Paryžiaus paralimpines žaidynes prisiminusi A. Garunkšnytė: „Trasoje buvo įvairių minčių, bet nė vienos, kad nefinišuosiu“

Šiandien, per savaitę nubėgdama daugiau kaip šimtą kilometrų, ji rengiasi dar kartą pasiekti olimpinį finišą – šįkart saulėtame Los Andžele. Dienraštis „Bernardinai.lt“ tęsia dokumentinių pasakojimų ciklą „Neįgaliųjų integracija darbo rinkoje“. Septintojoje dalyje istorijos herojė A. Garunkšnytė pasakoja apie savo santykį su sportu – nuo neapykantos iki meilės, pirmuosius maratonus, dėl traumos nepasiektas Tokijo paralimpines žaidynes ir sėkmingą finišą Paryžiuje. youtube.com video Savarankiško gyvenimo pradžia – septynerių A. Garunkšnytė – maratonininkė, Paryžiaus paralimpinėse žaidynėse gynusi Lietuvos vardą. Gimusi pora mėnesių per anksti, sportininkė kaire akimi visiškai nemato, o dešine regi šešis procentus. „Tėvai mane auklėjo kaip visiškai sveiką vaiką, nors kartais bandydavau pasinaudoti savo negalia. Jeigu gaudavau barti, sakydavau: „Blogai matau, man reikia, kad kas nors būtų šalia, padėtų.“ Tačiau greitai supratau, kad tai neveikia“, – šypsosi A. Garunkšnytė prisimindama vaikystę. Septynerių metų mergaitę pagal gydytojų rekomendacijas tėvai išleido į sostinę mokytis specialiojoje aklųjų ir silpnaregių mokykloje. „Tapau savarankiškesnė, reikėjo išmokti gyventi be šeimos, susirasti naujų draugų. Pas tėvus grįždavau kas antrą savaitgalį, tad juos atstodavo auklėtojos“, – pasakoja ji. Būsimos paralimpietės gyvenime sportas atsirado anksti – antroje klasėje. Tiesa, pasak A. Garunkšnytės, noras judėti nebuvo pagrindinė paskata: „Iš pradžių sporto nemėgau. Į lengvąją atletiką nuėjau tik todėl, kad buvo gera taisyklė: jei lankai būrelį, išvengi pietų miego.“ Maratonininkė, paralimpietė Aušra Garunkšnytė. Donato Gribausko nuotrauka „Pagaliau radau savo vietą“ Ūgtelėjus lengvosios atletikos būrelį pakeitė lengvosios atletikos maniežas, o ten atrasta ilgojo nuotolio bėgimo aistra. „Niekada neišvystydavau greičio ir likdavau paskutinė. Bet ilgiems nuotoliams reikia ne greičio, o ištvermės – pasirodo, jos turiu. Pradėjau treniruotis ilgesniems bėgimams, buvo smagu, kad galėjau konkuruoti net su vaikinais. Tai mane labai motyvavo, nes pagaliau radau savo vietą“, – prisimena ji. Po ilgų metų bėgančią vidutinius nuotolius sportininkę apėmė dvejonės: „Rezultatai sustojo, pradėjau svarstyti: ar sportuoti tik dėl savęs, ar baigti karjerą? Tuometiniam treneriui buvo patogu – kol esu Lietuvos čempionė, tol bėgu. Bet aš norėjau daugiau.“ Atsakymą sportininkė atrado bėgdama dar daugiau kilometrų – taip prasidėjo A. Garunkšnytės kaip maratonininkės kelionė. „Ilgą laiką sakiau, kad maratonas – per daug, tačiau kartą sulaukiau federacijos skambučio: susirgo bėgikas, reikia pavaduoti pusmaratonyje. Nepasirengusi bėgau daugiau kaip dvi valandas ir pagalvojau – noriu pakartoti. 2017 metais Vilniuje bėgau pirmą maratoną. Savimi tikėjau, per treniruotes rezultatai taip pat buvo geri. Tačiau nubėgusi pusę trasos sustojau, apsiverkiau, pasakiau treneriui – nebegaliu. Jis mane privertė tęsti, o pasiekusi finišą išgirdau, kad trūko dviejų minučių iki paralimpinių žaidynių normatyvo“, – dalijasi ji.

Sužinojusi gydytojų diagnozę tą pačią dieną nusprendžiau pakeisti savo komandą. Tapo per sunku būti šalia žmonių, su kuriais rengiausi, svajojau, o tada nepasisekė.

Pandemija, trauma ir nauja pradžia 2019-aisiais A. Garunkšnytė įvykdė normatyvą ir sulaukė kvietimo atstovauti Lietuvai Tokijo paralimpinėse žaidynėse. Vis dėlto debiutuoti nebuvo lemta: dėl COVID-19 pandemijos žaidynės nukeltos į 2021-uosius, galiausiai – patirtas stresinis dubens kaulų lūžis. „Iki šiol nesu šimtu procentų tikra, kodėl taip nutiko. Tuo metu labai daug ruošiausi – tai turėjo būti pirmas mano startas, todėl norėjau visą save atiduoti. Tikriausiai susidėjo viskas – ir krūvis, ir psichologiniai dalykai. Sužinojusi gydytojų diagnozę tą pačią dieną nusprendžiau pakeisti savo komandą. Tapo per sunku būti šalia žmonių, su kuriais rengiausi, svajojau, o tada nepasisekė“, – skaudų karjeros etapą prisimena A. Garunkšnytė. Atsitiesti sportininkei padėjo naujas komandos branduolys: du treneriai, sporto psichoterapeutas ir maratono distancijoje lydintis gidas. „Yra taisyklė: gidas negali manęs tempti ir negali finišuoti pirmas. Jis padeda paduodamas vandens, pasako apie kliūtis, posūkius, stebi tempą. Man jis tuo metu yra treneris, psichologas, draugas – viskas kartu. Mokomės bendrauti taip, kad bėgdami jaustume vienas kitą be žodžių. Geriausi bėgimai būna tada, kai finišuoju ir suprantu: mes viską padarėme kartu, nesusipykome, buvome komanda“, – darbo su gidu ypatumus aiškina ji. Maratonininkė, paralimpietė Aušra Garunkšnytė ir gidas Linas Mikalainis. Asmeninio archyvo nuotrauka Pasiektas olimpas Tinkamai suburta komanda netruko duoti rezultatų. Stresinį dubens lūžį išsigydžiusi A. Garunkšnytė vėl bėgioti pradėjo praėjus pusmečiui, pirmą maratoną įveikė po metų, o likus dviem mėnesiams iki Paryžiaus paralimpinių žaidynių sulaukė netikėtos žinios – kvietimo atstovauti Lietuvai. „Rengdamasi startui jaučiau stresą dėl anksčiau patirtų nesėkmių, todėl mūsų tikslas buvo vienas – finišuoti. Vis dėlto atvykusi į varžybas supratau, kad nenoriu finišuoti paskutinė“, – šypsosi sportininkė. Lietuvė sėkmingai įveikė maratoną ir tarp dešimties regėjimo negalią turinčių sportininkių užėmė šeštą vietą. 42 kilometrų 195 metrų distanciją su gidu Linu Mikalainiu ji įveikė per 3 valandas 18 minučių 41 sekundę. „Trasoje buvo įvairių minčių, bet nė vienos, kad nefinišuosiu. Kai pasidarydavo sunku, prisimindavau, kad finiše manęs laukia treneris. Gražiausia akimirka, kai apie 35-ąjį kilometrą išgirdau jo balsą. Finišavusi net nesuvokiau, kas nutiko. Mano gidas jautėsi, lyg būtume čempionai, nesvarbu, kad netapome prizininkais“, – Paryžiaus paralimpinių žaidynių finišą prisimena A. Garunkšnytė. Įveikus Paryžiaus trasą, kitas tikslas buvo 2028-aisiais vyksiančios vasaros paralimpinės žaidynės. „Apie Los Andželą pradėjau galvoti dar bėgdama maratoną – labai patiko atmosfera, nerealus sirgalių palaikymas. Finišavus ir sutikus trenerį pirmi mano žodžiai buvo: noriu į Los Andželą“, – pasakoja ji. Maratonininkė, paralimpietė Aušra Garunkšnytė. Asmeninio archyvo nuotrauka Per savaitę nubėga 130 kilometrų Iki kitų žaidynių teks palūkėti trejus metus, tačiau sportininkė pamažu pradeda joms rengtis: „Per savaitę nubėgu nuo 100 iki 130 kilometrų, tai reiškia, kad turiu aštuonias devynias bėgimo treniruotes. Dar du kartus per savaitę einu į salę stiprinti raumenis ir kartą – pas psichologą.“ Būtent psichologinis pasirengimas, pasak A. Garunkšnytės, tampa ne ką mažiau svarbesnė treniruočių dalis už fizinę. „Labai mėgstu bendrauti su žmonėmis, bet artėjant startui – nesvarbu, pusmaratonio ar maratono – atsirenku tik tuos, kurie manęs netrikdo. Gerai save pažįstu: kartais užtenka vieno sakinio, kad mane išvestų iš pusiausvyros ir pakenktų rezultatui. Reikia laikytis tam tikros tvarkos ir po varžybų, kai atsiranda visokių komentarų, naujų žmonių arba tų, kurie liaujasi bendrauti, nes neįgyvendinai jų lūkesčių. Taip pat mokiausi trasoje negirdėti sirgalių triukšmo. Jį girdėdama noriu bėgti greičiau ir pamirštu, kad reikia bėgti tolygiai, o ne taip, lyg mane kas stumtų“, – pasakoja maratonininkė. Kaip ir kiekvienas sportininkas, A. Garunkšnytė atskleidžia taip pat turinti svarbių ritualų starto dieną: „Su gidu atradome, kad mums smagu kartu gerti kavą – tai nukreipia mano mintis, atpalaiduoja. Taip pat prieš startą kelis kartus persirišu batus. Kartą to nepadariau ir, nors bėgau tik pusmaratonį, visą laiką jaučiausi, lyg būčiau kažką pamiršusi.“ Paklausta, kaip švenčia pasiekusi finišą, A. Garunkšnytė juokiasi: „Esame prasti šventėjai, tačiau yra viena taisyklė – nesvarbu, varžybos buvo sėkmingos ar prastos, reikia eiti pavalgyti.“ Maratonininkė, paralimpietė Aušra Garunkšnytė ir gidas Linas Mikalainis. Asmeninio archyvo nuotrauka Svarbiausia – nebijoti svajoti A. Garunkšnytė, tapusi tikru stiprybės, užsispyrimo ir sunkaus darbo pavyzdžiu, taip pat reiškia solidarumą su tais, kuriems vis dar nelengva priimti save ir savo negalią. „Suprantu, kad išeiti į viešumą gali būti sunku dėl įvairių reakcijų. Stipriausi žmonės tai ištveria, o jei esi psichologiškai silpnesnis, turi suprasti, kad problema – ne tu, o žmonės, kurie nesuvokia, jog gali būti truputį kitoks. Svarbiausia – nebijoti svajoti. Gal tarp draugų yra drąsus žmogus, kuris paskatins padaryti tai, dėl ko nerimauji. Gal jis paims tave už rankos ir palydės svajonės link arba padės eiti mažais žingsniais“, – drąsina istorijos herojė. Projektas „Gyvenimo kompasai: istorijos, keičiančios visuomenę“. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 60 tūkst. eurų.

Autorius: Austėja Zovytė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama