Pareigūnė apie Domeikavos pakelės namus: „Norėtųsi pasidžiaugti, kad visuomenės nuogąstavimas dėl galimų grėsmių nepasitvirtino“
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
Dienraštis „Bernardinai.lt“ tęsia pokalbių ciklą „Resocializacija: ar priimsime suklydusį?“. Septintojoje dalyje aptariamas resocializacijos procesas nuteistiesiems bausmę atliekant įkalinimo įstaigose.
L. Rauluševičienė interviu pabrėžia, kad sėkmingai resocializacijai labai svarbi motyvacija. Net nuteistiesiems iki gyvos galvos kalėjimo durys kartais praveriamos.
„Turėjome asmenį, kuris buvo nuteistas mirties bausme, bet keičiantis mūsų bausmių sistemai jo bausmė buvo pakeista į įkalinimą iki gyvos galvos. Jis įsitraukė į įvairią veiklą, buvo motyvuotas keistis, todėl šiandien yra paleistas lygtinai ir yra prižiūrimas Probacijos tarnybos. Kiek žinau, jis ganėtinai sėkmingai integruojasi į visuomenę“, – interviu pasakoja ji.
Pašnekovė su nuteistaisiais dirba jau septyniolika metų ir į kalėjimą atėjo kaip psichologė.
„Mano tikslas buvo padėti žmogui suprasti, kas jo gyvenime vyksta, kas nutiko, kad jis atsidūrė kalėjime. Taip pat padėti jam pasikeisti, atrasti vidinę stiprybę, išorinę motyvaciją, kartu stiprinti vidinę motyvaciją keisti savo gyvenimą taip, kad ateityje į šią įstaigą daugiau negrįžtų“, – tvirtina ji.
youtube.com video
Resocializacijos procesą skirsto į tris etapus
L. Rauluševičienė aiškina, kad resocializacijos procesas įkalinimo įstaigose pradedamas nuo pat pirmos dienos, kai nuteistasis atvyksta atlikti paskirtą bausmę.
„Resocializacijos procesą galime skirstyti į tris etapus. Pirmasis – asmens adaptacija atvykus į įkalinimo įstaigą. Tai dažniausiai trunka iki trijų mėnesių. Per šį laikotarpį asmuo supažindinamas su taisyklėmis, teisės aktais. Taip pat susipažįsta su darbuotojais, kurie jį lydės didžiąją bausmės atlikimo dalį kelyje į pokyčius. Be to, atliekamas rizikos vertinimas, kurio metu nustatoma, kokia nuteistojo rizika, priežastys, kodėl jis yra kalėjime.
Tada prasideda antrasis etapas – planuojama nuteistojo bausmė. Atsižvelgiant į kiekvieną asmenybę siekiama bendrų tikslų. Sudaromas individualus planas, kuriame asmuo numato dalyvauti tam tikrose programose, jei yra poreikis – mokytis, dirbti. Didžiąją laiko dalį dirbama kartu siekiant žmogaus pokyčio“, – nurodo ji.
Unsplash.com nuotrauka
Pasak L. Rauluševičienės, likus šešiems mėnesiams iki galimo lygtinio paleidimo arba bausmės pabaigos prasideda trečiasis etapas.
„Tai yra intensyvesnė pagalba grįžti į visuomenę, tada aktyviai įsitraukia ir savivaldybės, socialiniai darbuotojai, nustatomos pagrindinės problemos, su kuriomis galėtų susidurti nuteistasis išėjęs į laisvę“, – pasakoja pašnekovė.
Ji tvirtina, kad resocializacijos procesas kalėjimuose smarkiai pakitęs. „Anksčiau už resocializaciją būdavo atsakingas vienas žmogus, o šiandien už procesą atsako keturios komandos – pareigūnai, rizikos vertintojai, socialiniai darbuotojai ir psichologai“, – vardija L. Rauluševičienė.
Didžiausias iššūkis – sena infrastruktūra
Paklausta, su kokiais didžiausiais sunkumais susiduria už resocializaciją atsakingi pareigūnai, Kalėjimų tarnybos atstovė pabrėžia, kad pokyčių nėra lengva siekti esant senai įkalinimo įstaigų infrastruktūrai.
„Ne paslaptis, kad dauguma nuteistųjų atlieka bausmę gyvendami patalpoje, kurioje kartu yra nuo dešimties iki dvidešimties kitų nuteistųjų. Dėl to pradeda formuotis subkultūros, susiduriame su smurtu, įtakomis. Tai resocializaciją apsunkina.
Galime pasidžiaugti, kad turime ir šiek tiek perstatytos infrastruktūros, kai kurie žmonės turi galimybę gyventi po vieną, du, tris ar keturis. Pastebime, kad kai žmogus turi erdvės sau, atsiranda daugiau galimybių jam keistis“, – aiškina L. Rauluševičienė.
Anot pašnekovės, sunkiausia motyvuoti jaunus, ką tik į kalėjimą patekusius žmones.
„Nuteistojo motyvacija yra kintamas dalykas. Kalbėdamas su ką tik atvykusiu nuteistuoju ir ypač jauno amžiaus, gali matyti, kad jis nėra motyvuotas keistis. Jis dar gyvena tuo, kas vyksta čia ir dabar. Tačiau laikui bėgant, darbuotojams bendraujant, įtraukiant žmogų į veiklas teigiama motyvacija stiprėja“, – tikina ji.
Mariaus Morkevičiaus / ELTA nuotrauka
L. Rauluševičienė pozityviai žiūri į savanorius, kurie nuolat lanko įkalinimo įstaigas ir padeda užimti nuteistuosius.
„Kai kurie savanoriai jau dešimtmečius pas mus lankosi. Jie pradėjo nuo paprasto pokalbio apie save ir tokiu pavyzdžiu skatino nuteistuosius keistis. Šiandien turime didelę įvairios veiklos pasiūlą – socialinių įgūdžių formavimo, meno terapijos, psichologinių konsultacijų, pagalbos nuteistiesiems, kurie atliko bausmę, ir kitokią.
Savanoriai yra didelė pagalba ir mums, ir nuteistiesiems, nes žinome, kad nuteistasis savanorius iš išorės priima pozityviau, jiems lengviau atsiveria ir pasiduoda pozityviai įtakai, siekia pokyčių“, – tvirtina pašnekovė.
Net ir nuteistas iki gyvos galvos turi vilties
L. Rauluševičienė akcentuoja, kad motyvacija keistis svarbi ir nuteistiesiems iki gyvos galvos, nes tokiems žmonėms kartais sužimba viltis išeiti į laisvę.
„Šmėstelėjo į galvą viena sėkmės istorija. Turėjome asmenį, kuris buvo nuteistas mirties bausme, bet keičiantis mūsų bausmių sistemai jo bausmė buvo pakeista į įkalinimą iki gyvos galvos. Jis įsitraukė į įvairią veiklą, buvo motyvuotas keistis, todėl šiandien yra paleistas lygtinai ir yra prižiūrimas Probacijos tarnybos. Kiek žinau, jis ganėtinai sėkmingai integruojasi į visuomenę“, – pasakoja ji.
Nors vis dar nemažai bausmę atlikusiųjų padaro pakartotinius nusikaltimus, specialistė džiaugiasi, kad padėtis po truputį keičiasi.
„Lyginant su situacija prieš dešimt metų, šiuo metu kalėjimuose yra mažiausias nuteistųjų skaičius – anksčiau juose bausmę atliko apie 10 tūkstančių nuteistųjų, o šiandien jų yra mažiau nei 4 tūkstančiai“, – nurodo ji.
Lietuvos kalėjimų tarnybos Resocializacijos valdybos viršininkė Laura Rauluševičienė ir žurnalistas Vakaris Vingilis. Kosto Kajėno / Bernardinai.lt videomedžiagos kadras
„Šiandien jau turime devynis pusiaukelės namus. Matome, kad tik aštuoni procentai nuteistųjų, paleistų iš pusiaukelės namų, pakartotinai nusikalsta. Ir nebūtinai dėl tų pakartotinių nusikaltimų jie grįžta į įkalinimo įstaigas“, – sako specialistė.
Visuomenės požiūris į nuteistuosius po truputį keičiasi į gera. „Visuomenė priima tuos žmones kaip esančius kartu, kaip savo dalį. Patiriame ir sunkumų matydami, kad tam tikra dalis visuomenės turi užaugti, subręsti, kad galėtų priimti grįžtančiuosius iš kalėjimo“, – aiškina L. Rauluševičienė.
Projektas „Gyvenimo kompasai: istorijos, keičiančios visuomenę“. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 60 tūkst. eurų.
Unsplash.com nuotrauka
Pasak L. Rauluševičienės, likus šešiems mėnesiams iki galimo lygtinio paleidimo arba bausmės pabaigos prasideda trečiasis etapas.
„Tai yra intensyvesnė pagalba grįžti į visuomenę, tada aktyviai įsitraukia ir savivaldybės, socialiniai darbuotojai, nustatomos pagrindinės problemos, su kuriomis galėtų susidurti nuteistasis išėjęs į laisvę“, – pasakoja pašnekovė.
Ji tvirtina, kad resocializacijos procesas kalėjimuose smarkiai pakitęs. „Anksčiau už resocializaciją būdavo atsakingas vienas žmogus, o šiandien už procesą atsako keturios komandos – pareigūnai, rizikos vertintojai, socialiniai darbuotojai ir psichologai“, – vardija L. Rauluševičienė.
Didžiausias iššūkis – sena infrastruktūra
Paklausta, su kokiais didžiausiais sunkumais susiduria už resocializaciją atsakingi pareigūnai, Kalėjimų tarnybos atstovė pabrėžia, kad pokyčių nėra lengva siekti esant senai įkalinimo įstaigų infrastruktūrai.
„Ne paslaptis, kad dauguma nuteistųjų atlieka bausmę gyvendami patalpoje, kurioje kartu yra nuo dešimties iki dvidešimties kitų nuteistųjų. Dėl to pradeda formuotis subkultūros, susiduriame su smurtu, įtakomis. Tai resocializaciją apsunkina.
Galime pasidžiaugti, kad turime ir šiek tiek perstatytos infrastruktūros, kai kurie žmonės turi galimybę gyventi po vieną, du, tris ar keturis. Pastebime, kad kai žmogus turi erdvės sau, atsiranda daugiau galimybių jam keistis“, – aiškina L. Rauluševičienė.
Anot pašnekovės, sunkiausia motyvuoti jaunus, ką tik į kalėjimą patekusius žmones.
„Nuteistojo motyvacija yra kintamas dalykas. Kalbėdamas su ką tik atvykusiu nuteistuoju ir ypač jauno amžiaus, gali matyti, kad jis nėra motyvuotas keistis. Jis dar gyvena tuo, kas vyksta čia ir dabar. Tačiau laikui bėgant, darbuotojams bendraujant, įtraukiant žmogų į veiklas teigiama motyvacija stiprėja“, – tikina ji.
Mariaus Morkevičiaus / ELTA nuotrauka
L. Rauluševičienė pozityviai žiūri į savanorius, kurie nuolat lanko įkalinimo įstaigas ir padeda užimti nuteistuosius.
„Kai kurie savanoriai jau dešimtmečius pas mus lankosi. Jie pradėjo nuo paprasto pokalbio apie save ir tokiu pavyzdžiu skatino nuteistuosius keistis. Šiandien turime didelę įvairios veiklos pasiūlą – socialinių įgūdžių formavimo, meno terapijos, psichologinių konsultacijų, pagalbos nuteistiesiems, kurie atliko bausmę, ir kitokią.
Savanoriai yra didelė pagalba ir mums, ir nuteistiesiems, nes žinome, kad nuteistasis savanorius iš išorės priima pozityviau, jiems lengviau atsiveria ir pasiduoda pozityviai įtakai, siekia pokyčių“, – tvirtina pašnekovė.
Net ir nuteistas iki gyvos galvos turi vilties
L. Rauluševičienė akcentuoja, kad motyvacija keistis svarbi ir nuteistiesiems iki gyvos galvos, nes tokiems žmonėms kartais sužimba viltis išeiti į laisvę.
„Šmėstelėjo į galvą viena sėkmės istorija. Turėjome asmenį, kuris buvo nuteistas mirties bausme, bet keičiantis mūsų bausmių sistemai jo bausmė buvo pakeista į įkalinimą iki gyvos galvos. Jis įsitraukė į įvairią veiklą, buvo motyvuotas keistis, todėl šiandien yra paleistas lygtinai ir yra prižiūrimas Probacijos tarnybos. Kiek žinau, jis ganėtinai sėkmingai integruojasi į visuomenę“, – pasakoja ji.
Nors vis dar nemažai bausmę atlikusiųjų padaro pakartotinius nusikaltimus, specialistė džiaugiasi, kad padėtis po truputį keičiasi.
„Lyginant su situacija prieš dešimt metų, šiuo metu kalėjimuose yra mažiausias nuteistųjų skaičius – anksčiau juose bausmę atliko apie 10 tūkstančių nuteistųjų, o šiandien jų yra mažiau nei 4 tūkstančiai“, – nurodo ji.
Patenkančiųjų pas mus istorijos nuo pat gyvenimo pradžios yra labai įvairios. Kai kurie išgyveno sudėtingas situacijas, patyrė daug sunkumų ir nesulaukė pagalbos, palaikymo.L. Rauluševičienė per septyniolikos metų patirtį įkalinimo įstaigose pamatė, kad čia patekusiųjų istorijos – labai skirtingos. „Patenkančiųjų pas mus istorijos nuo pat gyvenimo pradžios yra labai įvairios. Kai kurie išgyveno sudėtingas situacijas, patyrė daug sunkumų ir nesulaukė pagalbos, palaikymo. Tuo metu jų pasirinktas kelias jiems atrodė tinkamiausias. Kiti atvirkščiai: atrodo, viską turėjo, viską galėjo, bet pasirinko kitaip gyventi. Supratimas apie žmogų, bendravimas su juo ir gebėjimas išklausyti, išgirsti pagrindinius jo poreikius, parodyti, kad galima gyventi kitaip, yra raktas, galintis pakeisti jo ateitį“, – pabrėžia ji ir priduria, kad nėra sunku nuteistąjį pirmiausia matyti kaip žmogų. Domeikavos gyventojų nuogąstavimai nepasitvirtino? Pernai Lietuvoje garsiai nuskambėjo Kauno rajono Domeikavos gyventojų, kurie priešinosi pakelės namų projektui, istorija. „Mus nustebino toks aktyvus visuomenės pasipriešinimas dėl asmenų, kurie yra visuomenės dalis. Juk jie padaro nusikaltimus būdami toje pačioje visuomenėje ir atlikę bausmę grįžta į ją. Dėl Domeikavos norėtųsi pasidžiaugti, kad visuomenės nuogąstavimas dėl galimų grėsmių nepasitvirtino“, – pabrėžia ji.
Lietuvos kalėjimų tarnybos Resocializacijos valdybos viršininkė Laura Rauluševičienė ir žurnalistas Vakaris Vingilis. Kosto Kajėno / Bernardinai.lt videomedžiagos kadras
„Šiandien jau turime devynis pusiaukelės namus. Matome, kad tik aštuoni procentai nuteistųjų, paleistų iš pusiaukelės namų, pakartotinai nusikalsta. Ir nebūtinai dėl tų pakartotinių nusikaltimų jie grįžta į įkalinimo įstaigas“, – sako specialistė.
Visuomenės požiūris į nuteistuosius po truputį keičiasi į gera. „Visuomenė priima tuos žmones kaip esančius kartu, kaip savo dalį. Patiriame ir sunkumų matydami, kad tam tikra dalis visuomenės turi užaugti, subręsti, kad galėtų priimti grįžtančiuosius iš kalėjimo“, – aiškina L. Rauluševičienė.
Projektas „Gyvenimo kompasai: istorijos, keičiančios visuomenę“. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 60 tūkst. eurų.
Autorius: Vakaris Vingilis
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
