, vaikų, bet, sakyčiau, moksle – pati valingiausia. Žiemą iš Skeldų kaimo į Salako vidurinę mokyklą arkliu kinkytu vežimu ją vienut vienutėlis dundina vos 10 metų brolis Vilius, visiškas vaikigalis, dar nemokantis dorai vadelioti arklio su vežimu, ir Mildai Pošytei tuomet irgi tėra arti 12-os metų. Salako miestelyje jai nuomojamas kambarys tai pas vienus, tai pas kitus žmones, į namus (Skeldas) ji grįžta savaitgaliams ir atostogoms. Mokytis tėvai nei verčia, nei draudžia. Jokių kitų motyvacinių veiksnių (t. y. mokslo žmonių šeimoje) irgi nėra. Svajonė studijuoti, apsigyventi Vilniuje, ilgainiui ima nieko nebestebinti. Išvyksta ji į Vilnių mokytis su viena pora batų, bet nė kiek dėl to nesikremta, kaip tik atvirkščiai, yra laiminga – svajonė pildosi. Mokėsi visą gyvenimą. Net ir senatvėje, po ligos gydymo patyrusi stiprią šalutinę reakciją, beveik netekusi regėjimo, persimetė iš skaitymo į garsinių knygų klausymąsį, prisiregistravo aklųjų bibliotekoje. Pamenu, kaip paklausė, ar jau esu perskaičiusi Kristinos Sabaliauskaitės „Petro imperatorę“. Tuo metu kaip tik laukiau antrosios romano dalies, ji irgi laukė, pirmąją dalį buvo išklausiusi garso įrašu, taigi, naujienose neatsiliko nė per centimetrą. Atsidavusi savo kraštui ir artimiesiems Kas mane asmeniškai visuomet ir stebino, ir žavėjo – ji niekada, nė akimirkos nėra jutusi gėdos ar bent menkiausio nesmagumo dėl savo kilmės, savo šaknų, nors ta kilmė – tik basos pėdos. Per savo 83,5 gyvenimo metų nėra iš atminties pametusi nė vieno savo gimtojo Skeldų kaimo žmogaus istorijos. Ir bendrai – jokios jai žinomos istorijos. Atmintis aštri, fenomenali, enciklopedinė iki pat paskutinio atodūsio. Ji ne tik buitiniu lygiu domėjosi savo tėvų, giminės šaknimis – archyvuose išanalizavo ir aprašė savo senelių (Baibių, Zarasų r.) kaimo istoriją bei savo gimtojo (Skeldų, Zarasų r.) kaimo istoriją – kaimo, kuris buvo sumelioruotas ir liko po Antalieptės marių vandenimis, žmonės iškelti. Sakyčiau, būtent šiai vietai, Skeldoms, visą gyvenimą jautė ypatingą nostalgiją. Archyvuose rastą ir kitą surinktą informaciją apie šiuos du Zarasų r. kaimus ir jų žmones sudėjo į monografijas (išleistos 2005 ir 2006 m.). Tetos globą jaučiau nuo vaikystės. Atvažiuodavo pas mus (pasisvečiuoti pas brolį Vilių) autobusu, man nuolat atveždavo naujų knygų. Pamenu, maluosi vasarą kieme, išbėgam su kaimynų vaikais ant kelio ir matau, kad toli toli, nuo kalnelio leidžiasi mano Teta Milda. Atėjusi traukia iš krepšio knygas, kietą, džiovintą varškės sūrį, juokauja, aptaria su tėvais naujienas, politiką. Lengvosiomis mašinėlėmis (taip automobilius vadino teta) tada retai kas važinėdavo, baisus deficitas. (Teta buvo išsilaikiusi vairuotojo teises lengvajai mašinėlei, bet nevairavo.) 40 metų kurčiųjų mokykloje Mokytojos kelią pradėjo 1963 m. Iš pradžių mokytojavo ir trumpai direktoriavo Rokiškio rajone, bet nepriklausė partijai, tad tęsti vadovaujamo darbo negalėjo. Nuo 1971 m. pradėjo dirbti Vilniuje, kurčiųjų mokykloje, čia išdirbo 40 metų. Kai aš pati pradėjau studijuoti Vilniuje, pirmus trejus metus gyvenau pas Tetą – priėmė į savo vieno kambario butą, savo kuklią buitį dar labiau supaprastindama. Tuomet mačiau, ir kaip bei kiek daug ji ruošdavosi pamokoms, spausdinimo mašinėle kaukšėdavo kasdien, ritmiškai, valandomis; taisė mokinių darbus. Tačiau niekada neapsiribodavo tik darbais: lėkdavo į susiplanuotus spektaklius, filmus, muziejus, lankė „Žinijos“ draugijos seminarus, aktyviai dalyvavo diskusijų klubo „Gaublys“ susitikimuose, periodiškai – keliavo po Lietuvą ir užsienio šalis. Ir, žinoma, kaipgi be tiriamosios veiklos apie kurčiųjų ugdymą Lietuvoje: ir vėl archyvai, spausdinimo mašinėle renkami tekstai monografijoms. Palikimas 1996 m. išleidžia knygelę „Kelias