Penkiašimtukininkas Aurimas: „Namų darbus mėgdavau daryti mokykloje, skubėdamas, dažnai apie juos pamiršdamas“

Dienraštis „Bernardinai.lt“ tęsia jaunimo akademinės sėkmės istorijų ciklą „Tiesiai į šimtuką“. Dešimtojoje dalyje Aurimas pasakoja apie dar vaikystėje atrastą šaudymą iš lanko, motyvuojančią konkurenciją ir apmaudą dėl lietuvių kalbos egzamino 95 taškų. youtube.com video Pamiršdavo apie namų darbus Penkiašimtukininkas Aurimas nuo pat pirmos klasės pasižymėjo gerais mokymosi rezultatais, tačiau ne visada patikdavo eiti į mokyklą. „Kartais būdavo sunku keltis rytais, tingėdavau. Bet vėliau, maždaug nuo 11 klasės, atsirado atsakomybės jausmas, noras domėtis, ieškoti. Tada ir rytai tapo lengvesni“, – šypsosi KTU gimnazijos absolventas. „Kai buvau vaikas, tėvai, kaip ir daugelio, norėjo, kad gaučiau gerus pažymius, skatino mokytis. Bet ir pačiam būdavo įdomu, smalsu“, – priduria jis. Vaikinas mokymo medžiagą įsimindavo atidžiai klausydamas pamokų metu, todėl nebuvo mėgėjas namuose leisti ilgas valandas prie knygų. „Namų darbus mėgdavau daryti mokykloje, skubėdamas, nes vėliau dažnai apie juos pamiršdavau ar tiesiog tingėdavau juos daryti. Gal tai ir buvo didžiausia problema. Iš pamokų dažniausiai nebėgdavau, nes didžiąją dalį išmokdavau klausydamas, ką pasakoja mokytojai. Jeigu praleisdavau, žinodavau, kad reikės daugiau dirbti namuose, o to nemėgau“, – prisipažįsta pasakojimo herojus. Aiškindavausi ir dėl devintukų, ir netgi dėl dešimtukų – norėdavau suprasti savo klaidą, kad kitą kartą to nebekartočiau. Mėgstamiausia Aurimo sritis mokykloje buvo tikslieji mokslai, kurios gebėdavo greitai suprasti, įsigilinti į esmę: „Lietuvių kalba man irgi patikdavo, nors kartais būdavo nuobodu klausyti visą pamoką. Labiau mėgdavau spręsti, mąstyti. Galbūt dažniausiai numodavau ranka į geografijos mokslą.“ KTU gimnazija – viena stipriausių mokyklų šalyje. Aurimo teigimu, mokykloje egzistavo konkurencinė aplinka, tačiau ji ne žalojo, o dar labiau skatino pasitempti ir siekti geresnių rezultatų: „Gaudamas gerus rezultatus gali aptingti, todėl man padėdavo, jeigu klasėje būdavo dar vienas gaunantis labai gerus pažymius klasiokas. Tai mane įkvėpdavo varžytis, stengtis.“ Paklaustas, ar būdamas moksleivis aiškindavosi su mokytojais dėl prarasto taško ar gauto devintuko, Aurimas šypsosi: „Aiškindavausi ir dėl devintukų, ir netgi dėl dešimtukų – norėdavau suprasti savo klaidą, kad kitą kartą to nebekartočiau.“ Kauno technologijos universiteto gimnazijos absolventas Aurimas Salelionis. Asmeninio archyvo nuotrauka Šaudyti iš lanko reikia psichologinio atsparumo Dažnai įsivaizduojama, kad pirmūnai visą laiką skiria mokslams, tačiau Aurimas šį stereotipą neigia: „Turėdavau daug laisvo laiko ir jį užpildydavau kita veikla, prie knygų nesėdėdavau. Baigiau muzikos mokyklą, progimnazijoje pradėjau šaudyti iš lanko ir tai darau iki šiol.“ Šaudymu iš lanko vaikinas susidomėjo dar vaikystėje, perskaitęs knygą „Žvalgo mokinys“. „Supratau, kad tai daug daugiau nei vien tradiciniai lankai – ši olimpinė sporto šaka apima skirtingus dalykus. Šaudymas iš lanko reikalauja daug psichologinės jėgos ir atsparumo – galbūt net daugiau nei kai kurie kiti sportai. Varžybų metu, esant stresui, užtenka ranką pajudinti vos milimetrą, ir nuo taikinio gali nukrypti net 30 centimetrų. Reikėjo išmokti valdyti stresą“, – apie mėgstamą veiklą pasakoja Aurimas. „Užsiimdamas užklasine veikla atsitraukdavau nuo mokslų. Visą dieną sėdint ir skaitant knygas galima labai greitai pavargti. Ir dabar pasimokau truputį ir einu pajudėti, tai padeda žvaliau jaustis“, – priduria jis. Kauno technologijos universiteto gimnazijos absolventas Aurimas Salelionis. Asmeninio archyvo nuotrauka Prieš egzaminus – sumaištis ir nežinia Aurimo karta pirmoji susidūrė su atnaujinta egzaminų sistema. Vienas ryškiausių pokyčių – pirmoji egzaminų dalis 11 klasėje: „Prieš egzaminus buvo daug sumaišties ir nežinios. Laikėme bandomuosius egzaminus, tačiau pirmą kartą 11 klasėje sėsti prie kompiuterio ir laikyti tikrą egzaminą buvo keista – net mokytojai nežinojo, ko tikėtis.“ „Egzaminams ruošiausi įvairiai, priklausomai nuo dalyko. Žinodamas, kad reikės spręsti uždavinius, pavyzdžiui, matematikos, fizikos ar chemijos, daugiausia dėmesio skyriau praktikai. Kitu atveju mėgau skaityti ir stengtis įsiminti esmines vietas – tai padėjo geriau įsisavinti medžiagą, nes žinojau, kad prireikus galėsiu ją atkurti“, – apie pasirengimą pasakoja absolventas. Pasak Aurimo, labiausiai nustebino pirmasis tarpinis fizikos egzaminas, pasirodęs kur kas sunkesnis, negu tikėjosi: „Išsprendžiau visą egzaminą, bet nespėjau dar kartą visko gerai peržiūrėti, nors paprastai tai darydavau. Vėliau vertintojai pripažino, kad užduotys buvo per sudėtingos. Dar nustebino biologijos egzamino antroji dalis – atrodė, kad bus lengva, bet praradome daugiau taškų, nei tikėjomės.“ Paskelbus brandos egzaminų įvertinimus, vaikinas tapo penkiašimtukininku – surinko didžiausius balus iš matematikos, fizikos, chemijos, biologijos ir anglų kalbos. Iki dar vieno šimtuko pritrūko penkių balų iš lietuvių kalbos. „Pamatęs pirmuosius rezultatus labai džiaugiausi, bet kai pasirodė dar trys šimtukai, atsirado šiek tiek apmaudo dėl lietuvių egzamino. Vis dėlto džiaugiuosi – tai tikrai labai geri rezultatai“, – šypsosi jis. Kauno technologijos universiteto gimnazijos absolventas Aurimas Salelionis. Kosto Kajėno / Bernardinai.lt videomedžiagos kadras Pasirinko studijuoti mediciną „Ką rinktis studijuoti, nežinojau iki pat 11 klasės pabaigos. Svarsčiau apie inžineriją, nes sekėsi tikslieji mokslai, bet ši sritis manęs netraukė“, – pasakoja Aurimas. Mintis, kad būsimi mokslai galėtų būti medicinos, paaiškėjo vasarą prieš 12 klasę. „Juokingiausia, kad 11 klasėje nebuvau pasirinkęs biologijos, todėl per vasarą turėjau išmokti visą kursą. Buvo verta – šis mokslas man iš tiesų labai įdomus.“ Šešerius metus Aurimas mokysis medicinos Sveikatos mokslų universitete gimtajame Kaune. „Pasirinkau studijuoti Lietuvoje, nes nemanau, kad čia studijos yra prastesnės nei kitose šalyse. Be to, norėčiau dirbti savo šalyje“, – tikina jis.

Kiekvienam būna, kad nenori mokytis ar keltis ryte, bet reikia bent mažais žingsniais save pastumti.

Praėjus pirmiesiems studijų mėnesiams, pirmakursis teigia, kad jaučiasi gerai: „Patinka, kad studentams suteikiama daugiau savarankiškumo nei mokykloje – jaučiame, kad patys esame atsakingi už savo mokslus.“ „Šią studijų kryptį pasirinkau, nes noriu padėti žmonėms. Manęs negąsdina nei ilgalaikiai mokslai, nei atsakomybė – priešingai, tai traukia. Visada mėgau iššūkius, daryti tai, kas sunku ir kam reikia pastangų“, – paaiškina Aurimas. Paklaustas, kokį patarimą būtų norėjęs išgirsti dar būdamas moksleivis, Aurimas atsako: „Niekada neleisti, kad užvaldytų tinginystė. Kiekvienam būna, kad nenori mokytis ar keltis ryte, bet reikia bent mažais žingsniais save pastumti. Tereikia žengti pirmą žingsnelį – atsiversti knygą, perskaityti bent kelis sakinius. Tai padeda judėti į priekį, tobulėti, lengviau išlaikyti egzaminus ir įstoti, kur labiausiai nori.“ Projektas „Gyvenimo kompasai: istorijos, keičiančios visuomenę“. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 60 tūkst. eurų.

Autorius: Austėja Zovytė, Kostas Kajėnas, Lukas Karčiauskas

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama