Pasakas kurianti ir apie neregystę mokanti Indrė: „Gyvenant tamsoje galima tapti šviesos nešėju“
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
„Mano variklis – skleisti šviesą ir džiaugsmą, nes širdyje nešu Kristų“, – teigia ji.
Dienraštis „Bernardinai.lt“ tęsia dokumentinių pasakojimų ciklą „Neįgaliųjų integracija darbo rinkoje“. Aštuntojoje dalyje Indrė dalijasi magiško garsų pasaulio atradimu, pasakoja apie dvidešimt metų trunkančias edukacijas, dažniausiai girdimus klausimus ir tai, kaip tikėjimas tapo vidiniu gyvenimo varikliu.
Minkštintos namų sienos
Indrė – trijų vaikų mama, pasakų kūrėja ir po visą Lietuvą keliaujanti edukatorė. Ji prisipažįsta esanti aktyvi nuo pat mažų dienų.
„Buvau nutrūktgalvė: supdavausi sūpynėse, čiuoždavau čiuožyklose. Kadangi nuolat lakstydavau ir daužydavausi, mūsų namų sienos buvo paminkštintos porolonu. Manęs buvo neįmanoma apsaugoti, tad mama galiausiai atsiduso ir tarė: ką padarysi – eik ir daryk“, – džiugiais vaikystės prisiminimais dalijasi ji.
Indrė tiki, kad būtent tėvų suteikta laisvė tyrinėti ir būti savimi leido atrasti meno gyslelę: „Nuo mažens mane lydėjo menas – lankydavome teatrus, koncertus, mokėjau gausybę eilėraščių ir pasakų. Visko klausydavau ir kaupdavau atmintyje.“
Autoritetas Indrei buvo ne tik tėvai, bet ir pradinių klasių mokytoja: „Visai neseniai ją pakviečiau pusryčių, kad padėkočiau už tai, kuo tapau. Mokytoja manyje matė potencialą, skatino kūrybiškumą ir puoselėjo gabumus. Susitikusi ji prisiminė istoriją, kurios iki tol nebuvo pasakojusi: „Kai vaikystėje atnešdavai savo eilėraščius, aš peržiūrėdavau visas knygas – Janinos Degutytės, Justino Marcinkevičiaus ir kitų rašytojų – ieškodama, nuo ko galėjai nukopijuoti. Tačiau neradau nė vieno teksto, kurį būtum pasisavinusi. Galiausiai supratau, kad rašai pati.“
Magiškas garsų pasaulis
Metams bėgant kūryba niekur nedingo. Tik eilėraščius kiek netikėtai pakeitė pasakų kūrimas, prasidėjęs nuo spektaklio pastatymo bažnyčios jaunimui.
„Parašiau pasaką apie mergaitę, kuri troško dainuoti, – vaidino parapijos jaunimas drauge su Pirmosios Komunijos vaikais“, – dalijasi Indrė.
Pirmieji bandymai netrukus peraugo į rimtesnius projektus: sutikus bičiulį, turintį garso įrašų aparatūrą, kilo sumanymas kūrybą įrašyti. „Pirmiausia gimė kompaktinė plokštelė su eilėraščiais „Jei ateitum“, o vėliau nusprendėme imtis garsinių pasakų. Taip 2014 m. pasirodė plokštelė „Kas namelio širdyje“, o 2016-aisiais – „Per pasakų dangų“. Šiandien esu išleidusi keturias kompaktines plokšteles su garsintomis pasakomis vaikams“, – džiaugiasi ji.
Anot Indrės, garsintose pasakose klausytojai gali išgirsti ne tik skirtingus aktorių balsus, bet ir ypatingą garsų pasaulį.
„Jei pasakoje vėjas groja fleita – skamba tikras instrumentas, jei ant obuolio nukrinta lašelis – pasigirsta lietaus takštelėjimas.
Kiekviename diske įdedamas ir lapelis su Brailio raštu, kad vaikai susipažintų ne tik su mano kūryba, bet ir su neregio pasauliu. Mano misija – parodyti, kad gražiausi dalykai matomi ne akimis, o širdimi. Taip pat priminti, kad svarbiausia yra padėti vieni kitiems, džiaugtis tuo, ką turime, ir dalintis šviesa su tais, kuriems jos kartais trūksta“, – kalba Indrė.
Tikėjimas man – tai kelionė: dalyvauju Mišiose, giedu, skaitau skaitinius Brailio raštu. Vienas kunigas, pirmą kartą tai pamatęs, pasakė: „Stovi žmogus, kuris nemato, liečia knygą su mažais taškeliais ir skelbia Dievo žodį. Tai kosmosas.“
Laiškas marsiečiams ir spalvų detektorius
Be pasakų kūrimo, Indrė jau keliolika metų užsiima šviečiamąja veikla. Per jos rengiamas edukacijas vaikai, ūgtelėję paaugliai ir suaugusieji susipažįsta su Brailio raštu, šiuolaikinėmis technologijomis ir įvairia neregio kasdienybe.
„Per užsiėmimus pirmiausia skaitau savo pasaką iš Brailio rašto knygos. Jei būna pradinukai, aptariame pasakos mintį ir vertybes, tada vaikai spausdina laišką Brailio mašinėle – ne bet kokį tekstą, o laišką marsiečiams. Vėliau leidžiu apžiūrėti Brailio rašto knygas, pačiupinėti baltąją lazdelę, sužinoti, kodėl ji balta ir kaip galima padėti neregiui pereiti gatvę, įlipti į autobusą ar nusipirkti ledų. Taip pat supažindinu su įvairiomis priemonėmis – nuo kalbančio termometro iki spalvų detektoriaus, kuris uždėtas ant drabužio pasako spalvą.
Ir vaikai, ir pedagogai visuomet turi daug klausimų, ir aš raginu juos drąsiai klausti. Klausimų būna pačių įvairiausių, pavyzdžiui: „Ar jūs vairuojate automobilį?“, į jį atsakiau juokais: „Taip, vairuoju.“ Tada trumpam stojo tyla, ir kažkas pridūrė: „Bet juk ji nemato!“ – juokiasi Indrė.
Gimnazistams ir pedagogams Indrė siūlo kiek kitokią patirtį – kelionę per pojūčius: „Pagal kvapą reikia atspėti flomasterio spalvą, pagal skonį – saldainio rūšį, pagal faktūrą – avokadą atskirti nuo bulvės ar kivio. Tai padaryti nėra lengva. Tokios užduotys primena, kad regėjimas, kurį dažnai laikome savaime suprantamu, yra tik viena iš daugelio svarbių juslių.
Vedu net vakarienes visiškoje tamsoje, kur regintieji ragauja tris patiekalus, mokosi pasitikėti kitais pojūčiais ir dalijasi įspūdžiais. Tokie susitikimai padeda pasaulį suvokti kitaip.“
Pasakų kūrėja, edukatorė Indrė Gaskaitė. Kosto Kajėno / Bernardinai.lt videomedžiagos kadras
„Kartais turiu pripažinti savo ribas“
Vis dėlto svarbiausia savo veikla ir gyvenimo misija pasakojimo herojė įvardija buvimą trijų vaikų mama: „Jei vaikystėje kas nors būtų pasakęs, kad turėsiu tris vaikus, būčiau juos pavadinusi bepročiais. Dabar didžiuojuosi savo šeima: vyriausiasis groja fleita, dukra šoka ir dainuoja, mažasis dar tik ieško sau veiklos.“
Nors vaikai Indrei suteikia laimę, o jų talentai ir draugystė tampa didžiausia dovana, kartais tenka pripažinti ir savo ribas. „Pavyzdžiui, nematau, kada vaikas čiuožia nuo čiuožyklos, todėl negaliu gaudyti. Mažieji turi laisvę, bet ir yra atsakingi už save, o kartais ir už mane. Einant per gatvę būtent jie pasako, kada dega žalias šviesoforo signalas“, – dalijasi ji.
Širdyje užsiūtas Jėzus
Pasakojimo herojė atvira – per gyvenimą nešant šviesą ir džiaugsmą, ypatingą vietą užima tikėjimas.
„Visada sakau, kad vaikystėje po atviros širdies operacijos gydytojai manyje užsiuvo Jėzų ir taip jis apsigyveno kartu. Tikėjimas man – tai kelionė: dalyvauju Mišiose, giedu, skaitau skaitinius Brailio raštu. Vienas kunigas, pirmą kartą tai pamatęs, pasakė: „Stovi žmogus, kuris nemato, liečia knygą su mažais taškeliais ir skelbia Dievo žodį. Tai kosmosas.“ Tokie atsiliepimai primena, kad gyvenant tamsoje galima tapti šviesos nešėju“, – dalijasi moteris.
Indrė taip pat prasitaria nemėgstanti negalios sureikšminimo ir iš to kuriamų jautrių istorijų. „Esu vertinga tokia, kokia esu dabar. Minutinės istorijos, kurias žmonės trumpam įvertina jausmaženkliais ar aptaria, vėliau pamirštamos, o man ir artimiesiems gali palikti nuoskaudų“, – teigia ji.
Apibendrindama savo patirtį ir nepailstamą norą kurti, moteris sako: „Mano variklis – skleisti šviesą ir džiaugsmą, nes širdyje nešu Kristų. Jis yra mano šviesa, todėl gyvenu laiminga, dalinuosi tikėjimu ir stengiuosi tą šviesą perduoti kitiems.“
Projektas „Gyvenimo kompasai: istorijos, keičiančios visuomenę“. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 60 tūkst. eurų.
Autorius: Ugnė Gavelytė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
