Neregė Ugnė studijuoja doktorantūrą, vertėjauja ir moko senjorus: „Savo veikla turi degti ir gyventi, kitaip nepaveši“
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
Dienraštis „Bernardinai.lt“ tęsia dokumentinių pasakojimų ciklą „Neįgaliųjų integracija darbo rinkoje“. Devintojoje dalyje Ugnė pasakoja, kaip išgyveno savo negalios suvokimą, atrado meilę vokiečių kalbai, išmoko gyventi savarankiškai ir kaip atrasi laiko tarp kasdienių darbų gausos.
youtube.com video
Šeimoje – neliečiama tema
Ugnė šį pasaulį išvydo per anksti – 29-ąją savaitę. Vėliau gydytojai neapskaičiavo deguonies kiekio inkubatoriuje, todėl sudegė kūdikio akies tinklainė. „Iki septynerių metų maniau, kad visi žmonės taip jaučiasi ir nemato. Šeimoje ši tema buvo neliečiama“, – prasitaria ji.
Tėvai dukros neišskyrė ir suteikė įprastą padūkusią vaikystę. „Jeigu broliui geriau sekdavosi mėtyti kamuolį, guosdavausi, kad berniukams tai geriau sekasi, o aš esu mergaitė. Jeigu tėvai sakydavo: „Ugnyte, labai greitai nebėk, nes gali susižeisti“, taip pat galvodavau, jog jie mane saugo dėl to, kad esu maža, o ne dėl sutrikimo.“
Laikui bėgant mergaitė suvokė savo negalią, vėliau išmoko atpažinti ir priimti dėl to kylančius jausmus.
„Kartą mergaitė darželyje paklausė: „Ar žinai, kad mes nematome?“ Į tai atsakiau, kad ji nusišneka, ir nekreipiau dėmesio į tokias kalbas. Bet kai septynerių metų nuėjau į mokyklą ir mokytoja pasakė, kad rašysiu Brailio, nereginčiųjų, raštu, supratau esanti ne tokia kaip visi.
Tai buvo labai sunkus laikotarpis, trukęs maždaug iki dešimties metų. Galima sakyti, kad išgyvenau depresiją, vakarais verkdavau. Supratau, kad skiriuosi nuo kitų, bet būdama vaikas nemokėjau to paaiškinti. Visa laimė, kad iš depresijos ištraukė labai didelis užimtumas: lankiau muzikos mokyklą, gimnastiką, rankdarbių būrelį, plaukimą, mokiausi užsienio kalbų“, – vaikystės prisiminimais dalijasi mergina.
Ugnė dėkoja mamai už jos drąsą leisti vaikui savarankiškai pažinti aplinką: „Taip, kartais parkrisdavau, grįždavau nubrozdintais keliais ar su gumbu ant galvos, bet išsiugdžiau neblogą orientaciją aplinkoje, tapau savarankiška ir susiradau draugų, neturinčių jokių sutrikimų.“
Doktorantė, vertėja Ugnė Žilytė. Asmeninio archyvo nuotrauka
Pirmą kartą išgirsta vokiečių kalba
„Su šeima daug keliaudavome po užsienio šalis. Kai buvau trylikos, vaikščiojau po Austrijos sostinės senamiestį ir išgirdau vokiečių kalbą. Ši kalba pasirodė tokia graži! Jau būdama šeštoje klasėje žinojau, kad baigusi vidurinę studijuosiu vokiečių filologiją“, – pasakoja Ugnė.
Šeštokės svajonė išsipildė: išmokusi vokiečių kalbą iš storo žodyno Brailio raštu ir padedama korepetitoriaus, vienuoliktoje klasėje ji išlaikė C1 lygio egzaminą ir galiausiai pradėjo vokiečių filologijos studijas.
„Jaudinausi, kad medžiaga universitete nebus pritaikyta, tačiau jie jau turėjo patirties su neregiu studentu ir dauguma mokymosi medžiagos buvo elektroniniu formatu. Dėstytojai suprato, kad egzaminus rašau su kompiuteriu, o egzaminų laiką galima pratęsti 50 procentų. Net kai nusprendžiau pusmečiui išvykti į Vokietiją studijuoti pagal „Erasmus“ programą, niekas neprieštaravo“, – džiaugiasi mergina.
Studijos užsienyje, pasak merginos, buvo reikalingos norint patikrinti, kaip atrodo savarankiškas gyvenimas, be artimųjų pagalbos: „Pirmą savaitę tėtis padėjo priprasti prie naujos vietos, išmokė, kaip nueiti iki universiteto, rasti reikiamas auditorijas, ir tada grįžo į Lietuvą. Likusi viena supratau, kad jeigu noriu, sugebu ir valgyti pasidaryti, ir apsitarnauti.“
Doktorantė, vertėja Ugnė Žilytė. Asmeninio archyvo nuotrauka
Mokslus tęsia
Grįžusi iš Vokietijos Ugnė įsidarbino Lietuvos audiosensorinėje bibliotekoje, čia ėmė redaguoti knygas Brailio raštu. „Dar prieš pradėdama dirbti buvau aktyvi bibliotekos renginių lankytoja, padėdavau organizuoti protmūšius. Jeigu žmogus ką nors daro, yra pastebimas“, – pasakoja pašnekovė. Šiandien ji toliau dirba bibliotekoje, dar vertėjauja, veda ekskursijas ir senjorus moko naudotis išmaniosiomis technologijomis.
Įgijusi bakalauro diplomą, Ugnė universiteto durų neuždarė – tęsė viešojo administravimo magistrantūros studijas. Čia akademinį kelią galima būtų baigti.
„Baigusi magistrantūrą apie mokslus pamiršau ir ramiai dirbau bibliotekoje. Bet vieną dieną paskambino dabartinis Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos pirmininko pavaduotojas: „Gal norėtum studijuoti doktorantūrą?“ Mano viena iš svajonių buvo dėstyti studentams, tačiau mačiau, kad skelbimas yra edukologijos studentams, o ne vokiečių filologijos ar viešojo administravimo. Bet jis atsakė: „Nesvarbu, bandyk stoti.“ Ir aš įstojau“, – šypsosi ji.
Dabar Ugnė rašydama disertaciją gilinasi į pedagogų, pradėjusių dirbti su regos sutrikimą turinčiais vaikais, patirtį. „Studijos daug ko išmokė, pavyzdžiui, kaip tvarkyti dokumentus. Iki tol kildavo įvairių sunkumų: kur ir koks turi būti šriftas, ką pabraukti, kaip turi lygiuoti pastraipos ir panašiai. Taip pat stažavausi Vokietijoje, skaičiau pranešimus konferencijose, užmezgiau naudingų ryšių. Tikiuosi baigusi doktorantūrą nemesti mokslinės veiklos“, – žvelgia į ateitį ji.
Doktorantė, vertėja Ugnė Žilytė. Asmeninio archyvo nuotrauka
„Kuo daugiau žmogus daro, tuo daugiau padaro“
Gali kilti klausimas, kaip dirbant bibliotekoje rasti laiko ir dėstytojauti studentams – tai yra doktorantūros studijų dalis, dar rašyti disertaciją. Ugnė atsako: „Kuo daugiau žmogus daro, tuo daugiau ir padaro.“
„Vakarais apgalvoju, ką turiu nuveikti kitą dieną – ne viską pavyksta įgyvendinti, bet planuoti yra svarbu. Antra, aš sugebu vienu metu daryti kelis dalykus. Galiu eidama į mašiną perskaityti laiškus, į kai kuriuos atrašyti. Būna, kad ilsėdamasi ar klausydama muzikos galvoju, ką galėčiau pasakyti studentams per kitą paskaitą. Kai visuomenėje esi aktyvus žmogus ir užsiimi moksline veikla ar dirbi protinį darbą, negali atidirbti aštuonias valandas ir uždaryti duris – viskas, iki rytojaus nieko nebedarysiu. Taip nėra.
Pavyzdžiui, dabar bibliotekoje vedu ekskursijas po mūsų naują ekspoziciją vokiečių, ukrainiečių, anglų ir lietuvių kalbomis. Prieš ekskursiją turiu pasiruošti, pasikartoti terminus. Savo veikla turi degti ir gyventi, kitaip nepaveši. Dažnai darbai net į sapnus nusikelia“, – šypsosi ji.
Pasak Ugnės, darbas dėl Lietuvos visuomenės gerovės yra didžiausias gyvenimo variklis. „Mano darbas prisideda prie to, kad daugiau knygų būtų prieinama, kad pagerėtų pedagogų veikla ir įtraukiojo ugdymo sąlygos, kad visuomenė būtų labiau šviečiama apie neregių ir silpnaregių gebėjimus bei problemas.“
Doktorantė, vertėja Ugnė Žilytė. Asmeninio archyvo nuotrauka
Visuomenė atvirėja, bet pasitempti yra kur
Kalbėdama, kiek visuomenė yra atvira neįgaliam žmogui, Ugnė mato dviprasmišką padėtį.
„Situacija gerėja, bet dar tikrai yra ką veikti, pavyzdžiui, nepalikti paspirtuko ant kelio, dėl kurio neregys gali susižeisti. Iki šiol ne visiems žmonėms su regos negalia pavyksta susirasti darbą. Įmonių vadovai turi suprasti, kad įtrauktis yra vertybė, o visiems prieinamos darbovietės paslaugos gali pritraukti daugiau klientų, – pasakoja ji ir priduria: – Tendencijos yra tokios, kad mūsų visuomenė amžėja ir žmonių su regos sutrikimais daugėja.“
Mergina prasitaria – praeityje patirta neigiama patirtis paskatino kasdienybėje prisitaikyti prie regos negalios.
„Anksčiau, kai važinėdavau viešuoju transportu, sutikdavau visokių žmonių. Vieni norėdavo mane beveik įnešti į transporto priemonę, kiti tempdavo. Galiausiai pavargau kariauti ir susikūriau patogias gyvenimo sąlygas: apsiperku tik internetu, naudojuosi pavežėjų paslaugomis, vengiu viešojo transporto.
Nežinau, ar tai gerai. Visuomenė dėl tokio mano sprendimo netobulėja. Kita vertus, darau taip, kaip man geriau. Noriu gyventi patogiai ir prisitaikyti prie savo sutrikimo, nes gyvenimas nenuspėjamas ir niekas nežino, kiek mums liko gyventi. Manau, kad švietimo misiją atlieku vesdama ekskursijas bibliotekoje ir užsiimdama moksline veikla“, – apibendrina ji.
Projektas „Gyvenimo kompasai: istorijos, keičiančios visuomenę“. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 60 tūkst. eurų.
Doktorantė, vertėja Ugnė Žilytė. Asmeninio archyvo nuotrauka
Pirmą kartą išgirsta vokiečių kalba
„Su šeima daug keliaudavome po užsienio šalis. Kai buvau trylikos, vaikščiojau po Austrijos sostinės senamiestį ir išgirdau vokiečių kalbą. Ši kalba pasirodė tokia graži! Jau būdama šeštoje klasėje žinojau, kad baigusi vidurinę studijuosiu vokiečių filologiją“, – pasakoja Ugnė.
Šeštokės svajonė išsipildė: išmokusi vokiečių kalbą iš storo žodyno Brailio raštu ir padedama korepetitoriaus, vienuoliktoje klasėje ji išlaikė C1 lygio egzaminą ir galiausiai pradėjo vokiečių filologijos studijas.
„Jaudinausi, kad medžiaga universitete nebus pritaikyta, tačiau jie jau turėjo patirties su neregiu studentu ir dauguma mokymosi medžiagos buvo elektroniniu formatu. Dėstytojai suprato, kad egzaminus rašau su kompiuteriu, o egzaminų laiką galima pratęsti 50 procentų. Net kai nusprendžiau pusmečiui išvykti į Vokietiją studijuoti pagal „Erasmus“ programą, niekas neprieštaravo“, – džiaugiasi mergina.
Studijos užsienyje, pasak merginos, buvo reikalingos norint patikrinti, kaip atrodo savarankiškas gyvenimas, be artimųjų pagalbos: „Pirmą savaitę tėtis padėjo priprasti prie naujos vietos, išmokė, kaip nueiti iki universiteto, rasti reikiamas auditorijas, ir tada grįžo į Lietuvą. Likusi viena supratau, kad jeigu noriu, sugebu ir valgyti pasidaryti, ir apsitarnauti.“
Doktorantė, vertėja Ugnė Žilytė. Asmeninio archyvo nuotrauka
Mokslus tęsia
Grįžusi iš Vokietijos Ugnė įsidarbino Lietuvos audiosensorinėje bibliotekoje, čia ėmė redaguoti knygas Brailio raštu. „Dar prieš pradėdama dirbti buvau aktyvi bibliotekos renginių lankytoja, padėdavau organizuoti protmūšius. Jeigu žmogus ką nors daro, yra pastebimas“, – pasakoja pašnekovė. Šiandien ji toliau dirba bibliotekoje, dar vertėjauja, veda ekskursijas ir senjorus moko naudotis išmaniosiomis technologijomis.
Įgijusi bakalauro diplomą, Ugnė universiteto durų neuždarė – tęsė viešojo administravimo magistrantūros studijas. Čia akademinį kelią galima būtų baigti.
„Baigusi magistrantūrą apie mokslus pamiršau ir ramiai dirbau bibliotekoje. Bet vieną dieną paskambino dabartinis Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos pirmininko pavaduotojas: „Gal norėtum studijuoti doktorantūrą?“ Mano viena iš svajonių buvo dėstyti studentams, tačiau mačiau, kad skelbimas yra edukologijos studentams, o ne vokiečių filologijos ar viešojo administravimo. Bet jis atsakė: „Nesvarbu, bandyk stoti.“ Ir aš įstojau“, – šypsosi ji.
Dabar Ugnė rašydama disertaciją gilinasi į pedagogų, pradėjusių dirbti su regos sutrikimą turinčiais vaikais, patirtį. „Studijos daug ko išmokė, pavyzdžiui, kaip tvarkyti dokumentus. Iki tol kildavo įvairių sunkumų: kur ir koks turi būti šriftas, ką pabraukti, kaip turi lygiuoti pastraipos ir panašiai. Taip pat stažavausi Vokietijoje, skaičiau pranešimus konferencijose, užmezgiau naudingų ryšių. Tikiuosi baigusi doktorantūrą nemesti mokslinės veiklos“, – žvelgia į ateitį ji.
Doktorantė, vertėja Ugnė Žilytė. Asmeninio archyvo nuotrauka
„Kuo daugiau žmogus daro, tuo daugiau padaro“
Gali kilti klausimas, kaip dirbant bibliotekoje rasti laiko ir dėstytojauti studentams – tai yra doktorantūros studijų dalis, dar rašyti disertaciją. Ugnė atsako: „Kuo daugiau žmogus daro, tuo daugiau ir padaro.“
„Vakarais apgalvoju, ką turiu nuveikti kitą dieną – ne viską pavyksta įgyvendinti, bet planuoti yra svarbu. Antra, aš sugebu vienu metu daryti kelis dalykus. Galiu eidama į mašiną perskaityti laiškus, į kai kuriuos atrašyti. Būna, kad ilsėdamasi ar klausydama muzikos galvoju, ką galėčiau pasakyti studentams per kitą paskaitą. Kai visuomenėje esi aktyvus žmogus ir užsiimi moksline veikla ar dirbi protinį darbą, negali atidirbti aštuonias valandas ir uždaryti duris – viskas, iki rytojaus nieko nebedarysiu. Taip nėra.
Pavyzdžiui, dabar bibliotekoje vedu ekskursijas po mūsų naują ekspoziciją vokiečių, ukrainiečių, anglų ir lietuvių kalbomis. Prieš ekskursiją turiu pasiruošti, pasikartoti terminus. Savo veikla turi degti ir gyventi, kitaip nepaveši. Dažnai darbai net į sapnus nusikelia“, – šypsosi ji.
Pasak Ugnės, darbas dėl Lietuvos visuomenės gerovės yra didžiausias gyvenimo variklis. „Mano darbas prisideda prie to, kad daugiau knygų būtų prieinama, kad pagerėtų pedagogų veikla ir įtraukiojo ugdymo sąlygos, kad visuomenė būtų labiau šviečiama apie neregių ir silpnaregių gebėjimus bei problemas.“
Doktorantė, vertėja Ugnė Žilytė. Asmeninio archyvo nuotrauka
Visuomenė atvirėja, bet pasitempti yra kur
Kalbėdama, kiek visuomenė yra atvira neįgaliam žmogui, Ugnė mato dviprasmišką padėtį.
„Situacija gerėja, bet dar tikrai yra ką veikti, pavyzdžiui, nepalikti paspirtuko ant kelio, dėl kurio neregys gali susižeisti. Iki šiol ne visiems žmonėms su regos negalia pavyksta susirasti darbą. Įmonių vadovai turi suprasti, kad įtrauktis yra vertybė, o visiems prieinamos darbovietės paslaugos gali pritraukti daugiau klientų, – pasakoja ji ir priduria: – Tendencijos yra tokios, kad mūsų visuomenė amžėja ir žmonių su regos sutrikimais daugėja.“
Mergina prasitaria – praeityje patirta neigiama patirtis paskatino kasdienybėje prisitaikyti prie regos negalios.
„Anksčiau, kai važinėdavau viešuoju transportu, sutikdavau visokių žmonių. Vieni norėdavo mane beveik įnešti į transporto priemonę, kiti tempdavo. Galiausiai pavargau kariauti ir susikūriau patogias gyvenimo sąlygas: apsiperku tik internetu, naudojuosi pavežėjų paslaugomis, vengiu viešojo transporto.
Nežinau, ar tai gerai. Visuomenė dėl tokio mano sprendimo netobulėja. Kita vertus, darau taip, kaip man geriau. Noriu gyventi patogiai ir prisitaikyti prie savo sutrikimo, nes gyvenimas nenuspėjamas ir niekas nežino, kiek mums liko gyventi. Manau, kad švietimo misiją atlieku vesdama ekskursijas bibliotekoje ir užsiimdama moksline veikla“, – apibendrina ji.
Projektas „Gyvenimo kompasai: istorijos, keičiančios visuomenę“. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 60 tūkst. eurų.
Autorius: Austėja Zovytė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
