D. Kriščiūnienė: tylusis atsisveikinimas

D. Kriščiūnienė: tylusis atsisveikinimas...Kalbino Nijolė KRASNIAUSKIENĖ 26 metus vadovavusi Panevėžio kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų pagrindinei mokyklai, po to dar metus – panašaus pavadinimo skyriui kitos mokyklos sudėtyje, Danutė KRIŠČIŪNIENĖ šios vasaros pabaigoje palieka pareigas, o skyrius uždaromas. Tad šis interviu – atsisveikinimas su ilgamete kurčiųjų ugdymo įstaigos vadove, buvusia Lietuvos surdopedagogų asociacijos pirmininke ir nepamainoma „Akiračio“ bičiule. Gerb. vadove, o gal dar yra vilties, kad skyrius išliks? O jei ne... Pernai rugsėjį Jūs atsakingai rūpinotės, kad visi mokyklos kurtieji pedagogai turėtų pakankamus darbo krūvius jei ne skyriuje, tai už jo ribų. O kokį profesinį likimą „rengiate sau“? Panevėžio miesto savivaldybės tarybai 2025 m. sausio 30 d. priėmus sprendimą pakeisti bendrojo ugdymo mokyklų tinklo pertvarkos 2021–2025 metų bendrąjį planą, 2.2. punkte numatyta nuo 2025 m. rugsėjo 1 d. likviduoti Mykolo Karkos pagrindinės mokyklos Kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo skyrių. Taigi, skyriaus likimas jau nuspręstas. Kadangi gyvename intensyvų gyvenimą, mūsų mokyklos veikla, o šiuo metu ir likimu, nuolat domisi žiniasklaida. Ši naujiena ne kartą buvo plačiai nušviesta miesto dienraščiuose, internete, todėl darbo pasiūlymų netrūksta. Suskaičiavau 13 pasiūlymų, ir ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Kažkada Aukštaitijos televizija buvo sukūrusi filmą, pavadinimu „Moteris, kuriai skaičius 13 yra sėkmingas“. Tai apie mane. Visi pasiūlymai nesusiję su kurčiųjų sistema. Ir galutinio sprendimo dar nepriėmiau. (Šypsosi.) Prieš 2024 m. rugsėjo 1-ąją atrodė, kad pavyko sukomplektuoti KNUS Mykolo Karkos pagrindinės mokyklos sudėtyje, o rugsėjo pabaigoje jame bebuvo likę 10 mokinių... Po mokyklos reorganizacijos neliko ne tik daug mokytojų ir kitų darbuotojų, bet ir mokinių. Mokytojai ir darbuotojai pagal teisės aktus nenorėjo prarasti ilgalaikio darbo išmokų. O mokiniai... 4, baigę 10 klasę, paliko mokyklą, o 6 mokiniams nebuvo leidžiama lankyti mūsų mokyklos nesusidarius minimaliam mokinių skaičiui klasėje. 2024–2025 m. m. pradžia mus pasitiko šaltu dušu, nes mokiniai, kurie rimtai planavo mokytis mūsų mokykloje, „netikėtai“ išvyko į kitas mokyklas. Dėl tos priežasties nebebuvo leidžiama formuoti ikimokyklinės, priešmokyklinės, parengiamosios, pradinių bei devintos klasių. Per vasarą netekome net 12 mokinių. Su skaudančia širdimi turėjome patys ieškoti likusiems mokiniams – tikriems patriotams, nenorėjusiems palikti Panevėžio, pačių geriausių ikimokyklinio, bendrojo lavinimo įstaigų ir mokymo centrų. Analizavome susidariusią situaciją. Ji rodo, kad ne tik mokinius, bet ir jų tėvelius traukia didesnių miestų mokyklos. Kiti mokiniai tampa „donorais“ gelbėti mažas klases savo miestuose bei kaimuose. Įsisiūbavus įtraukiajam ugdymui, visoms mokykloms, išskyrus specialiąsias, skiriamos didelės lėšos, kad jos galėtų pasirengti priimti specialiųjų poreikių mokinius: liftų įsirengimui, priemonėms ir kt., tad ir tai pavilioja mokinius. Esate sakiusi, kad išvežimas mokinių į kitų miestų kurčiųjų mokyklas, kai tokia yra savame mieste, tolygu valstybės iždo lėšų švaistymui. Ką turėjote galvoje? Jeigu specialioji mokykla yra tame mieste ar apskrityje, kur vaikas gyvena, būtų teisinga, kad jis ten ją ir lankytų. Tuo klausimu yra daug spragų įstatymuose. Žinoma, kad tai prilygsta valstybės lėšų švaistymui, na, ir visa sistema tuomet išsigimsta. Ir dar. Nuo 2018 m. gegužės 25 d. įsigaliojus Bendrajam duomenų apsaugos reglamentui (BDAR), reikalavimai asmens duomenų tvarkymui tapo griežtesni. Tad kaip mažoms mokykloms rasti vaikų neturint jokių tėvų kontaktų? Kaip su jais pasikalbėti prieš vaikui pradedant lankyti mokyklą, aprodyti patalpas, klases, o vaikui pabendrauti su mokytojais, kai tėvų kontaktai laikomi po devyniais užraktais? Kurtieji savo sueigose dažnai kalba, jog kurčiųjų mokyklose per mažai gestų kalbos. Gal skyriaus likimą paveikė ši priežastis? Gestų kalbos specialiosiose mokyklose, kaip ir mūsų buvusioje, kur visada mokėsi apie 50 mokinių, buvo pakankamai. Visi mokytojai bei darbuotojai nuolatos lankė LGK kursus, konsultuodavosi su gestakalbiais, o pastarųjų mokykloje buvo visada. Iš seniau dirbantys visi buvo baigę Šiaulių universiteto Kvalifikacijos institute perkvalifikavimo studijų programą „Surdopedagogika“ ir įgiję surdopedagogų kvalifikacijas. Kai dėl mūsų įstaigos, tai noriu pasidžiaugti, kad per visus 27 darbo metus mokykloje nebuvo iškilę jokių problemų nei su mokiniais, nei su mokytojais ar darbuotojais, tuo labiau su tėvais, dėl gestų kalbos. Drįstu tvirtinti, kad girdintieji niekada nekalbės gestais taip gerai, kaip kad kurtieji (išskyrus, žinoma, LGK studijas baigusius), o kurtieji lietuviškai (tiek žodine, tiek rašytine kalba) kaip girdintieji. Žinoma, yra išimčių, bet juk mes ne apie išimtis kalbame. O dabar, kada kurtieji mokysis integruotai bendrojo lavinimo mokyklose, bus LGK daugiau? Manau, LKD laukia didžiulis darbas. Kad gestų kalba įsitvirtintų, reikia visiems bendrų pastangų. Taip pat labai svarbūs susitarimai: kokio lygio turėtų būti žinios, kad visus tenkintų, kas mokytojus, specialistus turėtų tinkamai parengti. Reikėtų pamąstyti ir apie tai, ar ateityje iš viso bus pakankamai mokytojų? Kas keleri metai ne tik Panevėžyje, bet ir kituose miestuose nunyksta po mokyklą ar ikimokyklinę įstaigą, mažesnės (ir ne tik) sujungiamos. Gyvenimas – nuolatinis virsmas. Todėl norint, kad išliktų kurčiųjų mokyklos, reikia daugiau vienybės ir draugiškumo. Mokiniai į mokyklas nukreipiami pagal pedagoginių psichologinių tarnybų (PPT) vertinimo išvadas. Turiu ne vieną pavyzdį, kada mamos verkdamos kreipėsi pagalbos, nes PPT kreipė, siūlė tik bendrojo lavinimo mokyklas, o ne specialiąsias. Tėvams reikėjo daug pakovoti. Mokykla netrukus visam laikui užveria duris. Pagerbdami jos istoriją, dar kartą atsigręžkime į praeitį ir prisiminkime jos kūrimosi ir stiprėjimo istoriją. Pats sunkiausias, bet ir įdomiausias laikotarpis, kai 1999–2002 metais mokykloje viena kitą keisdamos dirbo dvi JAV Taikos korpuso savanorės iš Teksaso ir Oregono valstijų. Tuo metu užsimezgė ryšiai su JAV ambasada. Mokyklą ėmė remti tėvų su neįgaliais girdėti vaikais ir jų draugų bendrija ADAPTA (pirmininkė Asta Karalienė), JAV Taikos korpuso savanorė iš Teksaso valstijos Renee Kell. Kartu su savanore Phyllis Lichenstein, JAV gynybinio bendradarbiavimo skyriaus viršininke Paige L. Thorner, mokyklos bendruomene ir ADAPTA 2001 m. buvo parengtas mokyklos renovacijos ir mankštos salės statybos projektas. Tais pačiais metais įvykus teroro aktui Amerikoje, buvusi numatyta mums skirti maksimali 300 tūkst. JAV dolerių suma sumažinta perpus. Tačiau 2002 m. mokykloje apsilankė JAV ambasadorius John F. Tefft su žmona Mariella Tefft, po to dar kartą 2003 m. – ir įteikė oficialų raštą, patvirtinantį paramą mokyklos rekonstrukcijos projektui už dar didesnę sumą nei iš pradžių žadėta – 450 tūkst. JAV dolerių. 2003 m. gruodį pradėtos statybos užbaigtos 2004 m. vasario pabaigoje. 2004 m. gegužės 14 d. simbolinę pastato atidarymo juostelę perkirpo JAV ambasadorius Stephen D. Mull. Iškilmėse dalyvavo daug mūsų amerikiečių ir lietuvių draugų bei rėmėjų. Apskritai per visus tuos metus mokykloje iš viso lankėsi net 5 JAV ambasadoriai. 2008 m. pagal parengtą projektą atliktas europinius standartus atitinkantis valgyklos remontas. 2009 m. iš ES Sanglaudos fondo ir LR valstybės biudžeto lėšų skirtas projektinis finansavimas mokyklos vidaus ir išorės remonto darbams. Mokykla kasmet dalyvaudavo gražiausiai tvarkomos aplinkos konkursuose ir miesto, ir respublikos mastu ir laimėdavo paskatinamąsias ar prizines vietas. Mes labai didžiavomės gražiai sutvarkyta mokyklos teritorija, ten puoselėjome edukacines veiklas. Nuo rugsėjo 1 d. mūsų pastatas bus perduotas Panevėžio socialinių pokyčių centrui. Mokyklos muziejus bus perkeltas į VšĮ Panevėžio kurčiųjų centrą. Jūs – ilgametė Lietuvos surdopedagogų asociacijos (LSA) pirmininkė. Kokia surdopedagogų situacija Lietuvoje? LSA, kurią vienija 56 asociacijos nariai, vadovavau nuo 2018 metų. Organizavome surdopedagogų gerosios darbo patirties sklaidą, palaikėme bendradarbiavimo ryšius su ugdymo įstaigomis, kurčiųjų organizacijomis. Teikėme pasiūlymus sprendžiant aktualias sutrikusios klausos asmenų ugdymo ir reabilitacijos problemas, organizavome kvalifikacijos tobulinimo seminarus bei konferencijas. Surdopedagogų situacija Lietuvoje nėra gera, nes daug jų išeina į užtarnautą poilsį, o naujų trūksta. Kadangi daug sutrikusios klausos mokinių mokysis bendrojo lavinimo mokyklose, tikėtina, kad surdopedagogo paslaugų ateityje trūks dar labiau. Balandžio mėnesį organizavome ataskaitinį-rinkiminį susirinkimą ir jo metu nauja asociacijos pirmininke buvo išrinkta Daiva Burkauskienė, LKNUC Švietimo pagalbos ir vertinimo skyriaus vedėja. Linkiu kuo didžiausios sėkmės jai ir visiems surdopedagogams. Esate absoliuti „Akiračio“ prenumeratorių paieškos rekordininkė. Gal turite patarimų, kaip Jus „pakartoti“, kaip redakcijai verstis be Jūsų? Kviesti prenumeruoti mėnraštį man buvo didelis malonumas ir tai dariau iš visos širdies. Perskaitę mėnraštį, dar pasiūlydavome jį ir įvairioms įstaigoms, organizuodavome susitikimus su panevėžiečiais ir jį dovanodavome. Prisimenant mūsų tautos sunkmetį – knygnešystę – XIX a. Lietuvos istorijos fenomeną, mums turėtų būti gėda neskaityti vienintelio kurtiesiems skirto, kokybiškai parengto, informatyvaus leidinio. Redakcija daro viską teisingai, bet kurčiųjų bendruomenės turėtų būti aktyvesnės. Kiekvienas save gerbiantis kurčiųjų bendruomenės narys turėtų ne tik pats užsiprenumeruoti mėnraštį, bet ir pasiūlyti pažįstamiems, kaimynams. Būtina vaikus, jaunimą pratinti skaityti nuo mažens. Mes turėjome tokių prenumeratorių, kurie nuo pradinės klasės iki tol, kol baigia mokyklą, nepraleidžia nė vienų metų, neužsiprenumeravę mėnraščio. O paskui tai tampa įpročiu. Ką atsisveikinimo proga norėtumėte pasakyti kurčiųjų bendruomenei? Atsisveikindama su kurčiųjų bendruomene, noriu padėkoti visiems kartu ir kiekvienam atskirai už tvirtą bendrystę, geranoriškus sprendimus, šypsenas, atlaidumą. Duok Dieve, kad visi sąžiningai ir nesavanaudiškai būtume atlikę savo darbus, nes juk pati aukščiausia vertybė – sąžiningumas. Noriu palinkėti kolegiškumo. Visiems linkiu atradimų džiaugsmo ir drąsos. Drąsos pakovoti ne tik už save, bet ir kitus. (Parašai po nuotr.) Danutė Kriščiūnienė edukacinėse mokyklos erdvėse. Su ilgamečiu savanoriu G. Šimkumi sodiname atminimo medelį. Su svečiais iš Argentinos. Mes – vieno apskrities renginio organizatoriai. Mokyklos 25-metyje – svečias iš LKD. Švenčiame Užgavėnes. Renginyje „Rūbai iš laikraščių“ pasiekti 2 pirmieji Lietuvos rekordai. Asmeninio albumo nuotr.

Autorius: Akiračio redakcija

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama