Informacijosplovimas – specialiųjų tarnybų veiklos sfera

Visi esame girdėję apie pinigų plovimą – nelegaliai gautų lėšų legalizavimą. Panašiai yra ir su informacijos plovimu, tik šiuo atveju siekiama legitimizuoti melagingą informaciją bei per tarpininkus paskleisti ją kuo platesnei auditorijai. Tokią techniką Rusijos, Kinijos ir kitų šalių tarnybos bei jų pasamdyti veikėjai plačiai naudoja visose Europos ir Baltijos valstybėse. Tokią informaciją atskleidė NATO Strateginės komunikacijos kompetencijų centras (SKKC) savo leidinyje apie Rusijos pėdsakus Šiaurės Europos ir Baltijos valstybių regiono informacinėje aplinkoje.

Taikinyje visas regionas

Šiaurės Europos ir Baltijos šalių regioną (Nordic Baltic arba NB8) sudaro 8 šalys: Danija, Švedija, Islandija, Suomija, Norvegija, Lietuva, Latvija ir Estija. Visose šiose šalyse NATO fiksuoja išorinių ir vietos prokremliškų veikėjų siekius paveikti viešąją nuomonę bei konsoliduoti Kremliaus įtaką regione. SKKC kasmet fiksuoja šimtus tokių intervencijų kiekvienoje šalyje, kuriose, savo ruožtu, dalyvauja šimtai Rusijos įtakojamų veikėjų.

Kaip pabrėžė viena iš NATO leidinio autorių Belena Carrasco Rodriguez, informacijos plovimas pastaruoju metu tampa tikru saugumo iššūkiu, nes mes vis labiau pasitikime internetu gaunama informacija, o tai, kokią informaciją išsirenkame, lemia mūsų mąstyseną apie daugelį sociopolitinių problemų. Siekimas manipuliuoti viešai skelbiama informacija tiesiogiai veikia viešąją nuomonę ir yra vadinama informacijos plovimu.

SKKC nuolat stebi tendencijas NB8 informacinėje erdvėje. Remiantis SKKC reguliariais atliekamais tyrimais, išryškėjo keletas tendencijų. Kremliaus „stumiamos“ istorijos dažniausiai būną iš kelių kategorijų:

· Manipuliavimas Antrojo pasaulinio karo faktais.

· Bandymai perrašyti NB8 valstybių istoriją.

· NB8 šalių vyriausybių, žiniasklaidos ir nuomonės lyderių kaltinimas rusofobija.

· NB8 šalių kaltinimas Rusijos tautiečių diskriminacija.

· Stengimasis suformuluoti NATO sustiprintą buvimą priešakyje Baltijos šalyse ir Lenkijoje kaip grėsmę regioniniam saugumui.

· Nacionalinių ar regioninių infrastruktūros projektų kvestionavimas ir menkinimas.

Trys informacijos plovimo fazės

Informacijos plovimo procesas susideda iš trijų fazių. Pirmoji apima informacijos talpinimą, kai pirmasis veikėjas atsitiktinai arba apgalvotai pritaiko pirmąją informacijos plovimo techniką originaliam šaltiniui. Iš esmės jis modifikuoja pirminį šaltinį. Antroji fazė – sluoksniavimas, kai jau keletas veikėjų taiko informacijos plovimo technikas ir dar labiau iškraipo informaciją. Trečioji, integracijos, fazė jau reiškia, kad iškraipyta informacija tampa viešojo diskurso dalimi.

Informacijos plovimui naudojamos pagrindinės technikos:

Automatizuotas straipsnių vertimas. Jis dažnai lemia gramatines klaidas ir nesuderintus sakinius.

Apgaulingas straipsnių vertimas. Straipsnis į kitą kalbą verčiamas iškraipant, atsisakant svarbios informacijos arba įtraukiant specifines žinutes siekiant modifikuoti turinį, kontekstą ar pagrindinę pirminio šaltinio mintį.

Dezinformacija. Straipsnyje įtraukiama melaginga ar sufabrikuota informacija, turint tikslą suklaidinti konkrečią auditoriją.

Pasisavinimas. Jis apima tikrų duomenų, faktų ar kontekstų panaudojimą auditorijos suklaidinimui. Tokiais atvejais gali būti pasitelkiama visai nesusijusi informacija, padedanti sukurti kontekstą melagingai informacijai, arba gali būti panaudojama tikra informacija klaidingame kontekste. Pagrindinis tikslas – paremti žinutę, kuri platinama įgyvendinant priešišką informacinės įtakos kampaniją.

Klaidinanti antraštė – šališka ar clickbaitinė (skatinanti interneto portale atsidaryti straipsnį) antraštė, naudojama pritraukti skaitytojams. Ji gali būti dviprasmiška arba nukreipta į emocijas, bet nebūtinai absoliučiai melaginga.

Potiomkno kaimai – straipsniai publikuojami skirtingose platformose, kurios paremia viena kitos informaciją, cituoja, komentuoja ir taip sukuria netikrą įvaizdį, kad informacija platinama daugelyje komunikacijos kanalų, kad ji neva patikima, nes populiari.

Smurfingas – vieno veikėjo kontroliuojamos skirtingos socialinių tinklų paskyros arba interneto puslapiai, platinantys melagingą informaciją, kurią sunku susieti su kokiu nors konkrečiu šaltiniu ir demaskuoti.

Woozle efektas – sufabrikuotos ar klaidinančios dažniausiai žinomų žmonių citatos, kurios nuolat kartojamos skirtinguose informacijos šaltiniuose, kad įrodytų informacijos patikimumą. Pavadinimas kilęs pagal išgalvoto veikėjo vardą vaikiškoje knygoje apie Mikę Pūkuotuką (Winnie the Pooh).

Veikimo stiliai regionuose skiriasi

Vienu metu gali būti naudojamos kelios informacijos plovimo technikos, bet konkretų rezultatą prokremliški veikėjai pasiekia pasitelkdami skirtingus technikų derinius įvairiems tikslams. Pavyzdžiui, norint padidinti informacijos patikimumo vaizdą, taikoma Potiomkino kaimų ar smurfingo technika, o siekiant šališkai pakreipti visuomenės nuomonę naudojamos klaidinančios antraštės bei pasisavinimo technika, kai melaginga informacija aplipdoma tikros informacijos fragmentais.

Informacijos plovimo procese gali dalyvauti oficiali Kremliaus žiniasklaida, prokremliški vietos ar išoriniai veikėjai, netikri bei atsitiktiniai dalyviai.

Rusakalbiai, gyvenantys Šiaurės Europos ir Baltijos šalių regione, bei Rusijos vidaus auditorija – pagrindinė tikslinė grupė, į kurią nukreiptos informacijos plovimo technikos. Tačiau rusiškai nekalbantys šių šalių gyventojai ar tarptautinė bendruomenė taip pat neretai tampa informacijos plovimo taikiniais.

Pagal informacijos plovimo tinklų charakteristikas, naudojamas temas bei konkrečias „išplautas“ istorijas, Šiaurės Europos ir Baltijos valstybių regione galima išskirti tris subregionus:

Latvijoje, Estijoje ir Lietuvoje prokremliški informacijos plovimo tinklai veikia aktyviausiai, o pagrindiniai įgyvendintojai – oficialūs Kremliaus medijų kanalai bei prokremliška vietos žiniasklaida. Lietuvos atveju buvo pastebėtas didžiausias oficialiosios Kremliaus medijos aktyvumas, Estijoje – didžiausias kiekis pavienių veikėjų, įtrauktų į informacijos plovimą, Latvijoje – didžiausia dalis prokremlinės vietos medijos, įgyvendinančios informacijos plovimo technikas.

Švedijoje, Suomijoje ir Norvegijoje dažniau veikia netikri vietiniai veikėjai, verčiantys „išplautą“ informaciją į vietos kalbą. Norvegijoje ir Švedijoje siekiama populiarinti specifines ideologijas, pavyzdžiui, kraštutinės dešinės Švedijoje ir komunistinės pakraipos Norvegijoje. O Suomijoje informacijos plovime dalyvauja atskiras platformas kuriantys individai, kurie atvirai remia Kremliaus darbotvarkę.

Danijoje ir Islandijoje dažniau veikia netikri ar atsitiktiniai veikėjai, platinantys informaciją rusiškai ar angliškai kalbančiai auditorijai. Šiose šalyse tiražuojamos žinutės propaguoja Vakarų vertybių žlugimo naratyvą.

Tyrėjai pabrėžia, kad informacijos plovimo technikų efektyvumas Šiaurės Europos ir Baltijos valstybių regione nėra vienodas – jis priklauso nuo įvairių vietinių charakteristikų, pavyzdžiui, nuo vietinės žiniasklaidos ypatumų, tačiau informacijos plovimo atvejai buvo fiksuoti visose aštuoniose valstybėse. Informacijos plovimo efektyvumą paprastai apibrėžia gebėjimas panaudojus melagieną pasiekti pagrindinius žiniasklaidos kanalus šalyje, didesnius interneto portalus arba paveikti valstybines institucijas, bendruomenių lyderius ir pan.

Informacijos plovimo technikų kombinacija kiekvieną kartą gali būti skirtinga. Pavyzdžiui, 2019 m. platinant melagieną apie tai, kad neva Grenlandija siekia nepriklausomybės nuo Danijos ir glaudesnių ryšių su JAV, buvo pasitelkiamas smurfingas, kai vienas veikėjas per daugybę netikrų paskyrų ar puslapių platina melagingą informaciją ir siekia sukurti patikimumo įspūdį bei didinti melagienos svarbą.

Suomijos atveju 2019 m. buvo bandyta melagingai pateikti naujieną, neva šios valstybės prezidentas priešinasi ES sankcijoms Rusijai, kurios radosi kaip atsakas į Rusijos agresiją prieš Ukrainą. Šiuo atveju melagienų platintojai iškraipė Suomijos prezidento citatas, t.y. panaudojo vadinamąjį woozle efektą, ir kartu pasitelkė tikras melagingą žinutę paremiančias aplinkybes, siekdami sudaryti įspūdį, neva Suomija remia sankcijų atšaukimą. Ši žinia iš esmės buvo pritaikyta rusiškai kalbančiai auditorijai. Dažnai informacijos plovimą lydi ir kibernetinių pajėgumų panaudojimas, kai melaginga žinia imama automatiškai platinti socialiniuose tinkluose.

G.Potiomkinas ir Potiomkino kaimai

Kunigaikštis Grigorijus Potiomkinas gimė 1739 m. Čižove, Smolensko srityje. Dalyvavo 1762 m. rūmų perversme, po kurio sostą užėmė Jekaterina II. Vėliau G.Potiomkinas tapo imperatorės Jekaterinos II favoritu ir iki pat mirties darė didžiulę įtaką imperatorės politikai. 1774 m. paskirtas Naujosios Rusijos, Azovo ir Astrachanės generalgubernatoriumi ir valdė visą pietinę Rusijos dalį bei vadovavo tvirtovių ir miestų statybai. G.Potiomkino pastangomis prie Rusijos 1783 m. prijungtas Krymas ir gretimos teritorijos.

Terminas „Potiomkino kaimas“ gimė 1787 m., kai grafas G.Potiomkinas, norėdamas įsiteikti imperatorei Jekaterinai II ir ją lydintiems užsienio svečiams, keliaujantiems per neseniai prie Rusijos prijungtas Ukrainos žemes, ėmėsi statyti butaforinius kaimus ir varinėti po juos tą patį valstiečių būrį. Taip G.Potiomkinas siekė pademonstruoti, kad Rusija sėkmingai tvarkosi savo naujosiose valdose.

Nuo tada pasakymas „Potiomkino kaimas“ įsitvirtino rusų kalboje ir kultūroje kaip bendrinis apgavystės ir padlaižiavimo valdžiai apibūdinimas.

Potiomkino kaimų tradicija gyvavo ir Sovietų Sąjungoje, gyvuoja ir dabartinėje Rusijoje. Dar ir dabar Rusijos gilumos miestų gyventojai žino: jei remontuojami keliai, vadinasi, netrukus atvyks valdžia iš Maskvos.

Iliustracijos:

G.Potiomkino portretas (dailininkas Johannas Baptistas von Lampi vyresnysis, apie 1790 m., Ermitažas).

Belena Carrasco Rodriguez: „Informacijos plovimas pastaruoju metu tampa tikrų tikriausiu saugumo iššūkiu.“