Mokslininkas skatina neatstumti nuteistųjų: labai sunkūs nusikaltėliai nesudaro nė procento visų žmonių

Kalbėdamas apie Lietuvos bausmių vykdymo sistemą mokslininkas pabrėžia priklausomybės ligų gydymo svarbą. „Jeigu sustiprintume priklausomybių ligų gydymą tiek laisvėje esantiems asmenims, tiek kalėjimuose, nuteistųjų skaičių sumažintume bent trečdaliu“, – tvirtina jis. Kaip vieną progresyviausių šalies pasiekimų S. Nikartas įvardija pakelės namų atidarymą. „Nemaža dalis nuteistųjų laisvės atėmimo bausmę gali atlikti esant atviram režimui“, – tikina jis. Dienraštis „Bernardinai.lt“ tęsia interviu ciklą „Resocializacija: ar priimsime suklydusį?“. Dešimtojoje dalyje S. Nikartas aptaria resocializacijos padėtį Lietuvoje iš mokslininko perspektyvos. youtube.com video Pone Nikartai, šiame cikle iš įvairių pusių nagrinėjame resocializacijos procesą. Kalbėjomės ir su specialistais, ir su nuteistaisiais. Kaip jūs, mokslininkas, vertinate padėtį? Asmeniškai aš nekalbėčiau apie kalėjimą kaip resocializacijos instituciją. Savo prigimtimi tai yra desocializacinė institucija. Resocializacija yra asmens tapimas visaverčiu visuomenės nariu, tačiau kad tokiu jis taptų, mes jį uždarome į kalėjimą ir atskiriame nuo visuomenės. Asmuo, esantis kalėjime, greičiau desocializuojamas nei resocializuojamas, nepaisant visų kalėjimuose įgyvendinamą priemonių. Kalėjime siekti resocializacijos iš esmės neįmanoma, nes mes lyg padedame augalą tamsoje ir sakome: „Dabar jį auginsime be šviesos.“ Kalėjime galime mažinti desocializacijos žalą asmeniui, kad jis išėjęs į laisvę būtų kuo mažiau desocializuotas ir praradęs socialinius įgūdžius bei galėtų integruotis į visuomenę.

Įvairūs nusikaltimai daromi dėl narkotikų priklausomybės. Tai bėda, bet mes kišame žmogų į kalėjimą, kuriame ta liga nebus išgydyta.

Kaip tai pasiekti – reikia daug investuoti į darbą su nuteistaisiais. Yra įvairių elgesio keitimo programų, kurios padeda žmogui keisti savo vertybes, mąstymą, motyvaciją, bet svarbu ne tik tai. Labai didelė dalis nuteistųjų ne tik kalėjimuose, bet ir apskritai turi priklausomybių problemą. Įvairūs nusikaltimai daromi dėl narkotikų priklausomybės. Tai bėda, bet mes kišame žmogų į kalėjimą, kuriame ta liga nebus išgydyta. Mano nuomone, jeigu sustiprintume priklausomybių ligų gydymą esantiems ir laisvėje, ir kalėjimuose, nuteistųjų skaičių sumažintume bent trečdaliu. Išsprendus priklausomybių problemą, nemažai tokių žmonių nebedarytų nusikaltimų. Valstybei skiriant daugiau lėšų gydyti priklausomybę, sumažėtų nusikalstamumas ir visuomenei nereikėtų leisti tiek daug pinigų kaliniams išlaikyti. Tačiau apie tai negalvojama. Galvojama tik apie šiandieną, kad žmones reikia bausti, bet nesvarstoma, kaip spręsti problemą. Mariaus Morkevičiaus / ELTA nuotrauka Ar mūsų kalėjimų sistema siekia atkeršyti žmogui už padarytą nusikaltimą, o gal stengiasi atkurti teisingumą? Turbūt siekiama visko. Bausmė yra tam tikra keršto forma. Aš ją vadinu įteisintu kerštu, nes žmonės negali atkeršyti žmogui, padariusiam nusikaltimą, tada tai daro valstybė. Manau, vienintelis kalėjimo tikslas yra žmogų nubausti, nes resocializacijos priemonės yra bausmę papildančios – jeigu taip nebūtų, tai nelogiška įkalinimą vadinti bausme. Kalbant apie kalėjimus, Lietuva bando perimti gerąją Skandinavijos patirtį. Ar Skandinavijos kalėjimų modelyje įmanoma resocializacija? Skandinaviški kalėjimai daugeliui valstybių yra pavyzdys. Esmė yra vadinamasis normalizavimo principas, kuris reiškia, kad kalėjimas sąlygomis, fizine ir socialine aplinka turi būti kuo panašesnis į sąlygas laisvėje. Ten nuteistieji gyvena ne tokiose kaip pas mus bendrabučio tipo patalpose, bet butuose, kuriuose jie turi savo kambarius, virtuvę, patys ruošia valgyti, eina dirbti, turi laisvalaikio užsiėmimų. Taip pat atlikę dalį bausmės nuteistieji savaitgaliais, per atostogas gali aplankyti artimuosius laisvėje. Vienas progresyviausių dalykų pastaraisiais metais Lietuvoje yra įrengti pusiaukelės namai: nemaža dalis nuteistųjų laisvės atėmimo bausmę gali atlikti esant atviram režimui. Darbo dienomis jie gali eiti į darbą laisvėje ir į pusiaukelės namus grįžti vakarieniauti bei miegoti. Tai labai svarbu, nes resocializacijos prasme tokio tipo įstaigoje žmogus gali būti visuomenėje. Lyginčiau tai su komandiruote – tarkime, statybininkai išvažiuoja, būna apgyvendinami, eina į darbą, o nakčiai grįžta pailsėti. Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Kriminologijos katedros docentas dr. Simonas Nikartas ir žurnalistas Vakaris Vingilis. Kosto Kajėno / Bernardinai.lt videomedžiagos kadras Tačiau toli gražu ne viskas taip puiku. Mūsų baudžiamoji politika yra artimesnė ne Skandinavijos valstybėms, o anglosaksų sistemos šalims. Jungtinė Karalystė, JAV nėra švelnios baudžiamosios politikos valstybės. Iš Vakarų Europos šalių, kuriose vyrauja neoliberaliosios politikos idėjos, Jungtinė Karalystė išsiskiria gana griežta baudžiamąja politika. Lietuvoje populiarėja probacijos bausmių taikymas. Tačiau ar probacija Lietuvoje kartais nėra tapusi tiesiog kontrolės mechanizmu? 2019 metais buvo pakoreguotas Baudžiamasis kodeksas, juo labai plačiai apibrėžta intensyvi priežiūra. Tam tikrais lygtinio paleidimo atvejais intensyviosios priežiūros plėtrą vertinčiau kaip kontrolės išplėtimą, jei tai taikoma gana plačiai, neatsižvelgiant į nusikaltimo rizikas, jo pobūdį. Intensyvi priežiūra yra asmens stebėjimas elektroninėmis stebėjimo priemonėmis pagal nustatytą dienotvarkę, jam taip pat uždedama apykojė. Žiūrint kriminologiškai, intensyvi priežiūra būtų tikslinga, jei žmogaus rizikos susijusios su judėjimu, kurį reikia kontroliuoti: yra žmonių, kurie linkę daryti nusikaltimus naktį, vartoti alkoholį baruose ir įsivelti į muštynes. Tokiu atveju intensyvi priežiūra ir kontrolė yra tikslinga.

Jeigu žmogus dėl apykojės gali prarasti darbą, tokia priemonė turbūt nepasiekia resocializacijos efekto ir atitraukia nuo visuomenės.

Tačiau žmogui, kuris teistas už apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą, sukčiavimą ir kitus nusikaltimus, nesusijusius su judėjimu, intensyviosios priežiūros taikymas nėra labai tikslingas. Tyrimai rodo, kad tai žmonėms kelia nepatogumų ir problemų, nes jiems su apykoje gali būti sunku įsidarbinti, jis stigmatizuojamas. Jeigu žmogus dėl apykojės gali prarasti darbą, tokia priemonė turbūt nepasiekia resocializacijos efekto ir atitraukia nuo visuomenės. Tai kaip tik gali žmones įtraukti į mažas grupes ir padėti plėtoti negatyvius socialinius ryšius. Tačiau probacijos vadinti tik kontrole negalima, nes Probacijos tarnyba taiko nemažai minkštųjų priemonių, siūlo elgesio keitimo programas. Taip pat yra priklausomybių konsultantai, socialiniai darbuotojai, kurie teikia įvairias paslaugas ir padeda nuteistiesiems. Iš dalies gal šiek tiek per daug dėmesio skiriama kontrolei, bet taip pat dirbama teikiant pagalbą. Mano nuomone, vietoje investicijų į elektronines stebėjimo priemones galėtų būti daugiau skiriama lėšų į individualų darbą keičiant nuteistųjų elgesį. Nėra taip paprasta uždėti apykoję ir paleisti – su žmogumi reikia dirbti. Tada probacijos proceso veiksmingumas stiprėtų. Ar reikėtų plačiau taikyti probacijos bausmes? Taip, jeigu tai tikrai būtų alternatyva kalėjimui ir realiai pakeistų laisvės atėmimo bausmę. Tačiau dabar probacija nepakeičia bausmės, o ją tiesiog papildo. Tarkime, kaimynėje Lenkijoje intensyvi priežiūra yra alternatyva trumpalaikiam laisvės atėmimui iki vienų metų. Teismas paskiria trumpalaikį laisvės atėmimą ir pakeičia bausmę į intensyvią priežiūrą. Pas mus taip nėra ir probacija yra kontrolės priemonė. Įtvirtinamos priemonės turint tikslą sumažinti kalinių skaičių, bet iš tikrųjų skaičius nesumažinamas, o sistema papildoma naujomis kontrolės priemonėmis. Ne tik Lietuvoje, bet ir kitose valstybėse probacija dažnai ne pakeičia įkalinimą, o jį papildo. Mariaus Morkevičiaus / ELTA nuotrauka Kitas svarbus veiksnys norint pakeisti žmogaus elgesį yra visuomenės požiūris į nuteistuosius. Ar nestokojame brandos? Manau, visuomenė yra brandesnė, nei kartais teigiama. Visi prisimena Domeikavos pusiaukelės atvejį, kai vietiniai gyventojai buvo nepatenkinti nuteistųjų kaimynyste. Gyvenantys mažesnėse bendruomenėse dažnai save identifikuoja su gyvenamąja aplinka – aš tai vadinu stipria socialine nuosavybe. Tokiu atveju bet kokia intervencija jiems nepatinka ir nesvarbu, ar tai būtų gamykla, globos namai, ar pakelės namai. Manau, žmonės dažnai nesupranta, kas yra nuteistasis. Neretai žiniasklaidos veikiami jie susiformuoja tam tikrą nuomonę, kas yra nuteistasis – dažniausiai sieja tai su žmogumi, kuris padarė labai sunkius nusikaltimus, yra žmogžudys. Tačiau tokie nusikaltimai nesudaro nė procento visoje statistikoje. Tipinis nuteistasis yra kaimynas, bendradarbis, tačiau tu to net nežinai. Dabar skaičiai mažesni, bet ilgą laiką Lietuvoje per metus buvo nuteisiama apie 30 tūkstančių žmonių. Kiek tokių susidarė per 30 metų mūsų mažoje Lietuvoje? Dauguma nuteistųjų yra paprasti normalūs asmenys, tikrai nepadarę labai sunkių nusikaltimų, tiesiog suklydę gyvenime. Visuomenė labiau bijo tų, kurie daro smurtinius nusikaltimus. Tačiau nemanau, kad reikėtų bijoti pažeidusių viešąją tvarką. Suformuota neteisinga nuomonė apie padariusius nusikaltimą. Manau, didelio nepakantumo nebūtų, jei žmonės būtų labiau supažindinti su nusikaltusiais. Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Kriminologijos katedros docentas dr. Simonas Nikartas. Kosto Kajėno / Bernardinai.lt videomedžiagos kadras Kaip mokslininkas ką atsakytumėte į klausimą, kodėl žmonės linkę nusikalsti? Nusikaltimų yra labai daug ir įvairių. Nereikia būti naiviems, kad niekas nenusikals, nes žmonės daro klaidas. Nė vienas nėra apdraustas nuo įvairių neatsargių nusikaltimų. Žmogus gali išgerti alkoholio ir sėsti prie vairo, bet juk iš esmės jis nėra blogas, jis skaudžiai suklydo. Žinoma, kai kurie susiformavo tam tikras nusikalstamo elgesio nuostatas ir tai tapo jų gyvenimo būdu. Dažnai tą papildo ir priklausomybės. Kaip minėjau, Lietuvoje stipriai sumažintume faktinį nusikaltimų skaičių, jeigu rimtai dirbtume gydydami priklausomybes. Jeigu rytoj reikėtų įvesti vieną reformą, kuri duotų didžiausią efektą trumpiausiu laikotarpiu, kokia ji būtų? Norėčiau, kad būtų sprendžiama priklausomybių problema ir tai daroma ne ant popieriaus, o realiai skiriant lėšų. Taip pat labai svarbu pagaliau pastatyti bent vieną modernų kalėjimą ir po truputį atsikratyti tos mūsų sovietinės bendrabučių tipo kalinimo sistemos. Projektas „Gyvenimo kompasai: istorijos, keičiančios visuomenę“. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 60 tūkst. eurų.

Autorius: Vakaris Vingilis, Kostas Kajėnas, Lukas Karčiauskas

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama