Penkis kartus teistas M. Ugianskas šiandien padeda kitiems: „Dalis nuteistųjų taip užaugo ir nežino, kad gali būti kitaip“
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
Dienraštis „Bernardinai.lt“ tęsia interviu ciklą „Resocializacija: ar priimsime suklydusį?“. Aštuntojoje dalyje penkis kartus teistas M. Ugianskas pasakoja, kaip pavyko pasikeisti.
youtube.com video
„Prieš tai vadovavausi principu – arba tu, arba tave“
Šiandien pašnekovas kardinaliai pakeitęs savo gyvenimą, noriai dalijasi patirtimi ir padeda panašaus likimo žmonėms. Etapą, iš kurio išbrido prieš penkerius metus, jis vadina juodu ir baisiu.
„Gyvenimas buvo baisus – įvairūs negeri darbai, sąžinės graužatis ir dėl to atsiradę svaigalai, negeri darbai ir vėl svaigalai“, – interviu pasakoja M. Ugianskas.
Į teisėsaugos akiratį jis yra pakliuvęs daug kartų ir turi penkis teistumus. „Teisėsauga visada buvo šalia. Pastarąjį kartą esu teistas už smurtą, sunkų kūno sužalojimą. Kai esu blaivus ir pasikeitęs, analizuoju kiekvieną savo žingsnį, atsuku kasetę nuo pat jaunystės ir matau, kad viskas, matyt, taip turėjo vykti. Tiesiog užaugau lauke su draugais“, – pasakoja vyras.
Dainiaus Labučio / ELTA nuotrauka
M. Ugianskas pripažįsta, kad paprastam žmogui tokie gyvenimo pasirinkimai sunkiai suprantami, tačiau tuo metu jam draugai atstojo viską.
„Reikia pinigų, pavalgyti, išgerti, ir tu sukiesi. Tik pradėjęs blaiviai gyventi supratau, kad yra kitaip, o prieš tai vadovavausi principu – arba tu, arba tave“, – aiškina pašnekovas.
Pokyčiams įkvėpė vidurnaktį išgirstas balsas
Kardinaliems gyvenimo pokyčiams Martyną paskatino vidury nakties išgirstas balsas. „Prieš penkerius metus naktį po didelės šventės išgirdau balsą. Išsigandau, maniau, man jau visai negerai ir prireiks psichiatrų pagalbos, bet supratau, kad reikia keistis. Nors iš karto nepasikeitė niekas – nepadėjo nė reabilitacijos, tačiau tai buvo pokyčių pradžia“, – tikina jis.
Pašnekovas pasakoja, kad išgirdęs balsą nusprendė nebesisvaiginti, tačiau ir toliau jautėsi labai blogai.
Iš nusikaltimų ir priklausomybių liūno išbridęs Martynas Ugianskas ir žurnalistas Vakaris Vingilis. Kosto Kajėno / Bernardinai.lt videomedžiagos kadras
„Išvažiavau savanoriauti pas vienuoles, nešiojome medžius. Buvo šlapia, lijo, labai pavargau. Vakare atsiguliau ir pajutau pasitenkinimo pliūpsnį, supratau, kad savanorystė man – kaip vaistas. Esu padėjęs ir žmonėms hospise. Man pagalba kitiems tapo atsvara padarytoms blogybėms“, – tęsia jis.
Kai Martynas nusprendė keistis, buvo didelė tikimybė, kad netrukus vėl atsidurs įkalinimo įstaigoje, tačiau jam pavyko likti laisvėje prižiūrimam Probacijos tarnybos pareigūnų.
„Nebuvo nė procento tikimybės, kad ten nepateksiu į įkalinimo įstaigą, tačiau vis tiek norėjau atsistoti ant kojų. Pirmą kartą gyvenime susiradau darbą – statybose. Aplinkai, iš kurios atėjau, darbas yra tarsi savęs pažeminimas, tačiau aš labai nenorėjau grįžti atgal, tad visiems pranešiau, kad turiu darbą“, – prisimena pašnekovas.
„Buvo nesuprantama, kad priėjęs žmogus nuoširdžiai su tavimi gali kalbėti“
Asmeninių pokyčių Martynui siekti buvo nelengva – reikėjo suvokti, kad aplinkui esantys žmonės nėra blogi.
„Dabar važinėju po įvairius festivalius, lankau paskaitas ir suprantu, kad yra gerų žmonių, tačiau pirmieji treji metai buvo sunkūs. Prie manęs priėję žmonės klausdavo, kaip jaučiuosi, ar viskas gerai, ir aš galvodavau, ko jie nori, man buvo nesuprantama, kad priėjęs žmogus nuoširdžiai su tavimi gali kalbėti.
Trejus metus prasikankinau, ir tada pradėjo lukštentis mano vidus. Pamačiau, kad yra kitoks gyvenimas, pilnas gerų žmonių, ir jeigu tu su jais elgiesi nuoširdžiai, jie irgi su tavimi taip elgsis“, – pasakoja jis.
Vyras sako, kad nusprendęs pats pasikeisti jis nori padėti ir kitiems, todėl šiandien savanoriauja.
„Savanoriauju organizacijoje „Prirašytos rankos“. Į įkalinimo įstaigas manęs neįleidžia dėl praeities, tačiau bandau žmonėms padėti ir kitaip. Nesu labai iškalbingas, tačiau stengiuosi ir be žodžių rodyti atvirą širdį. Labai noriu, kad visuomenė kitaip žiūrėtų į nusikaltimą padariusius žmones, kad suprastų, jog dalis jų taip užaugo ir nežino, kad gali būti kitaip“, – pabrėžia pašnekovas.
Unsplash.com nuotrauka
Paklaustas, ar visuomenės požiūris į nuteistuosius keičiasi, M. Ugianskas teigia didelio pokyčio nematantis, tačiau skatina pradėti nuo savęs.
„Ir mano atveju turėjo praeiti daug laiko, kol tėvai bei giminaičiai suprato, kad pasikeičiau, tačiau ir dabar nėra iki galo tikra, jog neatkrisiu. Visi turi tokią baimę nusikaltusių asmenų atžvilgiu“, – aiškina jis.
Dabartinis pašnekovo darbas taip pat susijęs su pagalba kitiems.
„Esu baigęs paramedikų mokymus, dirbau ir skubiosios pagalbos skyriuje, bet toks darbas fiziškai labai sunkus. Dabar dirbu slaugoje – lankau ir padedu žmonėms. Pagalba kitiems man yra tarnystė, tačiau atvėręs širdį kitiems norėčiau pradėti galvoti ir apie materialius dalykus“, – prisipažįsta M. Ugianskas.
Projektas „Gyvenimo kompasai: istorijos, keičiančios visuomenę“. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 60 tūkst. eurų.
Dainiaus Labučio / ELTA nuotrauka
M. Ugianskas pripažįsta, kad paprastam žmogui tokie gyvenimo pasirinkimai sunkiai suprantami, tačiau tuo metu jam draugai atstojo viską.
„Reikia pinigų, pavalgyti, išgerti, ir tu sukiesi. Tik pradėjęs blaiviai gyventi supratau, kad yra kitaip, o prieš tai vadovavausi principu – arba tu, arba tave“, – aiškina pašnekovas.
Pokyčiams įkvėpė vidurnaktį išgirstas balsas
Kardinaliems gyvenimo pokyčiams Martyną paskatino vidury nakties išgirstas balsas. „Prieš penkerius metus naktį po didelės šventės išgirdau balsą. Išsigandau, maniau, man jau visai negerai ir prireiks psichiatrų pagalbos, bet supratau, kad reikia keistis. Nors iš karto nepasikeitė niekas – nepadėjo nė reabilitacijos, tačiau tai buvo pokyčių pradžia“, – tikina jis.
Pašnekovas pasakoja, kad išgirdęs balsą nusprendė nebesisvaiginti, tačiau ir toliau jautėsi labai blogai.
Iš nusikaltimų ir priklausomybių liūno išbridęs Martynas Ugianskas ir žurnalistas Vakaris Vingilis. Kosto Kajėno / Bernardinai.lt videomedžiagos kadras
„Išvažiavau savanoriauti pas vienuoles, nešiojome medžius. Buvo šlapia, lijo, labai pavargau. Vakare atsiguliau ir pajutau pasitenkinimo pliūpsnį, supratau, kad savanorystė man – kaip vaistas. Esu padėjęs ir žmonėms hospise. Man pagalba kitiems tapo atsvara padarytoms blogybėms“, – tęsia jis.
Kai Martynas nusprendė keistis, buvo didelė tikimybė, kad netrukus vėl atsidurs įkalinimo įstaigoje, tačiau jam pavyko likti laisvėje prižiūrimam Probacijos tarnybos pareigūnų.
„Nebuvo nė procento tikimybės, kad ten nepateksiu į įkalinimo įstaigą, tačiau vis tiek norėjau atsistoti ant kojų. Pirmą kartą gyvenime susiradau darbą – statybose. Aplinkai, iš kurios atėjau, darbas yra tarsi savęs pažeminimas, tačiau aš labai nenorėjau grįžti atgal, tad visiems pranešiau, kad turiu darbą“, – prisimena pašnekovas.
„Buvo nesuprantama, kad priėjęs žmogus nuoširdžiai su tavimi gali kalbėti“
Asmeninių pokyčių Martynui siekti buvo nelengva – reikėjo suvokti, kad aplinkui esantys žmonės nėra blogi.
„Dabar važinėju po įvairius festivalius, lankau paskaitas ir suprantu, kad yra gerų žmonių, tačiau pirmieji treji metai buvo sunkūs. Prie manęs priėję žmonės klausdavo, kaip jaučiuosi, ar viskas gerai, ir aš galvodavau, ko jie nori, man buvo nesuprantama, kad priėjęs žmogus nuoširdžiai su tavimi gali kalbėti.
Trejus metus prasikankinau, ir tada pradėjo lukštentis mano vidus. Pamačiau, kad yra kitoks gyvenimas, pilnas gerų žmonių, ir jeigu tu su jais elgiesi nuoširdžiai, jie irgi su tavimi taip elgsis“, – pasakoja jis.
Vyras sako, kad nusprendęs pats pasikeisti jis nori padėti ir kitiems, todėl šiandien savanoriauja.
„Savanoriauju organizacijoje „Prirašytos rankos“. Į įkalinimo įstaigas manęs neįleidžia dėl praeities, tačiau bandau žmonėms padėti ir kitaip. Nesu labai iškalbingas, tačiau stengiuosi ir be žodžių rodyti atvirą širdį. Labai noriu, kad visuomenė kitaip žiūrėtų į nusikaltimą padariusius žmones, kad suprastų, jog dalis jų taip užaugo ir nežino, kad gali būti kitaip“, – pabrėžia pašnekovas.
Unsplash.com nuotrauka
Paklaustas, ar visuomenės požiūris į nuteistuosius keičiasi, M. Ugianskas teigia didelio pokyčio nematantis, tačiau skatina pradėti nuo savęs.
„Ir mano atveju turėjo praeiti daug laiko, kol tėvai bei giminaičiai suprato, kad pasikeičiau, tačiau ir dabar nėra iki galo tikra, jog neatkrisiu. Visi turi tokią baimę nusikaltusių asmenų atžvilgiu“, – aiškina jis.
Dabartinis pašnekovo darbas taip pat susijęs su pagalba kitiems.
„Esu baigęs paramedikų mokymus, dirbau ir skubiosios pagalbos skyriuje, bet toks darbas fiziškai labai sunkus. Dabar dirbu slaugoje – lankau ir padedu žmonėms. Pagalba kitiems man yra tarnystė, tačiau atvėręs širdį kitiems norėčiau pradėti galvoti ir apie materialius dalykus“, – prisipažįsta M. Ugianskas.
Projektas „Gyvenimo kompasai: istorijos, keičiančios visuomenę“. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 60 tūkst. eurų.
Autorius: Vakaris Vingilis
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
