Prie rinkimų slenksčio

Jei tavo poelgiai skatina kitus žmones daugiau svajoti, daugiau tobulėti ir daugiau nuveikti – tu esi lyderis.

Džonas Kvinsis Adamsas (John Quincy Adams)

Šie metai Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos (LASS) filialuose yra rinkimų. Paprašytas pakomentuoti artėjančius rinkimų susirinkimus, įprastai vykstančius rudenį, LASS prezidentas Paulius Kalvelis sakė: „Ko labiausiai norisi man, kaip organizacijos prezidento pareigas einančiam asmeniui, kad filialuose viskas vyktų pagal LASS įstatus. Turi būti pretendentų prisistatymai, o jei kandidatas tik vienas, tai būtinai paskelbiamas jo vardas, pavardė, kad žmonės aiškiai žinotų, už kurį žmogų balsuoja. Jei yra poreikis, rinkimai turi vykti slaptu balsavimu. Gyvenime teko dalyvauti tokiame rinkimų susirinkime, kai pirmininkas išrenkamas tiesiog plojimais. Daugiau nenorėčiau to patirti, nes mes esame solidi organizacija, visai netrukus minėsianti jau šimtąjį savo aktyvaus gyvavimo jubiliejų. Nesvarbu, kad yra tik vienas kandidatas tapti filialo pirmininku, bet vis tiek balsavimas turi vykti: turi būti balsų skaičiavimo komisija, rinkėjo kortelės. Juk teoriškai gali atsitikti taip, kad už tą vienintelį kandidatą balsuos mažiau nei pusė delegatų ir tokiu atveju jis negalės būti išrinktas. Išrinkto pirmininko teikimu tvirtinama taryba, prieš tai nusistačius jos sudėties skaičių, kuris įskaitant patį filialo pirmininką turi būti ne mažesnis kaip 3 asmenys. Kandidatus į tarybos narius gali siūlyti visi filialo nariai. Privaloma išrinkti delegatą ar delegatus į respublikinius LASS suvažiavimus artimiausiems 4 metams. Trumpai tariant, privalome atlikti visas procedūras, kurios įtvirtintos tiek LASS ir filialų įstatuose, tiek LR rinkimų įstatyme.“

Paklaustas apie savybes, kuriomis privalo pasižymėti filialo pirmininkas, P. Kalvelis kaip kertinį bruožą įvardijo tai, kad filialo vadovui, nepriklausomai nuo jo lyties, amžiaus, turi iš tiesų rūpėti žmonės su regos negalia, kad jis neateitų dėl posto ar pinigų. Didelė tikimybė, kad žmogus, kuriam rūpi, kaip palengvinti asmenų, turinčių regos problemų, gyvenimą, veiks aktyviai, palaikys gerus santykius tiek su savivaldybe, tiek ir su kitomis mūsų organizacijai svarbiomis įstaigomis ir institucijomis, o tai galų gale teigiamai atsilieps jei ne visiems, tai bent jau didžiajai daliai filialo narių.

Šiame straipsnyje pateiksiu savotišką veiklų atmintinę esamiems ir būsimiems filialų vadams bei pabandysiu glaustai apibūdinti, kokiais kriterijais galėtų remtis eilinis LASS narys, prieš balsuodamas už vieną ar kitą kandidatą, pretenduosiantį 4 artimiausiems metams tapti filialo vedliu. Nors rašau šį straipsnį remdamasis savo ilgamete tiek eilinio nario, tiek ir filialo vadovo, patirtimi, turiu perspėti, kad mano mintys yra subjektyvios. Jei pateikti argumentai jūsų neįtikins, jei turite savo tvirtą viziją, tai jos ir laikykitės.

Rinkiko abėcėlė: praktiški kriterijai

Mano nuomone, yra du pagrindiniai arkliukai, tempiantys individualaus darbo su konkrečiu žmogumi vežimą į sėkmę. Pirmasis – tai nuolatinis ryšys su visais filialo nariais. Ar jaučiate tą pastovų ryšį iš dabartinio filialo vadovo? Jei filialo pirmininkas (-ė) pats nevyksta aplankyti narių, jiems neskambina (arba skambina tik priminti, kad dar nesumokėtas nario mokestis), o tik laukia (ar net nelaukia) jų apsilankymų, skambučių – tai ne tas žmogus, vertas lyderio vardo. Idealu, jei bent kartą per mėnesį susitinkama pabendrauti gyvai, jei nepavyksta – būtina palaikyti ryšį bent jau telefonu. Ypač svarbu kuo dažniau bendrauti su ką tik regėjimo netekusiais žmonėmis ir tais, kurių regėjimas sparčiai silpsta. Bendraujant svarbu leisti žmogui pirmam pasisakyti. Kantriai išklausyti pašnekovą, jo nepertraukinėti. Tai, kas mums gali atrodyti kaip smulkmena, neverta dėmesio, konkrečiam žmogui tuo metu gali būti esminis, daug nerimo ir įtampos keliantis reikalas.

Informuoti apie žmonėms su negalia pagal įstatymus priklausančias išmokas, lengvatas, nuolaidas, paslaugas ir panašiai reikėtų ne tik žmogui stojant į LASS narius, bet ir kitais kartais. Patirtis rodo, kad žmonėms vienu metu gavus daug naujų žinių, nelengva susigaudyti detalėse, o dalis informacijos visai pamirštama arba netinkamai suprantama. Kalbantis su regėjimo sutrikimų turinčiais žmonėmis, svarbu ne tik išsiaiškinti jų problemas, rūpesčius ir patarti, padėti ar tarpininkauti ieškant geriausių sprendimų, bet ir sužinoti tų žmonių norus, siekius gyvenime, atskleisti stipriąsias puses, gabumus, pomėgius. Žinodami, ką konkretūs žmonės sugeba geriausiai, vadovai gali patikėti jiems tokias užduotis, kurias jie mielai atliks, jausdamiesi reikalingais, naudingais, visateisiais organizacijos nariais. Ar tokie svarbūs ir reikalingi organizacijoje jaučiatės dabar, ar turite galimybę pademonstruoti ir panaudoti savo gabumus? Ar išklausoma jūsų nuomonė, ar į ją atsižvelgiama?

Vienas iš LASS filialo sėkmės ženklų – kiek žmonių įtraukiami į aktyvią veiklą ne tik kaip dalyviai tose veiklose, kurias sugalvoja ir įpareigoja vykdyti vadovai, bet kiek patys filialo tarybos ir eiliniai nariai prisideda prie įvairių veiklų, renginių organizavimo bei vykdymo. Abejingumas ir pasyvumas atsigręžia prieš patį tokiomis savybėmis pasižymintį žmogų. Tad jei kaip kartais išgirstame sakant „pas mus nieko nevyksta“, nemenka, o kartais ir didžiausia dalis atsakomybės tenka ir patiems to filialo nariams. Neretas atvejis, kai į organizuotą veiklą atvyksta vos keli žmonės, o blogiausia, kai prasideda skambučių serialas renginio ar išvykos, ekskursijos išvakarėse arba netgi ryte, nors jau viskas užsakyta, pinigai iš anksto sumokėti ir dalyvių sąrašas sudarytas.

Kitas pastebėjimas – mano tvirtu įsitikinimu, dėmesys žmogui turėtų būti prioritetas visose įstaigose, teikiančiose vienokias ar kitokias paslaugas žmonėms. Deja, bet tokia praktika dažniau pasitaiko tik visuomeninėse organizacijose. Negaliu kategoriškai teigti, kad dabartinė valstybinių institucijų sistema ir visos jai pavaldžios minisistemos gina tik pačios save, o ne žmogų, bet tokių reiškinių dar pasitaiko neretai. Būna, kad valstybinės ar konkrečios įstaigos, organizacijos savo interesus iškelia aukščiau nei asmens, konkretaus žmogaus poreikius. Gaji biurokratija, kai besąlygiškai, formaliai laikomasi įstatymo eilutės ir neieškoma būdų, kaip realiai padėti žmogui konkrečioje situacijoje. Gerai, kad įstatyminė bazė socialinėje srityje tobulėja mūsų, tai yra žmonių su negalia, naudai, bet visų konkrečių galimų atvejų įstatymai negali numatyti. Iš pirmo žvilgsnio atrodo viskas gerai – pareigūnai ar specialistai vadovaujasi įstatymais, bet kažkodėl į procesą įsitraukus spaudai ar televizijai, padedant prezidentūrai, Seimo nariams, tie patys atsakingi asmenys jau sugeba atrasti būdą, kaip padėti žmogui.

Panašias gelbėtojų funkcijas atlieka ir patys aktyviausi, atkakliausi filialų vadovai, kurie nenuleidžia rankų ir vis bando rasti būdą, kaip padėti žmogui konkrečioje situacijoje, kol pagaliau tą tinkamą kelią suranda. Neretai jiems tenka kovoti už žmogaus teises susidūrus su nekompetencija ar paprasčiausiu abejingumu. Kaip pavyzdį pateiksiu atvejį, su kokiu ar labai panašiu ne kartą teko pačiam susidurti. Pasiūlome atėjusiam žmogui paskaityti naujausią žurnalo numerį, bet jis atsisako, teigdamas, kad jau ir tuo padidintu šriftu nebeįžiūri paskaityti ne tik paties teksto, bet ir dar stambesnio šrifto antraščių. Rekomenduojame žmogui kreiptis į gydytojus ir bandyti pereiti nedarbingumo lygio (dabar – dalyvumo) nustatymo komisiją, kartu pridedant prašymą dėl tikslinės kompensacijos išmokos. Po savaitės (ar net po mėnesio kito) žmogus grįžta nusiminęs, nes gydytojas išvaręs iš kabineto dar ir apibardamas: „Tai juk neįgalumas nustatytas. Ko jūs dar norite? Niekas jums daugiau nepriklauso.“ Iš naujo registruojamės pas tą patį gydytoją (provincijoje, dažniausia, dirba tik vienas specialistas), išlaukiame nemažą laikotarpį ir jau apsiginklavę įstatymais, kurių mums aktualius punktus esame pasibraukę, vėl išdrįstame įžengti pro gydytojo kabineto duris. Ramiai išklausę suirzusio gydytojo švelniai vardijamus epitetus tiek žmogaus su negalia, tiek savo atžvilgiu, atvertus atsineštą įstatymą ir pirštu parodžius reikiamus punktus, išgirstamas naujas argumentas: „Mums čia didelis papildomas darbas ruošti dokumentus komisijai. Kas už tai mokės?“ Tik po vizito į poliklinikos vedėjo kabinetą reikalai sėkmingai pajuda ir po mėnesio kito žmogus ateina pasidžiaugti ne tik pagaliau kas mėnesį gaunama individualios pagalbos teikimo išlaidų kompensacija, bet dar ir žymiai padidėjusia „neįgalumo“ išmoka.

Antras „žirgelis“, padedantis laimėti kovą prieš negalią, susitaikant su ja, prisitaikant prie fizinių apribojimų – savarankiškumo mokymas silpstant ar nusilpus regėjimui. Juk kuo daugiau žmogus išmoksta, tuo jo negalia mažesnė. Net jei žmogus ir visai nemato, bet jei kitais būdais sugeba išmokti apsitarnauti, susitvarkyti butą, jame esančius daiktus, drabužius, pasigaminti mėgstamų patiekalų, nueiti iki parduotuvės, vaistinės, parko ar pas giminaičius, draugus, susirasti internete reikiamos informacijos ir panašiai, tai jaučiasi vis mažiau priklausomas nuo kitų, didėja pasitikėjimas savimi.

Nepaprastai svarbi filialų pirmininkų veiklos sritis – tai techninės pagalbos priemonės, lengvinančios kasdienį žmonių su regos sutrikimais gyvenimą. Kiekvienas žmogus su regos negalia turi iš organizacijos gauti informaciją apie galimas nemokamai įsigyti priemones, apie pinigines kompensacijas pačiam įsigijus reikiamą priemonę, mokymą, kaip savarankiškai naudotis įsigytais daiktais ar prietaisais. Kai kas visai teisingai galėtų paprieštarauti, kad įgytomis priemonėmis naudotis privalo išmokyti Techninės pagalbos priemonių centro (TPPC) darbuotojai. Teoriškai tai įmanoma, bet įsivaizduokime garbaus amžiaus žmogų su menku regėjimo likučiu ar visai be jo, kuriam per keletą minučių paaiškinama ir parodoma, kaip vienu ar kitu daiktu naudotis. O juk dažniausiai vienu metu gaunamos kelios priemonės. Juk kartais viena priemone naudotis tenka mokyti kelis ar net keliolika kartų. O jei tai kompiuteris ar išmanusis telefonas? Kad ir ką deklaruotų TPPC padalinių atsakingi darbuotojai, bet pagrindinis darbas, mokant naudotis įsigytomis priemonėmis, tenka LASS filialams. Vis dar pasitaiko atvejų, kai filialo pirmininkas (-ė) nepasidomi, neišmoksta naudotis viena ar kita naujai atsiradusia priemone, todėl vengia ją siūlyti savo filialo nariams. Pavyzdžiui, mažaisiais „Victor Reader“ knygų grotuvėliais vienuose rajonuose sėkmingai naudojasi ir džiaugiasi dešimtys asmenų, o kituose rajonuose tokių visai nėra. Nemažai filialų turi individualios priežiūros darbuotojus, kurių pagrindinė užduotis ir yra mokyti žmones su regos negalia, bet ir tuo atveju filialo vadovas (-ė) turėtų kontroliuoti, kaip sekasi mokyti bei mokytis savarankiškumo. Ar jus filiale išmokė naudotis naujai įsigytomis priemonėmis, padedančiomis iš dalies kompensuoti regos stoką, ar tai patikėjo šeimos nariams, jūsų draugams?

Tęsiant savarankiškumo ugdymo temą, atkreiptinas dėmesys, kad gana dažnai keičiami įstatymai, poįstatyminiai aktai, aktualūs žmonėms su negalia. Nelengva juose susigaudyti ne tik vyresniems žmonėms, tad jei kokioje srityje kyla daug neaiškumų, patartina į visuotinius susirinkimus pasikviesti specialistus, kurie išaiškintų, atsakytų žmonėms į konkrečius klausimus. Ar tai vyksta jūsų filiale?

Ir pabaigai – filialų vadovams būtina nuolat jausti organizacijos pulsą sekant LASS veiklą interneto svetainėje, žurnale „Mūsų žodis“. Aktualius klausimus gerai būtų bent trumpai aptarti su savo filialo nariais. Asmeniškai filialų vadovams patarčiau bent porą kartų per metus peržiūrėti tiek LASS, tiek ir filialo įstatus, nes tokia peržiūra atšviežina mintis, primena galimus atlikti darbus, naudingus tiek filialui, tiek ir konkrečiam asmeniui su regos sutrikimais.

Sėkmės organizacijos nariams renkantis geriausią iš geriausių, o pasiryžusiems pradėti ar tęsti nelengvą filialo vadovo kelią – neišsenkančios energijos, mokėti pasidžiaugti net mažiausia pergale konkretaus žmogaus labui, pasitikėjimo savimi ir niekada nenuleisti rankų.

Nuotrauka. LASS filialų vadovai yra jūsų balsas įvairiose veiklose ir institucijose. Akimirka iš LASS suvažiavimo / V. Gendvilo nuotr.

Akimirka iš LASS suvažiavimo. Konferencijų salėje aplink stalą glaudžiai susibūrę 10 dalyvių dalinasi idėjomis, kurias ant didelio lapo rašo iš nugaros užfiksuota sėdinti moteris. Pastaroji vilki šviesią palaidinę ir tamsią liemenę, ant kurios pečių krenta tamsūs, kiek banguoti plaukai. Priešais stovi virš stalo palinkusi vyresnio amžiaus moteris trumpais tamsiais plaukais, dešinės rankos pirštu rodanti į trečią punktą. Ji vilki šviesų megztinį, ryši tamsų, banguotomis linijomis raštuotą šaliką ir dėvi akinukus. Likę grupės nariai atrodo susitelkę į darbą: žiūri į sąrašą, diskutuoja ir svarsto. Patalpos gale prie stalo ant pakylos sėdi keli žmonės, už kurių kabo projektoriaus ekranas su LASS logotipu ir iš dalies į kadrą patenkančiu užrašu. Dešinėje prie užuolaidų būriuojasi dar viena grupelė. Už greta esančio lango stovi daugiaaukštis pastatas. Atrodo, kiekvienam dalyviui suteikta galimybė įsitraukti ir išreikšti mintis.

Autorius: Pranas Pliuška

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama