Šešiašimtukininkas Pijus savo pasiekimų nesureikšmina: „Nemanau, kad visi turi siekti mokslo aukštumų“

Šiandien vaikinas tęsia mokslus Kaune, gilinasi į kibernetinio saugumo pasaulį, o ateityje svajoja įkurti sėkmingą verslą. Dienraštis „Bernardinai.lt“ tęsia jaunimo akademinės sėkmės istorijų ciklą „Tiesiai į šimtuką“. Dvyliktoje dalyje Pijus pasakoja apie karatė išugdytą pasitikėjimą savimi ir romantišką astronomiją, pomėgį dalyvauti olimpiadose ir konkurencijos trūkumą. youtube.com video

Mokytis tapo natūralu

Pijus stropiai mokėsi nuo pat pradinių klasių, o gerą pavyzdį rodė tėvai ir seneliai. „Nuo pat vaikystės mėgau leisti laiką gamtoje ir ją tyrinėti. Gal todėl mokykloje labiausiai domino tikslieji ir gamtos mokslai“, – sako jis. Vaikinas tikina, kad neigiamų pažymių dienyne pavyko išvengti, o praleistų pamokų pateisinimu tapdavo ruošimasis olimpiadoms ir dalyvavimas jose. „Mokykloje juokaudavo, kad manęs metų metus nematė, – šypsosi Pijus. – Kad gaučiau gerą pažymį, nereikėdavo daug stengtis, bet tai taip pat nebuvo prigimties reikalas. Progimnazijoje ir pirmose gimnazijos klasėse įdėjau daug darbo ir pastangų, visas šis procesas mane išugdė, mokytis tapo natūralu, todėl nereikėdavo daug laiko namų darbams atlikti ar ruošiantis atsiskaitymams.“ Tėvai stebėjo pradinuko sūnaus pažymius, tačiau jų įsitraukimas baigėsi Pijui pradėjus mokytis progimnazijoje. „Kai prasidėjo olimpiados, tėvai nebeturėjo tokio supratimo, kad galėtų man padėti. Perėjimas prie savarankiško mokymosi buvo esminis lūžio taškas: viskas priklausė nuo manęs, o ne nuo tėvų ar aplinkos“, – tvirtina Pijus. Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijos absolventas Pijus Tydmanas. Asmeninio archyvo nuotrauka

„Kitiems atrodydavo, kad bandau atkreipti į save dėmesį“

Pijus atviras – laisvalaikio daug neturėjo, nes didelę laiko dalį užimdavo pasiruošimas olimpiadoms. „Mėgau ir iki šiol mėgstu siekti užsibrėžtų tikslų, dalyvauti varžybose, konkuruoti, išbandyti naujus dalykus. Grynas ruošimasis mokyklinėms pamokoms, akademinis darbas atsibosdavo“, – prisipažįsta. Paklaustas, kuo traukė dalyvavimas olimpiadose, jis atsako: „Visada buvo svarbu ne kam nors kažką įrodyti, o išbandyti save, pasilyginti su kitais, palikti pėdsaką. Mokykloje kitiems atrodydavo, kad bandau atkreipti į save dėmesį ar kažką įrodyti, bet tai nebuvo mano motyvas. Žinoma, kreivesnių žvilgsnių pasitaikydavo, ypač kai kur nors pasisekdavo, pasigirsdavo ir kandžių pasisakymų tiek iš kitų mokinių, tiek kartais ir iš mokytojų. Vis dėlto buvo ir žmonių, kurie mane palaikė, su kuriais galėjau kartu siekti tikslų.“ Nors kreivų žvilgsnių būta, tačiau Pijus teigia didelės konkurencijos mokykloje nejautęs. Anot jo – galbūt todėl, kad Šiauliai – palyginti mažas miestas, čia nėra daug motyvuotų žmonių, norinčių rimtai ruoštis olimpiadoms ar varžyboms.

Nors buvau geras vaikas, klausiau tėvų ir mokytojų, vis tiek būdavo momentų, kai savęs neklausydavau ir nedarydavau to, ką iš tikrųjų noriu daryti.

Astronomija ir karatė

Po mokyklos Pijus laiką leisdavo būreliuose. Vienas jų – astronomijos. „Su šiuo mokslu susipažinau gana netikėtai, kai gamtos mokslų mokytoja pasiūlė dalyvauti astronomijos olimpiadoje. Tuo metu nelabai supratau, kur einu, bet pagalvojau: „Gerai, pabandysiu.“ Astronomija dažnai vadinama romantišku mokslu, ji reikalauja ir tiksliųjų mokslų žinių, kurių daugelis nemėgsta. Tačiau mane šis mokslas sužavėjo“, – pasakoja jis. Kitu pomėgiu, praktikuojamu nuo penktos klasės, tapo karatė. „Iš pradžių gan skeptiškai žiūrėjau į šį sportą, bet, pradėjus lankyti, labai patiko disciplina, nuolatinis technikos tobulinimo procesas – tai sutapo su mano paties mąstysena ir gyvenimo būdu“, – tikina jis. Karatė, Pijaus teigimu, išugdė disciplinuotumą, suteikė daugiau ryžto ir pasitikėjimo savimi: „Nors buvau geras vaikas, klausiau tėvų ir mokytojų, vis tiek būdavo momentų, kai savęs neklausydavau ir nedarydavau to, ką iš tikrųjų noriu daryti. Karatė parodė, kaip reikia gyventi.“ Šiemet vaikinas planavo išlaikyti juodojo diržo egzaminą, tačiau sutrukdė intensyvus darbų ir studijų laikotarpis. „Bandysiu kitais metais – tikrai nesiruošiu mesti karatė“, – nenusimena Pijus. Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijos absolventas Pijus Tydmanas su komanda. Asmeninio archyvo nuotrauka

Šeši šimtukai – trumpalaikis džiaugsmas

Atėjęs egzaminų laikotarpis papildomo nerimo nesukėlė, nors Pijaus karta buvo pirmoji, kuriai teko laikyti tarpinius egzaminus dar vienuoliktoje klasėje. „Žinau, kad nemažai žmonių dėl to puolė į paniką, bet pats prie tokio jausmo buvau pratęs: dalyvaudamas olimpiadose niekada iki galo nežinai, ko tikėtis, – turi programą, žinai temas, tačiau konkretūs klausimai lieka nežinomi. Be to, suvokiau, kad visi esame toje pačioje situacijoje – jei aš kažko nežinau, tikėtina, ir kiti nežino. Sąlygos iš esmės buvo vienodos visiems. Neturėjau jokio specifinio pasiruošimo plano egzaminams. Mokiausi visus mokslo metus, todėl nereikėjo staiga sau kelti didelį spaudimą, kad artėja egzaminai, todėl privalau viską mokytis iš naujo. Daug kas liko galvoje“, – egzaminų laikotarpį prisimena vaikinas. Pašnekovas laikė septynis valstybinius brandos egzaminus, šeši jų pažymėti šimto balų įvertinimais. „Buvau įsitikinęs, kad gausiu keturis šimtukus, – gerai jaučiausi išėjęs iš egzaminų, žinojau tarpinių patikrinimų rezultatus, todėl galėjau apytiksliai apskaičiuoti galutinį balą. Kai sužinojau galutinius rezultatus, jaučiau trumpalaikį džiaugsmą. Maloni žinia, kad pridės dešimt balų ir bus daug šimtukų, bet ilgalaikio poveikio nebuvo. Galbūt todėl, kad šimtukų stipriai neakcentuoju. Jeigu ką nors pasiekiu – atšvenčiu, pasidžiaugiu, ir tiek“, – pasakoja Pijus.

Būsimas kibernetinio saugumo specialistas

Dar prieš baigiant mokyklą vaikinui teko apsispręsti, ką nori veikti toliau ateityje, – studijuoti Lietuvoje ar užsienyje. „Dvyliktoje klasėje, kai sprendimo klausimas pradėjo rimtai spausti, ėmiau galvoti, kas man iš tikrųjų patinka ir ką norėčiau studijuoti. Galiausiai nusprendžiau, kad savo ateitį norėčiau sieti su kibernetiniu saugumu“, – pasakoja vaikinas. Dabar Pijus yra informatikos inžinerijos pirmakursis Kauno technologijos universitete. Pasak jo, viską nulėmė galimybė prisiliesti prie kompiuterinės įrangos. Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijos absolventas Pijus Tydmanas. Asmeninio archyvo nuotrauka „Po pirmo semestro dar sunku daryti rimtas išvadas apie studijas, bet kol kas jomis džiaugiuosi. Kai kurie dėstytojai maloniai nustebino, nors buvau girdėjęs nemažai neigiamų istorijų. Kol kas neturiu jokių nusiskundimų – patinka mokymo būdas, dėmesys studentui, jaučiamas ryšys tarp dėstytojo ir studento. Studijos šiek tiek primena mokyklą, tik yra labai svarbus skirtumas – savarankiškumas, kai gyveni vienas, pats atsakai už save. Tam jau buvau gana gerai pasiruošęs dar mokykloje, planuodamas, kaip tvarkysiu finansus, buitį ir panašius dalykus. Universitete sutikau daug įdomių ir protingų žmonių – visada yra su kuo pabendrauti, todėl nesijaučiu nei uždarytas, nei atsiskyręs“, – džiaugiasi pirmakursis. Ateityje Pijus planuoja dirbti kibernetinio saugumo srityje ir svajoja įkurti verslą. „Man ši sritis nėra vien tik pelnas – labiau tai, kad gali išspręsti problemą ir sukurti paslaugą, kuri palengvina žmonėms gyvenimą. Kūrybos ir atradimo procesas atrodo labai įdomus“, – paaiškina jis.

Ne visi turi siekti mokslo aukštumų

Dabartiniams moksleiviams Pijus turi patarimą: verta orientuotis į procesą, o ne į rezultatą. „Tai individualu, bet patarčiau nekelti konkrečių ir tolimų tikslų – labiau galvoti, ką galiu padaryti šiandien, kad po kelerių metų būčiau geresnis ar bent toks, koks noriu būti. Nemanau, kad visi turi siekti mokslo aukštumų, ne visi to nori. Bet pati idėja orientuotis į procesą, manau, tinka bet kam: ir sportui, ir menui, ir bet kuriai kitai veiklai“, – apibendrina jis. Projektas „Gyvenimo kompasai: istorijos, keičiančios visuomenę“. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 60 tūkst. eurų.

Autorius: Austėja Zovytė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama