Dirba tik trečdalis darbingo amžiaus negalios žmonių: „Kartais patys susikuriame barjerus, kad ko nors negalime“

Nors negalios tema skamba vis dažniau, problemos išlieka tos pačios: Lietuvoje yra apie 150 tūkst. darbingo amžiaus žmonių, turinčių negalią, iš kurių dirba vos trečdalis. Pasak S. Kunigonytės, tokią statistiką lemia darbdavių baimė ir pačių neįgaliųjų motyvacijos trūkumas. Dienraštis „Bernardinai.lt“ tęsia dokumentinių pasakojimų ciklą „Neįgaliųjų integracija darbo rinkoje“. Dešimtojoje dalyje Dirbančių neįgaliųjų asociacijos vadovė S. Kunigonytė pasakoja apie skaudžias vaikystės pamokas, charakterį sustiprinusį neigiamą darbo pokalbį ir priežastis, kodėl negalios žmonių įsidarbinimas Lietuvoje vis dar išlieka opi tema. youtube.com video

Ankstyvas suvokimas

S. Kunigonytė – ne tik asociacijos vadovė, bet ir žmogus, turintis negalią. Suvokimas, kad yra kitokia, atėjo anksti: „Darželyje prasidėjo vaikų patyčios, trūko švietimo iš auklėtojų, kad visi vaikai yra vaikai, o žmonės, turintys negalią – visuomenės dalis. Mokykloje taip pat buvo visko. Mokytojai skambino tėvams siūlydami, kad man būtų geriau laikyti tik mokyklinius egzaminus. Juk kam to reikia, kur ji eis?“ Vis dėlto šeima mokytojų nepaklausė – mergina ne tik išlaikė valstybinius brandos egzaminus, bet ir pasirinko aukštąjį mokslą. „Paskutinėse klasėse supratau, kad noriu ko nors giliau – ko nors apie žmogų ir jo psichologiją. Dabar suvokiu, kad tai buvo tarsi pagalba sau, kadangi turėjau daug žaizdų ir jas reikėjo išsilaižyti. Pasirinkau socialinio darbo studijas. Iš pradžių atrodė: „Dieve, ką čia veikiu ir kodėl tai darau?“ Bet studijoms įsibėgėjus pamačiau, kiek ten daug psichologijos, o žinias galiu pritaikyti net tarp savo draugų“, – pasakoja ji. Atsiėmusi bakalauro diplomą pašnekovė įstojo į lyderystės magistrantūrą. „Daugelis bijome kalbėti prieš žmonių auditoriją, o studijuojant per kiekvieną paskaitą ir seminarą reikėjo atsistoti prieš visus ir skaityti pranešimą. Viską išgyveni per save – ne bėgi nuo to, kas nepatogu, o bandai įveikti sunkumą“, – studijų laikotarpį prisimena S. Kunigonytė. Simona Kunigonyte Dirbančių neįgaliųjų asociacijos vadovė Simona Kunigonytė. Asmeninio archyvo nuotrauka

„Atsiprašome, bet tokių žmonių mums nereikia“

Į darbo rinką S. Kunigonytė įsiliejo anksti, per mokyklines vasaros atostogas: „Tai tėvų mokymas, kad reikia dirbti ir suprasti, iš kur ateina pinigai.“ Vis dėlto ji atvira: patirčių būta įvairių, o kai kurios baigėsi ašaromis. „Gyvenimo aprašyme nerašai, kad turi negalią, nes svarbiausia ne tai, o kompetencijos. Tad jei kviečia į darbo pokalbį, vadinasi, kompetencijos tiko. Tačiau buvo tokių atvejų, kai darbdavys pasakė: „Labai atsiprašome, bet tokių žmonių mums nereikia.“ Išlieji ne vieną ašarą, klausi savęs: kodėl man taip? Kita vertus, suvoki, kad tai ne kelio pabaiga, o tik kažkieno nuomonė, nes žmogaus fizinė išvaizda nelemia jo kompetencijos. Tokia patirtis galėjo mane palaužti, vis dėlto esu kovotoja: dabar man gali būti nepatogu ir sunku, bet kažkur yra šviesa, kurios turiu ieškoti“, – tvirtina S. Kunigonytė. Asmeninė patirtis pašnekovę įkvėpė siekti atviresnės darbo rinkos negalios žmonėms Lietuvoje. Taip pradėjo darbus Dirbančių neįgaliųjų asociacijoje, o vėliau tapo jos vadove. „Asociaciją įkūrė visai kiti žmonės. Pradėjome dėlioti tikslus, užduotis, misiją ir tartis, kas už ką bus atsakingas. Surašiau 20 punktų, ką galėtume padaryti jau dabar, – 18 jų atiteko man“, – vadovavimo pradžią prisimena ji. „Pradžioje jaučiausi kaip susigūžęs ežiukas, ir dabar kartais taip jaučiuosi. Tačiau noriu būti balsu žmonių, turinčių negalią, kurių patirtis bloga, kurie užsidarę namuose, yra vieniši ir neturi palaikymo. Noriu, kad jie taptų visuomenės dalimi, nebijotų nei savęs, nei kitų. Juk tai puikūs, lojalūs darbuotojai, tik dažnai nurašomi anksčiau laiko“, – priduria asociacijos vadovė. Simona Kunigonyte Dirbančių neįgaliųjų asociacijos vadovė Simona Kunigonytė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Nedirba apie 100 tūkst. asmenų

S. Kunigonytės teigimu, pagrindinis klausimas, ties kuriuo dirba asociacija, – kaip padidinti dirbančiųjų skaičių? „Vis svyruojame ties tuo pačiu procentu. Dabar yra 152 tūkst. darbingo amžiaus žmonių, iš kurių dirba tik 42 tūkstančiai. Reikia skatinti darbdavius, keisti jų nuomonę ir laužyti stereotipus, kad žmonės, turintys negalią, negali dirbti. Gali, tik reikia atrasti jiems tinkamas funkcijas“, – tvirtina pašnekovė. Darbdaviai bijo įdarbinti negalios žmogų todėl, kad trūksta žinių ir asmeninės patirties, įsitikinusi Dirbančių neįgaliųjų asociacijos vadovė. „Prieš 30–40 metų žmonių, turinčių negalią, apskritai nematėme. Dauguma užaugo nematę negalios, o dabar tapo įmonių vadovais. Nors praktika rodo, kad žmonės, turintys negalią, dažniau priimami tų vadovų, kurie yra susidūrę su negalia“, – aiškina ji. Kita priežastis – manymas, kad negalios žmogus daugiau serga. „Tai dar vienas stereotipas. Jeigu siaučia virusas, visi serga vienodai. Taip, yra tam tikrų negalių, dėl kurių žmogus gali sirgti dažniau, bet tam irgi galima pritaikyti tinkamas funkcijas ir užduotis“, – įsitikinusi S. Kunigonytė. Simona Kunigonyte Dirbančių neįgaliųjų asociacijos vadovė Simona Kunigonytė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Ne gailėti, o palaikyti

S. Kunigonytė atvira: „Mes, žmonės, kartais patys susikuriame barjerus, kad ko nors negalime. Tereikia pabandyti.“ „Filmavome socialinę reklamą, ir vienoje scenoje neregė moteris turėjo eiti koridoriumi tiesia linija. Komanda svarstė, kaip jai tai pavyks, o paskui stebėjosi – ėjo ir nuėjo! O pati aktorė juokavo: „Taigi gatvėmis vaikštau tiesiai, o ne skersai“, – šypteli specialistė. Nors visuomenė atvirėja, apklausos rodo, kad negalios žmonės vis dar matomi kaip aukos, kuriems reikia pagalbos. Dirbančių neįgaliųjų asociacijos vadovė pabrėžia: „Svarbiausia ne gailėti, o palaikyti. Gailestis žmogų skatina užsidaryti ir galvoti: „Ai, man vis tiek kažkas padės.“ S. Kunigonytė pateikia dar vieną pavyzdį, kodėl įtraukimas į visuomenę yra svarbu: „Susitikome su keliomis jaunomis merginomis, kurias augino seneliai ir dėl kažin kokių priežasčių manė, kad jų nepriims visuomenė. Dabar jos po truputį įsitraukia į bendruomeninį gyvenimą, matai jų šypsenas, degančias akis. Matai ir senelių akis, kurie kažin kodėl už jas nusprendė ir izoliavo. Visuomenė keičiasi, turime eiti kartu su ja, o tada ir darbo rinka pamažu atsivers.“ Dirbanciu neigaliuju asociacija Dirbančių neįgaliųjų asociacijos nariai. Simonos Kunigonytės asmeninio archyvo nuotrauka

Pataria dirbti kolektyve

Po pandemijos daugelyje įmonių įsitvirtinus nuotoliniam darbui, S. Kunigonytė rekomenduoja nepamiršti darbo kolektyve naudos. „Gera stebėti, kai net ir regionuose įmonės pasirūpina, kad nuotoliu dirbantieji bent kartą per savaitę atvažiuotų į biurą pabūti su visu kolektyvu. Nepaliekame žmonių vienų kambarėlyje prie kompiuterio, įtraukiame dirbti kartu su visais“, – sako ji. Jeigu didmiesčiuose jaučiasi teigiamas pokytis, situacija regionuose vis dar išlieka sudėtinga. Tačiau įdarbinimo specialistė įspėja, kad motyvuoti reikia ne tik darbdavius, bet ir turinčiuosius negalią. „Daugelis ilgai nedirbo, todėl jiems reikia grąžinti pasitikėjimą savimi, kelti savivertę. Santykis yra 50 ir 50: turime dirbti ir su darbdaviais, ir su pačiais žmonėmis, kad svarbiausia būtų ne pašalpa, o galimybė būti kolektyve ir turėti aiškų tikslą“, – tvirtina S. Kunigonytė. Asociacijos vadovė išlieka optimistiška: net ir vienas teigiamas pavyzdys padeda skleisti žinią apie įtrauktį, kad negalios žmonės gali būti lygiaverčiai darbuotojai. „Dažnai rytais sutinku vaikiną, kuris turi Dauno sindromą. Jis kiekvieną rytą būna su tokiu užsidegimu, kad visada pakelia nuotaiką: „Aš varau į darbą!“ Gera matyti, kad jis turi tikslą – eina į darbą, ten susitiks su kolegomis, kurie vėliau taps draugais. Kaskart pagalvoju: o kada aš pati taip užsidegusi ėjau į darbą?“ – sako S. Kunigonytė. „Tokie žmonės veda į priekį, tik kartais juos reikia truputį stumtelėti. Žinia sklinda kaip kovido grandinė: kolektyve atsiranda vienas žmogus, turintis negalią, pamatai, kad nėra jokio baubo, o grįžęs namo pasakoji: „Pas mus dirba žmogus, turintis negalią“, – apibendrina vadovė. Projektas „Gyvenimo kompasai: istorijos, keičiančios visuomenę“. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 60 tūkst. eurų.