iš tylos pasaulio“ (pavardę leidėjams leidžia įrašyti tik paskutiniame lape, kur privaloma, čia paminima, jog monografiją sudarė Milda Pošytė), o 2006 m., kurčiųjų ugdymo Vilniuje 200 metų sukakties proga, parengia ir išleidžia dar vieną knygelę „200 metų Vilniuje“. Be šių bendrųjų monografijų apie kurčiųjų ugdymą, palieka ir pluoštą parengtų mokymo priemonių: „Lietuvių kalbos gramatikos vadovėlis 7–12 klasių mokiniams“ (dvi dalys), kartu su S. Koroliove parengtas vadovėlis „Sintaksė ir skyryba“, kartu su L. Geleževičiumi apibendrinti sakytinės kalbos ugdymo pagrindai vadovėlyje ir pratybose „Sakytinės kalbos ugdymas“. Paskutinę poezijos bei prisiminimų knygelę „Nutildytų balsų sonetai“ – kaip atsisveikinimą – išleido 2024 m. Santūriai ja pasidalino draugų ir giminaičių rate. Žiūriu į Tetos jaunystės nuotrauką šalia kitų giminaičių. Ji – aukšta, bet nesąmoningai visada gunktelėjusi, prisitaikydama, nenorėdama išsiskirti. Tokia ir buvo – santūri, bet kartu – palikusi įspaudą, patirtį, savo atradimus, žinojimą. Apie save knygelėje rašė taip: „Man prie širdies misionieriaus darbas – ilgas, nuoseklus, ramus... <...> Juodos dėmės (tamsūs etapai) sąmonėje beveik išnyksta, palikdamos tik šviesą.“ Galiu tik atliepti – visi darbai ir dar daug daugiau, nei mes žinome, buvo atlikta. Miela Teta, Mokytoja, Tyrinėtoja, ilsėkis ramybėje. Prisimena mokinė Redakcijai apie savo Mokytoją parašė ir ją labai mylėjusi, ją gerbusi ir, neabejotinai, ne mažiau mylima buvusi mokinė Ramunė Buikauskienė (Končiūtė). „Nuo pat pirmos iki dvyliktos klasės (1971–1983) mūsų auklėtoja buvo Milda Pošytė. Ateidama dirbti, nedaug temokėjo gestų kalbos, bet mūsų nuostabai, artimai bendraudama su kurčiaisiais vaikais, netrukus pramoko. Galėdavome su ja bendrauti įvairiomis temomis, klausydavomės jos pasakojimų – pasakų, įvairių istorijų ir nutikimų. Mus, auklėtinius, labai mylėjo, visada siekė, kad gerai mokytumėmės, daug skaitytume. Naujų žodžių ir frazių prasmes aiškindavo vaizdžiai, kartais kontekstą net suvaidindavo arba nupiešdavo ant lentos. Naujus žodžius būtinai užrašydavo lentos kamputyje ir palikdavo ją savaitę nenuvalytą, kad mes geriau įsimintume. Mokytoja gerai perprato mokinių mokymosi galimybes, turėjo gerą mokymo metodiką ir žinojo, kaip reikia dirbti su kurčiaisiais. M. Pošytė buvo aktyvi pedagogė, aktyvumo tikėjosi ir iš mūsų, savo auklėtinių. Ji mokėjo padaryti taip, kad mokslas mums būtų įdomus ir žinios atsivertų kaip koks stebuklas. Po mokyklos baigimo ryšys su M. Pošyte nenutrūko. Su ja susirašinėjome el. laiškais, ji domėjosi mūsų pasiekimais. Rinko medžiagą apie Vilniaus kurčiųjų mokyklos istoriją, rengėsi išleisti knygą, prisidėjo prie mokyklos jubiliejaus šventės organizavimo. Dėl jubiliejaus kreipėsi į VKRC, tuo metu ten dirbau direktorės pavaduotoja kultūrai, paprašė mano pagalbos. Užrašiau pagyvenusių kurčiųjų atsiminimus ir perdaviau jai. Nuo to laiko mūsų ryšys dar sustiprėjo, kartu gilinomės į istorines temas iki tol, kol Mokytoja turėjo sveikatos. Jos dėka susidomėjau Lietuvos kurčiųjų istorija.“ (Lengvai skaitoma kalba) Šią vasarą netekome kurčiųjų mokytojos Mildos Pošytės. Kurčiųjų mokykloje ji dirbo 40 metų. Buvo lietuvių kalbos mokytoja, daug išmokė. Skatino mokinius skaityti knygas ir laikraščius. Išleido knygų apie savo gimtąjį kaimą Skeldas, apie kurčiųjų mokyklos istoriją ir vadovėlių kurtiems mokiniams. (Parašai po nuotraukomis) Surdopedagogė Milda Pošytė. Gausus M. Pošytės rašytinis palikimas. (Pastaba: koliažas: Sakytinės kalbos mokymas, Sintaksė ir skyryba, Gramatika 7-12 klasėms, 200 metų Vilniuje, Nutildytų balsų sonetai). Darbo pradžia kurčiųjų mokykloje, 1971. LKNUC archyvo nuotr.

Autorius: Akiračio redakcija

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama