Ne tik klimato kaita silpnina medžius

Klimato kaita veikia visus pasaulio regionus, ne išimtis ir Lietuva – dažnesnės karščio bangos, sausros tampa intensyvesnės ir ankstesnės, žiemos būna be sniego. Neigiamos to pasekmės jaučiamos įvairiose srityse, įskaitant aplinką ir žemės ūkį.

Visos Europos problema

Pasak Vilniaus universiteto (VU) Hidrologijos ir meteorologijos katedros vedėjo doc. dr. Gintauto Stankūnavičiaus, anksčiau sausros neprasidėdavo taip anksti, nes būdavo pavasariniai potvyniai. Dabar jų pasitaiko itin retai, nes sniego danga žiemą būna labai plona, neištisinė arba laikina, todėl pavasarį nesugeba sugeneruoti potvynių.

„Geriausiu atveju būna poplūdžiai, kurie anksčiau buvo būdingi tik Žemaičių aukštumos vakarinei daliai. Taip pat dėl šiltų žiemų anksčiau prasideda vegetacijos laikotarpis, todėl pavasario šalnos pridaro daugiau žalos, – pastebėjimais su „Ūkininko patarėju“ dalijasi specialistas. – Labiausiai dėl pasikeitusių klimato sąlygų Lietuvoje kenčia paprastosios eglės. Jos pradeda džiūti, nusilpsta ir negali pasipriešinti kenkėjams, pavyzdžiui, žievėgraužiams tipografams. Pasak miškus tausojančių miškininkų, šiems kenkėjams pažeidus tam tikrą eglynų dalį, po kurio laiko juose įsiveisia kiti vabzdžiai, kurie galėtų įveikti tipografus, bet visos aplinkinės eglės būna jau iškirstos ir kenkėjai lieka nesunaikinti.

Spygliuočiai dėl klimato pokyčių kenčia ne tik Lietuvoje, bet ir Vidurio Europoje (Čekijoje, Bavarijoje, Alpių priekalnėse), gal tik Šveicarijoje mažesniu mastu, nes ši šalis aukščiau jūros lygio – ten klimatas kiek drėgnesnis ir vėsesnis, ypač kalnuose. Pušys ir lapuočiai yra atsparesni, bet teko matyti ir kaip vidury vasaros kaitros beržai ima gelsti, mesti lapus.“

Įtakos turi ir ūkinė veikla

G. Stankūnavičius atkreipia dėmesį, kad vidurinėje, šiaurinėje ir net šiek tiek pietvakarinėje Lietuvos dalyse yra vadinamosios „stepės“, susidariusios, kai stambūs žemvaldžiai sujungė laukus ir juose augina monokultūras. Tai nepadeda prisitaikyti prie klimato kaitos padarinių. Tokia vienalytė struktūra, esant sausrai, labai greitai džiūsta, o jei gausiai lyjant įmirksta, dalies derliaus būna neįmanoma nuimti. Taip pat monokultūros reikalauja daugiau įterptinių medžiagų (trąšų, herbicidų, pesticidų), kurių likučiai galiausiai patenka į vandens telkinius.

„Jei būtų ūkininkaujama žemės plotus fragmentuojant, dalijant į mažesnius, tarp jų įterpiant žaliuosius plotus – kitoks būtų drėgmės garavimo greitis, ne taip stipriai veiktų vėjas, – įžvalgomis dalijasi ŪP pašnekovas. – Dėl palengva kylančio vandenynų lygio pajūrio gyventojai, ypač miestų ūkių darbuotojai, pastebi, kad, esant tokiam pačiam audros stiprumui, patvanka didesnė nei prieš 20–30 metų – kanalizacijos sistemos neatlaiko, užsemiama miestų dalis. Taip pat didesnė bangų griaunamoji jėga – tenka atkurti daugiau pliažų, kad būtų sukurtas pakankamas atabradas ir prieškopė, kuri neleistų audroms prasiskverbti gilyn į krantą. Žodžiu, iššūkių tikrai yra ir jie jaučiami net ir miestuose.“

Pokyčiams trūksta valios?

Pasak G. Stankūnavičiaus, esame per maža valstybė, kad paveiktume klimato kaitą, bet turėtume taikyti tvarias prisitaikymo prie klimato pokyčių priemones. „Nestatyti betoninių miestų, nes betoniniai, metaliniai, stikliniai paviršiai daug greičiau įkaista, dirbtinėmis dangomis krituliai greitai nuteka į kanalizacijos sistemas ir kaitra mieste jaučiama stipriau, nuo to kenčia ir žmonių sveikata. Naudingas ir jau minėtas laukų skaidymas į mažesnius plotus tarp jų formuojant sumedėjusių augalų intarpus“, – aiškina specialistas.

Anot jo, sprendimai, regis, yra ranka pasiekiami, bet juos įgyvendinti trukdo interesų grupės. Miestuose žemė labai brangi, žalieji plotai negeneruoja tiek pajamų, kaip daugiabučių rajonas, kelių aukštų stovėjimo aikštelė ar prekybos centras. Tas pats su ūkininkavimu. Numelioruotas lygumas labai smagu apdirbti kompiuterizuotais traktoriais, kurie viską atlieka pagal įvestą programą (aria, sėja, tręšia), gal daugiau atidumo reikia pjaunant javus, o mažus plotelius apdirbti yra sudėtingiau. Deja, tvaresni sprendimai reikalauja daugiau įdirbio ir duoda mažiau pelno, dėl to ne taip lengva juos įgyvendinti, nors tikrai yra inovatyvių, aplinkai draugiškesnių būdų kaip tvarkytis.

Sausros silpnina medžius

Doc. dr. G. Stankūnavičiui pritaria ir kolega, VU Geografijos ir kraštovaizdžio katedros docentas dr. Ričardas Skorupskas. „Klimato kaita yra toks reiškinys, kuris veikia mūsų aplinką ir tuo pačiu silpnina gamtos švelninantį potencialą. Pavyzdys – medynų būklės prastėjimas stebimas ne tik miškuose, bet ir miestuose. Praėjusi vasara buvo visai nebloga, padėjo šiek tiek sustiprėti medžiams, bet kelias ankstesnes jiems buvo nelengva – dideli karščiai, maža oro drėgmė lėmė ryškų susilpnėjimą ir daug žūčių. Miškuose nusilpusios eglės kentė žievėgraužių tipografų invaziją. Jei panašios vasaros kartosis 5–7 metus, eilė gali ateiti ir kitoms medžių rūšims, – tvirtina ŪP pašnekovas. – Besikeičiantis klimatas lemia ir medžių „keliavimą“, galimai ir invazinių rūšių išplitimą. Tiesa, šiuos reiškinius reikia atskirti. Natūralus medžių rūšių judėjimas – plėtra tęsiasi nuo pat klimato pašiltėjimo poledynmetyje. Iš greičiau plintančių rūšių galima paminėti beržus, kurių sėklas stiprokas vėjas gali pernešti iki 10 km. Po 10 metų jau sudygusių ir ūgtelėjusių naujų beržų sėklos galės nukeliauti dar 10 km. Tų medžių, kurie dauginasi riešutėliais, arealo plėtimasis gerokai lėtesnis – per 20–30 metų išplinta apie 5 km.“

R. Skorupsko teigimu, invaziniais augalais dažniausiai tampa iš kitos klimato zonos atvežti ir introdukuoti augalai, kurie turi didelį plėtros potencialą, stipriai konkuruoja ir išstumia vietines rūšis. Miestuose ir priemiesčių miškuose auga uosialapiai klevai, kurie yra pakantūs labai įvairioms hidroterminėms sąlygoms. Įpratę augti ant nestabilaus grunto, nuolat plaunamo upės vandens, tose vietose, kur tokių iššūkių nėra, jie turi milžinišką plėtros potencialą ir paupiuose jų visiškai išnaikinti neįmanoma, nebent imtumėmės tarpvalstybinių priemonių.

Kiti, jau nebe invaziniai sumedėję augalai, kurių natūralus plėtros arealas siekia Lietuvos pietvakarius, šylant klimatui, galėtų ateiti į kitų mūsų regionų medynus. Lietuvos pietvakariuose jau sodinami bukai. Jei būtų drėgnesni pavasariai, jiems būtų idealios sąlygos plisti. Skroblai ūkiniu požiūriu mažiau vertingi, bet šiaip gražūs medžiai, kurių šiaurinė riba jau dabar eina per Sūduvą. Jie galėtų aprėpti visą Lietuvą, ypač ten, kur neužmirkusios dirvos.

Kirsti ar auginti?

R. Skorupskas teigė manąs, kad švelninti klimato kaitos padarinius padėtų tvaresnis požiūris į miškus, net kalbant apie jų atsodinimą. Jei miškų atsodinimo tikslas yra medienos gavyba, tai dažnai naudojamas vagojimas, suardantis dirvožemio vientisumą ir grybienos struktūrą, kuriai atsikurti reikia tiek pat metų, kaip medžiui užaugti. Greičiau miško paklotė atsikuria pasitelkus taškinį sodinimą.

Be to, medynų atsparumui didinti reikalingos skirtingos medžių rūšys. Pastaruoju metu dažnai viešinama, kad valstybiniuose miškuose iškirstų medynų vietoje atkuriami mišrieji medynai. VU Geografijos ir kraštovaizdžio katedros docento nuomone, vietomis taip gal ir yra, bet dažniausiai iškirstas medynas atkuriamas sodinant egles, eglutes ir eglaites, o ne egles, liepas ir klevus. Sodinant vienos rūšies medžius, medynuose susiduriama su ta pačia problema, kaip žemės ūkyje auginant monokultūras – reikia įterpti labai daug išorinių medžiagų, reikšmingai padidėja ligų ir kenkėjų pasireiškimo rizika.

„Dar viena neigiama tendencija – ankstinamas medžių kirtimo amžius. Minimalus eglių kirtimo amžius ūkiniuose miškuose dabar yra 70 metų, tačiau vis dažniau kalbama apie šios minimalios ribos žeminimą iki 50 metų. Dirbtinai pasodinti eglynai nesukuria palankios terpės biologinei įvairovei reikštis, kol jie nepasiekia 70 metų amžiaus, kol nepraretėja. Iki tol jie yra tarsi miškų dykuma. Deja, dėl ketinimų ankstinti kirtimų amžių bus tik daugiau tokių nykių, net begrybių miškų“, – apgailestauja specialistas.

„Ne visi ūkinės paskirties“

Anot R. Skorupsko, kuo greičiau suprasime problemas, tuo daugiau šansų išsaugoti miškus. Vien įstatymo pataisų ir miško kirtimo bei atkūrimo taisyklių nepakanka, nes yra žmonės, kurie dirba miške ir arba jie laikosi tų taisyklių, arba ne. Pagrindinis dalykas, pasak ŪP pašnekovo, dėl ko reikėtų susitarti, kad į visus miškus negalima žiūrėti pro vienos spalvos akinius. Reikia teritoriškai išskirti saugomus, rekreacijai ir ūkinei veiklai skirtus miškus.

„Niekas neneigia, kad reikalingi ūkiniai miškai, bet greta to svarbu susikurti tam tikrą struktūrą – gamtinį karkasą, kurį formuotų saugomi ir ūkinės veiklos neliečiami miškai, kurie kartu būtų natūralių procesų raiškos vieta. Kitus miškus labiau tvarkome, prižiūrime, kad jie būtų saugūs ir patogūs žmogaus intensyviam poilsiui, o trečioji dalis tegu lieka ūkinė, kurią taip pat reikėtų tvarkyti išlaikant naudojimo tolygumą, – pažymi R. Skorupskas. – Klimato kaitos padarinių švelninimo tikslais palankesni yra senesni, įvairesnės bioįvairovės miškai, kuriuose leidžiama vykti natūraliems procesams. Be to, turėtume galimybę tuos procesus stebėti, nes šiuo metu geriau pažįstame tik miškus iki ūkinės brandos – senesni miškai Lietuvoje net ir saugomose teritorijose kertami intensyviai. Tenka apgailestauti, bet tik iš kitų šalių mokslininkų žinome apie senesnius miškus, jų teikiamą naudą ir juose vykstančius procesus.“

Kiekvienas galime prisidėti

R. Skorupsko įsitikinimu, yra miškų išsaugojimo ar medynų išlaikymo būdų, kurie jų „nenuplikina“, neeliminuoja visos ekosistemos kaip klimato stabilumą palaikančio veiksnio. „Kai miškai iškertami plynai, jie visiškai nedalyvauja anglies dvideginio surišime ir tik po 40 metų sugrįžta į nulinį balansą. Be to, reikėtų nepamiršti, kad miškai yra labai svarbūs debesodaros ir kritulių formavimosi procesams, ypač šiltuoju laikotarpiu. Jei nebūtų miškų, sulauktume gal tik frontinio lietaus, ateinančio iš vakarų, o lokalių lūčių dažnumas ir intensyvumas žymiai sumažėtų. Miškai, palyginti su tokio paties ploto vandens telkiniais, turi net šešiolika kartų didesnį asimiliacinį paviršių ir drėgmės garinimo potencialą, todėl išsaugoti ištisinę miškų dangą ir kuo aukštesnę bei įvairesnę juos formuojančių medynų struktūrą yra itin svarbu, kad švelnintume klimato kaitos padarinius“, – tvirtina ŪP pašnekovas.

Autorius: Laima Samulė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama