Rožė kryžiaus papėdėje

Pavadinimas mielą skaitytoją gali suklaidinti – negi apie ezoterinį rozenkroicerių mokymą bus kalbama? Nieko panašaus. Rožė čia – herbas kunigaikščių Giedraičių giminės, kurios nariu buvo laikomas palaimintasis Mykolas Giedraitis (m. 1485), o jis labai mėgo melstis priešais Nukryžiuotojo atvaizdą Krokuvos Šv. Morkaus bažnyčioje. Šio iš Lietuvos kilusio vienuolio kaip palaimintojo gerbimas buvo patvirtintas visai neseniai – tik 2018 m., bet jis yra seniausiai gyvenęs su Lietuva susijęs asmuo (tikras lietuvis), kurio kultas oficialiai įteisintas Romos Katalikų Bažnyčioje. Kulto patvirtinimo ir gyvenimo datomis palaimintasis Mykolas siejasi ir su mūsų dienomis, ir su senove. Šįmet, 2025-aisiais, ši senovė dar kartą aktualizuota, paminint Mykolo Giedraičio gimimo 600 metų sukaktį. Toks jubiliejus – puiki proga darsyk prisiminti palaimintojo Mykolo asmenį, jo dvasingumą ir šventumą, gerbimo tradiciją ir jos perspektyvas.

Iš kur pažįstame palaimintąjį Mykolą Giedraitį?

Įvairioms istorijoms, taip pat ir pasakojimams apie žmonių gyvenimus būdingas „sugedusio telefono“ principas: kas kartą perpasakojant pirminė informacija „apauga“ naujomis detalėmis, pagražinimais ir pasodrinimais, kai kas nutylima ir ilgainiui pasimiršta, randasi įvairių iškraipymų. Todėl Belgijos jėzuito Jono Bollando suburta ir iki šiol veikianti „Bolandistų draugija“ vadinamų istorikų grupė dar XVII a. ėmėsi kritiškai nagrinėti šventųjų gyvenimus, siekdama apvalyti juos nuo neautentiškų, vėlesnių apnašų. Toks istorinio tyrimo principas, skatinantis remtis šaltiniais (ad fontes) ir ieškoti patikimiausių, vienalaikių liudijimų apie asmenų gyvenimą, primena vėlesnius uždažymo ar užtapymo sluoksnius, perstatymo ar permontavimo padarinius pašalinančio restauratoriaus darbą. Tokį darbą atlieka ir Šventųjų skelbimo kongregacijos ekspertai, įvertinantys žinias apie asmenį, kurio gyvenimas yra tiriamas, siekiant paskelbti jį palaimintuoju ar šventuoju.

Visuotinai sutariama, kad autentiškiausias ir svarbiausias žinių apie Mykolo Giedraičio gyvenimą šaltinis – dvasininko, humanisto, Krokuvos universiteto profesoriaus, gyvenimo pabaigoje – Lvivo katedros kanauninko ir pamokslininko Jono Arundiniečio 1544 m. lotynų kalba parašytas „Palaimintojo Mykolo gyvenimas“ (Vita beati Michaelis). Nors šis tekstas atsirado praėjus 60 metų po Mykolo Giedraičio mirties, o ir pats jo autorius tiesiogiai nepažinojo savo veikalo herojaus, tai ankstyviausias ir patikimiausias pasakojimas apie palaimintojo Mykolo gyvenimą, paremtas įvairiais būdais perduotais jį dar pažinojusių žmonių prisiminimais bei rašytiniais liudijimais. Jonas Arundinietis sakosi pasirūpinęs „surašyti tai, ką man pranešė pasitikėjimo verti vyrai“, „nieko nepridėdamas ir nieko neatimdamas, vien tik tai, ką nuoširdžiai man pranešė broliai“. Šis rankraštinis tekstas  1605 m. Krokuvoje buvo išspausdintas knygele. Iki šių dienų išliko vienintelis (!) jos egzempliorius, saugomas Varšuvos universiteto bibliotekos Senųjų spaudinių skyriuje.

Labai svarbu ir reikšminga, kad šiemet, jubiliejaus proga, istoriko ir nuoširdaus palaimintojo Mykolo gerbėjo Dariaus Barono rūpesčiu pasirodė ankstyviausios Mykolo Giedraičio biografijos leidimas (Jonas Arundinietis, Pal. Mykolo Giedraičio gyvenimas, Vilnius, 2025). Jame paskelbta unikaliosios 1605 m. išspausdintos knygelės faksimilė, jos teksto perrašas ir vertimai į lietuvių bei anglų kalbas. Pažintį tiek su šiuo tekstu, tiek su Mykolo Giedraičio gyvenimu ir jo gerbimo tradicija palengvina platus knygos sudarytojo įžanginis straipsnis. Taigi dabar jau turime patogiai prieinamą svarbiausią liudijimą apie palaimintojo gyvenimą ir jo asmenį. Skaitydami šį išraiškingą (ir neilgą) tekstą galime kur kas geriau pažinti Mykolą Giedraitį.

Giedraičių bajoras – Krokuvos bažnyčios zakristijonas

2025-ųjų metų gegužę paminėjome simbolinį Mykolo Giedraičio gimimo 600-metį, nes tikslios jo gimimo datos nežinome (tradiciškai nurodomi maždaug 1420–1425 metai). Mykolas gimė Giedraičiuose (arba jų netolimose apylinkėse), kilmingųjų šeimoje. Nuo gimimo buvo neūžauga, be to, dar ankstyvoje jaunystėje apšlubo viena koja. Ramentais besinaudojantis luošys negalėjo užsiimti nei karo tarnyba, nei ūkininkavimu, jaunystėje negavo išsilavinimo, tad dirbino dėžutes, kuriose Švč. Sakramentas buvo nešamas ligoniams. Jautė pašaukimą vienuoliniam gyvenimui, tačiau bijojo, kad dėl neišsilavinimo ir nesveikatos nebus priimtas. Todėl tik po kurio laiko nukeliavo į Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jogailos funduotą regulinių atgailos kanauninkų, gyvenančių pagal šv. Augustino regulą, vienuolyną Bistryčioje (dab. Baltarusija). Ten buvo priimtas į šį ordiną, o vienuolyno vyresnysis, vykdamas į kapitulą (vienuolijos atstovų susirinkimą) Krokuvoje, pasiėmė Mykolą su savimi. Pasiprašęs vietos tenykščiame vienuolyne, Mykolas Giedraitis liko Krokuvoje visam laikui. Įsikūręs atskirame kambarėlyje šalia bažnyčios presbiterijos (altorinės dalies), ėjo zakristijono pareigas. Mirė 1485 m. gegužės 4 dieną ir buvo palaidotas atskiroje šios šventovės kriptoje.

Tokie negausūs, bet ir neabejotini, konkretūs palaimintojo Mykolo gyvenimo faktai. Dėl kai kurių kitų dalykų biografai nesutaria. Ar iš Giedraičių atvykęs lietuvių bajoras galėjo vėliau ne tik pramokti skaityti ir rašyti, bet ir įgyti solidų išsilavinimą studijuodamas Krokuvos universitete? Ar taip ir liko bemokslis? Jonas Arundinietis nė žodžiu neužsimena apie palaimintojo studijas ir išsilavinimą, tačiau esama kitų tai liudijančių (nežinia, ar patikimų) šaltinių. Su studijomis gali būti susijęs ir Mykolo Giedraičio statusas vienuolijoje. Atrodo, kad jis buvo ne kunigas, o brolis konversas. Viena vertus, galbūt dėl to, kad neturėjo kunigui reikalingo išsilavinimo, kita vertus, kunigo šventimų galėjo atsisakyti iš nuolankumo, o gal jų negavo ir dėl fizinių kliūčių. Buvimas broliu zakristijonu galėjo reikšti, kad Giedraitis buvo gavęs kokius nors (turbūt žemesniuosius) dvasininko šventimus, kad galėtų liesti šventuosius reikmenis; ne paskutinę vietą vienuolyno hierarchijoje užimanti, tad gana atsakinga pareigybė skatintų manyti, kad jis galėjo būti raštingas.

Dorybės ir maldingumas

Jau nuo mažumės Mykolas Giedraitis buvo linkęs į dvasinį gyvenimą. Anot Jono Arundiniečio, „ištisas valandas praleisdavo medituodamas ir melsdamasis, todėl būdamas jaunuolis savo papročių tvirtumu ir brandumu prilygo senam žmogui. Kalbėjo taip mažai, kad niekada iš jo negalėdavai išgirsti nieko nereikalingo. O jei kada jam neišvengiamai tekdavo prabilti, jo žodžiai girdėdavosi lyg sklindantys iš kažkokio dieviško šaltinio ir nežemiški. Jis pasižymėjo tokiu širdies prakilnumu, tokiu kalbos drovumu, tokia kuklia veido išraiška, jog pačia savo išvaizda atrodė skleidžiąs kažką dieviška“. Didžiausia dorybe laikė nuolankumą, „nes žinojo, kad pats Išgelbėtojas savo žemiškajame gyvenime jokios kitos dorybės taip dažnai nepraktikavo kaip nuolankumo. Tam, kad kiekvieną akimirką jam ši dorybė būtų primenama, nešiojo ant kaklo pasikabinęs kryželį, atkakliomis maldomis įkyrėdamas Dievui, kad teiktųsi duoti kuo daugiau progų parūpinti kuo platesnį lauką praktikuoti šiai dorybei, kuriai padedant įgyjamos visos kitos dorybės“.

Vėliau, jau gyvendamas vienuolyne, brolis Mykolas ypač pasižymėjo askeze: tenkinosi mažyčiu kambarėliu, menkiausiu valgiu, retai išeidamas iš vienuolyno ir džiaugdamasis tuo, kad gali ilgas valandas leisti melsdamasis bažnyčioje. „Jei tik leisdavo nuo patarnavimų broliams laisvas laikas, jį visada matydavo tik šventovėje“; „maldas Dievui jis dažniausiai kalbėdavo priešais bažnyčios viduryje esantį Nukryžiuotojo atvaizdą, žvilgsnį įsmeigęs į dangų, tarsi išėjęs iš savęs į gilią kontempliaciją, apsvarstydavo širdyje dieviškąsias geradarybes, už jas dėkojo, patiriamas kančias priimdavo kaip dovanas, uoliai rūpinosi amžinuoju gyvenimu. Kartą jam prakalbo Nukryžiuotojo atvaizdas, ir tai buvo girdėti.“

Gilus ryšys su Nukryžiuotu Kristumi atsiskleidė ir priešmirtiniuose Mykolo Giedraičio priesakuose vienuolyno broliams – jie raginti, kad „Viešpaties kryžių, kurį nešioja savo abituose išsiuvinėtą, verčiau nešiotų širdyje ir giliausiuose jausmuose įspaustą“. Žvelgdamas į Nukryžiuotąjį, brolis Mykolas jame turėjo matyti Dievo meilės žmogui atvaizdą. Tokiai tarpusavio meilei skatino ir kitus savo bendruomenės narius, prieš mirtį dažnai kartodamas šv. Jono evangelisto žodžius: Dievas yra meilė, ir kas pasilieka meilėje, tas pasilieka Dieve, ir Dievas pasilieka jame.

Palaimintojo Mykolo kulto tradicija ir jos aktualumas

Po mirties Mykolas Giedraitis, pasižymėjęs ir gyvenimo šventumu, ir jo užtarimu patirtomis malonėmis, Krokuvoje nebuvo pamirštas: pasirūpinta išspausdinti jo gyvenimo aprašymus lenkų ir lotynų kalbomis, garbingiau perlaidojus palaikus, pastatytas antkapis. Vis dėlto palaimintuoju neformaliai vadintas Šv. Morkaus bažnyčios zakristijonas taip ir nesulaukė oficialios beatifikacijos. Tik 2018 m. popiežius Pranciškus oficialiai sankcionavo Mykolo Giedraičio, kaip palaimintojo, kultą, remdamasis jo gerbimo tradicija „nuo neatmenamų laikų“ (ab immemorabili).

Brolis Mykolas gyviausiai buvo (ir tebėra?) atmenamas Krokuvoje – mieste, kuriame pagarsėjo gyvenimo šventumu ir kuriame buvo palaidotas. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje jo atminimą puoselėjo kunigaikščių Giedraičių giminė ir regulinių atgailos kanauninkų ordinas, kurio narių buveinės išsibarstė įvairiose Vilniaus vyskupijos vietovėse: Vilniaus Užupyje, Medininkuose, Tverečiuje, Videniškiuose, Panemunyje, Salake, Smalvose, Skiemonyse, Kurkliuose, Suvainiškyje, Kvetkuose, Papilyje… Abi šios „atminties šeimos“ susijungė kunigaikščių Giedraičių funduotame Videniškių atgailos kanauninkų vienuolyne, tapusiame bene ryškiausiu palaimintojo Mykolo gerbimo židiniu Lietuvoje.

XIX a. regulinių atgailos kanauninkų ordinas buvo panaikintas, Lietuvoje nebeliko ir kunigaikštiškosios Giedraičių giminės atstovų, tad palaimintojo Mykolo kultas prigeso. 2018-ųjų popiežiaus sprendimas suteikė naują postūmį palaimintojo gerbimui, kurio centras – Kaišiadorių vyskupijoje esanti Videniškių bažnyčia. Šalia jos tebestovinčiame senojo atgailos kanauninkų vienuolyno pastate įsikūręs muziejus, o šventovėje dabar galima pasimelsti ne vien prie palaimintojo Mykolo senojo paveikslo, bet ir prie jo relikvijos, neseniai atkeliavusios iš Krokuvos Šv. Morkaus bažnyčios.

Kam gali būti artimas palaimintasis Mykolas XXI a. Lietuvoje? Žinoma, zakristijonams ir kitiems bažnyčios patarnautojams, ligoniams ir neįgaliesiems, tėvynę palikusiems emigrantams… Bet ir kiekvienam iš mūsų, liudydamas Kryžiaus išmintį ir Dievo meilę žmogui, ragindamas maitintis kasdiene gyvenimo tikėjimu duoną (malda) ir puoselėti artimą ryšį su Kristumi. Ir, žinoma, kaip Kryžiaus papėdėje pražydusi rožė užtardamas visuose rūpesčiuose ir reikaluose:

Dive pater Michael, de alto nos respice caelo,
Affer opem miseris, cuncta pericula fuga.

Šventasis tėve Mykolai, pažvelk į mus iš aukšto dangaus,
Teik pagalbą vargstantiems, visus pavojus nuvyk šalin!

2025 m. lapkričio Artuma

Autorius: Doc. dr. Liudas Jovaiša

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama