Melo vėliava virš Reichstago

Berlynas 1945-ųjų pavasarį atrodė kaip žemė, kuri ką tik praėjo pro pragarą. Miestas, kadaise buvęs imperijos širdimi, dabar buvo paverstas į dulkes, akmenis, griuvėsius. Oras tvoskė degėsių ir kraujo kvapu, o naktį dangų raižė dar tebesprogstančios sviedinių žaizdos. Ir vis dėlto šiame sunaikintame pasaulyje Sovietų Sąjunga ieškojo ne ramybės, ne taikos, o vaizdo. Tokios akimirkos, kuri galėtų tapti amžina – išreikšti pergalę taip, kad ją galima būtų parodyti kiekvienam: kareiviui, kolchozninkui, darbininkui, mokiniui. Jiems reikėjo simbolio, kuris įamžintų jų istorijos versiją. Taip gimė viena žymiausių karo nuotraukų – „Vėliavos iškėlimas virš Reichstago“.

Sovietų Sąjungai reikėjo ne tik pergalės – jai reikėjo mito. Režimas norėjo įrodyti, kad būtent Raudonoji armija, vadovaujama Stalino, išgelbėjo pasaulį nuo blogio. Kad kiekvienas sovietinis žmogus galėtų didžiuotis, žiūrėdamas į tą vėliavą, plevėsuojančią virš nugalėto fašizmo sostinės. Tačiau tikrovė, kaip visada, buvo netvarkinga, chaotiška, pernelyg žmogiška. Ji netiko propagandai. Tad buvo nuspręsta ją pataisyti.

Poreikis sukurti ikoną

Kai 1945-ųjų balandžio pabaigoje sovietinės divizijos apsupo Reichstagą, Berlynas jau buvo praktiškai nugalėtas. Tačiau Reichstago užėmimas turėjo simbolinę reikšmę – tai buvo ne tik pastatas, tai buvo Trečiojo reicho simbolis, visos nacių valdžios širdis. Sovietų kariai buvo išsekę, alkani, pervargę, bet vis dar kovojo už kiekvieną laiptelį, už kiekvieną koridorių. Tą naktį, kai pirmą kartą ant pastato buvo užkelta raudona vėliava, niekas nefotografavo, niekas nefiksavo. Tai nebuvo graži scena, verta istorijos. Tai buvo kraujas, dūmai, sužeistųjų riksmai ir sprogimai.

Tuo metu niekas net negalvojo apie simbolius. Kareiviai tiesiog norėjo gyvi pasiekti stogą. Vėliavų buvo keliolika – kiekvienas dalinys turėjo savąją, pasiūtą iš raudono audinio, kartais net iš užvalkalų ar marškinių. Vieną tokią vėliavą iškėlė jefreitorius Michailas Mininas kartu su savo būriu dar balandžio 30-osios vakarą. Jie padarė tai pirmieji, bet apie tai niekas nesužinojo – nebuvo nei fotografo, nei tinkamos šviesos, nei noro dokumentuoti šį momentą karo audros viduryje.

Kai gegužės pradžioje į Berlyną atvyko karo fotografas Jevgenijus Chaldėjus – jaunas, energingas žydų kilmės karo fotografas iš Murmansko (gimęs Ukrainoje, Donecko sr. Juzivkoje), mūšis dėl Reichstago jau buvo pasibaigęs. Reichstagas stovėjo aplamdytas, virš jo plevėsavo kelios išblukusios vėliavos, viena – vos besilaikanti ant stogo briaunos. Pergalės simbolis jau egzistavo, bet jis buvo netinkamas – nepakankamai dramatiškas, nepakankamai švarus, nepakankamai propagandinis. Sovietų valdžia norėjo didybės, o J.Chaldėjus buvo žmogus, kuris turėjo ją sukurti.

Surežisuotas triumfas

Į Berlyną J.Chaldėjus vežėsi su savimi keletą vėliavų, pasiūtų iš raudonos šilkinės užuolaidos, kurią jis slapta pasiėmė iš sovietinės aviacijos štabo. Tai buvo specialiai paruošti audeklo gabalai, skirti ne mūšiui, o kadrui. Kai fotografas atvyko prie Reichstago, mūšis jau buvo pasibaigęs, kareiviai ilsėjosi, dalijosi konservais, rūkė, o dūmai jau kilo tik nuo degančių pastatų.

J.Chaldėjus užlipo ant pastato stogo kartu su keliais kareiviais ir pasiūlė pakartoti vėliavos iškėlimo momentą. Jis pasirinko tris karius – rusą M.Mininą, dagestanietį Abdulchakimą Ismailovą ir ukrainietį Leonidą Goryčevą. Jie nebuvo tikrieji vėliavos iškėlėjai, bet šie trys atstovai puikiai atitiko ideologinę sovietinės vienybės idėją: trys broliškos tautos drauge iškelia raudoną vėliavą virš nugalėto fašizmo.

J.Chaldėjus pastatė juos į tinkamą poziciją, nurodė, kur žiūrėti, kur laikyti audeklą, kaip ištempti kūnus, kad atrodytų drąsūs, stiprūs, užtikrinti. Jis pats pasirinko kampą – kiek iš apačios, kad figūros atrodytų monumentaliai, o stogas – tarsi pakilęs virš pasaulio. Taip gimė kadras, kurio nebuvo – jis tapo vienu žinomiausių karo simbolių visame pasaulyje.

Kai nuotrauka pasiekė Maskvą, redaktoriai ją iš karto pastebėjo, bet kartu ir įsakė ją pataisyti. Vienas iš kareivių nuotraukoje turėjo du laikrodžius ant rankos – akivaizdų karo plėšikavimo ženklą. Tokio herojaus Sovietų Sąjungai nereikėjo. Retušuotojas pašalino vieną laikrodį, dūmus padidino, kad scena atrodytų dramatiškesnė, o šviesą sureguliavo taip, kad vėliava suspindėtų lyg šventosios aureolė. Rezultatas buvo stulbinantis – galingas, epinis, emocionalus. Bet netikras.

Sukeisti herojai

Tuo metu, kai J.Chaldėjus rodė Maskvos redakcijoms savo kūrinį, tikrieji vėliavos iškėlėjai dar nežinojo, kad jų istorija jau buvo perrašyta. Vienas jų – tas pats M.Mininas – grįžo į tėvynę be jokio pripažinimo. Jis nebuvo partinis, neturėjo pažinčių, o jo vardas niekam nieko nereiškė.

Tuo tarpu režimas nusprendė, kad reikia rasti oficialius herojus – tokius, kurie atitiktų sovietinės vienybės idėją. Pasirinkimas krito ant seržanto Michailo Jegorovo (ruso) ir jaunesniojo seržanto Melitono Kantarios (gruzino). Pastarasis ypač tiko, nes buvo iš Gruzijos – Stalino gimtinės. Šis faktas suteikė simbolinei scenai dar vieną ideologinį sluoksnį: gruzinas veda į pergalę per vokiečių sostinės griuvėsius.

Jie buvo paskelbti didvyriais, apdovanoti, jų vardai įtraukti į vadovėlius, jų portretai kabėjo mokyklose ir kariniuose muziejuose. Jie tapo gyvais mitais – sovietinės brolybės, ryžto ir aukos įsikūnijimu. Tuo tarpu kiti kariai, kurie faktiškai iškėlė vėliavą anksčiau, buvo ištrinti iš istorijos. Kai kurie netgi patys nežinojo, kad tapo neteisingais herojais, kol po dešimtmečių apie tai ėmė kalbėti istorikai.

Šis herojų sukeitimas buvo daugiau nei paprastas perrašymas – tai buvo pamoka, kaip propaganda kuria realybę. Sovietų Sąjunga suprato, kad tiesa yra tai, kas naudinga. Ir jei tam, kad ji būtų naudinga, reikia sukurti naujus žmones, naujus įvykius ir naujas nuotraukas – viskas leistina.

J.Chaldėjaus kadras tapo tobulos pergalės metafora: dvi tautos, vienas režimas, viena vėliava, vienas pasaulis. Po juo nebesimatė nei išplėštų laikrodžių, nei tūkstančių išprievartautų ir nužudytų Vokietijos moterų, nei milijonų žuvusių, nei beprasmių mūšių. Liko tik šviesa, audeklas ir Stalino valdžios triumfas.

Pergalės mitas

Kai J.Chaldėjaus nuotrauka buvo paskelbta laikraštyje „Pravda“, ji akimirksniu tapo legenda. Ji buvo pakartota plakatuose, ant pašto ženklų, vadovėliuose. Sovietinis žmogus žiūrėjo į ją ne kaip į fotografiją, bet kaip į šventenybę – ikoną. Ši nuotrauka tapo neatskiriama „homo sovieticus“ identiteto dalimi, ji įsitvirtino kaip įrodymas, kad Sovietų Sąjunga – nugalėtoja, išgelbėjusi pasaulį.

Šis mitas buvo eksportuojamas į visą Rytų bloką. Rytų Vokietijoje, Lenkijoje, Čekoslovakijoje, Bulgarijoje – visur ši nuotrauka kabėjo ant mokyklų sienų. Ji tapo ne tik pergalės, bet ir išlaisvinimo simboliu. Išlaisvinimo, kuris realybėje reiškė okupaciją.

Sovietinė propaganda veikė rafinuotai: ji ne tik rodė kadrą, bet ir kūrė emocinį lauką aplink jį. Kino kronikos, dainos, atvirukai – viskas kartojo tą pačią istoriją: mes išgelbėjome pasaulį, todėl turime teisę valdyti jo dalį.

Šitaip fotografija tapo ne tik meno kūriniu, bet ir moraliniu leidimu, pateisinusiu viską, kas sekė po to – Berlyno sieną, lagerius, kankinimus, taikių gyventojų žudymą, cenzūrą, tankus Budapešte ir Prahoje. Nes, pagal sovietinius ideologus – jeigu jau išgelbėjai pasaulį, tai argi negali jo truputį pataisyti pagal save?

Istorija prakalbo pati

Tik po dešimtmečių, kai Sovietų Sąjunga ėmė byrėti, pradėjo rastis tikrieji liudijimai apie tą dieną. Pats J.Chaldėjus, jau būdamas senyvas, prisipažino, kad scena buvo surežisuota. Jis tvirtino, kad norėjo parodyti tiesą per meną. Tačiau tai buvo ne meninė tiesa, o politinis mitas, toks, kokio reikalavo epocha.

M.Mininas, pirmasis tikrasis vėliavos iškėlėjas, ilgus metus tylėjo. Tik devintajame dešimtmetyje istorikai atkasė dokumentus, liudijančius Minino ir jo būrio žygį. Tačiau per pusšimtį metų istorija jau buvo užcementuota – tikrasis vardas nieko nebereiškė. Visi žinojo Kantarią ir Jegorovą, o ne Mininą.

Ši istorija tapo pavyzdžiu, kaip totalitarinė sistema perrašo realybę taip, kad melas tampa atmintimi, o tiesa – istorine klaida.

Vėliava virš melo

Vėliava virš Reichstago šiandien tebėra vienas labiausiai atpažįstamų XX amžiaus vaizdų. Ji atrodo tikra, ji jaudina, ji įkvepia. Bet už jos slypi ne tik istorija apie pergalę ir ne tik apie fotografiją. Tai istorija apie tai, kaip valdžia naudoja simbolius tam, kad galėtų valdyti žmonių mintis ir emocijas.

Sovietų Sąjunga suklastojo ne tik vieną nuotrauką. Ji suklastojo visą epochą. Ji pavertė meną ir istorinius dokumentus politine įrankių dėže, tiesą – redagavimo objektu, o žmones – dekoracijomis savo mituose.

Tačiau net ir didžiausias melas laikui bėgant praranda blizgesį. Kai griuvo sovietų imperija, griuvo ir jos pasakojimai. Likusi tik nuotrauka – liudijimas ne tik apie pergalę, bet ir apie amžiną norą kurti gražesnę tiesą, net kai ji tampa melu.

Ir galbūt tai didžiausia šios istorijos ironija – vėliava, kuri turėjo simbolizuoti laisvę, tapo okupacijos simboliu, uždraustu daugelyje Europos šalių.

Autorius: Martynas Brazaitis

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama