Kalbos pažinimas atvedė į Lietuvą

Aukštasis mokslas Lietuvoje neregiams ir silpnaregiams tampa vis labiau pritaikyta ir prieinama sritimi. Gal todėl vis dažniau pas mus atvyksta studijuoti ir kitų šalių sutrikusios regos žmonės. Vienas tokių gražių ir įkvepiančių pavyzdžių yra latvė Vanesa Feldmane – merginai birželio 20 dieną Vilniaus universitete (VU) buvo įteiktas Intermedialių literatūros studijų magistro diplomas. Šios studijos ypatingos tuo, kad jų metu yra rengiami literatūros mokslo specialistai, kurie nagrinėja įvairius literatūros tekstų diskursus, apžvelgia literatūros tradicijos ir naujų technologijų sukurtus tekstus, analizuoja kintančią grožinę literatūrą. Ši gana sudėtinga studijų kryptis yra dėstoma lietuvių kalba, tačiau V. Feldmanei tai nebuvo neįveikiama kliūtis, nes ji į Vilnių atvyko jau pramokusi mūsų kalbą ir buvo tvirtai pasiryžusi gilinti žinias akademiniu lygiu. Merginos negąsdino ir tai, kad nuo gimimo ji nemato, kad pasirinkus studijas kitoje šalyje teks daugiau įdėti pastangų prisitaikant prie nepažįstamos aplinkos. Nors iššūkių netrūko, tačiau šiandien Vanesa džiaugiasi sėkmingai baigtomis studijomis ir galimybe gyventi Lietuvoje. Kodėl merginą sužavėjo kaimyninė kalba, pati šalis, kaip jaučiasi gyvendama svetur, ji apie tai plačiau pasakoja žurnalo skaitytojams.

– Kas lėmė jūsų apsisprendimą mokytis lietuvių kalbos?

– Pirmoji pažintis su šia kalba įvyko dar mokykloje, kai turėdama lietuvių giminaičių supratau, kad su jais noriu bendrauti tik lietuviškai. Dar daugiau dėmesio šiai kalbai skyriau, kai dvyliktoje klasėje per karantiną atsirado daugiau laiko, tuomet susipažinau su žmonėmis iš Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos (LASS), su jais bendravau per „Zoom“ platformą. Taip pat daug klausiausi lietuviškų dainų, televizijos, radijo laidų. Visa tai ir lėmė, kad 2021 metais pasirinkau baltų filologijos bakalauro studijas Latvijos universitete. Šioje programoje mokėmės praktinės lietuvių kalbos, klausėmės paskaitų apie lietuvių literatūrą, tautosaką, Lietuvos istoriją, lyginome lietuvių ir latvių gramatikas, gilinomės į vertimo teorijas. Universitete buvau labiau pažengusi nei kiti, kuriems reikėjo mokytis pagrindų, o aš jau juos turėjau, tad padėdavau kurso draugams. Dėstytojas pagal mano žinių lygį parinkdavo užduotis, rekomenduodavo skaityti lietuvių klasikų kūrinius, tokius kaip Antano Škėmos „Balta drobulė“, Balio Sruogos „Dievų miškas“ ir kitus.

– Ar nebuvo sunku pasiryžti gana sudėtingoms studijoms ir dar kitoje šalyje?

– Norint kuo geriau išmokti kalbą, turi kuo daugiau save apsupti tos šalies aplinka. Tad pradėjus pamažu dėliotis tam palankioms aplinkybėms, abejonių neliko, kad noriu eiti šiuo keliu. Nepaprastai esu dėkinga Latvijos universiteto humanitarinių mokslų daktarui, lietuvių kalbininkui baltistui Edmundui Trumpai už padrąsinimus ir pastūmėjimus link ten, kur esu dabar. Pirmiausia jis padėjo perprasti lietuvių kalbos gramatiką, nes iki tol kalbėjau labai netaisyklingai. Taip pat E. Trumpa per karantiną rekomendavo nuotolinius lietuvių kalbos kursus VDU, o 2022 metų vasarą pasiūlė dalyvauti VU kalbos ir kultūros stovykloje Vilniuje. Kursai truko mėnesį, per juos susipažinau su šalimi, žmonėmis, iš dalies ir universiteto bendruomene, buvo netgi pasirūpinta asmeniniu asistentu. Po stovyklos išsivežiau pačius geriausius įspūdžius, o šiems susigulėjus supratau, kad studijas noriu tęsti tik Lietuvoje. Kad šis mano noras tikrai išsipildytų, stojau į tris Vilniaus universiteto specialybes ir labai nudžiugau, kai buvau priimta į norimas intermedialias literatūros studijas ir dar į nemokamą vietą.

– Su kokia pritaikomumo situacija susidūrėte studijuodama?

– VU labai rūpinasi studentais, turinčiais individualių ugdymosi poreikių. Todėl čia dirba negalios reikalų koordinatorius, daug dėmesio skiriama aplinkos pritaikymui, suteikiamos galimybės naudotis kompensacinėmis technologinėmis priemonėmis, jei reikia, adaptuojamos atsiskaitymo formos. Tačiau ne mažiau svarbu ir patiems studentams kalbėti apie individualius mokymosi poreikius, kad būtų galima kuo daugiau sužinoti apie jiems reikalingą pagalbą. Per tuos kelerius studijų metus visuomet manimi rūpinosi negalios reikalų koordinatorė Skaistė Grudzinskaitė, ji parašė rekomendacijas dėstytojams, kad esu ne tik neregė, bet ir kitakalbė, kad gali dėl to kilti sunkumų. Labai geranoriškai buvau priimta pačių dėstytojų, kurie teiravosi, kokiu būdu man būtų patogiau pateikti medžiagą, kaip organizuoti atsiskaitymus. Niekada nekildavo jokių klausimų, jei man reikėdavo įrašinėti paskaitą ar ją stebėti nuotoliu. Dėstytojai visuomet į universiteto elektroninę duomenų sistemą įkeldavo prieinamą paskaitų medžiagą, knygas, tad aš jomis visuomet galėjau lengvai pasinaudoti. O kai rašiau magistro darbą, buvo paskirtas bibliotekos darbuotojas, kuris pagelbėjo sutvarkyti vizualiuosius parametrus – šriftą, dydį, tarpus, atitraukimus nuo krašto ir kitus dalykus. Tad universitetą ir Filologijos fakulteto bendruomenę prisiminsiu kaip puikų pritaikomumo pavyzdį.

– O kaip vertintumėte pritaikomumą mūsų šalyje?

– Pagyvenusi Lietuvoje pastebėjau, kad žmonėms su negalia čia yra kiek palankesnės galimybės, labiau išvystytas paslaugų sektorius, lengviau prieinama asmeninio asistento pagalba, lankstesnė išmokų sistema, net šiek tiek skiriasi ir pats požiūris į žmones su negalia, jis yra pozityvesnis. Niekada nebuvo iškilusių jokių problemų ir dėl to, kad nesu šios šalies pilietė, svarbiausia turėti leidimą gyventi Lietuvoje ir privalomą sveikatos draudimą, o toliau palaipsniui tvarkaisi kitus reikalingus dokumentus. Aišku, tai nėra greitas ir lengvas procesas, ypač kitakalbiam žmogui, bet verta buvo pasistengti, kad galėčiau čia studijuoti ir gyventi.

– Tai kuo Jus sužavėjo mūsų kalba, šalis?

– Nors esame kaimynai, tačiau lietuviai yra optimistiškesni, atviresni, daugiau paslaugūs ir labiau bendraujantys, ne veltui yra sakoma, kad lietuviai – tai tarsi Baltijos italai. Šios savybės atitinka mano temperamentą, gal dėl to čia jaučiuosi puikiai. O pati kalba man atrodo daug gyvesnė, dinamiškesnė, taip pat joje yra išlikę archajiškų žodžių, kurių latvių kalboje, deja, jau nebevartojame, jie išnyko arba buvo pakeisti kitais.

– Kas, mokantis mūsų kalbos, buvo sunkiausia?

– Lietuvių ir latvių kalbos yra vienintelės išlikusios iš baltų kalbų. Nors jos yra giminingos, tačiau išmokti kurią nors nėra taip paprasta, kaip atrodo. Vienas iš sudėtingesnių dalykų yra kirčiavimas. Latvių kalboje viskas labai paprasta, nes visuomet kirčiuojamas pirmas skiemuo, o jūs turite keturias kirčiuotes ir nuo to priklauso, kuriame skiemenyje ir koks bus kirtis. Teko nemažai paplušėti, kol perpratau taisykles ir išimtis. Tačiau toks kirčiavimas kalbai priduoda žaismės, unikalumo, išmokus jį net įdomiau taip kalbėti. Aišku, aš ir iki šiol padarau klaidų, tačiau stengiuosi kuo daugiau bendrauti, girdėti gyvą kalbą ir naudoti savo klausą.

Yra dar kitas baltų kalbų niuansas – mes turime vienodai ar panašiai skambančių žodžių, bet reiškiančių skirtingus dalykus. Tarkim „bauda“ latviškai reiškia „malonumą“, „nauda“ reiškia „pinigus“, „druska“ latviams yra „truputis“, „bērns“ reiškia „vaikas“, „pods“ – „unitazas“ ir taip toliau. Arba, lietuvių kalboje norėdami pasakyti „naujas telefonas“, „jaunas žmogus“, vartojame du skirtingus būdvardžius, o mes tokioje situacijoje pasitelkiame tik vieną žodį „jaunas“ ir tuomet lietuviškai tai būtų „jaunas telefonas“, „jaunas žmogus“. O kartą su pažįstamu nesusikalbėjome dėl to, kad jūsų pasakymas „pataisyti klaidą“ mums reiškia „padaryti klaidą“. Šių dalykų nežinant galima pakliūti į kuriozines ar nepatogias situacijas, tad viso to reikėjo išmokti. Prie to prisidėjo ir mano draugai, kurie kartais dar ir dabar mane vis pataiso, už ką aš jiems esu labai dėkinga.

– Kokių turėtumėte patarimų norintiems išmokti užsienio kalbos?

– Pirmiausia tam reikia turėti laiko, nes tikrai neužteks per savaitę išmokti 10 žodžių, net 100 bus per mažai. Nelabai daug padės ir įvairios programėlės, jos yra tik kaip papildoma priemonė. Svarbiausias dalykas, kuris man labai padėjo, tai yra bendravimas su žmonėmis, pajautimas kalbos skambesio, intonacijų. Taip pat daug dėmesio skyriau ne tik televizijos ir radijo laidų, bet ir knygų klausymui. Dar mokykloje pradėjau naudotis virtualia ELVIS biblioteka, nors kalbą tuo metu menkai temokėjau. Pradžioje siųsdavausi knygas tiesiog iš eilės ne visai suprasdama jų pavadinimus, bet mano pradinis tikslas buvo pajusti šios kalbos skambesį, kokia yra sakinių konstrukcija ir kiti dalykai. Man tai labai padėjo.

– Paminėjote ELVIS biblioteką, o kokia yra situacija su pritaikytomis knygomis jūsų šalyje?

– Latvijos aklųjų bibliotekoje dirba nuoširdūs, paslaugūs darbuotojai, tačiau čia daug mažiau įgarsinama knygų, siūloma mažiau pritaikytų formatų. Jei ELVIS bibliotekoje kas savaitę randu naujas 7–10 knygų, tai pas mus jų būna įkelta kokios penkios per mėnesį, ten nėra ir EPUB, BRF formatų leidinių. Kai studijavau Latvijoje ir reikėjo nemažai perskaityti pasaulinės klasikos literatūros, ko nerasdavau latvių bibliotekoje, siunčiausi iš ELVIS. Lietuviškoji LAB turi gilesnes ir tvirtesnes tradicijas, tai padeda jiems dar labiau plėtoti savo veiklą šiandien, be to, latvių bibliotekoje turime tik kelias garso studijas, o pas jus jų yra žymiai daugiau. Dar vienas skirtumas tarp šių bibliotekų yra tas, kad ELVIS gali pasiūlyti pačių leidyklų įgarsintas licencines knygas, o tai labai palengvina leidinių prieinamumą.

– Kaip siejate savo ateitį su lietuvių kalba, ar pasiliksite čia toliau gyventi?

– Planų tikrai turiu, bet kol kas nesiryžtu jų atskleisti. Lietuvių kalba dabar tapo mano pagrindine. Netgi būdama Latvijoje daug kalbu lietuviškai, išskyrus, kai bendrauju su tėvais ir keliais draugais. Man patinka kalbėti lietuviškai, tad kad ir kur begyvenčiau, ką beveikčiau, nuo lietuvių kalbos tikrai nenutolsiu.

Nuotrauka. Vanesos studijuoti Lietuvoje nesustabdė nei kalbos barjeras, nei regos negalia / asmeninio archyvo nuotr.

V. Feldmane su Vilniaus universiteto studijų baigimo diplomu. Jauna, stamboko sudėjimo moteris užfiksuota iš priekio nuo juosmens iki viršugalvio. Ji abiem rankomis priešais krūtinę laiko iškėlusi tamsų diplomo aplanką, kurio apačioje yra pateiktas Vilniaus universiteto pavadinimas ir herbas. Vanesa vilki tamsią palaidinę rankovėmis iki alkūnių ir šviesią liemenę. Abipus ovalaus veido iki juosmens krenta daug tamsių ir kelios šviesios kasytės. Moters dešinioji akis šviesi, kairioji tamsi, nosis platoka ir riesta, o plonos pravertos lūpos nežymiai šypsosi. Už jos pakabinta tamsi iškaba, kurioje šviesiomis linijomis pavaizduoti Vilniaus universiteto pastatai. Viršutiniame kairiajame kampe pateiktas universiteto herbas ir pavadinimas. Nuotraukoje justi Vanesos pasididžiavimas savimi.

Autorius: Dovilė Zuozaitė-Veteikienė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama