AUDRYS ANTANAITIS: „TURĖSIME PRISIMINTI, KAS YRA TIKROJI ŽURNALISTIKA“

Šiemet Lietuvos žurnalistų šeimoje įvyko dideli pokyčiai. Pasikeitė Lietuvos žurnalistų sąjungos (LŽS) ir Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos (NŽKA) vadovai. Ilgametį LŽS ir NŽKA primininką Dainių Radzevičių Lietuvos Seimas paskyrė Žurnalistų etikos inspektoriumi. Gegužės 23 d. Žurnalistų namuose įvyko NŽKA konferencija, kuri iš trijų pretendentų NŽKA pirmininku išrinko Audrį Antanaitį. Birželio 14 d.  įvykusiame LŽS Tarybos posėdyje po ilgos diskusijos Audrys Antanaitis buvo išrinktas ir LŽS primininku.

Audrį ANTANAITĮ kalbina žurnalo „Žurnalistika“ redaktorius Vytautas ŽEIMANTAS.

- Visų pirma noriu nuoširdžiai pasveikinti su naujomis pareigomis. LŽS ir NŽKA nariu esi jau seniai, kurį laiką buvai ir LŽS pirmininko pavaduotojas. Esi žinomas, tačiau ne visiems, todėl iš pradžių prašyčiau išsamiau prisistatyti.

- Esu lituanistikos ir žurnalistikos magistras. Gimiau Palangoje, augau Kretingoje ir Klaipėdoje, kur ir baigiau mokyklą. Kurį laiką gyvenome Telšiuose, kur įkūriau pagrindinę moksleivių organizaciją „Laisvės vyčiai“. Buvome pagauti, tačiau spėjome sunaikinti beveik visus įkalčius, todėl viskas baigėsi mano pašalinimu iš mokyklos ir ištrėmimu iš Telšių. Į Vilniaus universitetą pavyko įstoti išlaikius visus egzaminus penketais (aukščiausias tuo metu balas). Baigęs lietuvių kalbą ir literatūrą dirbau Šalčininkų rajono Poškonių lietuviškos mokyklos direktoriumi, paskui  - Lietuvių kalbos ir literatūros instituto jaunesniuoju moksliniu bendradarbiu ir aspirantu. Rašiau disertaciją apie Lietuvos lotyniškąją XVI-XVII amžiaus poemą. Buvau jau prie pabaigos, bet prasidėjo Sąjūdis, kuris mane įtraukė. Tapau pirmosios atgimstančios Lietuvos jaunimo organizacijos -- Lietuvių jaunimo bendrijos „Lituanica“ pirmininku. Suorganizavome pirmąsias Pasaulio lietuvių jaunimo dienas 1989 metais, penkias ekspedicijas į Sibiro lietuvių telkinius, tris į Saratovo srities lietuviškus kaimus. Tada pirmasis Nepriklausomos Lietuvos ministras Darius Kuolys pakvietė mane dirbti į ministeriją Ryšių su tautiečiais skyriaus viršininku. Taip ir prabuvau valdininku iki tapdamas žurnalistu. 2000-aisiais prasidėjo Žinių radijo metas. Dirbau ten nuo pirmos dienos dvylika metų.  Po to treji metai „Laisvojoje bangoje“. Po to dveji metai „Alk radijuje“. Gal kol kas užteks?

- O esperanto kalba?

- Esperanto yra tik epizodas mano gyvenime. Įdomus, atvėręs man didelę pasaulio dalį, bet būta ir svarbesnių dalykų. Galiu tik paminėti, kad 2008 metais buvau išrinktas Pasaulio esperantininkų žurnalistų asociacijos prezidentu, juo prabuvau dvi kadencijas. Išvis šios organizacijos vadovybėje išbuvau iki 2017 metų.

- Iki 2017 metų buvai ir Lietuvos žurnalistų sąjungos vicepirmininku?

- Taip, 2007 m. tapau LŽS vicepirmininku ir juo buvau iki paskyrimo Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininku.

2017 m. lapkričio 22 dieną tapai „vyriausiuoju Lietuvos kalbininku“?

- Garsiai pasakyta. Nors išties Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK) yra tarsi Kalbos Seimas. Ji iš esmės įgyvendina valstybinės kalbos politiką Lietuvoje. Tai labai atsakinga užduotis. Penkerius metus užsiėmiau valstybinės kalbos politikos reikalais. Tai buvo be galo atsakingas ir svarbus mano gyvenimo laikmetis. Kuris iš esmės nesibaigė su pareigomis. Ir, atrodo, neturi šansų baigtis...

- Taigi pavasario pabaigoje buvai išrinktas NŽKA pirmininku. Pretenduodamas į asociacijos pirmininkus paskelbei savo siūlymus kokiomis kryptimis tęsti NŽKA veiklą.

- Organizacija pirmiausia yra žmonės. Todėl nariai joje turi rasti dėmesį ir galimybę realizuoti save. Žurnalistų kūrėjų nėra labai daug, asociacijoje jų apie šimtas, todėl pirmiausia norėjau su jais susipažinti ir užmegzti ryšį. Antra – organizacija turi savo tikslus, programas, kurios atveria kūrybines narių galimybes ir yra išreiškiamos konkrečiais projektais. Tuos projektus teko ruošti jau nuo pirmos dienos. Dabar jie iš esmės paruošti ir, tikiuosi, bus pradėti įgyvendinti.

- Vasaros pradžioje tapai LŽS pirmininku. Kaip pasijautei kai buvai išrinktas? Beje, gana netikėtai.

- Taip, tai įvyko labai netikėtai. Kelti savo kandidatūros nesiruošiau. Bet taip jau išėjo, kad neeiliniame LŽS Tarybos posėdyje buvau pasiūlytas ir net išrinktas – keturiems mėnesiams. Iki neeilinio suvažiavimo, kuris turėjo įvykti spalio mėnesį. Tačiau vasaros pabaigoje susirinkusi Taryba nusprendė neeilinio suvažiavimo nerengti, todėl mano kadencija turėtų trukti dar beveik pusantrų metų. Koks jausmas? Geras jausmas. Likimas dovanojo dar vieną galimybę nuveikti kažką didelio ir gero. Priminti, kas yra tikroji žurnalistika.

- Po išrinkimo praėjo visa vasara. Kokie rūpesčiai dabar jaudina naująjį žurnalistų sąjungos vadovą?

- Rūpesčių spektras platus. Kasdieną buitiniai biurokratiniai reikalai kaitaliojasi su programiniais strateginiais. Man įdomiausi yra informacinio Lietuvos lauko dinamika, pokyčiai ir tendencijos. Tas laukas šiandien interneto, dirbtinio intelekto ir karo sąlygomis yra itin nestabilus ir sparčiai kintantis, todėl reikia ieškoti visuomenei pastebimų profesionaliosios žurnalistikos orientyrų. Ir, žinoma, ruošti bei pagal galimybes įgyvendinti konkrečius projektus. Bene svarbiausi klausimai dabar – šiuolaikinės žurnalistikos turinys – kas yra žurnalistika, o kas tik ja apsimeta. Kita medalio pusė – visuomenės informacinis raštingumas ir pajėgumas žurnalistikos pateikiamą turinį įvertinti ir daryti išvadas.

Bet neišvengiamai kasdien tenka spręsti organizacinius klausimus. Žurnalistų sąjunga nėra Lietuvos biudžeto penima organizacija, todėl reikia ieškoti lėšų veiklai, bent kukliems darbuotojų atlyginimams, mokesčiams ir pan. Reikia vykdyti ir ankstesnius įsipareigojimus.

- Kokia Lietuvos žurnalistikos padėtis apskritai?

- Galiu apibendrinti jau pirmu sakiniu. Žurnalistika Lietuvoje – sunkus amatas. Šalis nedidelė, rinka maža, ji apribota kalbos, todėl vartotojų ir reklamos apimtys ribotos. Vadinasi žurnalistų uždarbiai nedideli. Antra, žurnalistika yra emociškai sunki profesija – panašiai kaip kunigo. Turi per save perleisti informaciją, kad ją galėtum pateikti kuo pilnesnę ir objektyvą. Todėl daugelis jaunų Lietuvos žurnalistų profesijoje neužsibūna. Tiesa, tam tikram skaičiui atkaklaus darbo dėka pavyksta prasimušti, tada žaidimo taisyklės keičiasi. Tačiau „prasimušti“ reiškia mažiausiai dešimt metų.

- Kaip pakeisti šią padėtį?

- Manau, kad turėtume galvoti apie didesnę valstybės paramą kokybiškai pilietinei žurnalistikai. Lietuvoje yra remiamos įvairios nevyriausybinės socialinės programos, bet žurnalistikos tarp jų nėra. Leidiniai bendromis sąlygomis (kultūriniai, komerciniai ir kt.) dalyvauja konkurse, laimi ar ne. Vienas iš kriterijų – turėti tam tikrą vartotojų skaičių. Tas iš karto sukuria nelygias sąlygas komercinių pramoginių leidinių naudai. Tuo tarpu tikroji žurnalistika yra brangus malonumas (tą įrodo vien visuomeninio transliuotojo pavyzdys), pavyzdžiui tiriamoji.

Kita vertus, ir patys žurnalistai turi pasistengti, nekepti bet kokių tekstų bet kaip. Juk kartais matome, kaip sunkiai durstomos mintys, kokios daromos gramatinės klaidos.

- Kaip gali ir turi atrodyti žurnalisto ir skaitytojo, klausytojo, žiūrovo pokalbis?

- Žurnalistas turi surinkti informaciją, ją patikrinti ir atiduoti skaitytojui, klausytojui ar žiūrovui, kurie turėtų su ja susipažinti ir tada pagal esamą informaciją formuoti savo nuomonę. Žurnalistas nuomonės neformuoja, todėl nesuprantu tokio žanro kaip nuomonės formuotojas (ar įmantriai tariant „infliuenceris“). Seniau tas žanras buvo tiesiai šviesiai vadinamas propaganda. Propaganda jau yra už raudono draudžiamo brūkšnio. Šiapus brūkšnio yra kitas subjektyvusis, bet bent jau žurnalistikos žanras – publicistika.

- Ar vartotojui lengva susigaudyti šioje žanrų įvairovėje[WU1] ?

- Apskritai šiandieniniame pasaulyje nėra lengva susigaudyti. Vėl turime grįžti prie visuomenės informacinio raštingumo ugdymo. Juk kažkada išmokėme tautą skaityti ir rašyti spaudos draudimo dešimtmečiais vargo mokyklose. Tai ir dabar reikėtų visuomenę prusinti mokant ją naudotis informacijos srautais, atsirenkant reikalingus šaltinius. Didelė dalis visuomenės žurnalistika laiko viską, kas pasirodo viešojoje erdvėje. O juk taip toli gražu nėra. Gaila, kad mūsų mokyklose informaciniam raštingumui reikiamas dėmesys neskiriamas. O juk tai iš esmės nacionalinio saugumo reikalas.

- Kokia Tau žurnalistika artimesnė – kovojanti ar analitinė?

- Tai labai bendri apibrėžimai, nors suprantu, ką turi omenyje. Mano galva taikos metu kovojanti žurnalistika turi pritilti. Mes visi esame savo valstybės kūrėjai – ir paprasti piliečiai, ir politikai, ir žurnalistai. O kuriame bendradarbiaudami. Tame pačiame informaciniame lauke. Todėl mums reikėtų braižyti to lauko žemėlapį, o ne draskytis. Man artimiausia stebinčios ir budinčios žurnalistikos sąvoka. Į kovą reikia kilti jau pastebėjus kažką, kas peržengia demokratinės visuomenės ir valstybės gyvenimo normas.

- O kaip dėl cenzūros?

- Šiandieniniame pasaulyje yra bent trijų rūšių cenzūra. Politinė, kuri egzistavo visada, skirtingu laipsniu įvairiose šalyse. Prie jos priskirtina ir karinė. Ja paprastai piknaudžiaujama nedemokratinėse šalyse. Ekonominė cenzūra, kuri irgi visada egzistavo. Tai priklausomybė nuo užsakovų, rėmėjų, savininkų ir pan. Ji, deja, egzistuoja visose šalyse. Lietuvoje taip pat. Ir politkorektiškumo cenzūra (dar vadinama atšaukimo kultūra), kuri Lietuvoje darosi vis madingesnė, nors Vakarų pasaulyje į ją pradedama žiūrėti gana šnairai. Atrodo, kad mums reikės persirgti visomis laikmečio ligomis, tik, tikiuosi, mes tą padarysime greičiau ir ne taip skausmingai.

- Gal su dirbtinio intelekto pagalba? Ar atvirkščiai – dirbtinis intelektas nužudys žurnalistiką?

- Tikrai nenužudys. Jis negali pakeisti žmogaus emocijos. Jis kaip šautuvas. Gali kenkti (kurdamas klastotes), gali padėti (rinkdamas ir apdorodamas informaciją). Tiesiog irgi turime kuo greičiau mokytis gyventi ir dirbti su juo.

- Tai kas žurnalistikoje išliks svarbiausia?

- Kažkokių ypatingų revoliucijų nelaukiu. Pirmiausia išliks žurnalistas. Mokantis dirbti, bendrauti su žmonėmis ir informacija profesionalas, kuris mėgsta savo darbą. Antra – raštinga visuomenė, kuri tą informaciją naudos ir ja remdamasi orientuosis pasaulyje. Trečia – atsakomybė už žodį ir faktą. Ir žinoma, žurnalistinis padorumas. Arba, kitaip tariant, garbė.

- Ačiū už pokalbį.

Autorius: Vytautas ŽEIMANTAS

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama