Aktorė Nijolė Narmontaitė: „Žemaičių kalba yra labai įtaigi“

Kalbos klausimas Lietuvoje dažnai tampa ne tik lingvistine, bet ir emocine tema. Ypač tada, kai pradedama diskutuoti apie tarmes – jų vietą, statusą ir vertę šiandienos kultūroje. Kone žinomiausia ir tvirčiausiai besilaikanti iš tarmių – žemaičių.

Aktorė Nijolė Narmontaitė apie žemaičių tarmę gali papasakoti ne vien iš meno, bet ir asmeninės perspektyvos, kadangi pati yra kilusi iš Žemaitijos sostinės – Telšių. Žemaičių tarmė aktorę lydėjo nuo vaikystės, tačiau N. Narmontaitė pripažįsta – aktorystėje tai buvo nemenkas iššūkis.

Žemaičių tarmė aktorystėje – rimtas išbandymas

Aktorės vaikystė ir jaunystė prabėgo aplinkoje, kur žemaitiška kalba buvo neatsiejama kasdienybės dalis. N. Narmontaitė prisimena, kad net mokyklos suole bendrinė lietuvių kalba atrodė svetima.

„Mes buvom tokie užkietėję žemaitistai, kad net mokykloje neišsistangindavom pasakyti kažką ta bendrine kalba. Pavyzdžiui matematikoje, jeigu paklausytumėte, tai mes sakydavome terminus žemaitiškai: kuosinosas, sinuosas ir panašiai. Aišku, lietuvių kalboje ir literatūroje vis tiek turėdavai išmokti tuos eilėraščių posmus bendrine kalba, bet žemaičių kalbos įtaka vis tiek labai stipriai jausdavosi“, – prisimena aktorė.

Stipri tarmės įtaka tapo rimtu išbandymu, kai N. Narmontaitė pasirinko aktorystės kelią. Unikali žemaičių tarmė tuo metu anaiptol nebuvo privalumas.

N. Narmontaitė prisimena, jog net savo pavardę prieš komisiją ji sukirčiavo žemaitiškai, todėl sulaukė pastabų ir pamokymų, kaip pavardė turėtų būti kirčiuojama bendrine lietuvių kalba. „Kai stojau į konservatoriją iš komisijos girdėjau žodžius: „Nu, su šita tai nieko nebus.“, – šypsosi aktorė.

„Galiu pasakyti girdėtą išsireiškimą, kad žemaičių kalba aktoriniame prilygsta trečios grupės invalidumui. Ir labai dažnai girdėdavau, kokia mūsų kalba mužikiška, bet aš niekada nesigėdijau. Tai man labai graži kalba,“ – prisimena aktorė.

Visgi įdėtas darbas ir pastangos davė vaisių. „Buvo labai sudėtinga persiauklėti ir galvoje suformuoti tą pokytį. Didelis ir ilgas kelias buvo, bet dabar kur tik galiu ten ir įdedu žemaitišką kalbą. Pavyzdžiui, mano ir Arno Švilpausko muzikiniame spektaklyje „Madinga pora“ irgi turime vieną etiudą, kur aš vaidinu žemaitę davatką“, – pasakoja N. Narmontaitė.

Amžina diskusija dėl žemaičių tarmės ir kalbos

„Egzistuoja susipriešinimas: vieni už tai, kad žemaičių kalba yra kalba, kiti – jog tai yra tarmė. kiti už tai, kad tai yra tarmė. Manau, kaip pasakysi, taip nepagadinsi. Jeigu yra dzūkų tarmė, suvalkiečiai, aukštaičiai, tai aš manau, jog čia greičiau yra tarmė. Bet man labai gražiai skamba ir nuomonė, kad tai kalba“, – sako N. Narmontaitė.

Aktorė pastebi, jog ši tarmė yra labai gaji, o tai, pasak jos, didelė vertybė.

„Žemaičių kalba yra labai stipri, įtaigi. Dažnai būna, kuomet užsieniečiai girdi žemaitiškai kalbant, jie klausia, kodėl žmonės barasi, bet žmonės tiesiog taip bendrauja“, – aiškina ji.

Net humoras ir kasdieniai posakiai žemaitiškai, anot aktorės, turi ypatingą skonį ir žavesį.

„Man regis, jog pats trumpiausias pasaulyje tostas, tai yra žemaičių. Mes sakome tiesiog no. Kai buvome Andalūzijoje ir vaikščiojome su lietuviais gidais, jie atvežė mus į vyninę ir paprašė ant vienos statinės užrašyti tostą. Aš taip ir parašiau: no“, – juokiasi aktorė.

„Tarmė yra didelis dalykas. Saugoti savo kalbą, ar tai būtų lietuvių, ar žemaičių, tai yra toks unikalumas. Tai yra mūsų šaknys“, – sako aktorė.

Autorius: Gerda Vaičiūnaitė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama