Audimo šaudyklė keliauja iš kartos į kartą
Ūkininko patarėjas
Turinį įkėlė
Sertifikuotų audėjų Lietuvoje – vos kelios dešimtys, tačiau šis tradicinis amatas ir jo kūriniai išlaiko savo aktualumą. Vilkaviškyje jau dvidešimt metų audžianti Edita Blažukaitė-Šūmakarienė prisipažįsta, jog sulaukia pakankamai užsakymų, kad galėtų pragyventi vien iš audimo – jos austi tautiniai drabužiai yra populiarūs, o į audimo edukacijas renkasi net jaunimas. Apie audimą ir ne tik jį su E. BLAŽUKAITE-ŠŪMAKARIENE kalbasi „Ūkininko patarėjo“ korespondentė Laima SAMULĖ.
– Edita, kas jus išmokė austi?
– Mano mama Janina Blažukienė. Ją išmokė austi jos mama. Aukštaitijoje (Radviliškio r.) močiutės namuose buvo medinės rankų darbo staklės, kur ji ir išmokė mamą audimo paslapčių. Vėliau mama ilgą laiką dirbo mokytoja, tačiau vienu metu nusprendė sugrįžti prie audimo. Dabar mama audžia įvairių Lietuvos etnografinių regionų audinius – prijuostes, sijonus, liemenes, taip pat rinktines juostas, kaklajuostes, kuriais puošiasi meno kolektyvai. Mama taip pat dalyvauja įvairiuose renginiuose tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, kur pristato audinius ir demonstruoja audimo amatą, veda edukacinius užsiėmimus, integruotas pamokas.
Kai mama sugrįžo prie audimo, man buvo 16 metų. Nuo tada pradėjau austi ir aš. Iki dabar neturėjau jokio kito darbo, nors esu baigusi su menu ir amatais visiškai nesusijusias studijas Vytauto Didžiojo universitete. Šiemet sukanka dvidešimt metų, kai esu audėja. Pradėjau dirbti su nedidelėmis juostų staklėmis, skirtomis austi rinktines juostas. Vėliau mama nebespėjo įgyvendinti užsakymų, tai paragino mane sėstis prie didelių staklių. Pabandžiau ir patiko. Baigusi mokslus, grįžau į Vilkaviškį, jau savo namuose pasistačiau dideles stakles ir pradėjau austi audinius tautiniams kostiumams.
– Ką daugiausiai audžiate?
– Nuo pat pradžių, kai pradėjau individualią veiklą, priimu užsakymus iš kultūros centrų, folkloro ansamblių, tautinių šokių kolektyvų. Štai Vilniaus universitetas (VU) nuolat teikia užsakymus, VU dainų ir šokių ansamblis puošiasi mano austais drabužiais. Tiesa, noriu paminėti, kad mudvi su mama tautinių kostiumų nesiuvame, juos siuva šioje srityje įgudusios siuvėjos. Mes esame atsakingos už audinius, jų spalvas, raštus, ornamentus, kad jie atitiktų tautinio paveldo reikalavimus. Kartais užsakomų audinių pavyzdžius deriname su muziejininkėmis ar ekspertėmis, nes užsakovės, pasitaiko, ir „nugrybauja“ – sumaišo etnografinių regionų elementus. Tai yra ilgas, kruopštus ir labai atsakingas darbas.
Kiek laiko užtruksime išausti reikalingus audinius, priklauso nuo regionams būdingų spalvų ir raštų. Paprastai prijuostei gali pakakti trijų dienų, o sudėtingesnei – net ir mėnesio, jei sudėsime ir pasiruošimo laiką. Neaudžiame tik lininių marškinių, vilkimų su tautiniu kostiumu. Yra tekę kartą kitą, bet tai labai ilgas procesas ir retas užsakymas. Dažniausiai marškiniai siuvami iš pirktinio lininio audinio.
– Kokių austų drabužių ar namų tekstilės galima rasti jūsų namuose?
– Ne veltui yra sakoma „batsiuvys be batų“. Aš audėja be audinių. Turiu vieną tautinį kostiumą, kuriam audinius nuaudžiau, kai man buvo aštuoniolika. Iki šiol jį vilkiu, nors su šiandieniais įgūdžiais galėčiau nusiausti kelis kartus įspūdingesnį. Savo dukrai taip pat esu išaudusi tautinį kostiumą, kai jai buvo vos treji, dabar jau aštuoneri, bet naujo neprisiruošiu išausti. Taip pat juokinga situacija ir su dukros prijuostėmis – kai tik nuaudžiu, iškart atsiranda norinčių ją įsigyti savo dukrai ar anūkei. Taip ir vaikšto manoji su nepilnu tautiniu kostiumu. Kitos austos tekstilės namuose neturime, nes skirtingo dydžio bei siūlų audiniams reikalingos skirtingos staklės.
Vienu metu namuose buvo daugiau gaubtinių skarų, esu parengusi jų parodą pagal Lietuvos kultūros tarybos paraišką. Skirtingų Lietuvos etnografinių regionų kultūros centruose, muziejuose, dvaruose buvo demonstruojamos mamos austos Sūduvos krašto kaišytinės prijuostės ir mano gaubtinės skaros. Demonstravome audimo amatą ir vedėme edukacijas. Būtent parodos, edukacijos, mugės, taip pat Vilkaviškio miesto šventės yra tos progos, kada puošiuosi tautiniu kostiumu. Ir kitiems metams esame numatę panašių veiklų.
– Iš kur gaunate audimui reikiamų įrankių, siūlų? Ar sudėtinga jų įsigyti?
– Nėra sudėtinga, nes nemažai žmonių dar turi audimo stakles. Mano mama kurį laiką audė senesnėmis staklėmis, kurias jai padovanojo tėtės žemietė, šviesaus atminimo audėja Liūda Šulinskienė iš Prienų. Manąsias mama nupirko pagal skelbimą, rastą internete. Įsigyti siūlų taip pat nėra problema. Medinėms staklėms ypatingos priežiūros nereikia, tačiau jos veikia ir gyvuoja tik tol, kol jomis audžiama.
Atsiliepiame į skelbimus pasiimti dovanojamas senovines stakles, bet atvykus pamatai, kad jos sutrūnijusios arba papuvusios, nes dešimtmečius nebuvo naudotos, stovėjo kažkur palėpėje. Tokiais atvejais padėkoji, bet, deja, turi pasakyti, kad jos nebetinkamos naudoti.
Staklėmis nuolat turi dirbti, taip pat jas reikia prižiūrėti, jei kas sugenda, nulūžta, nutrūksta – pataisyti, surišti atgal. Už mechaninius darbus atsakingas mano vyras, vis patvarko, kad staklės teisingai eitų. Jei jos pakrypusios, nelygiai eis audinys, bus kreivas kraštas.
– Ar į audimą įtrauktas tik jūsų vyras, ar ir kiti šeimos nariai?
– Įtraukti visi. Kaip minėjau, vyras atsakingas už techninius dalykus, labai padeda ir tėtis bei broliai, net savo anytą išmokiau austi. Pradėjome nuo juostų mažomis staklėmis, o dabar ji puikiai moka austi sijonus ir liemenes. Neabejoju, kad ir dukra ateityje rimtai užsiims audimu, nes jau dabar edukacijų metu padeda žmonėms, pataria, paaiškina, kaip ir ką daryti. Prie staklių sėdėjau iki paskutinio nėštumo mėnesio, gal tik savaitę iki gimdymo neaudžiau. Kai tik dukrytė galėjo sėdėti, jai labai patiko trankyti per staklių muštukus. Dabar mielai dalyvauja mūsų veiklose, mėgsta vilkėti tautinį kostiumą. Dėl to man ir patinka, o parodų atidarymo metu lankytojams, edukacijų dalyviams daro įspūdį, ypač užsieniečiams.
– Papasakokite daugiau apie edukacines veiklas.
– Savo parodose kviečiame žmones pasimokyti audimo. Prieš tai dalyvius supažindinu su mūsų krašto etnografinių regionų tautiniais drabužiais, tautinėmis juostomis, jų audimo būdais, raštais, spalvomis ir savitumais regionuose. Iš anksto pasiruošiame siūlus ir mažesnes, paprastesnėms juostoms (ne rinktinėms) austi skirtas stakles. Audžiame juostas, skirtukus knygoms, dovanojame drobinius maišelius, ant kurių patys dalyviai štampuoja tautinius raštus ar baltiškus ženklus. Labai įdomu matyti, kaip noriai žmonės stengiasi perprasti audimą. Neretai pasitaiko, kad kuris nors paprašo paskolinti stakles į namus, nes nori baigti austi savo pradėtą juostą, vėliau jas grąžina.
Taip pat atsiranda žmonių, kurie nori toliau austi, gilintis į šį amatą. Viena mergina paprašė savo dėdės, kad pagal mūsų juostų stakles jai sumeistrautų tokias pačias. Parsinešė namo, jai dėdė pagamino naujas, ir nuo to laiko ji savo malonumui audžia juostas. Jau trejus metus. Labai džiugu matyti, kai sudomini žmogų, kai jis iš mūsų užsiėmimų išeina įgavęs kažką tikrai vertinga.
Edukacijų metu daugiau apie audimą pasakoja mano mama. Turbūt ne veltui pasirinkau audimą, kaip savo veiklą, nes nesu linkusi labai daug kalbėti. Audžiu savo namuose, visiškai susikoncentravusi į procesą. Audimas reikalauja didelio susitelkimo, atidumo, bet kartu jis ramina, nes nėra kada į galvą pakliūti pašalinėms mintims.
– Kodėl jums svarbu perduoti tradicinį audimo amatą? Ar susidomėjimas juo auga?
– Nes tai mūsų šaknys, mūsų tautinio identiteto dalis ir neįkainojamas paveldas. Dėl susidomėjimo pastebiu labai įdomų dalyką. Net iš artimos aplinkos žmonės kartais stebisi, kas gali pirkti tautinius kostiumus, kam šiais laikais jų reikia. Bet, žinokite, reikia. Per dvidešimt metų susidomėjimas tautiniais kostiumais nė kiek nesumažėjo. Žmonės nori namuose turėti bent vieną, o kolektyviai – ir po kelis, jei atlieka skirtingų regionų dainas ar šokius. Aš daugiausia patirties turiu ausdama Sūduvos regiono tautinio kostiumo audinius bei juostas, tačiau per tiek metų teko austi ir Dzūkijos, Žemaitijos, Aukštaitijos. Žinau, kas būdinga kiekvienam regionui, bet kadangi esu sūduvė, vis tiek mielesni manojo krašto raštai ir spalvos.
– Kuo ypatingas Sūduvos regiono tautinis kostiumas?
– Sūduvos tautinio kostiumo išskirtinumas yra labai puošni, spalvinga, iškaišyta prijuostė, tokios neturi joks kitas regionas. Kiekviena gėlė joje iškaišyta audimo staklėmis, nors kartais žmonėms sunku tuo patikėti ir pamatę sako, kad tikriausiai išsiuvinėta. Taip pat mūsų sijonai yra dryžuoti, o kituose regionuose, pavyzdžiui, Aukštaitijoje, daugiausia languoti. Žemaitiški tautiniai kostiumai audžiami visai kita technika ir jiems naudojamas netikras atlasas.
Kiekvieną kartą audžiant kitokį audinį, specialiai tam reikia paruošti stakles ir tai užtrunka ne kelias valandas, bet net kelias dienas. Užmeti ant staklių 50 m audimo, išaudi ir iš naujo turi uždėti kiekvieną siūlą. Turi tinkamai paruošti stakles, kad audinio kraštas eitų lygiai. Šis procesas užima labai daug laiko ir reikalauja žinių bei įgudimo. Kai staklės paruoštos, tada ir pradedančiajam iš pirmo karto gali pavykti kažką išausti, bet nebūtinai. Būna, kad edukacijų metu atsisėdę prie paruoštų didžiųjų staklių žmonės, vieną kartą pašovę šaudyklę, nutraukia penkis siūlus. Reikia įgūdžių, o tada, kaip byloja liaudies išmintis: „Gera audėja ir tvoroje audžia.“
Autorius: Laima Samulė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
