Marijampolės kalėjime bausmę atliekantis T. Ramanauskas: „Atsidūriau čia dėl krūvos netinkamų sprendimų“

Dienraštis „Bernardinai.lt“ tęsia interviu ciklą „Resocializacija: ar priimsime suklydusį?“. Devintojoje dalyje nuteistasis T. Ramanauskas pasakoja apie laiką įkalinimo įstaigoje ir kaip suprato padaręs klaidą. Ketverių metų įkalinimo bausmę atliekantis T. Ramanauskas daugiau nei metus praleido Šiaulių kalėjime, o šiuo metu gerųjų pokyčių siekia Marijampolėje. Darbo dienomis jis dirba įmonėje už kalėjimo ribų, o savaitgaliais grįžta į šeimą Šiauliuose. youtube.com video Supranta priėmęs netinkamą sprendimą Pasakodamas, kodėl atsidūrė kalėjime, T. Ramanauskas atviras – deja, laiku nesustojo. „Gyvenime priėmiau netinkamą sprendimą – jau matydamas, kad darau klaidą, nesustabdžiau savęs, prisiėmiau svetimą atsakomybę. Pradėjau galvoti, kad jei nusisuksiu, savo pažįstamą paliksiu bėdoje. Iš užsienio buvo pargabenta narkotikų kontrabanda – daugiau kaip kilogramas žolės, o gabentojas nežinojo, ką veža. Narkotikai buvo perduoti man, kad perduočiau juos savo pažįstamam. Atpažinau, kad čia kažkas netinkamo, bet nesustojau. Atsidūriau čia dėl krūvos netinkamų sprendimų“, – sako nuteistasis. Unsplash.com nuotrauka Pasak pašnekovo, kalėjime jis turėjo pakankamai laiko įvertinti ir apsvarstyti savo sprendimus. „Galbūt kas nors tave pažįsta tokį, koks buvai prieš 20 metų, tačiau žmogus natūraliai keičiasi, ir sutiktasis galvoja, kad tu esi toks pats kaip anksčiau. Tik vėliau apmąstydamas situaciją supratau, kaip viskas vyko. Greičiausiai kažkam nepasisakiau, kokia mano moralė, vertybės, todėl atsidūriau tokioje situacijoje“, – svarsto T. Ramanauskas. Paklaustas, ar dėl savo likimo kaltina blogą aplinką, žmones, nuteistasis tikina, kad kalčiausias – tik jis pats. „Nekaltinu aplinkos – visi susiduriame su visokiais žmonėmis, ir, jeigu priklausysi nuo tokių žmonių, niekada savęs neapsaugosi“, – pabrėžia pašnekovas. „Anksčiau mano požiūris į žolės parūkymą ir pramogas buvo vienoks, tačiau šiandien daug dalykų pasikeitė – atsisakiau priklausomybių, nerūkau, nevartoju alkoholio, taip pat nevalgau mėsos. Mums kiekvienam svarbu pasakyti, kokie esame šiandien, kad galėtume labiau apsisaugoti nuo įvairių dalykų, nesusikalbėjimo, požiūrių skirtumų, taip pat apsisaugoti nuo nusikalstamų veikų“, – vardija T. Ramanauskas. Visiems buvo šokas Nuteistasis pasakoja, kad tą dieną, kai buvo sulaikytas, dirbo keturiose įmonėse. „Nebuvau asocialus, iš kriminalinio pasaulio – dirbau, buvau normalus žmogus. Pagrindinė mano veikla buvo susijusi su vėdinimu, rekuperacijos sistemomis, kondicionieriais, šilumos siurbliais, saulės elektrinėmis“, – vardija jis. T. Ramanauskas prisimena, kad artimieji, sužinoję, jog jis sės už grotų, patyrė šoką. „Tiek artimieji, tiek verslo partneriai, darbdaviai, klientai, kaimynai reagavo panašiai – visus ištiko šokas. Sulaukiau didelio palaikymo – jie linkėjo stiprybės ir sakė, kad tiki manimi, kad neturėčiau ten būti. Daugelis stebėjosi, kodėl man neuždėjo apykojės, neskyrė lygtinės bausmės“, – teigia jis. „Žmonės stebėjosi, kodėl gerą, dorą visuomenės narį reikia įkalinti, tačiau teisėsaugai aš nesu geras, doras pilietis, jeigu toks būčiau buvęs – nebūčiau atsidūręs įkalinimo įstaigoje“, – pabrėžia pašnekovas. Marijampolės kalėjime bausmę atliekantis Tolvydas Ramanauskas. Kosto Kajėno / Bernardinai.lt videomedžiagos kadras Pirmąsias dienas įkalinimo įstaigoje nuteistasis prisimena kaip per rūką, nes viskas buvo nežinoma ir nesuprantama. „Nežinai, kas šiuo metu vyksta tavo šeimoje, kaip klostosi tavo buvę darbai, verslas, kaip sekasi klientams. Negali vykdyti įsipareigojimų, nuvili žmones. Tą jausmą apibūdinčiau vienu žodžiu – kraupu“, – prisimena jis. Anot jo, sunkiausia buvo nebesusivokti aplinkoje ir negauti reikiamos informacijos. Subkultūrų aplinka veikia visus Tik pradėjusiam atlikti bausmę Šiaulių kalėjime T. Ramanauskui šešias savaites buvo paskirtas kameros režimas. „Per dieną turėdavau valandą pasivaikščiojimui, taip pat keturis kartus per savaitę galėdavau 20 minučių pakalbėti telefonu. Kalėjime bandžiau tęsti savo darbus, svarstydavau, ką turiu pasakyti žmonai telefonu. Man laiškais siųsdavo įvairius projektus, viską išanalizuodavau ir bandydavau atsakyti trumpiausiu sakiniu“, – aiškina jis. Nuteistasis sako, kad kalėjimuose įsigalėjusi subkultūrų aplinka jį taip pat veikia. Mariaus Morkevičiaus / ELTA nuotrauka „Žmones aplinka gadina, tad resocializacija ir skirta jiems sugrąžinti blaivų mąstymą. Nenoriu vertinti žmonių ir juos grupuoti, bet iliustruosiu ryškiais pavyzdžiais. Yra asocialių asmenų, kurie būdami laisvi gerdavo prie parduotuvės, kasdien ieškodavo, kaip gauti alkoholio. Įkalinimo įstaiga tam tikra forma šiems žmonėms yra geras dalykas, nes priverčia išsiblaivyti, motyvuoja įsidarbinti ir pačioje įstaigoje, o pakeitus režimą – ir už jos ribų. Taip pat jie gali įgyti tam tikrų socialinių įgūdžių – nusiprausti, gana normaliai pavalgyti. Gal tas maistas nėra labai geras, bet kai žmogui valgis apskritai buvo tik alkoholis ir neaiški užkanda, manau, tai yra geras dalykas. Čia yra ir vidutinių žmonių, kurie nebuvo visiškai degradavę, bet jiems trūko mąstymo įgūdžių. Tuomet įkalinimo įstaiga jiems tampa viduriuku – ar jie norės keistis, priklausys nuo skiriamos programos, psichologo. Yra tokių kaip aš, kurie turėjo darbą, namus, šeimą. Be abejo, įkalinimas kenkia šeimai, reputacijai ir daugybei kitų dalykų“, – sako T. Ramanauskas. Paplitęs požiūris, kad kalėjimas skirtas atkeršyti? Vyras mano, kad visuomenėje dar paplitęs požiūris, jog įkalinimo įstaiga skirta ne keistis, o keršyti. „Dalis visuomenės ir darbuotojų mano, kad padaręs nusikaltimą turi atkentėti, tau reikia atkeršyti, todėl atsiduri įkalinimo įstaigoje. Tačiau ne visi darbuotojai tokie – sutikau puikių žmonių, kurie tinkamai supranta, kas yra resocializacija“, – teigia T. Ramanauskas. „Labai norėtųsi, kad visuomenė, darbuotojai po truputį atsikratytų nuomonės, jog įkalinimo įstaiga yra kaip keršto vieta. Tai turi būti pokyčių vieta. Tokia, į kurią tave uždaro, bet paskiria daug specialistų ir suteikia galimybių pažinti save, aplinką, išsianalizuoti, kas įvyko“, – svarsto nuteistasis. Marijampolės kalėjime bausmę atliekantis Tolvydas Ramanauskas ir žurnalistas Vakaris Vingilis. Kosto Kajėno / Bernardinai.lt videomedžiagos kadras Dabar Marijampolėje bausmę atliekantis T. Ramanauskas tvirtina, kad šioje įkalinimo įstaigoje jo dienos pagerėjo dešimtis kartų. „Dirbu laisvėje, kambaryje gyvename ne šešiese, o tik dviese. Šiaulių kalėjime man paskyrus kameros režimą neturėjau net šilto vandens. O čia kambaryje turiu dušą. Dvylika valandų dirbu ceche prie linijos, paskui telieka laiko tik pavalgyti, pamiegoti ir vėl eiti į darbą. Laikas bėga labai greitai, jau turiu galimybę dvi paras per savaitę pabūti namuose. Kiekvieną savaitę 48 valandas galiu pabūti su šeima, savo aplinkoje, grįžti į buvusį gyvenimą“, – dalijasi jis. Be darbo, gerųjų pokyčių jis siekia resocializacijos programose. „Jau perėjau dvi resocializacijos programas. Viena iš jų – „Raktas“, su psichologe per dailės terapiją bandžiau atpažinti savo būseną, emocijas, baimes“, – pasakoja T. Ramanauskas. Projektas „Gyvenimo kompasai: istorijos, keičiančios visuomenę“. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 60 tūkst. eurų.

Autorius: Vakaris Vingilis, Kostas Kajėnas, Lukas Karčiauskas

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama