Kai santykiai keičiasi: apie artumą, pasitikėjimą ir savarankiškumą netekus regos

Regėjimo praradimas – tai pokytis, kuris veikia ne tik kasdienius įgūdžius ar orientaciją aplinkoje. Jis neišvengiamai ir smarkiai paveikia santykius su aplinkiniais žmonėmis – tiek su pačiais artimiausiais (partneriu, šeima, draugais, kolegomis), tiek su nepažįstamais praeiviais gatvėje. Gal ne visada išoriškai (ypač su nepažįstamaisiais), bet viduje – neišvengiamai. Šiame straipsnyje kviečiu patyrinėti, kas keičiasi santykiuose, tiek tam, kuris neteko regėjimo, tiek jo artimiesiems, prisitaikantiems prie šio pokyčio.

Nauji vaidmenys ir priklausomybė: kai pagalba tampa kontrole

Netekus regos kai kuriuos veiksmus atlikti tampa sudėtinga ar neįmanoma. Pagalba iš aplinkinių tampa būtina – tiek smulkmenose (rasti daiktą, perskaityti etiketę), tiek organizuojant visą dienos struktūrą (pavyzdžiui, išėjimą į gydymo įstaigą ar susitikimą). Tačiau būtent čia atsiranda pirmasis iššūkis: kur baigiasi pagalba ir prasideda kontrolė? Kada aplinkinių pagalba reikalinga, o kada ji tampa nuvertinimu?

Artimieji paprastai susimobilizuoja ir ieško, kaip prisidėti, kaip pagelbėti. Tačiau kartais pagalba pereina ir į sprendimų priėmimą. Psichologijoje tai vadinama perglobojimu – kai žmogus taip saugomas, kad netenka galimybės tobulėti ar net patirti savarankiškumo, saviveiksmingumo jausmo. Suaugusieji, patiriantys perglobojimą, gali jaustis tarsi vaikai – be balso, be galios, be atsakomybės. Tokiuose santykiuose dažnai atsiranda įtampa, frustracija, abipusis nuovargis.

Perglobojimas gali prasidėti nuo to, kai atrodo, kad bus greičiau, paprasčiau padaryti ar nuspręsti pačiam, ir nejučia tas, kuriam (bent jau iš pradžių ar kurį laiką) tikrai reikia daug pagalbos, tampa nušalinamas nuo pasirinkimų – ką vilkėti, kur važiuoti, o kartais ir su kuo bendrauti. Net kai tai daroma iš rūpesčio, ilguoju laikotarpiu tai žaloja: mažėja savivertė, silpnėja pasitikėjimas savimi, nyksta atsakomybės jausmas. Regos negalią turintis žmogus gali jaustis bejėgis, nevisavertis todėl, kad kitų prisiimta per didelė atsakomybė atima galios jausmą. Atsiranda išmokto bejėgiškumo rizika – kai žmogus nebekelia sau užduočių, nes viduje jaučiasi „negalintis“, „priklausomas“, „neužtektinai geras“. Toks vidinis naratyvas ne visada išsakomas garsiai, bet gali lydėti kasdienybėje kaip nuolatinis abejojimas savimi.

Dar sunkesnė situacija kyla tada, kai pagalba tampa ne tik praktine, bet ir emocine kontrole. Pavyzdžiui, kai artimasis ima spręsti ne tik, ką daryti, bet ir kaip jaustis: „nesinervink“, „tau tik atrodo“, „džiaukis, kad turi mus“. Tokios frazės, nors sakomos gal net su pačiais geriausiais norais, neigia žmogaus jausmus, gali sukelti dar daugiau dvejonių dėl savo vidinių išgyvenimų ir pasaulio supratimo.

Vaikų ar paauglių situacijoje perglobojimas dar pavojingesnis. Tuomet vaikas netampa savarankiškas, nes nėra raginamas mokytis, tyrinėti, bandyti. Kartu su regos negalia jam įdiegiama mintis, kad gyvenimas apskritai per sunkus. O tai trukdo formuotis sveikam savęs įvaizdžiui ir vidinei jėgai. Tais atvejais globėjai gali viską nurašyti negaliai, tačiau svarbu suprasti, kad tie, kurie linkę pernelyg kontroliuoti, pernelyg globoti, susilieti su kitu, tą gali daryti ir nesant jokiai negaliai ar kitai objektyviai priežasčiai. Globėjams labai svarbu išlaikyti savą gyvenimą, interesus, kad polinkio kontroliuoti „nesudėtų“ į konkretų žmogų ir nepradėtų jo dusinti ar nugalinti.

Perglobojančiuose santykiuose gali atsirasti daug konfliktų. Mūsų kultūroje dauguma žmonių apskritai vengia konfliktų, o jei konfliktas keltų grėsmę prarasti svarbią pagalbą, tuomet gali tapti dar nesaugiau pasakyti apie peržengtas ribas ir savo nepasitenkinimą. Tada nepasitenkinimas perauga į apatiją – tai padeda išvengti konflikto ir baimės būti paliktam be pagalbos, tačiau tik pastiprina kito prisiimtą per didelę atsakomybę. Taip gali užsisukti užburtas ratas. Tad tokiame santykyje reikia ypatingo atidumo – kad būtų erdvės pasakyti apie savo poreikius ir ribas, išreikšti nepasitenkinimą ir kalbėti apie poreikius. Tam reikalinga abiejų pusių drąsa kalbėti ir klausytis vienas kito.

Kaip būti padedančiuoju, kad neperglobotum? Užduoti klausimą: „Ar tau reikia pagalbos?“ vietoje automatinio „leisk, aš padarysiu“. Leisti klysti, atrasti, mokytis. Labai svarbu susigaudyti savo vidiniuose reikalavimuose – jei esi linkęs spausti save, tikriausiai būsi linkęs spausti ir kitą. Tad labai svarbu pastebėti tokius polinkius, stabtelėti ir duoti žmogui erdvės prisitaikyti, mokytis ir atgauti savo galias.

Nekontroliuojanti pagalba – tai ne „daryti už“, o „būti greta“. Kartais tai tiesiog buvimas kambaryje, kol žmogus pats bando. Kartais – klausimas: „Kaip nori, kad aš tau padėčiau?“ Kartais – paraginimas: „Pabandyk, o jei kas – padėsiu.“ Svarbiausia – leisti žmogui pačiam pajusti, kad jis vis dar gali, leisti nuspręsti, pasirinkti, domėtis jo nuomone ir padrąsinti bandyti pačiam.

Pasitikėjimo iššūkis: kai nelieka kūno kalbos

Bendravimas remiasi ne vien žodžiais. Daug informacijos apie kito emocijas, nuotaiką, ketinimus perduodame per mimiką, žvilgsnį, gestus, laikyseną. Netekus regos, šie signalai dingsta. Ir tai sukuria naują realybę – kai norint suprasti kitą žmogų, reikia pasikliauti vien tuo, ką jis sako. Arba tuo, kaip jis sako.

Praktiškai tai reiškia, kad ne visada gali pavykti atskirti, ar žmogus sako tiesą. Ar juokiasi nuoširdžiai. Ar nesiunčia priešingų signalų kūnu, nei sako balsu. Gali būti sunku suprasti, ar pokalbis baigėsi, ar žmogus vis dar šalia, ar jis vis dar klauso. Turi tiesiog pasikliauti, kad žmogus prieš tave sako tiesą ir, pavyzdžiui, tikrai duoda teisingą grąžą. Tačiau mums visiems sunku kurti pasitikėjimą, kai trūksta informacijos. Tai gali kelti įtampą, norą atsitraukti, o kartais net išprovokuoti izoliaciją.

Regintieji partneriai ar draugai, kolegos ar, pavyzdžiui, ligoninės personalas gali nebūti įsisąmoninę, kiek daug informacijos bendraujant ateina iš to, ką matai. Ir tai gali kelti nemalonių situacijų. Pavyzdžiui, žmogus įeina į kambarį ir neprisistato, nes yra įpratęs, kad jį pamatys. Arba palinksi, tačiau neįgarsina minčių ir regos negalią turintis pašnekovas gali nesuprasti, ar pokalbis jau baigėsi, ar jis buvo suprastas. Šie dalykai mažyčiai, bet kaupiasi. Jie sukuria bendravimo sąlygas, kuriose neregys turi nuolat „spėlioti“. Tai vargina, sukuria foninę įtampą. Galiausiai gali net sukelti pasyvumo, atsitraukimo, vengimo reakciją: „Geriau nekalbėsiu, nes vis tiek nesuprantu, kas vyksta.“ O tai irgi gali vesti į izoliaciją.

Kai kurie žmonės pasakoja, kad daug drąsiau jaučiasi bendraudami su kitais regos negalią turinčiais žmonėmis. Ten nereikia spėlioti, ar kažkas mato tavo judesį, ar tave stebi. Nereikia aiškintis, kodėl nepaėmei to, kas „buvo prieš nosį“. Nereikia teisintis, kodėl nepaspaudei rankos ar nepastebėjai kažkieno nuotaikos. Toks bendravimas leidžia atsipalaiduoti. Ir labai gerai turėti tokią bendruomenę! Tačiau labai svarbu neizoliuoti savęs ir nuo kitų santykių, artimų žmonių, nes kartais tam tiesiog reikia daugiau atviro bendravimo ir išmokimo, prisitaikymo iš abiejų pusių.

Ne tik regos netekęs žmogus: ką išgyvena artimieji

Pokytis paliečia ne tik tą, kuris netenka regėjimo – bet ir visus, kurie yra šalia. Partneriai, tėvai, vaikai, draugai – kiekvienas reaguoja savaip. Vieni mobilizuojasi, ima daryti viską, kiti pasimeta, išsigąsta, nori padėti, bet nežino kaip.

Artimieji neretai jaučia ir kaltę („galėjau pastebėti anksčiau“), ir bejėgiškumą („nieko negaliu pakeisti“), ir pyktį („visa buitis dabar ant mano pečių“). Šios emocijos dažnai slopinamos, nes atrodo „neleistinos“. Tačiau jos natūralios ir svarbios. Jas išreiškus, galima kurti nuoširdesnį ryšį. Užslopinus – susikuria distancija, kuri ilgainiui ima skausmingai jaustis abiem pusėms.

Artimiesiems svarbu leisti sau būti ne tobuliems pagalbininkams, o tiesiog žmonėmis – kurie taip pat jaučia, klysta, mokosi. Jie taip pat iš naujo turi atrasti savo vaidmenį.

Kartais šie jausmai ima kauptis nepastebėti. Partneris ar tėvas rūpinasi, tvarko, organizuoja – bet viduje jaučiasi vienas. Jaučia, kad viskas ant jo pečių. Kad nebegali „sugriūti“, nes turi būti stiprus už abu. Kad neturi teisės pasakyti: „Man sunku.“ Ši emocinė našta ne mažiau sunki nei praktinė.

Dėl tokios tyliai augančios įtampos santykiai gali imti trupėti. Vienas partneris atsitraukia – ne todėl, kad nebemyli, bet todėl, kad nebegali ištverti visos atsakomybės. Arba todėl, kad jaučiasi nereikalingas – kai visos emocinės pastangos lyg ir lieka nepastebėtos. Tokiais atvejais labai svarbu, kad abi pusės turėtų erdvės kalbėtis – ne tik apie tai, ką daryti, bet ir apie tai, kaip jaučiasi. Taip pat norisi paminėti, kad ne visada turime resursų išgirsti visus savo artimųjų jausmus, tad norint nelikti vieniems su savo emocijomis, nestatyti sienų tarpusavyje, gali būti naudinga kreiptis pagalbos.

Taip pat, verta atsiminti, kad padeda paprastas patvirtinimas: „žinau, kad tau irgi sunku“, „ačiū, kad man padedi“, „pastebiu, kaip stengiesi“. Tokie sakiniai gali atrodyti mažmožiai, bet jie kuria ryšį. Jie sako: „Aš tave matau.“ Net jei negaliu matyti akimis – galiu matyti širdimi, galiu suprasti ir atjausti, o tu gali irgi atsiremti į mane.

Romantinių santykių pokyčiai

Regos netektis keičia santykius šeimoje, partnerystėje. Gali sumažėti fizinis artumas ir padidėti nesaugumo jausmas. Kai nežinai, kaip atrodai, ar kūnas pasikeitė, gali atsirasti gėdos jausmas, nejaukumas ir noras laikytis atstumo apsisaugant. Gali kilti klausimas: ar mane myli kaip žmogų, ar tik gailisi? Ar ryšys liko partneriškas, ar tapo labiau slaugos pobūdžio?

Žmonėms gali būti sunku pripažinti, kad nebegali atlikti tam tikrų „tradicinių“ vaidmenų, ar kad nebegali pasirūpinti išvaizda taip, kaip anksčiau. Ir kartais iš tiesų vyksta skyrybos, tačiau jei santykiai tvirti, artimi, šilti ir žmonės linkę kalbėtis, dalintis ir ieškoti sprendimų – jie gali dar ir sutvirtėti, kartu rasti sprendimus. Blogiausia – kai dėl savo baimių, kokios jos bebūtų, mes atsiribojame, tylime ir atstumiame partnerį. Tai – efektyviausias atitolimo receptas.

Kaip kurti ryšį: pasitikėjimo dirvožemis

Regos netektis neišvengiamai keičia santykius. Tačiau šis pokytis nebūtinai turi būti blogas. Ryšiai su artimaisiais gali net sustiprėti – tapti atviresni, švelnesni, mažiau paviršutiniški. Tam reikia laiko. Ir pasiryžimo tiek kalbėti, tiek girdėti vienam kitą ir kartu kurti pasitikėjimą. Kaip tai padaryti? Kartais reikia labai paprastų dalykų. Pavyzdžiui, visada garsiai pasakyti, kai įeini į kambarį. Kai išeini – pranešti. Ne todėl, kad tavęs negirdi, bet todėl, kad tai – pagarbos ženklas. Tai padeda kurti saugią aplinką, kurioje nereikia spėlioti ar nervintis.

Kitas pavyzdys – leisti žmogui pačiam prašyti pagalbos, o ne siūlyti ją nuolat ir iš anksto. Tai ne tik suteikia laisvės ir erdvės, bet ir rodo pasitikėjimą. Juk prisiimdami per daug atsakomybės mes kartu nuvertiname kitą. O dovanodami pasitikėjimą taip pat ir kuriame jį – kai žmogus jaučiasi svarbus, gerbiamas, žino, kad juo tikima, jis pats labiau linkęs pasitikėti.

Santykiai, kuriuose kuriamas pasitikėjimas, pasižymi tam tikrais bruožais:

• Aiškumu. Vengiama palikimo nežinioje, siekiama aiškiai įvardinti savo ketinimus, paaiškinti elgesį, neišsisukinėti.

• Atvirumu. Kalbama apie jausmus – ieškoma, kaip pasakyti neįžeidžiant, pagarbiai, bet ir nenutylėti.

• Lygiateisiškumu. Pagalbą teikiant su pagarba, leidžiant žmogui pačiam nuspręsti, kada ir kokios pagalbos jam reikia.

• Lankstumu. Abi pusės ieško sprendimų, kažkiek prisitaiko, leidžia keistis ir kitam.

Galiausiai, svarbu suprasti, kad pasitikėjimo kūrimas – tai procesas. Jis vystosi per mažus kasdienius pasirinkimus. Per pagarbų buvimą kartu. Per tai, kaip išklausai, ką darai, kai kitas klysta, kaip reaguoji į abejonę ar liūdesį. Ir svarbiausia – kiek išgirsti, kai kitas tau išsako savo poreikius ir ribas.

Nuotrauka. Pagarba, atvirumas ir vieniems kitų įsiklausymas – svarbūs bendravimo orientyrai tiek negalios ištiktam žmogui, tiek šalia esančiam artimajam / www.pexels.com nuotr.

Trijų skirtingų viena ant kitos sudėtų rankų nuotrauka. Aukščiausiai padėta iš dešinės nuotraukos pusės išnyranti dešinė ranka ilgais nagais ir su žiedu ant bevardžio piršto. Po ja yra iš kairės nuotraukos pusės išnyranti kairė ranka su negiliomis raukšlelėmis ant nugarinės pusės ir šviesiu laikrodžiu. Iš viršutinės nuotraukos pusės nusileidžia plati dešinė plaštaka. Viršutinė ranka nykščiu, smiliumi ir didžiuoju pirštais liečia kairėje esančią plaštaką, o bevardžiu ir smiliumi – plačią plaštaką. Gestas perteikia palaikymą ir ryšį tarp trijų žmonių.

Autorius: Evelina Adakauskienė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama