Scenos mėgėjų šventė: „Arkai“ – 70

Liepos 12 d. Panevėžyje nugriaudėjo 10-asis mėgėjų teatrų festivalis „Mūza 2025“, kurį iškilmingai atidarė Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro aktorius Enrikas Kačinskas. Šis kultūrinis renginys ypatingas tuo, kad buvo skirtas VšĮ LASS šiaurės rytų centro Panevėžio miesto neregių ir silpnaregių dramos studijos „Arka“ 70 metų veiklos jubiliejui pažymėti. Tai ilgiausiai gyvuojantis žmones su regos negalia buriantis dramos kolektyvas – nuo 1955 metų. Simboliška, kad šiemet šventė sutapo su 10-uoju pačių panevėžiečių rengtu festivaliu. Dar vienas įdomus faktas, kad tokį patį garbingą – 70 metų – jubiliejų liepos mėnesio pabaigoje šventė ir pati „Arkos“ vadovė Rima Žostautienė.

Logiška ir prasminga, kad festivalio pradžioje buvo skirta laiko „Arkos“ istorijai. Prisiminti ne tik buvę kolektyvo vadovai, tarp kurių tokie žinomi J. Miltinio dramos teatro aktoriai kaip Bronius Babkauskas, Eugenija Šulgaitė-Karkienė, Romualdas Urvinis, Albinas Kėleris ir kiti, bet ir išvardinti visi buvę ir esami teatro mėgėjai, kurie per tuos 70 metų lipo į sceną po „Arkos“ vėliava. Gausus būrys – daugiau kaip pusšimtis – regos negalią turinčių panevėžiečių vaidino ir vaidina „Arkos“ kolektyve.

Buvimas scenoje – tai ne tik šlovės metai, džiaugsmo akimirkos, bet ir atkaklus darbas su savimi bei komandoje, regos sutrikimų sukeltų iššūkių įveikimas. Kai scenoje aktoriai su negalia, tikrinamos ir tikslinamos žmogaus galimybių ribos. Pakalbintas ne tik į sportą, bet ir į meną abiem kojom įaugęs vienas pagrindinių dabartinės sudėties dramos būrelio aktorių Arvydas Markevičius pasakoja: „Tai puiki mūsų saviraiškos forma. Jautiesi pakylėtas, pamalonintas, kai tavęs klauso, tave girdi, priima žiūrovai, paskatindami ir palaikydami plojimais, o kartais po spektaklio prieidami pakalbinti, padėkoti, pasidalinti savo geromis emocijomis. Juk ne tiek daug tų saviraiškos formų žmonėms, turintiems regos problemų, ir yra. Paaukodamas dalelę savo laiko, kurio, jei nori, visada atrasi, gauni tikrai daug. Naudinga ir tai, kad, privalėdami mokytis tekstus, laviname smegenis, atmintį. Be to, teatras moko laikytis drausmės. Jei esi eilinis žiūrovas, klausytojas, gali neiti į renginį dėl sudėtingų oro sąlygų, prastos savijautos ar blogos nuotaikos, o kai esi kolektyvo narys, taip elgtis negali, bendras darbas įpareigoja. Privalai stengtis ne tik dėl savęs – kaip atrodysi ir kaip jausiesi scenoje, bet ir dėl visos grupės sėkmės, žiūrovų, kurie atėję tikisi pamatyti ir išgirsti ką nors mielo, malonaus ar jaudinančio.

Kolektyve per repeticijas, vykstant į festivalius, renginius ar grįžtant iš jų, atsiranda betarpiškas tarpusavio bendravimas, vienas kito palaikymas. Žmogus pasijaučia svarbus, reikalingas. Jei kas neatvyksta į repeticiją, nedelsdami skambiname, teiraujamės, kas nutiko. Teatras suartina. Scena įtraukia. Kiekvienas festivalis ar renginys, kuriuose patys pasirodome, man yra šventė. Jaučiuosi pakiliai. Kur nors dalyvauti – tai gyventi. Kartu su žmona Sigita stengiamės semti gyvenimą pilnomis rieškučiomis.“

Rima Žostautienė, kuri dramos kolektyvui vadovauja nuo 1995 m., o su neregiais ir silpnaregiais kaip etnografinio ansamblio vadovė pradėjusi dirbti nuo 1980 m., apibūdinama taip: „Vadovė yra mūsų veiklos motoras. Sukasi iš sudėtingiausių, rodosi neįmanomų išspręsti padėčių, ieško išeičių ir jas suranda. Sugeba suorganizuoti, ką sumaniusi, ir mus mobilizuoti. Visą atsakomybę imasi ant savęs, geba suburti kolektyvą. Turi charizmos – žmonės paskui ją eina. Gal todėl, kad pati eis, darys neskaičiuodama savo laiko, jėgų, net pinigų, viską paaukos, per galvą versis, bet savo užsibrėžtą tikslą pasieks. Kiekvienam atras palaikantį, padrąsinantį žodį.“

Kaip sako pati „Arkos“ vadovė R. Žostautienė, „per tris dešimtmečius subrandinta stipri kūrybinė tradicija, leidusi dramos būreliui peraugti į atpažįstamą, turintį savo išskirtinių bruožų ir gerai vertinamą kolektyvą“.

2003 metais kolektyvas pasivadino „Arkos“ vardu, o jo krikštatėviais tapo Klaipėdos aklųjų dramos kolektyvas „Meleta“. Su juo mezgami ir iki šiol palaikomi glaudūs kūrybiniai ryšiai. „Arkos“ kolektyvas pastatė įvairių spektaklių – nuo komedijų iki literatūrinių-muzikinių kompozicijų. Taip pat sukurta daug etiudų pagal poeziją ir lietuvių autorių literatūros kūrinius. Kolektyvas nuolat dalyvauja šalies mėgėjų teatrų festivaliuose: tarptautiniame ypatingų teatrų festivalyje „Begasas“, klojimo teatrų festivalyje „Vėtrungė“ Naujojoje Ūtoje, „Liečiu, matau“ Klaipėdoje, „Anoj pusėj Krekenavos“ Krekenavoje, „Akimirkos“ Prienuose, „Akimirkų lietus“ Kupiškyje, „Prie marių kranto“ Elektrėnuose. Visada dalyvauta ir visos Lietuvos neregių ir silpnaregių bendruomenės meninės raiškos renginiuose. Ne kartą pelnytas laureato vardas, koncertuota baigiamuosiuose pasirodymuose Palangoje. 2024 m. Lietuvos Dainų šventės atrankoje „Arka“ pelnė trečiąją kategoriją, kurią pavyko išsikovoti vos keliems kolektyvams Panevėžio mieste ir rajone. Daug patirčių įgyta ne tik stebint kitų kolektyvų pasirodymus festivaliuose, bet ir kūrybinėse stovyklose Šventojoje.

Nuo 1995 metų „Arka“ pati periodiškai – kas trejus arba penkerius metus – organizuoja savo festivalius. Vieni jų pavadinti „Mūza“, kiti – „Matykim širdimi“.

Į festivalį pasidžiaugti bendraminčių švente bei pasidalinti savo kūrybinėmis programomis atvyko Naujosios Ūtos laisvalaikio salės mėgėjų teatras „Vėtrungė“, Klaipėdos aklųjų dramos kolektyvas „Meleta“, Prienų kultūros ir laisvalaikio centro mėgėjų teatras „Langas“, jungtinė žmonių su negalia humoro grupė „Moletuvka“ iš Molėtų, Krekenavos mėgėjų teatras „Avilys“, skaitovė Zita Klibavičienė iš Kauno. Patys šeimininkai ir jubiliejinės šventės rengėjai – dramos studija „Arka“ – parodė pačios vadovės R. Žostautienės režisuotą spektaklį „Neklaužada“ pagal Vytautės Žilinskaitės humoreską. Šventę pagyvino Don Kichotą įkūnijęs išskirtinio balso renginio vedėjas B. Baltrūnas. Įvairus repertuaras neleido nuobodžiauti ir renginys, nors jo sceninė dalis tęsėsi 3 val., visai neprailgo. Kol savo pasirodymo eilės laukiantys kolektyvai ruošėsi ir statė scenos dekoracijas, atributiką, žiūrovus liaudies dainomis linksmino Naujosios Ūtos vokalinis ansamblis „Serbenta“. Vakarinėje dalyje susirinkusiuosius linksmino Panevėžio moksleivių namų muzikuojančių suaugusiųjų kapela „Čia būti gera“. Renginys vyko buvusios Lietuvos audiosensorinės bibliotekos Panevėžio filialo patalpose – puikiai pritaikytose šventei. Už galimybę jomis pasinaudoti R. Žostautienė padėkojo LASS šiaurės rytų centro direktoriui Aloyzui Vilimui.

Apibendrindamas savo ir kitų dalyvavimo renginyje patirtį, galiu drąsiai teigti, kad laikas buvo praleistas įdomiai ir prasmingai. Nuo pat atvykimo momento, kai jau kieme buvome pasitikti su smagia muzika, jautėsi rūpestis, kad visi atvykę būtų laiku pasitikti, palydėti, tinkamai viskuo aprūpinti, patenkinti ir be jokios vidinės įtampos galėtų pasidžiaugti švente.

„Arkos“ vadovė, jau kelerius metus vadovaujanti kolektyvui visuomeniniais pagrindais, paaukojo ne vieną savo stambesnį pinigą, kad svečiai būtų sotūs, neištroškę esant karštam orui. Prie renginio organizavimo savo lėšomis prisidėjo ir dabartinį kolektyvo branduolį sudarantys aktoriai, kurie taip pat patys kūrė bei paruošė scenografiją. Piniginę dovaną jubiliejaus proga iš direktoriaus A. Vilimo rankų gavęs kolektyvas galės panaudoti vykdamas į kokį spektaklį pasimokyti meistriškumo iš profesionalių aktorių arba suorganizuoti porą išvykų į teatrų festivalius, šventes, vykstant į kitus miestus. Palinkėkime šiam kolektyvui sėkmės ateityje ir sulaukti kito jubiliejaus su naujais pasiekimais!

Nuotrauka. „Arkos“ kolektyvas švenčia 70-ąjį jubiliejų: (iš kairės) Arvydas ir Sigita Markevičiai, renginio vedėjas Don Kichoto amplua – Bronius Baltrūnas (sėdi), Rima Žostautienė, Daiva Mickevičiūtė, Aušrinė Audickė / „Arkos“ archyvo nuotr.

Dramos studijos „Arka“ kolektyvo nuotrauka nuo juosmens iki viršugalvio. Kairėje stovi vyras plika galva, vilkintis šviesius polo stiliaus marškinėlius ir mūvintis tamsias kelnes. Šalia jo yra moteris trumpais šviesiais, veidą gaubiančiais plaukais. Ji vilki baltą suknelę, per juosmenį papuoštą juodomis gėlėmis, ir dėvi tamsintus akinius. Pačiame viduryje sėdi vidutinio amžiaus vyras su tamsiu apsiaustu ir tamsiu katiliuku, kurio kraštas papuoštas šviesiais raukiniais. Dešiniau ant kėdės atkaltės dešinę ranką laiko vyresnio amžiaus moteris, vilkinti tamsoką palaidinę ir tamsų megztinį. Jos šviesūs banguoti plaukai gaubia kiek pakeltą galvą. Šalia jos stovi panašaus amžiaus moteris trumpais tamsiais plaukais, vilkinti tamsią suknelę nėriniuotomis rankovėmis iki alkūnių. Dešinėje pozuoja kiek kairiuoju profiliu pasisukusi vidutinio amžiaus moteris šviesiais trumpai kirptais plaukais, vilkinti laisvą suknelę rankovėmis iki alkūnių. Už grupės ant tamsios sienos nupieštos snieguolės supa skaičių 70, virš kurio simetriškas raštas vaizduoja augalų elementus ir paukščiukus. Kolektyvas atrodo pasitempęs ir nusiteikęs oriai paminėti jubiliejų.

Autorius: Pranas Pliuška

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama