Įrodė ne tik sau

Jau gerus tris dešimtmečius viena populiariausių profesijų tarp neregių ir silpnaregių išlieka masažas. Neregiai masažuotojai žingsnis po žingsnio išsikovojo pacientų pagarbą ir tvirtą vietą sveikatinimo paslaugų rinkoje. Šiandien pacientų jau nebestebina privačiai dirbantys neregiai masažuotojai ar jų įsteigtos įmonės. Pacientas tikrai turi iš ko rinktis: pradedant gydomuoju masažu ir baigiant grožio procedūromis. Apie masažuotojo mokslus, darbo kasdienybę su „Mūsų žodžio“ skaitytojais mintimis dalijasi vienas pirmųjų nepriklausomoje Lietuvoje masažo mokslus baigusių masažuotojų Arvydas Dumbliauskas.

– Šiais metais Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centras (LASUC) švenčia 50 metų veiklos sukaktį. Tiesa, anksčiau ši įstaiga vadinosi kitaip – Vilniaus Antano Jonyno aklųjų ir silpnaregių mokykla-internatas. Jūs baigėte šią mokyklą. Kokie išliko prisiminimai ir ką iš jos išsinešėte?

– Kiekvienas iš mūsų turi tik jam vienam mielus ir širdį šildančius mokyklinių laikų prisiminimus. Ypač, jei mokeisi ne bendrojo lavinimo, o uždaroje, regos negalią turintiems vaikams pritaikytoje, mokykloje. Kiekviena klasė buvo lyg atskira šeima. Su bendraklasiais ne tik mokėmės, bet ir valgėme, sportavome, leisdavome laisvalaikį ir netgi miegojome viename kambaryje. Žinoma, pats kalbu apie vaikinus. Merginos turėjo savo miegamąjį. Ilgainiui klasės vaikinai tapo daugiau nei bendramoksliai. Mus vienijo ne tik ta pati negalia, bet ir nuo pedagogų slepiamos paslaptys, išdaigos ir ne visai su mokinio elgesiu derantys pašėliojimai. Į mokyklą žvelgdamas beveik iš keturių dešimtmečių perspektyvos drąsiai teigiu: ji suformavo mano charakterį. Kitais žodžiais tariant – tvirtą stuburą, mokėjimą už save pakovoti, netgi suteikė savotiško akiplėšiškumo. Kitas svarbus gebėjimas, praverčiantis ir kasdieniame darbe, tai gebėjimas dirbti kolektyve ir betarpiškai bendrauti su kolegomis. Pirmąsias bendravimo pamokas gavau iš tėvų. Tėtis su mama – tikri inteligentai. Tėtis visą gyvenimą dirbo mokyklos direktoriumi, o mama – mokytoja. Kitas geras dalykas, išsiugdytas mokykloje – savidisciplina. Daug kas peikia mokyklinį režimą. Jo privalėjo laikytis visi mokiniai. Pastarasis asmenybę įstato į tam tikrus rėmus, mobilizuoja, o kartu ir disciplinuoja. Gal dėl to ne tik aš, bet ir bendraklasiai, kiti mokyklos vaikinai daug sportavome.

– Kada rimtai ėmėte mąstyti apie tolesnę savo ateitį?

– Pasakysiu sąžiningai – mokykloje buvau lengvabūdis. Nors mano abu tėveliai buvo pedagogai, realybė buvo lyg patarlėje: batsiuvys be batų, o aš – be atsakingo požiūrio į mokslus. Mokykloje turėjau žymiai įdomesnių dalykų nei pamokos. Labiausiai patiko neformali užklasinė veikla, apie kurią nežinojo net mūsų klasės auklėtoja. „Laisvą“ gyvenimą ypač pamėgau vyresnėse klasėse. Mėgavausi dabartimi, nesukdamas galvos, kas bus toliau. Apie aukštąjį išsilavinimą net nesvajojau. Buvau ir esu realistas. Nei mano pažymiai, nei žinių bagažas „nepretendavo“ į tolesnius mokslus. Man tiko ir kombinatas. Galėjau pasirinkti miestą, kuriame dirbsiu.

– Kombinatas ir darbininko duona. Nejaugi tai – jauno žmogaus ambicijų viršūnė ir savirealizacijos tikslas?

– Tada buvau jaunas ir tikrai šio klausimo sau nekėliau. Pabaigę mokyklą daugelis neregių ir silpnaregių savo tolesnę ateitį siejo su Lietuvos aklųjų draugijos, vėliau – su Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos – gamybiniais mokymo kombinatais. Tai buvo patikimas ir duonos kąsnį užtikrinantis kelias. Vilniaus kombinate su pertraukomis išdirbau trejus metus. Dirbi, kad uždirbtum kokį pinigėlį, o uždirbęs – „prabaliavoji“. Tik vėliau savęs paklausiau – argi čia jauno žmogaus ambicijų viršūnė? Darbininko karjerą pradėjau nuo konvejerio. Dirbau kabelio ceche. Darėme lietuviškiems šaldytuvams kabelinius mazgus. Kas dieną – vis tas pats ir tas pats. Nori ar nenori, tampi savotišku robotu, atliekančiu tuos pačius mechaninius judesius. Monotoniškas darbas mane varė iš proto. Iškentėjau metus. Atlyginimas buvo nedidukas. Kaip kiekvienas neregys norėjau užsidirbti žmogaus su negalia pensiją. Tačiau norint tai padaryti, reikėjo didesnio atlyginimo. Supratau, kad kombinate maksimalaus dydžio pensijos niekada negausiu. Reikėjo kažko griebtis, bet ko? Siekdamas uždirbti maksimumą, turėjau pakeisti darbą ir įsidarbinti ne „aklųjų sistemoje“. Tokios mintys sukosi 1987 metais. Mes gyvenome atskirame socialiniame burbule. Regintiesiems atrodėme kaip tam tikra egzotika. Žinojau, bus nelengva, bet apsisprendžiau ir trauktis neketinau. Pradėjau ieškoti gerai apmokamo darbo. Taip po ieškojimų tapau statybininku.

– Statybininko profesija tarp neregių ir silpnaregių nėra dažna. Kaip tapote statybų specialistu ir kokia šio darbo specifika?

– Prieš ateidamas į statybas dar spėjau padirbėti krovėju Vilniaus radijo komponentų gamykloje. Sovietmečiu žmogui su negalia įsidarbinti sveikųjų gamykloje buvo nepaprasta užduotis, ypač krovėju. Šis darbas buvo itin gerai apmokamas. Palyginti, krovikai uždirbdavo dvigubai daugiau nei darbininkai kombinate. Tačiau prieš įsidarbinant reikėjo pereiti medicininę patikrą. Labai bijojau, kad visko nesugadintų akys. Tada dar mačiau geriau, turėjau antrą neįgalumo grupę. Tiesom ir netiesom įveikti medicininės komisijos kliūtį pavyko. Tapau krovėju. Darbas nemonotoniškas, nereikėjo sėdėti prie konvejerio. Todėl čia man buvo atgaiva ir tam tikra euforija. Džiaugiausi neilgai. Staiga iškilo netikėta problema – kaip nenugrimzti į svaigalų liūną! Krovikų gretose alkoholis – kasdienis palydovas. Aš, nenorėdamas nuo vyrų atsilikti, irgi kilnojau. Ilgainiui supratau, kad itin greitai galiu nusiristi į dugną. Man pasisekė ištrūkti iš šių spąstų. Kroviku išdirbau beveik metus. Taip jau sutapo, kad ir atlyginimai sumažėjo. Tad teko dairytis kito gerai apmokamo darbo. Taip mano akiratyje atsirado statybos.

Sužinojau, kad dirbantieji statybose gauna tikrai orius atlyginimus. Nebuvau naivus ir supratau, kad su turimu regėjimu be protekcijos statybose neįsidarbinsiu. Teko ieškoti aplinkinių kelių, kelelių. Mane supažindino su keliais statybų sektoriaus viršininkais. Jų rekomenduotas gavau šį darbą. Su „prarabu“ (statybinių darbų vykdytoju) sutariau, kad darbuosiuos vienus metus, kol užsidirbsiu reikiamą pensiją. Laimei, dirbau ne pačiose statybose, o apdailos sektoriuje. Žinoma, niekas man rimtų apdailos darbų nepatikėjo, buvau meistrų pagalbininkas. Kitais žodžiais tariant, atnešk, nunešk, paduok. Ko aš ten išmokau, tai maišyti statybinį skiedinį. Tie metai pralėkė žaibu. Teko tesėti „prarabui“ duotą žodį. Nieko kito neliko, kaip sugrįžti į kombinatą. Viską dariau, kad nereikėtų darbuotis prie konvejerio. Turėjau kroviko patirties, todėl šio darbo ir siekiau. Pasirodė, kad tarp darbininkų ši profesija buvo labai paklausi ir norint įsidarbinti prireikė ne tik noro, bet ir apsukrumo.

– Kada ir kaip Jūsų gyvenime atsirado masažas?

– Nepatikėsite, bet dar būdamas ikimokyklinukas žinojau, kuo noriu būti. Iki šiol atsimenu viešnagę tėvelio darbe. Tada man buvo tik ketveri, nusprendžiau aplankyti tėtį darbe. Einantį per mokyklos kiemą mane užkalbino mokytoja. Ji paklausė, kuo aš norėčiau būti. O aš jai išpoškinau – „masazistu“, mat tada dar neištariau „ž“ raidės. Kodėl masažistu, o ne traktoristu, vairuotoju ar lakūnu, pasitikslino mokytoja. Aš pakartojau: masažuotoju! Mokytoja nustebusi gūžtelėjo pečiais ir patraukė savo keliais. Iš kur tas noras? Mano tėtė baigė kūno kultūrą. Mane išmaudęs, kartais pamasažuodavo. Masažas labai patiko. Tai ir pagalvojau: jeigu man patinka, tai ir kitiems patiks.

Nesitikėjau, kad vaikiškoji svajonė išsipildys. Dirbant kroviku, kombinate pasklido kalbos apie renkamą neregių ir silpnaregių masažo studijų grupę. Kaip tyčia sutapo, kad vieno pokalbio metu išgirdau apie save įžeidžiantį komentarą, jog esu juodnugaris. Labai supykau ir sau pasižadėjau, kad įrodysiu ne tiek įžeidėjui, kiek sau, kad esu vertas šio to daugiau. Masažo studijų griebiausi lyg skęstantysis šiaudo. Iš pradžių ne viskas klojosi, kaip norėjau. Laimei, stojamųjų egzaminų nebuvo, o tik pokalbis.

– Masažuotojo mokslai yra sunkūs ir reikalaujantys nemažų pastangų bei užsispyrimo. Juos baigėte aukščiausiais balais – raudonu diplomu su pagyrimu, nors mokykloje į mokslus žiūrėjote pro pirštus. Kas Jus motyvavo?

– Vilniaus aukštesniajai medicinos mokyklai paskelbus priėmimo konkursą, nedvejodamas nuvažiavau į pokalbį. Atėjęs pastebėjau ant stalo dvi vidurinio mokslo atestatų baigimo krūveles. Dėstytojas, paėmęs ir pavartęs manąjį, tarė: jūsų itin prasti pažymiai, turbūt mokslų nepatempsite?! Tai pasakęs manąjį atestatą padėjo į vieną iš dviejų krūvelių. Tik vėliau supratau, kad ši krūva buvo neįstojusiųjų. Į šį klausimą-teiginį gan įžūliai atsakiau: „Mokykloje mokiausi mamai, tėtei, bet ne sau, o čia mokysiuosi sau. Aš jums pažadu, jeigu mokslus baigsiu ne raudonu diplomu, tai jau bent su pagyrimu – tikrai.“ Dėstytojas į mane įdėmiai pasižiūrėjo ir atestatą perdėjo į kitą krūvą.

Pirmas žingsnis į svajonės įgyvendinimą buvo žengtas. Laukė kitas. Net nepagalvojau, kad jis bus toks sunkus. Iki tol niekad rimtai nesimokiau. Iš pradžių tai buvo košmaras. Stengiausi tesėti duotą žodį, o kartu ir sau pačiam įrodyti, kad mokytis sugebu, kad nesvarbu, koks yra mano vidurinio mokslo baigimo atestatas, kad esu ne prastesnis už bendramokslius ar bent lygus su jais. Juokaudamas galiu pasakyti – smegenys, atsigavusios po pirmo šoko, persitvarkė ir pradėjo puikiai įsisavinti mokomąją medžiagą. Mokiausi dvejus metus. Teoriniai užsiėmimai buvo derinami su praktiniais. Dažniausiai masažo praktikų mokėmės vienas ant kito. Šalia esantis dėstytojas stebėjo ir koregavo mūsų masažo techniką. Jeigu ne užsibrėžtas tikslas ir priėmimo komisijos nariui duotas garbės pasižadėjimas, tai farmacijos dalykas nebūtų įveiktas. Šie mokslai man buvo labai sunkūs. Teko beveik viską išmokti atmintinai. „Kalant“ prireikė ne tik dienų, bet ir bemiegių naktų. Studijuodamas apie pažymius negalvojau. Mokiausi sau. Man pačiam tapo tikra staigmena tas aukščiausias žinių įvertinimas.

– Baigus mokslus galima rinktis iš dviejų kelių: dirbti valstybiniame sektoriuje ar pasirinkti verslą. Koks paties pasirinkimas?

– Šiandien nieko nenustebinsi privačia masažo praktika. Ši paslauga įvairi, su gausia pasiūla. Pradedant klasikiniu masažu, manualine terapija, baigiant kinišku ar tailandietišku masažu. Pacientas gali rinktis valstybės teikiamas medicinos paslaugas, privatų masažuotoją ar masažo paslaugas specializuotoje įmonėje. Mes pirmieji iš neregių baigėme masažo studijas. Tada visas Lietuvos verslas tik žengė pirmuosius savarankiškus žingsnius. Manau, vieni pirmųjų privačias masažo paslaugas pradėjo teikti Borisas Tajupovas ir Gintas Gražulis. Aš pasirinkau darbą valstybiniame sektoriuje, nes ten užtikrinamos visos darbuotojo socialinės teisės. Baigdamas mokslus sužinojau, kad vienai Vilniaus ligoninei reikalingi masažuotojai. Pirmiausia susitariau dėl pokalbio. Jau turėjau darbinės patirties, todėl pokalbio nebijojau. Pasikalbėjęs su ligoninės atstovu buvau priimtas į darbą. Nuo to laiko tebedirbu Vilniaus Antakalnio universitetinėje ligoninėje.

– Toje pačioje darbovietėje dirbate tris dešimtmečius. Papasakokite apie pirmuosius žingsnius ir kolektyvo reakciją.

– Iki ligoninės dirbau keliuose skirtinguose kolektyvuose. Šiokios tokios bendravimo patirties turėjau. Tada dar buvau jaunas. Naujasis ligoninės kolektyvas irgi jaunas. Kaip žinia, jauni žmonės greitai suranda bendrą kalbą. Mūsų kolektyvas – ne išimtis. Neslėpsiu, iš pradžių vadinamojo „mandražo“ būta. Jis truko 2–3 mėnesius. Paskui viskas ėjo kaip sviestu patepta. Aš tiek ligoninės personalo, tiek pacientų esu vertinamas ne kaip silpnaregis, o kaip specialistas. Į mano negalią niekas nekreipė dėmesio. Netgi kartais kolegėms reikėjo priminti, kad aš blogai matau.

– Pacientui neretai skiriama ne daugiau 10–15 minučių. Ar per tokį trumpą laiką galima padaryti kokybišką masažą?

– Niekaip! Kai pradėjau dirbti, vienam pacientui būdavo skiriama pusė valandos, įskaičiuojant į šį laiką nusirengimą ir apsirengimą. Vėliau Sveikatos ministerijos nurodymu procedūros laikas sutrumpintas iki 20 minučių. Nebuvo atsižvelgta į masažo pobūdį. Masažuojant stuburą sugaišti ilgiausiai, juosmuo – trumpiau, kaklo sritis ar kojos – dar kitas laikas. Tai apie kokį kokybišką masažą mes galime kalbėti? Tik po pandemijos masažo laikas buvo prailgintas vėl iki pusės valandos. Labiausiai man patinkanti masažo dalis yra stuburo ar sprando traškėjimas. Išgirdęs šį garsą suprantu, kad pacientą masažuoju kokybiškai ir pasiekiau norimą rezultatą.

– Dėl ko verta tapti masažuotoju?

– Atsakydamas į šį klausimą remiuosi turima patirtimi. Tai puiki galimybė juodą chalatą pakeisti į baltą. Dvejojantiems – unikali proga ištrūkti iš neregių ir silpnaregių uždaro darbų rato. Baigęs mokslus patenki į reginčių žmonių kolektyvą. Kiekvieną dieną turi būti pasitempęs, tvarkingai atrodyti. Tai patikimas kelias tapti visaverčiu žmogumi. Su tavim skaitosi, tave gerbia. Esminis masažuotojo darbo privalumas – padėti sergančiajam. Ypač masažuotoją sušildo matymas, kaip palaipsniui iš paciento kūno pasitraukia skausmas.

Autorius: Henrikas Stukas

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama