Vienas trikdančių šiuolaikinio antisemitizmo bruožų – tai, kad jis vis dažniau pasirodo ne kaip vienkartinis išpuolis, o kaip kasdienybės fonas. Neapykanta tampa „triukšmu“, kuris verčia žmones koreguoti gyvenimą: ką skelbti internete, kur eiti, kada geriau nesiviešinti. Europos Sąjungos pagrindinių teisių agentūros (FRA) 2024 m. paskelbta trečioji apklausa apie žydų patirtis parodo būtent šį nematomą poveikį – kai problema matuojama ne tik incidentais, bet ir savisauga.
Apklausa internetu vyko 2023 m. sausio–birželio mėnesiais 13-oje ES valstybių, kuriose gyvena apie 96 proc. ES žydų. Dalyvavo beveik 8 tūkst. 16 metų ir vyresni žmonės, save laikantys žydais dėl religijos, kultūros ar kilmės. FRA pabrėžia, kad tai nėra atsitiktinė reprezentatyvi imtis, tačiau duomenys leidžia matyti bendras tendencijas.
Įtampos lygis aukštas: 84 proc. respondentų antisemitizmą laiko didele problema savo šalyje, 80 proc. mano, kad per pastaruosius penkerius metus jis sustiprėjo. Net 96 proc. teigia per metus iki apklausos susidūrę su antisemitizmu, o 64 proc. iš jų sako tai patiriantys „nuolat“. Tai svarbu ir institucijoms, ir medijoms: kai patirtis kartojasi, žmonės pradeda tikėtis blogiausio net tuomet, kai formaliai „nieko neįvyko“.
Didžiausias greitintuvas – internetas. 91 proc. antisemitizmą internete ir socialiniuose tinkluose laiko didele problema, 90 proc. per metus iki apklausos su tuo susidūrė online. Skaitmeninė erdvė veikia kaip stereotipų laboratorija: senos sąmokslo schemos įgauna naujus formatus, o užuominos, simboliai ir „juokai“ tampa patogiu būdu pasakyti tai, ko viešai sakyti būtų gėda.
Tačiau antisemitizmas nelieka tik ekranuose. 37 proc. respondentų per metus patyrė priekabiavimą dėl to, kad yra žydai, 4 proc. nurodė fizinį užpuolimą. Tokie atvejai, kaip rodo FRA, dažniausiai įvyksta gatvėse, parkuose ar parduotuvėse – ten, kur nėra „ypatingos“ progos, tik kasdienis maršrutas. Saugumo jausmą ardo ir „kolektyvinės kaltės“ priskyrimas: 75 proc. apklaustųjų teigia jaučiantys, kad juos laikoma atsakingais už vienos valstybės vyriausybės veiksmus vien dėl to, kad jie žydai.
Ryškiausia išvada – tai, kaip neapykanta apriboja atvirą žydišką gyvenimą. 76 proc. žmonių bent kartais slepia žydišką tapatybę, 34 proc. vengia žydiškų renginių ar vietų, nes ten nesijaučia saugūs. 20 proc. nurodo per metus patyrę diskriminaciją, dažniausiai švietimo įstaigose ar darbo kontekste. Šie skaičiai pasako daugiau nei bet kuri antraštė: kai tapatybė slepiama, visuomenė praranda gyvą įvairovę, o bendruomenės traukiasi į uždarumą.
Kodėl apie dalį patirčių girdime retai? FRA fiksuoja žemą pranešimų lygį. Antisemitinės diskriminacijos pranešimo dalis – 11 proc., o į lygybės institucijas ar žmogaus teisių įstaigas kreipiasi vos 1 proc. patyrusiųjų. Net susidūrę su antisemitiniu turiniu internete, tik 19 proc. apie jį praneša pačioms platformoms. Už šių skaičių slypi paprastas mechanizmas – įsitikinimas, kad „vis tiek niekas nepasikeis“.
Vilniui ši apklausa svarbi kaip veidrodis. Lietuva nebuvo įtraukta į apklaustų šalių sąrašą, todėl statistikos tiesiogiai perkelti negalima. Tačiau sostinėje litvakiškas paveldas ir Holokausto atmintis yra konkretūs adresai, o tai reiškia ir atsakomybę kurti aplinką, kurioje istorija nėra tik memorialas, bet ir saugi dabartis. FRA pabrėžia, kad pati apklausa baigėsi iki 2023 m. spalio, tačiau vėlesnė konsultacija su žydų „skėtinėmis“ organizacijomis fiksavo staigius antisemitinių incidentų šuolius – kai kur daugiau nei 400 proc.
Jei norime miesto be neapykantos, pradžia yra paprasta: kuo mažiau stereotipų – tuo mažiau „triukšmo“, verčiančio slėpti tapatybę. Tam reikia aiškaus reagavimo į neapykantos kalbą ir simbolinį vandalizmą, patikimų pranešimo kanalų, kurie nevirsta tuščia forma, ir švietimo, kuris kalba ne tik apie tragediją, bet ir apie gyvą žydų gyvenimą šiandien.
