Kembridžo studentė Saida mokykloje konstravo robotus: „Vien mokymasis namuose nepasiteisino“
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
Dienraštis „Bernardinai.lt“ tęsia jaunimo akademinės sėkmės istorijų ciklą „Tiesiai į šimtuką“. Aštuntojoje dalyje Saida pasakoja apie mokyklos laikais konstruotus robotus, egzamino metu rastą klaidą, ministerijos sprendimą pridėti dešimt balų ir būsimas inžinerijos studijas Kembridže.
youtube.com video
Iš gimtųjų Kuršėnų – į Vilniaus licėjų
Saidos gyvenime mokslas visada buvo pirmiausia. Dar gimtųjų Kuršėnų progimnazijos klasėse mokytojai pastebėjo moksleivės entuziazmą dirbti. „Važiavau į olimpiadas, dirbau po pamokų – taip atradau motyvaciją mokytis. O devintoje klasėje sulaukiau galimybės išvažiuoti į Vilnių ir mokytis licėjuje“, – prisiminimais dalijasi mergina.
„Pirmus metus buvo nelengva: pasikeitė žmonės, kultūra, darbo krūvis. Tačiau palengva įsivažiavau, ir vienuoliktoje klasėje mokytis netgi pradėjo patikti“, – priduria ji.
Merginos interesų lauke yra tikslieji mokslai – matematika, fizika, informacinės technologijos: „Patinka, kai yra algoritmas, vienas metodas išspręsti uždavinį ir priėjimas prie bendro atsakymo. Sunkiau su dalykais, kuriuose daugiau interpretacijos, pavyzdžiui, kalbos. Taip pat nemėgstu kalti – kaip yra istorijos, geografijos ar biologijos disciplinose.“
Vilniaus licėjaus absolventė Saida Spulginaitė. Asmeninio archyvo nuotrauka
Konstravo lenktyninį bolidą ir robotus
Pasak Saidos, geriausias būdas mokytis – derinti sausą informaciją su tuo, kas įdomu. „Pavyzdžiui, 11–12 klasėse buvau įsitraukusi į robotikos veiklą, todėl tai siejau su fizika, matematika. Kartais atrodydavo, kad nereikia mokytis mokyklos kurso, nes visą informaciją rasdavau savarankiškai“, – dalijasi Vilniaus licėjaus absolventė.
Kitas geras metodas – užklasinė veikla už mokyklos ribų. Saida šypteli: „Vien mokymasis namuose niekada nepasiteisino.“
„Visada stengiausi sportuoti, palaikyti aktyvų gyvenimo ritmą. Pastaruosius metus lankiau laipiojimo treniruotes, grojau pianinu ir bandžiau save atskleisti mene. Turėjau ir asmeninių projektų: konstravau „Red Bull“ lenktyninį bolidą, robotus varžyboms ir įvairius lėktuvėlius namuose“, – išbandytas užklasines veiklas vardija Saida.
Nors mokyklą baigė tik šiemet, Saida jau turi darbo patirties. Pasak merginos, mokykloje gaunamos žinios būna teorizuotos, programos suspaustos, trūksta laiko praktiniams užsiėmimams: „Šią vasarą dirbau Elektrėnų elektrinėje. Itin vertinga patirtis – bendravau su išsilavinusiais, daug patirties turinčiais žmonėmis, jie noriai dalijosi žiniomis ir mokė.“
Paklausta, kaip būdama moksleivė rado laiko derinti mokslus, būrelius ir darbą, ji atsako: „Kai užsiimi daugeliu veiklų, išmoksti planuoti laiką. Laukdavau ateinančios dienos, nes žinodavau, kad rytoj bus kažkas naujo ir įdomaus.“
Ne šalta, o humaniška egzamino aplinka
Artėjant brandos egzaminų sesijai Saida teigia jautusi didelį spaudimą. Dar sausį sulaukusi kvietimo studijuoti Kembridžo universitete, mergina turėjo įvykdyti sąlygas: matematikos, fizikos ir informacinių technologijų egzaminuose gauti bent po 95 balus.
„Atrodė, kad tos ribos – labai aukštos, todėl daug mokiausi, gal net kai kur persimokiau. Atidžiai skaičiau naujas ugdymo programas, kiekvieną neaiškų žodį ar sąvoką tikrindavau dirbtiniu intelektu, aiškindavausi kabliukus, gilinausi į tai, ko nesuprantu ir apie ką norėčiau daugiau sužinoti“, – kaip rengėsi egzaminams, pasakoja ji.
Vilniaus licėjaus absolventės Saidos Spulginaitės asmeninio archyvo nuotrauka
Pirmuoju išbandymu tapo lietuvių kalbos ir literatūros egzaminas. „Jaudinausi, nes lietuvių kalba man atrodė sudėtinga – nėra aiškaus algoritmo ar metodo, kiekviena situacija – skirtinga. Stengiausi mokytis taip, kaip pačiai įdomu: dieną prieš egzaminą žiūrėjau įvairius „YouTube“ vaizdo įrašus apie graikų mitologiją, filosofiją – tai padėjo sukaupti daug konteksto.
Vis dėlto šis egzaminas man parodė, kad egzamino aplinka nėra šalta. Pavyzdžiui, vykdytojas 15 minučių vėlavo išdalyti užduotis, o prarasto laiko niekas nekompensavo, nors man tai būtų padėję bent jau suskaičiuoti žodžius. Supratau, kad tokios situacijos yra normalu, mes visi – žmonės“, – pirmąjį egzaminą prisimena Saida.
Merginos teigimu, įsimintiniausias buvo informacinių technologijų egzaminas dėl vykdytojų padarytos klaidos: „Skaitydama programavimo užduotį sutrikau – atrodė, kad ją galima interpretuoti dviem skirtingais būdais. Nusprendžiau padaryti abiem. Likus maždaug pusantros valandos iki egzamino pabaigos, vykdytojas pranešė, kad Nacionalinė švietimo agentūra patikslino užduoties sąlygą, ir ją užrašė ant lentos. Tas pakeitimas buvo labai nežymus, bet daug mokinių buvo sutrikę.“
Penki šimtukai ir dešimt pridėtų balų
Egzaminų rezultatai viršijo lūkesčius: gauti penki šimtukai iš visų laikytų egzaminų. „Labiausiai nustebino lietuvių kalbos įvertinimas, nes iš kalbėjimo dalies nesurinkau maksimaliai balų, todėl norėdama gauti šimtuką turėjau rašinį parašyti idealiai“, – prisipažįsta ji.
Vos buvo paskelbti brandos egzaminų rezultatai, Švietimo, mokslo ir sporto ministerija nusprendė prie visų egzaminų, išskyrus lietuvių kalbos ir literatūros, rezultatų pridėti po dešimtį taškų. Toks sprendimas sulaukė gausios visuomenės kritikos.
Saida tikina šį sprendimą vertinusi ramiai, nes turėjo rūpintis būsimomis studijomis Anglijoje. „Man tai neturėjo jokios įtakos – kitų šalių universitetai taip greitai nesiadaptuoja prie mūsų švietimo pokyčių. Tačiau reiškiu didelę užuojautą tiems, kuriems pridėti balai pakišo koją, ypač stojantiems į mediciną, odontologiją ir kitas konkurencingas sritis. Gaila“, – apgailestauja ji.
Vilniaus licėjaus absolventė Saida Spulginaitė. Asmeninio archyvo nuotrauka
Inžinerijos studijos Kembridže
Gavusi brandos atestatą mergina ruošiasi kitai stotelei – inžinerijos studijoms viename stipriausių pasaulio universitetų Kembridže.
„Norėjau sau įrodyti, kad galiu įstoti į vieną geriausių universitetų. Man labai patiko mokymo programos struktūra: bakalauras trunka trejus metus, o pirmuosius dvejus studijuojama plačiai – mechanika, elektrotechnika, struktūros, informacijos inžinerija. Tik trečiais metais specializuojamasi.
Labai žavi ir mokymo metodika. Kembridžas, kaip ir Oksfordas, taiko supervizijos principą: po paskaitų su tavimi asmeniškai dirba dėstytojas ir paaiškina, ko nesupratai. Iš esmės neturi galimybės neišmokti – pagalba visada pasiekiama“, – apie būsimas studijas pasakoja mergina.
Galvodama apie ateities planus, Saida save tvirtai mato inžinierės kelyje: „Mane labai traukia tokios sritys kaip „Formulė 1“ ar lėktuvų kūrimas. Vėliau galbūt norėčiau pereiti į verslą, o gal net įkurti ką nors savo. Žinau, kad šioje srityje merginų nėra daug, ir jau mokykloje, robotikos būreliuose, teko tai patirti. Išmokau su tuo susidoroti: įrodyti savo vietą, drąsiai kalbėti ir nenusileisti vien dėl to, kad aplink daugiau vaikinų.“
Galvodama apie esamus moksleivius, pasakojimo herojė linki drąsos – nebijoti nežinoti, klausti ir nesibaiminti nebūti pačiam geriausiam.
„Kai stojau į Kembridžą, atrodė, kad kiti yra labiau pasiruošę, dalyvavę daugiau olimpiadų, turintys daugiau patirties, todėl savimi abejojau. Tačiau supratau, kad svarbiausia yra ryžtas ir motyvacija – jei tikrai nori, gali pasiekti viską. Šis etapas mane daug išmokė – labiau pažinti save, prisitaikyti prie įvairių situacijų, planuoti laiką ir rasti jo poilsiui“, – apibendrina ji.
Projektas „Gyvenimo kompasai: istorijos, keičiančios visuomenę“. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 60 tūkst. eurų.
Vilniaus licėjaus absolventė Saida Spulginaitė. Asmeninio archyvo nuotrauka
Konstravo lenktyninį bolidą ir robotus
Pasak Saidos, geriausias būdas mokytis – derinti sausą informaciją su tuo, kas įdomu. „Pavyzdžiui, 11–12 klasėse buvau įsitraukusi į robotikos veiklą, todėl tai siejau su fizika, matematika. Kartais atrodydavo, kad nereikia mokytis mokyklos kurso, nes visą informaciją rasdavau savarankiškai“, – dalijasi Vilniaus licėjaus absolventė.
Kitas geras metodas – užklasinė veikla už mokyklos ribų. Saida šypteli: „Vien mokymasis namuose niekada nepasiteisino.“
„Visada stengiausi sportuoti, palaikyti aktyvų gyvenimo ritmą. Pastaruosius metus lankiau laipiojimo treniruotes, grojau pianinu ir bandžiau save atskleisti mene. Turėjau ir asmeninių projektų: konstravau „Red Bull“ lenktyninį bolidą, robotus varžyboms ir įvairius lėktuvėlius namuose“, – išbandytas užklasines veiklas vardija Saida.
Nors mokyklą baigė tik šiemet, Saida jau turi darbo patirties. Pasak merginos, mokykloje gaunamos žinios būna teorizuotos, programos suspaustos, trūksta laiko praktiniams užsiėmimams: „Šią vasarą dirbau Elektrėnų elektrinėje. Itin vertinga patirtis – bendravau su išsilavinusiais, daug patirties turinčiais žmonėmis, jie noriai dalijosi žiniomis ir mokė.“
Paklausta, kaip būdama moksleivė rado laiko derinti mokslus, būrelius ir darbą, ji atsako: „Kai užsiimi daugeliu veiklų, išmoksti planuoti laiką. Laukdavau ateinančios dienos, nes žinodavau, kad rytoj bus kažkas naujo ir įdomaus.“
Ne šalta, o humaniška egzamino aplinka
Artėjant brandos egzaminų sesijai Saida teigia jautusi didelį spaudimą. Dar sausį sulaukusi kvietimo studijuoti Kembridžo universitete, mergina turėjo įvykdyti sąlygas: matematikos, fizikos ir informacinių technologijų egzaminuose gauti bent po 95 balus.
„Atrodė, kad tos ribos – labai aukštos, todėl daug mokiausi, gal net kai kur persimokiau. Atidžiai skaičiau naujas ugdymo programas, kiekvieną neaiškų žodį ar sąvoką tikrindavau dirbtiniu intelektu, aiškindavausi kabliukus, gilinausi į tai, ko nesuprantu ir apie ką norėčiau daugiau sužinoti“, – kaip rengėsi egzaminams, pasakoja ji.
Vilniaus licėjaus absolventės Saidos Spulginaitės asmeninio archyvo nuotrauka
Pirmuoju išbandymu tapo lietuvių kalbos ir literatūros egzaminas. „Jaudinausi, nes lietuvių kalba man atrodė sudėtinga – nėra aiškaus algoritmo ar metodo, kiekviena situacija – skirtinga. Stengiausi mokytis taip, kaip pačiai įdomu: dieną prieš egzaminą žiūrėjau įvairius „YouTube“ vaizdo įrašus apie graikų mitologiją, filosofiją – tai padėjo sukaupti daug konteksto.
Vis dėlto šis egzaminas man parodė, kad egzamino aplinka nėra šalta. Pavyzdžiui, vykdytojas 15 minučių vėlavo išdalyti užduotis, o prarasto laiko niekas nekompensavo, nors man tai būtų padėję bent jau suskaičiuoti žodžius. Supratau, kad tokios situacijos yra normalu, mes visi – žmonės“, – pirmąjį egzaminą prisimena Saida.
Merginos teigimu, įsimintiniausias buvo informacinių technologijų egzaminas dėl vykdytojų padarytos klaidos: „Skaitydama programavimo užduotį sutrikau – atrodė, kad ją galima interpretuoti dviem skirtingais būdais. Nusprendžiau padaryti abiem. Likus maždaug pusantros valandos iki egzamino pabaigos, vykdytojas pranešė, kad Nacionalinė švietimo agentūra patikslino užduoties sąlygą, ir ją užrašė ant lentos. Tas pakeitimas buvo labai nežymus, bet daug mokinių buvo sutrikę.“
Penki šimtukai ir dešimt pridėtų balų
Egzaminų rezultatai viršijo lūkesčius: gauti penki šimtukai iš visų laikytų egzaminų. „Labiausiai nustebino lietuvių kalbos įvertinimas, nes iš kalbėjimo dalies nesurinkau maksimaliai balų, todėl norėdama gauti šimtuką turėjau rašinį parašyti idealiai“, – prisipažįsta ji.
Vos buvo paskelbti brandos egzaminų rezultatai, Švietimo, mokslo ir sporto ministerija nusprendė prie visų egzaminų, išskyrus lietuvių kalbos ir literatūros, rezultatų pridėti po dešimtį taškų. Toks sprendimas sulaukė gausios visuomenės kritikos.
Saida tikina šį sprendimą vertinusi ramiai, nes turėjo rūpintis būsimomis studijomis Anglijoje. „Man tai neturėjo jokios įtakos – kitų šalių universitetai taip greitai nesiadaptuoja prie mūsų švietimo pokyčių. Tačiau reiškiu didelę užuojautą tiems, kuriems pridėti balai pakišo koją, ypač stojantiems į mediciną, odontologiją ir kitas konkurencingas sritis. Gaila“, – apgailestauja ji.
Vilniaus licėjaus absolventė Saida Spulginaitė. Asmeninio archyvo nuotrauka
Inžinerijos studijos Kembridže
Gavusi brandos atestatą mergina ruošiasi kitai stotelei – inžinerijos studijoms viename stipriausių pasaulio universitetų Kembridže.
„Norėjau sau įrodyti, kad galiu įstoti į vieną geriausių universitetų. Man labai patiko mokymo programos struktūra: bakalauras trunka trejus metus, o pirmuosius dvejus studijuojama plačiai – mechanika, elektrotechnika, struktūros, informacijos inžinerija. Tik trečiais metais specializuojamasi.
Labai žavi ir mokymo metodika. Kembridžas, kaip ir Oksfordas, taiko supervizijos principą: po paskaitų su tavimi asmeniškai dirba dėstytojas ir paaiškina, ko nesupratai. Iš esmės neturi galimybės neišmokti – pagalba visada pasiekiama“, – apie būsimas studijas pasakoja mergina.
Galvodama apie ateities planus, Saida save tvirtai mato inžinierės kelyje: „Mane labai traukia tokios sritys kaip „Formulė 1“ ar lėktuvų kūrimas. Vėliau galbūt norėčiau pereiti į verslą, o gal net įkurti ką nors savo. Žinau, kad šioje srityje merginų nėra daug, ir jau mokykloje, robotikos būreliuose, teko tai patirti. Išmokau su tuo susidoroti: įrodyti savo vietą, drąsiai kalbėti ir nenusileisti vien dėl to, kad aplink daugiau vaikinų.“
Galvodama apie esamus moksleivius, pasakojimo herojė linki drąsos – nebijoti nežinoti, klausti ir nesibaiminti nebūti pačiam geriausiam.
„Kai stojau į Kembridžą, atrodė, kad kiti yra labiau pasiruošę, dalyvavę daugiau olimpiadų, turintys daugiau patirties, todėl savimi abejojau. Tačiau supratau, kad svarbiausia yra ryžtas ir motyvacija – jei tikrai nori, gali pasiekti viską. Šis etapas mane daug išmokė – labiau pažinti save, prisitaikyti prie įvairių situacijų, planuoti laiką ir rasti jo poilsiui“, – apibendrina ji.
Projektas „Gyvenimo kompasai: istorijos, keičiančios visuomenę“. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 60 tūkst. eurų.
Autorius: Austėja Zovytė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
