Melagienos: kas pasikeitė nuo amžiaus pradžios?

XXI a. pradžioje, prieš 20–25 metus, melagingos naujienos (angl. fake news) buvo ne programomis, o tiesiog pačių žmonių sukurta ir pateikiama dezinformacija, dažniausiai platinama per vadinamąją geltonąją spaudą, neformalius pavienius neaiškių leidėjų internetinius portalus ar mažiau patikimas naujienų svetaines.

Buvo primityvios

Dažniausia tuometinių melagienų tema – politiniai skandalai, konspiracijos, nepatikrinti gandai apie valdžios institucijas, ekstremalias sveikatinimo priemones, Y2K (2000 metų sąmokslo teorijos apie buitines technologijas) ir pan. Jau tuomet buvo paplitę pranešimai apie vaistų, vakcinų kenksmingumą ir pasaulinį sąmokslą. Tuometinės melagienos turėjo tipinę struktūrą: patrauklios antraštės, pagražintos paveikslėliais, bet be patikimų šaltinių, skelbtos susietų puslapių arba kaip atskiros sensacingos istorijos.

XXI a. melagienų platinimo priemonės buvo gana paprastos: be geltonosios spaudos tai buvo el. laiškai, nuorodos per mažai žinomus portalus, paprasti bendro tipo diskusijų ar pokalbių forumai. Nors tai buvo interneto era, informacijos sklaida dar vyko lėčiau, per grandinines laiškų kampanijas ir diskusijas forumuose. Nebuvo jokių sudėtingų automatinių priemonių – daugiausia vienas žmogus paskelbdavo tekstą ir laukdavo, kad jis galbūt kažką „užkabins“ ir jau kiti skaitytojai jį platins toliau.

Socialiniai tinklai pakeitė viską

Per pastarąjį dešimtmetį, ypač po 2010 metų, pasikeitė technologijų aplinka – pradėjo skilti informacijos vartojimo kanalai ir atsirado socialiniai tinklai. Tai visiškai pakeitė melagienų kūrimo ir platinimo pobūdį. Jau nepakako sukurti vieną netikrą istoriją – dabar reikia kurti sistemą, kuri imtų ją platinti automatiškai, intensyviai, per daugybę kanalų, vadinamąjį „firehose of falsehood“ metodą – melagienų srautą, kuriame vienu metu per masinius kanalus siunčiami begalė netikrų pranešimų. Šie pranešimai neatitinka tikrovės, jiems nebūdingas nuoseklumas ar tiesa.

Toks metodas ypač populiarėjo politikos dezinformacijos srityje: pavyzdžiui, Rusijos melagienų kūrėjai naudoja automatinį paskelbimą per kelias platformas, skaitytojas mato tą pačią informaciją daugelyje šaltinių ir ima tikėti, kad tai masinis reiškinys.

Melagienos plito per rekomendacinius algoritmus, kurie iškelia sensacingą turinį dėl didesnio pasiekiamos auditorijos įsitraukimo. Tuomet melagienos pradėjo pasiekti milijonus vartotojų vos per kelias minutes ar valandas, o patikros mechanizmai liko toli atsilikę.

Be to, išaugo „computational propaganda“ – propaganda, paremta algoritmais ir automatizacija, kai „botai“ ir programiškai valdomi profiliai paskirsto melagingas temas tikslingai, įtraukdami didelius socialinius tinklus, identifikuoja turinį, kuris labiausiai veikia žmonių nuostatas, ir dezinformaciją pritaiko jau pagal skaitytojų duomenų analizę, taip paversdami ją patrauklia ir priimtina konkretiems skaitytojų tipams.

Šios priemonės – jau ne spontaniškas neapdorotas informacijų dalijimasis, o profesionalių ir automatizuotų operacijų rezultatas, koordinuojamas iš centrinio taško. Milžiniško pajėgumo kompiuterinės programos analizuoja žinias apie auditoriją, ją segmentuoja ir generuoja atitinkamas žinutes kiekvienam skaitytojų tipui, automatiškai jas skleidžia keliomis kalbomis ir visiškai skirtingais kanalais.

Keitėsi ir temos

Temų spektras per pastaruosius keliolika metų labai išsiplėtė. Jei 2000–2010 metais melagienos buvo kuriamos apie politiką, kriminalus, konspiracines sąmokslo teorijas ar pseudomokslines temas, tai nuo 2010 metų melagingos temos pradėjo apimti rinkimų sąmokslo istorijas, rasinę ar tautinę baimę, migracijos krizę, sveikatos dezinformaciją (pvz., antivakcinė propaganda COVID-19 pandemijos metu), klimato kaitą ar ekstremistinių grupių veiklą. Taip pat atsirado komercinės padirbtos sveikatos patarimų svetainės, melagingos produktų apžvalgos, suklastoti medicininiai vaizdai ar išgalvoti rekordai ir „stebuklingos“ paslaugos.

Vienas didžiausių pokyčių – vizualinio turinio manipuliacijos plėtra. Dabar nepakanka teksto, todėl naudojami nuotraukų klastojimai, modifikuoti vaizdai, manipuliuoti sąrašai, taip pat atsiranda giluminės klastotės – „deepfake“ vaizdo įrašai ir balso imitacijos.

Dirbtinio intelekto (DI) algoritmai leidžia sukurti vaizdo įrašus, kuriuose pažįstami politikai tariamai sako netikrus dalykus. Garsai atgaminti taip tikroviškai, kad klausytojas nebeatskiria, ar tai realus įrašas, ar klastotė. Šios technologijos platinamos per „YouTube“, „TikTok“, „Instagram“ „reels“, „X“ įrašus arba net per „WhatsApp“ ir „Telegram“ programėles, be moderavimo, pasikartojančiai, tikslingai išdėliojant dezinformacijos pasakojimus vizualiai ir tekstu.

Platinimo priemonės XXI a. pradžioje buvo pavienės svetainės, blogai, forumai, el. paštu siųsti laiškai ar laikraščiai. Tačiau netrukus atsirado socialinių tinklų algoritmai: „share“ (dalintis), „like“ (patinka), automatinė rekomendacija – tai paskatino greitą informacijos platinimą.

Melagienos plito per „Facebook“ grupes, „X“ pranešimus ir rekomendacinius algoritmus, kurie iškelia sensacingą turinį dėl didesnio pasiekiamos auditorijos įsitraukimo. Tuomet melagienos pradėjo pasiekti milijonus vartotojų per vos kelias minutes arba valandas, o patikros mechanizmai liko toli atsilikę.

Prisidėjo psichologijos žinios

Psichologiniai mechanizmai labai prisidėjo: tendencija priimti informaciją, kuri atitinka konkretaus žmogaus asmenines įsitikinimus (angl. confirmation bias), emocinis patrauklumas, socialinis įrodymas (kai naujiena dalijasi draugai), pasikartojimo poveikis (angl. illusory truth effect), kai žmogus pradeda tikėti naujiena ar vaizdu, matęs jį daug kartų. Todėl vieną kartą paskleidus melagingą istoriją tikslingoje auditorijoje, ji tampa sunkiai paneigiama, nes tą pačią naujieną mato daug kartų ir iš draugų.

Taigi, kaip gaminamos melagienos? Yra kelios stadijos: pirmiausia, kūrimo etapas – teksto, vaizdo, DI sugeneruotos klastotės – dažniausiai politinio ar ideologinio poveikio ar orientuotos į skaitytojo finansinį interesą (pvz., reklamos pajamos, internetinis e‑komercinis apgaulės tinklas). Tada seka testavimo etapas – informacija paskelbiama mažesnėje auditorijoje, nišinėsė grupėse, forumuose, „Telegram“ kanaluose ir stebima reakcija.

Jei melagiena pasiteisina, prasideda automatizuotas dalinimas: „botai“, „trolių fermos“, automatizuotos paskyros, kartu su grotažymėmis (angl. hashtag), kuriomis pažymimi raktiniai žodžiai, kampanijomis, reklamos įrašais, memų platintojais skatina sklaidą per kelis kanalus vienu metu – taip kuriamas intensyvus informacijos srautas.

Temų ratas platus

Melagienų temos XXI a. pirmoje pusėje plačios: politiniai rinkimai, politiniai skandalai, vadovų garbinimas arba demonizavimas, sąmokslo teorijos, sveikata (vakcinų kenksmingumas, „stebuklingi“ gydymo metodai, pandemijos melagingas gydymas), socialiniai konfliktai (imigracija, rasizmas, ekstremizmas), klimato kaita (melagingi moksliniai įrodymai) ir t.t. Tematika daugiausia kuriama siekiant sukelti baimę, įtampą, poliarizaciją ir įsitraukimą socialiniuose tinkluose.

Dabar melagienoms kurti naudojami profesionalūs DI įrankiai: generatyviniai modeliai (GANs), automatinis teksto rašymas („Chat GPT“ tipo), vaizdų sintezė, balso imitacija, „deepfake“. Tai leidžia sukurti melagingus komentarus panaudojant suklastotus tikrų žmonių, dažniausiai – garsenybių, atvaizdus, tekstus, komentarus ir vaizdus, kurie atrodo absoliučiai tikri ir įtikinami. Vaizdo siužetų platformose „YouTube“ ar „TikTok“ plačiai naudojami „deepfake“ vaizdo įrašai, imituojantys politikų kalbas ar skandalingas išdavystes.

Šiuolaikiniai melagienų platinimo kanalai stipriai skiriasi nuo buvusių šio amžiaus pradžioje. Tai – paskyros „botai“, „trolių fermos“, tikslinė melagienų reklama socialiniuose tinkluose, segmentuotos auditorijos veiksmai, influenceriai ar net pseudo-naujienų puslapiai, kurie per socialinius tinklus taikosi į specifines demografines ar ideologines grupes. Reklaminės platformos, pvz., „Facebook Ads“ ar „Google Adsense“, netgi leidžia melagienų autoriams pelnytis iš paspaudimų – jie sukuria sensacingas istorijas ir monetizuoja lankytojų srautą per reklamų pajamas.

Galiausiai, kadangi dabar egzistuoja milžiniškas kiekis dezinformacijos, žmonės nebeturi nei laiko, nei noro tikrinti kiekvieną įrašą, o algoritmai remiasi įsitraukimo rodikliais. Melagienos pasiekia auditoriją greitai, o jos paneigimas ateina vėliau ir retai pasiekia tuos pačius žmones. Vadovaujantis tyrimais, melagingos naujienos plinta 70 proc. dažniau negu tiesa, pasiekia daug giliau ir plačiau nei faktai. Tyrimai rodo, kad labiausiai melagienas platina įpročio vedami vartotojai, kurie nuolat dalijasi informacija ir renka socialinį pripažinimą, nepriklausomai nuo turinio tikrumo.

Tapo sistema

Nuo XXI a. pradžios melagienų kūrimas ir platinimas nuo pavienių, ranka rašytų tekstų mažose svetainėse, platinamų per forumus ar el. paštą, perėjo į automatizuotas, algoritmų valdomas, DI pagrindu generuojamas operacijas. Temos išsiplėtė nuo politikos ir sąmokslo į sveikatos dezinformaciją, klimato skepticizmą, pandemijas, rasinius klausimus.

Melagienų platinimo priemonės taip pat kardinaliai pasikeitė – nuo paprastų teksto ir statinio vaizdo klastočių (nuotraukų) pereinama iki „deepfake“, „botų“ ir „trolių fermų“ bei pinigų, gaunamų už reklamą melagienose, schemų.

Šis evoliucinis poslinkis rodo ne tik technologijų pažangą, bet ir socialinės terpės permainą – melagiena dabar yra ne tik netikro turinio naujiena, bet ir psichologinio manipuliavimo instrumentas, naudojamas visuomenės nuotaikai formuoti, pelnui generuoti ar net lokaliems ir globaliems konfliktams sėti. XXI a. melagienų kūrimas ir platinimas tapo profesionalia, technologijų varoma, daugialypėmis priemonėmis grįsta industrija.

Autorius: Martynas Brazaitis

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama