Audra dykumoje: žodžių karas – pasirengimas bombų karui
Kaimo žinios
Turinį įkėlė
Kiekvienas karas gimsta dviejuose frontuose: realiame, kur dunda tankai ir raketos, ir simboliniame, kur kovojama dėl pasakojimo, dėl to, kas įtikins visuomenę, jog kraujo praliejimas yra būtinas. XX a. pab. ir XXI a. pr. būtent antrasis frontas tapo lemiamu. Irako atvejis – viena ryškiausių istorijų, kaip Vakarų pasaulio žiniasklaida, sąmoningai ar ne, tapo karo instrumentu. 1991 m. operacija „Audra dykumoje“, o dar labiau 2003 m. invazija į Iraką, buvo ne tik geopolitiniai įvykiai, bet ir kruopščiai surežisuotos informacinės kampanijos produktai.
Propagandos architektūra: nuo Kuveito iki Vašingtono
1980 m. pabaigoje pasaulis stebėjo ilgą, sekinantį Irano–Irako karą, kurio metu Saddamo Huseino režimas sulaukė netiesioginės paramos iš Vakarų. Tačiau 1990 m. vasarą įvykusi Irako invazija į Kuveitą viską apvertė aukštyn kojomis. Diktatoriaus, kuris dar vakar buvo laikytas naudingos pusiausvyros garantu Persų įlankos regione, staiga virto grėsme pasaulinei naftos rinkai, o kartu – ir visam pasauliui.
Nuo pat pirmųjų karo pasirengimo dienų tapo aišku, kad Vašingtonui neužteks vien diplomatinio spaudimo. Reikėjo sukurti moralinę priežastį, kodėl amerikiečių ir sąjungininkų kariai turėtų vykti į Artimuosius Rytus. Būtent čia prasidėjo plataus masto informacinė operacija, kurios epicentre atsidūrė JAV ir Didžiosios Britanijos spauda.
Vienas žinomiausių epizodų buvo vadinamoji inkubatorinių kūdikių istorija. 1990 m. spalį JAV Kongrese surengtuose klausymuose pasirodė jauna kuveitietė, prisistačiusi tik Nayirah vardu. Verkiančiu balsu ji pasakojo, esą Irako kareiviai įsiveržė į ligoninę Kuveite, ištraukė kūdikius iš inkubatorių ir paliko mirti ant šalto grindinio. Ši istorija netrukus apskriejo viso pasaulio žiniasklaidą, sukeldama pasipiktinimo bangą. Ji tapo vienu svarbiausių argumentų, kodėl Saddamo režimas esą turėjo būti sustabdytas bet kokia kaina.
Tik po karo paaiškėjo, kad šis pasakojimas buvo kruopščiai surežisuota viešųjų ryšių kampanija. „Nayirah“ iš tiesų buvo Kuveito ambasadoriaus JAV dukra, o visą istoriją suplanavo ir suorganizavo Vašingtone įsikūrusi viešųjų ryšių kompanija „Hill & Knowlton“, gavusi dešimtis milijonų dolerių už tai, kad formuotų teigiamą Kuveito įvaizdį ir demonizuotų Iraką. Nors melas buvo demaskuotas, savo darbą jis atliko: JAV visuomenės nuomonė buvo „perlaužta“ ir palaikymas karinei intervencijai gerokai išaugo.
Kai televizija tapo ginklu
Kitas svarbus frontas buvo technologinis. 1991 m. Persų įlankos karas dažnai vadinamas pirmuoju televizijos karu. CNN, kuri tuo metu dar tik stiprino savo globalią įtaką, tapo kanalu, per kurį milijonai žmonių pasaulyje pirmą kartą tiesiogiai stebėjo karo veiksmus. Vaizdai iš Bagdado nakties, apšviestos priešlėktuvinių raketų blyksnių, tapo įspūdingu reginiu, kuris įtvirtino idėją, kad karas gali būti ne tik žiaurus, bet ir beveik sterilus, chirurginis.
Ši tiesioginės transliacijos estetika leido formuoti įspūdį, jog JAV karinė galia veikia preciziškai, kad bombardavimai yra itin tikslūs, o civilių aukų beveik nėra. Tik daug vėliau paaiškėjo, kad realybė buvo kitokia: dešimtys tūkstančių Irako civilių žuvo arba buvo sužeisti, infrastruktūra buvo sugriauta, o šalies gyvenimas – paralyžiuotas.
Tačiau tuo metu CNN ir kiti Vakarų kanalai transliavo vaizdą, kuris atitiko Pentagonui ir Baltiesiems rūmams reikalingą naratyvą. Informacinė erdvė buvo pripildyta technologinės pranašystės: išmaniosios bombos, nematomi lėktuvai, kompiuterizuotas mūšis. Tai ne tik maskavo karo žiaurumus, bet ir kūrė savotišką žavėjimąsi technologiniu triumfu.
Sąjungininko balsas
Jeigu JAV buvo pagrindinis šios propagandos architektas, tai Didžioji Britanija atliko sąjungininko, stiprinančio žinią, vaidmenį. Britų spauda – nuo rimtų laikraščių, tokių kaip „The Times“, iki bulvarinių „The Sun“ – džiugiai prisijungė prie Saddamo demonizavimo kampanijos.
Britų laikraščiai dažnai perimdavo amerikietiškas istorijas, jas papildydavo dramatiškais epitetais, o kai kada net išradingai išplėsdavo. Saddamas buvo vaizduojamas kaip naujas Hitleris, žmogus, pasirengęs sunaikinti pasaulio tvarką, jeigu nebus sustabdytas. Toks sugretinimas nebuvo atsitiktinis – jis rezonavo su kolektyvine Antrojo pasaulinio karo atmintimi, kuri Britanijoje išliko itin gaji.
Tuo pat metu britų vyriausybė aktyviai palaikė JAV liniją tarptautinėje arenoje, ypač Jungtinėse Tautose. Politinė retorika buvo glaudžiai suderinta su žiniasklaidos pranešimais: Saddamas esą turėjo masinio naikinimo ginklų, jis grasino kaimynams, kėlė grėsmę visam regionui.
Informacinio karo logika
Žvelgiant atgal, galima aiškiai matyti, kad informacinė kampanija prieš Iraką buvo sudėliota iš kelių svarbių elementų. Pirma, buvo sukurta moralinė istorija, kurioje Saddamas įkūnijo blogį, o jo karių veiksmai buvo pristatomi kaip barbariški nusikaltimai. Antra, buvo pasitelkti technologijų stebuklai, kurie turėjo parodyti Vakarų karinę galią kaip beveik neskausmingą chirurginę operaciją. Trečia, pasitelkta istorinė atmintis – Hitlerio šešėlis, kuris veikė kaip emocinis svertas.
Šių elementų visuma leido pasiekti pagrindinį tikslą: užtikrinti, kad Vakarų visuomenės priims karą kaip neišvengiamą ir netgi teisingą. Tai buvo pirmasis tokio masto informacinis pasirengimas karui po Šaltojo karo, atskleidęs, kad XXI a. konfliktai bus neatsiejami nuo žiniasklaidos fronto.
Operacijos „Audra dykumoje“ planavimas
Dar prieš pasipylus pirmiesiems bombų smūgiams į Bagdadą, Vašingtone ir Londone vyko intensyvios diskusijos, kaip pristatyti artėjančią karinę operaciją. Pentagonas suprato, kad Vietnamo karo šešėlis vis dar slėgė amerikiečių visuomenės sąmonę. Reikėjo užtikrinti, kad šį kartą kariai bus suvokiami kaip išvaduotojai, o ne agresoriai.
Todėl buvo kruopščiai parengtas žiniasklaidos strategijos planas. Žurnalistai buvo akredituoti tik su tam tikromis sąlygomis, jų prieiga prie fronto buvo griežtai ribojama. Jie buvo priklausomi nuo oficialių spaudos konferencijų, kurių metu generolai ir vyriausybės atstovai pateikdavo informaciją. Tokiu būdu buvo išvengta nekontroliuojamų liudijimų apie karo žiaurumus.
Siekta sukurti teisingo karo įspūdį. Oficiali retorika akcentavo tarptautinę teisę: Irakas esą pažeidė Jungtinių Tautų Chartiją užpuldama Kuveitą, todėl tarptautinė bendruomenė turėjo teisę ir pareigą atkurti tvarką. Toks naratyvas buvo patrauklus ne tik amerikiečiams, bet ir daugeliui sąjungininkų, kurie prisidėjo prie koalicijos.
„Audra dykumoje“: karo reginio estetika
1991 m. sausio 17 d. prasidėjo masinis oro smūgių etapas, į istoriją įėjęs kaip operacijos „Audra dykumoje“ pradžia. Per kelias valandas pasaulio televizijos ekranus užliejo vaizdai iš Bagdado. Žiūrovai matė ne kraujo upes, o žalius radarų monitorius, šviesų žybsnius naktiniame danguje, lazerių valdomų bombų trajektorijas.
Tai buvo savotiškas karo reginys, pritaikytas televizijos logikai. Tūkstančiai civilių tuo metu kentėjo nuo sprogimų, bet jų veidai beveik nepasirodė eteryje. Vietoj to, žiūrovams buvo rodomi Pentagoną supantys grafikai, generolų spaudos konferencijos, optimistiški komentarai apie tikslumą ir minimalias netektis.
Šis vaizdas turėjo kelias funkcijas. Viena vertus, jis slėpė karo realybę. Kita vertus, jis kūrė technologinio triumfo įvaizdį. JAV ir jų sąjungininkai buvo pateikiami kaip pažangos jėga, galinti chirurgiškai pašalinti blogį iš pasaulio kūno.
Pirmieji įtrūkimai: civilinių aukų šešėlis
Vis dėlto net ir griežta informacinė kontrolė negalėjo visiškai paslėpti realybės. Pranešimai apie civilių aukas pasiekdavo Vakarų spaudą. Vienas labiausiai šokiravusių epizodų buvo 1991 m. vasario bombardavimas Bagdade, kai amerikiečių raketos pataikė į slėptuvę Amiriya rajone. Žuvo apie 400 žmonių, dauguma – moterys ir vaikai.
Pentagonas aiškino, kad slėptuvė buvusi karinis objektas, tačiau sudegusių civilių kūnų akivaizdoje šis pasiteisinimas atrodė ciniškas. Tai buvo vienas iš retų atvejų, kai Vakarų visuomenės akys trumpam atsivėrė kitokiam karo veidui.
Tačiau šie epizodai greitai nugrimzdo į informacinį triukšmą. Oficialus naratyvas išliko stipresnis: Saddamas buvo blogis, operacija buvo sėkminga, o civilinės aukos – neišvengiama, bet minimali kaina.
Karo pabaiga ir pergalė
Kai 1991 m. vasario pabaigoje Saddamo kariuomenė buvo išstumta iš Kuveito, Vakarų spauda pasitiko šį įvykį kaip didžiulį triumfą. Nuotraukos su kapituliuojančiais Irako kariais, reportažai apie kuveitiečių džiaugsmą, Pentagoną pasiekę pergalingi generolų pareiškimai – visa tai užtvirtino įspūdį, kad operacija buvo ne tik karinė, bet ir moralinė pergalė.
Svarbiausia, kad visuomenė priėmė šį naratyvą. Persų įlankos karas tapo kontrastu Vietnamui: greitas, efektyvus, pateisintas tarptautinės teisės argumentais. Tai buvo ne tik JAV kariuomenės, bet ir jos informacinės strategijos triumfas.
Nuo 1991 iki 2003: demonizacijos tąsa
Nors S.Huseinas išliko valdžioje, jo įvaizdis Vakarų žiniasklaidoje buvo galutinai suformuotas. Jis tapo nuolatiniu blogio simboliu, sprogstamuoju užtaisu, kuris bet kada galėjo destabilizuoti regioną.
Per visą dešimtmetį Vakarų spaudoje reguliariai pasirodydavo straipsniai apie Saddamo slaptas programas, cheminius ginklus, represijas prieš savo tautą. Daug faktų buvo tikri – Saddamo režimas išties vykdė žiaurias represijas, naudojo cheminį ginklą prieš kurdus. Tačiau šie faktai buvo nuolat įvilkti į tam tikrą dramaturginį rėmą: Saddamas buvo vaizduojamas ne kaip diktatorius, valdantis kraštą brutalios logikos principais, bet kaip egzistencinė grėsmė visam pasauliui.
Rugsėjo 11-osios lūžis
2001 m. rugsėjo 11 d. teroro aktai Niujorke ir Vašingtone radikaliai pakeitė JAV užsienio politiką. Kova su terorizmu tapo naujuoju globaliu naratyvu, o S.Huseinas atsidūrė šiame pasakojime kaip galimas terorizmo rėmėjas.
Nors tiesioginių įrodymų apie Irako ryšius su „Al Qaeda“ praktiškai nebuvo, žiniasklaidoje ir politikų retorikoje vis dažniau buvo daromos užuominos, esą Bagdadas galėjo padėti teroristams arba bent jau jiems simpatizavo.
Dar stipresniu ginklu tapo masinio naikinimo ginklų tema. JAV žvalgybos ataskaitos, kuriose teigta, kad Irakas esą turi cheminį ir biologinį arsenalą bei vysto branduolinę programą, tapo pagrindiniu argumentu. Šias ataskaitas politikai pateikė kaip neginčijamą tiesą, o žiniasklaida dažnai jas priėmė nekritiškai.
2003 m. invazijos informacinis pasirengimas
George’o W.Busho administracija kartu su Didžiosios Britanijos vyriausybe ėmėsi koordinuotos informacinės kampanijos. Saddamas buvo vaizduojamas ne tik kaip diktatorius, bet ir kaip greitai atsiverianti pasaulinė grėsmė. Retorika buvo paprasta: jeigu nesiimsime veiksmų dabar, rytoj gali būti per vėlu.
Žiniasklaidoje pasirodė sensacingi pranešimai: nuo mobiliosios laboratorijos, gaminančios biologinius ginklus, iki urano pirkimo iš Afrikos. Didelė dalis šių istorijų vėliau buvo demaskuotos kaip klaidingos arba iškraipytos. Tačiau tuo metu jos atliko savo funkciją – stiprino visuomenės įsitikinimą, kad Saddamas slepia pavojingus ginklus.
Powello kalba: didžioji vizualinė iliuzija
2003 m. vasario 5 d. Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos salėje JAV valstybės sekretorius Colinas Powellas pristatė garsiausią savo gyvenimo kalbą. Priešais pasaulį jis mojavo nuotraukomis, palydovinėmis schemomis, dokumentais, kurie, anot jo, įrodė, kad Irakas slepia masinio naikinimo ginklus. Vienu metu jis iškėlė mažą mėgintuvėlį, sakydamas, kad tokia talpa galėtų turėti pakankamai mirtino juodligės užkrato, jog nužudytų tūkstančius žmonių.
Tai buvo simbolinis momentas: įtaigus reginys, skirtas ne tiek diplomatams salėje, kiek televizijos auditorijai visame pasaulyje. Vaizdas buvo svarbesnis už faktus. Pasaulio spauda tą pačią dieną išplatino nuotraukas, kuriose Powellas rodė į tariamus įrodymus, ir šis vaizdas tapo neabejotinos tiesos simboliu.
Tik vėliau paaiškėjo, kad dauguma jo pateiktų įrodymų buvo klaidingi, pateikti remiantis abejotinais šaltiniais arba net sąmoningai sufabrikuotomis ataskaitomis. Tačiau tuo metu tikslas jau buvo pasiektas – informacinė dirva invazijai buvo paruošta.
Spaudos vaidmuo: nuo skepticizmo iki lojalumo
Amerikos spauda, kuri po Vietnamo karo ilgai didžiavosi savo kritiniu požiūriu į valdžią, 2003 m. atrodė tarsi pamiršusi šią tradiciją. Didieji dienraščiai „The New York Times“ ir „The Washington Post“, publikavo šimtus straipsnių, remdamiesi oficialiais šaltiniais iš Pentagono ar CŽV, ir retai abejodami jų patikimumu.
Ypač žinomas buvo žurnalistės Judith Miller vaidmuo: jos straipsniai „The New York Times“ apie Irako masinio naikinimo ginklus rėmėsi liudijimais, kurie vėliau paaiškėjo buvę klaidingi. Tačiau šie tekstai stipriai paveikė visuomenės nuomonę ir buvo cituojami pačių politikų kaip argumentai, kodėl invazija yra būtina.
Britų spauda buvo dar agresyvesnė. Bulvariniai laikraščiai tapo beveik propagandiniais leidiniais, piešiančiais Saddamo kaip bepročio diktatoriaus paveikslą. „The Sun“ pirmajame puslapyje skelbė, kad Saddamas per 45 minutes gali smogti Didžiajai Britanijai cheminiais ginklais. Šis teiginys buvo tiesiogiai paimtas iš britų vyriausybės dosjė, kuris vėliau buvo vadinamas „seksintu“, t.y. sąmoningai hiperbolizuotu, kad įtikintų visuomenę.
„Įterptųjų žurnalistų“ eksperimentas
2003 m. invazijos metu Pentagonas nusprendė taikyti naują žiniasklaidos kontrolės formą – „embedded journalism“, arba „įterptųjų žurnalistų“ programą. Šimtai reporterių buvo paskirstyti po JAV ir sąjungininkų dalinius, jie keliavo kartu su kareiviais, gyveno jų sąlygomis ir matė karą iš karių perspektyvos.
Iš pirmo žvilgsnio tai atrodė kaip didesnis skaidrumas. Tačiau iš tikrųjų ši sistema dar labiau susiaurino informacinį lauką. Žurnalistai buvo priklausomi nuo kareivių, su kuriais jie gyveno, todėl natūraliai įsitraukė į jų pasaulėžiūrą. Reportažai dažnai tapo herojiškomis istorijomis apie JAV karių narsą, o ne kritine karo analize.
Tuo pat metu žurnalistams buvo draudžiama savarankiškai keliauti po Iraką be kariuomenės palydos. Tie, kurie bandė tai daryti, rizikavo gyvybe. Todėl dauguma Vakarų žiniasklaidos pranešimų buvo vienpusiški – atskleista tik karių perspektyva, o civilių kančios liko antrame plane.
Invazija ir pirmieji nusivylimai
2003 m. kovo 20 d. prasidėjo bombardavimas Bagdade, vadintas šoko ir siaubo kampanija. Vėl kartojosi 1991 m. reginio logika: televizijos ekranus užliejo naktiniai sprogimų vaizdai, o komentatoriai aiškino apie chirurginį tikslumą.
Kai JAV ir sąjungininkų kariuomenė įžengė į Bagdadą balandį, pasaulio spauda rodė euforijos vaizdus. Simboliniu momentu tapo S.Huseino statulos nuvertimas Firdos (persų k. Ferdous reiškia „Rojaus“) aikštėje, transliuotas tiesiogiai. Vėliau paaiškėjo, kad ši scena buvo kruopščiai surežisuota – aikštė buvo uždaryta, o statulą vertė ne spontaniška minia, bet JAV kariuomenės kranas, o aplink stovėjo vos kelios dešimtys žmonių. Tačiau žiniasklaida pateikė tai kaip viso Bagdado džiaugsmo simbolį.
Tik po kelių mėnesių paaiškėjo, kad greita pergalė buvo iliuzija. Šalis grimzdo į chaosą, prasidėjo sukilimai, teroristiniai išpuoliai, susidūrė įvairios etninės ir religinės grupės. Tačiau tuo metu, kai reikėjo pateisinti invaziją, šių detalių dar nebuvo matyti.
Masinio naikinimo ginklų mitas
Didžiausias informacinės kampanijos skandalas išryškėjo po karo, kai paaiškėjo, kad Irake nebuvo rasta nė vieno masinio naikinimo ginklo. Nei biologinių laboratorijų, nei branduolinės programos, nei cheminio arsenalo.
Tai buvo šokas visuomenei. Palaipsniui kilo klausimas: ar valdžia sąmoningai melavo, ar buvo suklaidinta savo pačios klaidingų žvalgybos duomenų? Bet kuriuo atveju paaiškėjo, kad informacinė kampanija buvo paremta melagingais argumentais.
Spauda, kuri prieš invaziją buvo nekritiška, dabar ėmė kelti klausimus. „The New York Times“ netgi atsiprašė už tai, kad jos puslapiuose buvo per daug pasitikėta nepatikrintais šaltiniais. Tačiau tai buvo jau post factum refleksija – karas vyko, šalis buvo sugriauta, o tūkstančiai žmonių žuvo.
Informacinio karo pamokos
Irako karų patirtis parodė, kad informacija gali būti tokia pat svarbi kaip tankai ar raketos. 1991 m. „Audra dykumoje“ atskleidė, kaip viešųjų ryšių kompanijos ir televizija gali sukurti moralinį pagrindą karui. 2003 m. invazija parodė, kad melagienos apie masinio naikinimo ginklus gali mobilizuoti visą pasaulinę koaliciją.
Ši istorija atskleidė ir žiniasklaidos pažeidžiamumą. Net rimčiausi leidiniai pasirodė priklausomi nuo valdžios šaltinių, ypač krizės metu, kai visuomenė laukia greitų atsakymų. Žurnalistai, kurie turėjo būti „ketvirtoji valdžia“, neretai tapo valdžios politikos stiprintojais.
Saddamo šešėlis
S.Huseinas buvo sulaikytas 2003 m. gruodį, vėliau nuteistas ir 2006 m. pakartas. Jo režimas žlugo, tačiau Irako visuomenė iki šiol gyvena chaoso ir karo palikime. Milijonai žmonių tapo pabėgėliais, šimtai tūkstančių žuvo, o šalyje gimė nauji ekstremizmo židiniai, tarp jų – ir Islamo valstybė.
Tačiau šio karo pasekmės neapsiribojo Iraku. Vakaruose jis paliko gilų nepasitikėjimą valdžia ir žiniasklaida. Kai buvo demaskuota, kaip melagingi argumentai tapo pasaulinio karo priežastimi, daugelis ėmė skeptiškiau vertinti bet kokias oficialias karo priežastis. Tai buvo pamoka, kad informacija gali ne tik šviesti, bet ir apakinti.
Pabaigos žodis
Informacinis pasirengimas karui Irake buvo vienas didžiausių propagandos projektų šiuolaikinėje istorijoje. Nuo 1990 m. inkubatorinių kūdikių istorijos iki 2003 m. Powello mėgintuvėlio, nuo CNN chirurginių smūgių vaizdų iki bulvarinių antraščių apie 45 minutes – visa ši mozaika atskleidė, kad žodžių ir vaizdų galia kartais pranoksta pačias bombas.
Vakarų demokratijos, kurios didžiuojasi spaudos laisve, karo akivaizdoje dažnai pasirodė esančios pažeidžiamos. Žurnalistai, užuot demaskavę melą, dažnai tapo jo nešėjais. Ir tik tada, kai karas jau buvo įvykęs, kai šimtai tūkstančių gyvybių buvo prarastos, visuomenė pamatė, kad informacinė pergalė buvo pastatyta ant klaidų ir apgaulės.
Tai istorija, kuri primena: kiekvieną kartą, kai pasaulyje vėl girdime kalbas apie neišvengiamą karą, verta prisiminti Iraką. Ne tik dėl to, kas ten įvyko, bet ir dėl to, kaip buvo įtikinta, kad karas yra vienintelis sprendimas.
Martynas Brazaitis
Autorius: Martynas Brazaitis
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
