Iš kur kilo lietuvių kalba ir kodėl užsieniečiai ją maišo su slavų?

Ar kada susimąstėte, iš kur kilo lietuvių kalba? Kodėl kai kurie žodžiai panašūs į latvių kalbą, o kiti – visiškai skiriasi? Į šiuos klausimus Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) kalbos forume „Iš kur kilusi lietuvių kalba ir kultūra? Ką papasakoti svečiui?“ bandė atsakyti Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Baltų kalbų ir kultūrų instituto Baltistikos katedros docentas daktaras Vytautas Rinkevičius. Nors šiandien gyvos liko tik lietuvių ir latvių kalbos, jų istorija siekia gilią senovę, o moksliniai metodai leidžia atkurti net niekada neužrašytą baltų prokalbę.

„Šiuo metu pasaulyje gyvai vartojamos dvi baltų kalbos: lietuvių ir latvių, bet prieš gerus penkis šimtus metų teritorijoje į pietvakarius nuo Lietuvos, tuometinėje Prūsijos kunigaikštystėje, dar buvo gyvai vartojama kita baltų kalba – prūsų kalba, kuri vėliau išnyko, asimiliavosi. Ja buvo netgi rašomi tekstai. Analizuodami tekstus šių dienų lingvistai gali bandyti visai sėkmingai atkurti, rekonstruoti prūsų kalbos gramatiką ir žodyną. Yra netgi išlikę žmonių, aktyviai vartojančių prūsų kalbą šiandienos komunikacijoje“, – sako V. Rinkevičius.

Pasak V. Rinkevičiaus, XII–XIII a. istoriniuose šaltiniuose minimos ir kitos baltų gentys: jotvingiai, kuršiai, žiemgaliai sėliai, kurios, tikėtina, taip pat turėjo savitas kalbas, tačiau rašytinių tekstų jų kalbomis neišliko. Galima atsekti tik pavienes šių kalbų ypatybes: vietovardžius ar asmenvardžius. Yra ir dar senesnių baltų kalbų, kurios egzistavo prieš tūkstantį metų ir daugiau, tačiau apie jas žinių nėra išlikę. Visas minėtas baltų kalbas sieja bendras šaltinis, iš kurio jos kilo – baltų prokalbė, o lingvistams iki pat šių dienų knieti sužinoti, kaip ji galėjo skambėti.

Vienas iš metodų, kurį naudoja lingvistai, siekdami priartėti prie baltų prokalbės – lyginamasis metodas. „Imami lietuvių ar latvių kabų tam tikri elementai: garsai, žodžiai, tam tikros konstrukcijos, ir lyginami tarpusavyje, ieškoma panašumų bei skirtumų. Jei randami sutapimai, daroma išvada, kad tas elementas yra paveldėtas iš prokalbės“, – aiškina V. Rinkevičius.

Tokių žodžių surasti galimą ne vieną: liepa, vasara, diena, brolis, koja – tai tik nedidelė dalis žodžių, kuriuos galima priskirti baltų prokalbei. Tiesa, dalis žodžių gali nežymiai skirtis lietuvių ir latvių kalboje, tačiau galime lengvai suprasti, ką jie reiškia, net ir nemokėdami latviškai.

„Pavyzdžiui, pirmoji spausdinta lietuviška knyga Martyno Mažvydo „Katekizmas“, kurio jau pirmajame sakinyje „broliai, seserys, imkite mane ir skaitykite“ dar sakoma ne broliai, o braliai. Ir ne tik šiame žodyje, bet ir kituose. Vadinasi, tam tikru laiku įvyko pakitimas“, – teigia V. Rinkevičius.

Dar vienas įdomus atvejis – priebalsių pokyčiai. Latvių c prieš i ar e dažnai atitinka lietuvių švelnintą k. V. Rinkevičius pateikė pavyzdį: lācis – lokys, vacietis – vokietis, mācīt – mokyti. Norint išsiaiškinti, kaip žodis skambėjo prokalbėje, kalbininkai atsigręžia į prūsų kalbą, kuri neretai išlaikė archajiškesnes formas. „Prūsų kalboje tame pačiame žodyne žodis paliudytas taip pat kaip lietuviškai. Taigi lietuvių ir prūsų kalbos sutampa, o latvių kalboje viskas pasikeitė“, – aiškina kalbininkas.

Tiesa, yra atvejų, kai žodis lietuvių kalboje visiškai nepanašus į lietuvišką atitikmenį, tačiau abu jie vis tiek kilę iš prokalbės. Tokiais atvejais analizuojami priebalsiai, balsiai, galūnės ir jų evoliucija. V. Rinkevičius pateikė pavyzdį, kaip iš atskirų garsinių dėsnių galima išvesti prokalbės formą: „Jeigu norime išsiaiškinti, kaip buvo sakoma prieš du ar tris tūkstančius metų baltų prokalbės laikais, ieškome seniausio varianto“, – sako jis.

Tiesa, pasak kalbininko, nors oficialiai išskiriamos dvi išlikusios baltų kalbos: lietuvių ir latvių, bet atsiranda įvairių interpretacijų. Pavyzdžiui, ar Žemaitijoje žmonės kalba žemaičių tarme ar kalba? „Jokių objektyvių lingvistinių kriterijų, kurie leistų pasakyti, kur baigiasi tarmė ir

prasideda kalba, nėra. Paprastai tai būna ne lingvistiniai, o politiniai, istoriniai kriterijai. Lingvistiniu požiūriu įprasta laikyti, kad lietuvių kalba turi dvi pagrindines tarmes žemaičių, aukštaičių. Tai vadinama tarme. Bet tai tiesiog susitarimo reikalas. Jeigu pačiam tos tarmės atstovui norisi save identifikuoti kaip atskiros kalbos atstovą, tai niekas negali to uždrausti padaryti“, – teigia V. Rinkevičius.

Kalbininkas taip pat pastebi, jog nepaisant to, kad lietuvių ir latvių kalbos, turinčios daug panašumų, signalizuoja, jog mūsų kalba priklauso baltų prokalbei, užsieniečiai, išgirdę lietuvių kalbą, dažnai ją priskiria slavų kalboms. „Slaviškų žodžių mūsų kalboje yra dėl to, kad kalbose tiesiog dažnai skolinamės žodžių iš vienos kalbos į kitą. Tai pati istorija lemia, kad lietuvių kalboje daug slavizmų. Gali būti, kad žmonėms kurie nėra nei baltų, nei slavų kalbų atstovai, automatiškai atrodo, kad šios kalbos yra panašios. Tiesa, jos yra giminiškos. Mes, kaip tų kalbų atstovai, lengvai identifikuojame skirtumus, kitiems – ne taip paprasta“, – sako V. Rinkevičius.  

Autorius: Gerda Vaičiūnaitė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama