ELGETOS. Apsakymo ištrauka

L. Pirandelo (Luigi Pirandello) – žymus italų rašytojas, dramaturgas, teatro teoretikas, Nobelio literatūros premijos laureatas (1934), padaręs didelę įtaką XX a. literatūrai, teatrui ir kinui. Gausi jo kūryba dar ir dabar nedaug išversta, tad ir per menkai pažįstama lietuvių skaitytojui. Malonu pripažinti, kad pačiame pirmajame „Mūsų žodžio“ numeryje (1959) buvo publikuojama šio autoriaus apsakymo ištrauka. Dalijamės ja dar kartą, švęsdami 800-ąjį žurnalo numerį. Tikri dalykai turi galimybę gyvuoti ilgai.

Redakcija

Pradėsim tuo, kad vienas iš elgetų galėjo, man rodos, vadintis Alfredučio, o kitas – Rudžiu.

Mėnuo, žinoma, kyla ten, už medžių. Ir jau ne vieną kartą, pajutę esą apšviesti, Alfredučio ir Rudis pasitraukdavo į šešėlį, palikdami prie tvoros krepšį ir ramentus. Kalba jie tyliai. Rudis pakelia tamsius akinius ant kaktos ir kalbėdamas žaidžia rožančiumi, vyniodamas jį ant ištiesto smagurio.

– Rožančius, žinoma, šventas daiktas. Bet nuolat varstyti jį... Kaip tu manai, kas su tavim būtų, jei pats savimi nepasirūpintum?

Ir Rudis pasakoja, kad vasarą visi ponai išvažinėjo į kurortus, todėl jiems lieka tik viena – taip pat keliauti į kurortą. Alfredučio dvejoja. Jis nepasitiki Rudžiu. Jis nemato abiem akim. Jo barzdelė reta, kaip ligonio, jis išblyškęs ir sumenkęs. Jis čiupinėja cilindro, kurį jam neseniai padovanojo, kraštus ir kartoja verksmingai:

– Bet mes juk tik dviese.

– Mes tik dviese, – unkščia Rudis, pamėgdžiodamas jį. – Aš gi tau sakau, kad ryt ryte reikia eiti pas Marko.

Bet Alfredučio vis dar netiki ir klausia:

– O kas, jei Marko neis su mumis?

– Eis, jei tu jį pakviesi. Tai gera mintis. Reikia pakalbėti su juo taip, lyg ji atėjo į galvą tau: „Marko, kam mums pasilikti mieste? Visi ponai išvažinėjo į kurortus.“

– Marko, kam mums pasilikti mieste? – kartoja pašnabždomis Alfredučio, kaip berniukas, mokydamasis pamoką.

Rudis atsigręžia ir žiūri į bičiulį:

– Išmaldą, mielasis mano, kas tau duos? Linksmi žmonės, kad tu jiems nesimaišytum po kojomis. Kas kenčia, tau neduos, jis galvoja apie save ir tavęs neužjaus. Na, ir tas, kuriam nedidelė nelaimė atsitiko, savo bėda serga, o tavo nepastebės. O jei tu panorėsi jį įtikinti, jis įpyks ir nusisuks nuo tavęs. Taip, taip, į kurortą. Jei Marko tavęs paklaus, kaip tu manęs: „Bet juk mes tik dviese?“, tu – dėl to, kad nepasitiki manim, o jis dėl to, kad nepasitiki tavimi – tu jam tada pasakyk: „Dar yra Rudis, jis turi tris kojas ir žino visus kaimo kelelius.“ Nors, sakyk teisybę, juk Marko mato geriau už tave?

– Geriau už mane? – tarė nustebęs Alfredučio ir nusijuokė kaip kvailys. Bet juk aš visai nieko nematau.

– Liaukis, Alfredučio, sakyk man, kaip draugui, kad matai, nors ir silpnai.

– Sakau tau – nieko nematau. Garbės žodis. Marko irgi nemato.

– Na, juo geriau! – tarė Rudis. – Aš jus vesiu. Bet mums reikia dėl šio bei to susitarti. Pastipo mano trys jūrų kiaulytės. Tai buvo mano turtas. Jau seniai ieškau beždžionės ir negaliu rasti. Jei tu nebūtum toks kvailas, galėtum man atstoti jūrų kiaulytę. Aš turiu daugiau kaip tris šimtus bilietėlių, gerai išspausdintų – kariškiams, merginoms, pasiruošusioms tekėti, jaunoms žmonoms, našlėms ir senėms. Visa gudrybė ta, kad reikia žinoti, iš kurio stalčiuko traukti. Tu gi galėtum išmokti išsyk apgraibomis rasti tą skyrių, kurį aš tau nurodysiu, jeigu iš anksto susitartume dėl kokios nors gudrybės, toks aklasis, kaip tu, turėtų pasisekimą. Bet, galbūt, Marko sutiks. Tu būsi jūrų kiaulytė, o Marko – beždžionė. Tu žinai, koks jis, tas Poetas? Kai jis pradeda sakyti pamokslą, net šunys subėga ir klauso. Mes melšime vasarotojus ir bursime naujakuriams. Daugiau mes nieko negalime padaryti. Sutinki?

– Ai, – atsiduso Alfredučio, traukydamas pečiais. – Jei Marko eitų...

– Tu man įkyrėjai, – nusižiovavo Rudis ir abiem rankom pradėjo kasyti galvą. – Pakalbėsim rytoj. O dabar atnešk man ramentus, aš juos štai ten palikau.

– Kur? – paklausė Alfredučio, nepasukęs galvos.

– Štai ten. Eik pasieniu ir graibydamas rasi, pamažu išmoksi. Nepamiršk, ten ir krepšys.

Alfredučio nuėjo, aukštai iškėlęs galvą ir liesdamas ranka sieną. Sustojęs keletą žingsnių prieš ramentus, jis paklausė:

– Dar?

– Dar, dar, argi nematai? – sušuko Rudis ir nusikvatojo. Jis užsimaukšlino kepurę ir pasišokinėdamas pavijo Alfredučio, suėmė abiem rankom jo veidą, pasuko į mėnulio šviesą ir pradėjo atidžiai žiūrėti į jo akis, pasruvusias, baisias, įžūliai tyčiodamasis iš jo:

– Matai, šunie.

Alfredučio nesipriešino. Jis laukė, pasukęs veidą į mėnulį, kad Rudis gerai įsižiūrėtų į jo akis, o paskui paklausė kaip kūdikis:

– Na, kaip, matau?

– Žinai, – tarė tada Rudis, paleisdamas jį, – galų gale pats dievas tau liepė vaidinti akląjį.

Po dviejų dienų anksti rytą eina jie drauge su Marko dulkėtu keliu – Rudis viduryje, Alfredučio kairėje, Marko dešinėje; vienas įsikibęs Rudžiui į ranką, kitas laikydamasis už jo švarkelio skverno.

Marko, Poetas, kupinas kilnumo ir ramybės, panašus į apaštalą; vešli jo barzda, šiek tiek žilstelėjusi, dengia jo krūtinę.

Jo akys ne tokios baisios kaip Alfredučio: išdžiūvusios, uždengtos vokais. Jis žingsniuoja, mėgaudamasis vėjeliu, kuris pučia į jo gražų, išbalusį veidą. Jis žino turįs brangią dovaną – žodžio dovaną.

Rudis gudrus. Kad įgytų Marko palankumą, jis klausia:

– Tu dar mažas ėjai į mokyklą?

Marko pritariamai linkteli galva.

– Aš taip pat, – pareiškia apie save Alfredučio. – Iki pradinės mokyklos trečios klasės.

– Nutilk, gyvuly! – pyksta Rudis. – Ar gali lygintis tu su Marko; juk jis tikriausiai moka lotynų kalbą.

Marko vėl linkteli galva. Paskui patrina kaktą ir sako rimtai:

– Lotynų, italų, istoriją ir geografiją, gamtos mokslus ir matematiką. Aš buvau trečioje gimnazijos klasėje.

– Oho! Tai juk tu beveik galėjai būti kunigu!

– Taip, kunigu. Man suėjo trylika metų, kai pradėjo skaudėti akis. Tada tėvas paėmė mane iš mokyklos ir nusiuntė pas tetą į miestą gydytis.

– Na taip, todėl, kad tu iš turtingos šeimos, aš žinau.

Tačiau gudruoliams ne visada sekasi ilgai naudotis savo gudrumu nepastebimai. Jie negali susilaikyti, nesusigundę atidengti savo kortas, ypač jei yra priversti tuo žeminti save.

– Tai tu apakai mieste?

– Taip, mieste. Pas savo tetą. Mušė ji mane.

– Mušė?

– Jai sunku buvo skaityti, tai ir pyko.

– Ir mušė?

– Dėl to, kad aš pasakydavau žodžius, kuriuos ji sunkiai išskaitydavo. Norėjo pati skaityti. Aš jau buvau apakęs. Man sakė, kad visiškai; kad padarys operaciją... kai... neatsimenu jau... Ir aš laukiau. Bet man buvo liūdna pas tetą: norėjau grįžti namo ir verkiau. Tarnaitė, praėjus dviem dienoms po tetos mirties, paėmė mane už rankos ir išvedė mane į gatvę. Ten ji pradėjo garsiai, visai nepaisydama manęs, kalbėti kažkokius žodžius, kurių aš išsyk nesupratau: „Duokit vargšui aklam našlaičiui, likusiam vienam pasaulyje, išmaldos.“ Aš jai: „Ką sakai?“ O ji: „Tylėk, kartok paskui mane ir ištiesk štai taip ranką.“ – „Ranką?“ – aš vienu akimirksniu paslėpiau ranką už nugaros, lyg ją ji man būtų norėjusi įkišti į ugnį.

– Nereikia prisiminimų, – patarė Rudis. – Geriau pagalvok, kaip pasilinksminti artimiausiomis dienomis, – tai nekenks, o tu dabar kaip vaškinis Kristus.

Tuo metu Rudis paliko savo palydovus vidury kelio ir liepė jiems truputį palaukti, nes žinojo, kad Sopri dar toli ir jie nepasieks jo anksčiau kaip už valandos.

– Kur tu eini? – paklausė Alfredučio.

– Čia netoli. Nebijokit, tuojau grįšiu. Aš galvoju ne tik apie save.

Alfredučio ištiesė ranką, norėdamas surasti Marko ir stoti šalia jo, bet nieko nepalietė, nes Marko buvo už jo nugaros; tada jis šūktelėjo:

– Marko!

– Kur tu? – atsiliepė šis, taip pat tiesdamas ranką į tuštumą.

Bet balsų garsai padrąsino juos, kiekvienas pajuto, kad yra vienas šalia kito.

– Nuostabus oras.

– Puiku.

Lengviau atsiduso, išgirdę kurtų Rudžio ramentų bildesį.

– Štai ir aš. Tyliau, – tarė jis, sunkiai kvėpuodamas, viliodamas juos į priekį. – Einam. Einam.

Marko, sumišęs dėl to, kad ji tempte tempia, paklausė:

– Ko?

Ir Alfredučio, kėblindamas iš paskos, taip pat paklausė:

– Ko?

– Tyliau! – šūktelėjo Rudis. Ir pagaliau už vieno posūkio sustojo, pagriebė už rankos Alfredučio ir davė jam pačiupinėti kažką krepšyje.

– Višta? – išsyk suprato Alfredučio.

Marko suraukė antakius.

– Pavogei?

– Ne, paėmiau, – ramiai atsakė Rudis.

Marko pasipiktino;

– Tuojau pat nešk ją ten, iš kur pavogei.

– Kad ją šunys surytų? Ji jau negyva.

– Nieko nenoriu žinoti. Išmesk ją. Jeigu nori eiti drauge – be vagysčių. Tai būtina sąlyga.

– Bet kas gi vagia? – juokaujamai paklausė Rudis. – Tu tai vadini vagyste? Na, galbūt, mieste taip. Bet mes esame kaime, mielasis. Jei lapė nori, griebia vištą, o aš, žmogus, – negaliu? Atviruose laukuose reikia praplėsti akiratį.

– Nereikia man praplėsti, – pasipriešino Marko, treptelėdamas koja. – Aš grįšiu, nors tai man kainuotų gyvybę. Aš nenoriu turėti reikalo su vagimis.

Ir jis ištrūko iš Alfredučio, kuris jį buvo pagriebęs už rankos. Rudis sulaikė jį.

– Palauk, neskubėk. Tu nori pasakyti, kad jos nevalgysi, kad tu toks kilnus. Bet kodėl tu lapę laikai vagimi? Ji vagilė, tavo nuomone, dėl to, kad tu vištą perki. Bei juk lapė alkana, mielasis, ji ne vagilė. Mato vištą ir griebia ją.

– O tu kas, lapė? – paklausė Marko.

– Ne, – atsakė Rudis. – Bet ką, tavo nuomone, reiškia būti žmogum? Stipti badu?

– Dirbti, – suklykė Marko.

– Puiku, šunie. O jei aš negaliu?

– Daryti štai taip.

Ir Marko ištiesia ranką, tarytum prašydamas išmaldos.

Tada Rudis nesusivaldęs: „Tpfu“, – spjauna į tą ranką. Spjūvis, rodos, išlėkė iš jo vidurių gilumos.

Marko įsiunta:

– Kiaulė, šlykštynė. Niekšas. Spjauti ant manęs. Naudojasi tuo, kad aš toks...

Jis šlykštėdamasis pakelia ranką, nuo kurios lėtai tįsta seilės, ir lazda, kurią jis laiko antroje rankoje, ieško Rudžio. Šis pasislepia už jo nugaros, tyčiojasi:

– Nešdinkitės abu iš čia ir nusisukit sau sprandus. Pažiūrėsiu į jus. Keliaukit, keliaukit.

Abu aklieji suranda vienas kitą, susikabina rankomis ir eina, lazdomis grabaliodami dulkėtą kelią. Rudis, žiūrėdamas į juos, vėl pradeda kvatoti, kai abu bejėgiai vargšai, iš pykčio šlitinėdami, įtūžę, skuba. Bet štai jis pamato, kad, perėję kelio posūkį, jie eina tiesiai.

– Palaukit. Palaukit, po velnių, – šaukia jis, paveja juos kaip tik laiku, spėdamas sulaikyti, kad jie neįkristų į griovį.

– Štai aš čia, laikykis už manęs. Duok man antausį, – sako jis Marko.

Marko pyktis dar neatlyžo. Jis griebia Rudį už palaidinės ir rėkia jam tiesiai į veidą:

– Dėkok Dievui, stipena, kad aš nieko neturiu. Aš tave papjaučiau.

– Tau reikia peilio? Imk, pjauk mane, – sako Rudis ir graibo po kišenę, lyg ieškotų peilio. – Tu sakai, kad aš vagiu; o aš sakau, kad aš alkanas. Mes, mielasis, kaime. Taip daro paukščiai, taip daro pelės, taip daro skruzdėlės... Nekalti dievo sutvėrimai. Reikia plėsti savo akiratį. Ir būk tikras, aš imu ne tam, kad prasigyvenčiau: tada aš tikrai būčiau vagis be gėdos ir sąžinės. Imu, kad turėčiau ką ryti. O kas mirė, tai mirė. Sotus būdamas, aš nepaliečiu ir musės. Galiu tai įrodyti – blusa dabar man kanda į koją. Aš jos neliečiu. Tačiau sakyk, prašau, ar atsiras kvailesnis sutvėrimas už šitą blusą? Čiulpia mano kraują, o mano kraujas negali būti nei saldus, nei grynas, nei maistingas; ji gi palieka ramybėje ponų kojas.

Rudis padėjo iš pradžių vienam, paskui antrajam užlipti ant kelio krašto ir pasodino juos didelio platano pavėsyje; pats jis taip pat atsisėdo ir sušnibždėjo į ausį Alfredučio:

– Bijau, kad jis neištvers kelionėje.

– Aš taip pat bijau, – atsakė Alfredučio. – Paliesk jo ranką. Dega.

Rudis supyko:

– Ką gi daryti?

– Aš...

– Grįžtum atgal?.. Gerą dalykėlį aš sumaniau, susidėjęs su jumis. Tegul pailsi. Pamatysi, viską kaip ranka nuims. Įdomu, kam gi jūs abu tinkate. Negalite pėsti net trijų mylių nueiti. Jau visai nusibaigėt. Argi tai gyvenimas? Pažiūrėk, koks veidas; dieve, kokios akys. Laimė, kad jis tavęs nemato, mielasis.

Alfredučio klauso, kvailai šypsodamasis, atsirėmęs į medžio kamieną.

– A, tu juokiesi?

– O ką man daryti, kaip manai? – atsako Alfredučio.

– Jei pasieksime Sopri, – tęsia Rudis, – pamatysi, kiek ten surinksime. Sutaupysim šiek tiek, nereikės visą laiką bastytis; pagyvensim smagiai, kaip vasarotojai. Sopri labai graži vieta, daug gyventojų, ir aš ten pažįstu kelis vyrus, na ir... moteris, taip.

Jis nusijuokė ir pridūrė:

– O tau moterys... kaip?

Alfredučio atsigręžė į jį, vėl pravėrė burną ir beprasmiškai nusišypsojo.

– Ne, – atsakė jis.

– Kaip gi taip? Niekada apie tai negalvojai?

– Na ne, galvojau. Bet... E, e, – numykė Alfredučio, truktelėjęs pečiais.

– Gerai, Sopri, jeigu pasieksime jį, pažiūrėsim, – pažadėjo Rudis. – Bet tu įkalbėk Marko eiti su mumis.

– Taip, taip, neabejok, – atsakė Alfredučio taip karštai, kad Rudis garsiai nusikvatojo. Juokas pažadino Marko, kuris buvo užmigęs, išsitiesęs ant žemės. Jis krūptelėjo ir išsigandęs paklausė:

– Kas čia?

– Gulėk, gulėk, – tarė jis, – miegok ramiai.

Rudis ištiesė ranką, palietė jo kaktą, susiraukė.

Paskui, atsigręžęs į Alfredučio, pastebėjo:

– Jis iš tikrųjų karščiuoja. Stiprus. Žinai, ką mes padarysime? Tu lik čia, greta jo, o aš einu paieškoti, ar nepavyks kur nors išvirti šią vištą. Aš žinau, kokie tie garbingi žmonės: vištos jis nevalgys, nes ji vogta. Bet duoną jis pamirkys sriuboje, kurioje mes virėm tą vištą. Palauk manęs. Aš greit grįšiu. O kol kas galvok apie moteris: tau bus linksmiau.

Viskas nutyla.

– Marko!

Vietoje atsakymo pasigirsta dejavimas.

– Ar tu blogiau jautiesi?

O Marko:

– Važiuoja vežimas. Įmesk mane į jį.

– Vežimas? – Alfredučio įsiklauso. – Ne, nieko negirdėti. Tu norėtum grįžti atgal? Kai tik grįš Rudis, mes jam pasakysim. Mes jo rankose.

Marko linguoja galvą. Alfredučio dar palaukia, paskui, negirdėdamas atsakymo, taip pat sėdi tyliai. Juos supa gili tyla. Staiga Marko krūpteli, ištraukia ranką iš draugo rankos.

– Kas atsitiko?

– Nežinau. Kažkas palietė mano veidą.

– Lapas?

– Nežinau. Aš miegojau.

– Miegok, miegok, bus lengviau.

Iš tolo pasigirsta moters balsas. Kažkur moteris eina ir dainuoja.

Tuštuma aplink Alfredučio plečiasi. Ji užpildo visą erdvę, atskiriančią jį nuo tos vietos, iš kur girdėti balsas. Jis sukluso, jis trokšta priartėti prie to balso, bet balsas staiga nutyla. Ir Alfredučio, sujaudintas, nusiminęs, negali įspėti – artėja ta moteris, ar tolsta.

– Moterys...

Autorius: Luidži Pirandelo

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama