A. Peškaitis apie santykį su kaliniais: „Man pavyko išsiridenti rąstą iš savo akies, nes pajutau, kad niekuo nuo jų nesiskiriu“
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
Dienraštis „Bernardinai.lt“ tęsia pokalbių ciklą „Resocializacija: ar priimsime suklydusį?“. Šeštojoje dalyje diskutuojama apie sielovados svarbą ir tikinčiųjų požiūrį į nuteistuosius.
Kun. A. Peškaitis daug metų dirbo Lukiškių kalėjimo kapelionu, o šį uždarius toliau bendrauja su nuteistaisiais, reguliariai lanko įkalinimo įstaigas. Anot jo, tam, kad sielovada nuteistiesiems būtų veiksminga, labai svarbu kurti žmogišką ryšį.
„Jeigu žmogus nesusitapatins, nepajaus, kad jis yra lygiai toks pats kaip sėdintis priešais, nesukurs ryšio ir užkirs kelią sielovadai. Sielovada gali būti žmogaus virsmo raktas – aš tokių dalykų esu matęs.
Kalbu ne apie tą emocinį pokytį, kai kalinys sako: „Aleliuja, aš tikiu Kristų, dabar viskas bus kitaip.“ Kai matau, kad nuteistieji išeina iš kalėjimo ir gyvena visavertį normalų gyvenimą, pakartotinai nepadaro nusikaltimo, tada galiu sakyti, jog sielovada prie to prisidėjo nemaža dalimi“, – pasakoja jis.
youtube.com video
„Nekėliau klausimo, kokį nusikaltimą jie įvykdė“
Kunigas A. Peškaitis OFM puikiai pamena 2007-ųjų žiemą, kai pirmą kartą įžengė į Lukiškių kalėjimą pakviestas ten dirbančio psichologo.
„Kvietimas buvo keistas, iš pradžių net nesupratau, kokiu būdu mane surado. Paskambinęs psichologas pasakė, kad su manimi nori susitikti nuteistieji iki gyvos galvos. Be galo nustebau, nes neturėjau jokių ryšių su kalėjimu ir savęs ten neįsivaizdavau.
Pasirodo, nuteistieji mane žinojo, nes klausė Mažosios studijos laidų. Jei nebūčiau kunigas, būčiau atsisakęs kvietimo. Kai kuriuos traukia ta tamsi vieta, bet ne mane. Tačiau pagalvojau, kaip būdamas kunigu galėčiau nesutikti“, – prisiminimais dalijasi brolis pranciškonas.
Lukiškių kalėjimas. Mariaus Morkevičiaus / ELTA nuotrauka
Kun. A. Peškaitis pripažįsta, kad vizitas į kalėjimą gąsdino, nes ir pats buvo persmelktas įvairių stereotipų apie nuteistuosius.
„Yra stereotipas, neva nusikaltusieji yra ne žmonės, o kažkokie vampyrai. Aš taip pat žiūrėjau į kalėjimą su siaubu. Kai mane ten įleido, pirmiausia nuvedė į nedidelį kambarį, čia rinkosi Lukiškių kalėjimo psichologo organizuota savitarpio emocinės pagalbos grupė. Žmonių buvo nedaug, tąkart susitikau su dešimtadaliu nuteistųjų iki gyvos galvos“, – pasakoja kunigas.
Dvasininkas pamena, kad susitikimo metu nuteistieji prisistatė įprastais žodžiais „esu nuteistasis iki gyvos galvos“ ir pasakė savo vardą bei pavardę.
„Jie pasakojo apie save, rodė šeimos nuotraukas. Gerąja prasme patyriau šoką, nes išvydau žmones, kurie turi vaikų, artimųjų ir jų ilgisi. Tuo metu nekėliau klausimo, kokį nusikaltimą jie įvykdė, kad pateko į kalėjimą. Tačiau aiškiai pajutau, kad sutikęs tokius žmones gatvėje tikrai negalėčiau pamanyti, jog tai baisūs nusikaltėliai“, – sako jis.
Mažesniųjų brolių ordino vienuolis, Vilniaus šv. Pranciškaus ir šv. Bernardino vienuolyno gvardijonas kunigas Arūnas Peškaitis OFM ir žurnalistas Vakaris Vingilis. Luko Karčiausko / Bernardinai.lt videomedžiagos kadras
Kun. A. Peškaitis tuo metu buvo Vilniaus Bernardinų parapijos klebonas, tad tarp parapijiečių surengė akciją ir surinko nemažai teologinės, filosofinės, grožinės literatūros knygų.
„Nesitikėjau, kad suneš tiek daug, tad į kalėjimą pristatėme sunkvežimiuką knygų. Tuomet pamaniau, kad jau padariau viską ir galiu uždaryti kalėjimo vartus. Bet vasarą gavau laišką – kalinys man ir visiems parapijiečiams dėkojo, kad nuteistieji dabar turi ką skaityti.
Jautrų laišką jis baigė taip: „Šimtoji Jūsų avelė.“ Šie žodžiai – iš evangelinio teksto, kuriame Jėzus palieka 99 avis ir eina pas paklydusią šimtąją. Viešai po šv. Mišių perskaitęs laišką visiems parapijiečiams aš nusprendžiau lankyti kalėjimą. Po kiek laiko gavau oficialų siuntimą iš Vilniaus arkivyskupo metropolito kardinolo Audrio Juozo Bačkio. Oficialiai tapau kalėjimo kapelionu“, – pasakoja brolis.
„Pajutau, kad niekuo nuo jų nesiskiriu“
Paklaustas, kaip sugebėjo žvelgdamas į nuteistuosius pamatyti žmones, kunigas pripažįsta – lengva nebuvo.
„Kai kuriuos iš jų atpažinau iš žiniasklaidos, o kiti vis tiek buvo padarę kažką baisaus. Specialiai nesidomėjau jų nusikaltimais, žinojau tiek, kiek man pasakojo. Man pavyko išsiridenti rąstą iš savo akies, nes pajutau, kad niekuo nuo jų nesiskiriu. Tai, kad esu kitoje tvoros pusėje, yra Dievo malonė.
Man kaliniai pasakodavo nusikaltimų priežastis – dažnai tai buvo kerštas, pyktis, noras būti stipresniam, galingesniam, godumas, aistros. Viską turėjau ir aš – nepajutau esminio skirtumo tarp savęs ir jų“, – atvirai kalba kun. A. Peškaitis.
Unsplash.com nuotrauka
Brolis pranciškonas gavo daug piktų laiškų, kai per Velykas Lukiškių kalėjime kard. A. J. Bačkis pakrikštijo tris kalinius, kurių vienas buvo itin garsus.
„Šią naujieną pasigavo žiniasklaida ir iš karto prisiminė, kokius nusikaltimus šie kaliniai padarė. Atsimenu antraštę „Mafija plauna mafiją“ – suprask, Bažnyčia yra mafija ir kalėjime sėdi mafija. Paskui gavau įvairių pareiškimų, kad įtraukiau kardinolą į tokį nusikaltimą, kad kažkas palieka parapiją, kad mano rankos suteptos krauju.
Skaičiau šiuos laiškus ir mąsčiau – ar juos rašo žmonės, kurie save laiko krikščionimis? Kodėl jie užmiršta Kalno pamokslą, kuris yra krikščionybės Konstitucija – mylėk savo priešą ir melsk už jį“, – tada savęs klausė kunigas.
Kritikuoja dabartinę padėtį
Lukiškių kalėjimas uždarytas prieš šešerius metus, tačiau ir šiandien kun. A. Peškaitis sulaukia nuteistųjų laiškų, skambučių.
„Kartkartėmis nuvažiuoju į Pravieniškių kalėjimą. Mano ryšiai su nuteistaisiais aptrupėjo, sumenko. Nebijau sakyti, kad Lukiškių kalėjimo uždarymas buvo nusikaltimas, nes naujas kalėjimas nebuvo pastatytas. O Estijoje kalėjimų sistema pertvarkyta dar 1999 metais – nebėra barakų, kuriuose žmonės gyvena gaujomis ir paskui virsta pavojinga gauja.
Pabrėžiu, tai yra to paties likimo šalis kaip ir Lietuva. Blogai, kad uždarė kalėjimą, nes jame jau veikė daugybė resocializacijos programų. Nuteistieji buvo išdraskyti ir išvežioti į skirtingus miestus. Ačiū Dievui, kai kuriuose atsirado savanorių, jie dirba, bet tai – lyg viską pradėti iš naujo“, – aiškina jis.
Dvasininkas viliasi, kad ateityje bus pastatytas naujas europinius standartus atitinkantis kalėjimas, kuriame bus sudaromos sąlygos su nuteistaisiais dirbti žmogiškai.
„Noriu, kad į nuteistuosius būtų žiūrima kaip į žmones. Pavyzdžiui, vienas pareigūnas man pasakojo buvęs komandiruotėje Norvegijoje. Jam įstrigo ten dirbančių pareigūnų elgesys su kaliniais – atėję iš ryto jie pasisveikina. O pas mus pareigūnui pasisveikinti su kaliniu yra tabu, kalėjimo kultūra yra persmelkusi ir pareigūnus.
Neseniai girdėjau mintį, kad negalima kalbėti apie naujo kalėjimo statybas dabartinėje geopolitinėje situacijoje. Šiaip požiūris į kalinius akivaizdžiai parodo valstybės požiūrį į žmogų. Jeigu tai nesikeis, labai sunku tikėtis visuomenės pokyčių. Girdžiu kalbant: „Švedijoje yra sanatorija, o ne kalėjimas.“ Tai parodo, kaip mūsų visuomenėje vertinama laisvė“, – apibendrina kunigas.
Projektas „Gyvenimo kompasai: istorijos, keičiančios visuomenę“. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 60 tūkst. eurų.
Lukiškių kalėjimas. Mariaus Morkevičiaus / ELTA nuotrauka
Kun. A. Peškaitis pripažįsta, kad vizitas į kalėjimą gąsdino, nes ir pats buvo persmelktas įvairių stereotipų apie nuteistuosius.
„Yra stereotipas, neva nusikaltusieji yra ne žmonės, o kažkokie vampyrai. Aš taip pat žiūrėjau į kalėjimą su siaubu. Kai mane ten įleido, pirmiausia nuvedė į nedidelį kambarį, čia rinkosi Lukiškių kalėjimo psichologo organizuota savitarpio emocinės pagalbos grupė. Žmonių buvo nedaug, tąkart susitikau su dešimtadaliu nuteistųjų iki gyvos galvos“, – pasakoja kunigas.
Dvasininkas pamena, kad susitikimo metu nuteistieji prisistatė įprastais žodžiais „esu nuteistasis iki gyvos galvos“ ir pasakė savo vardą bei pavardę.
„Jie pasakojo apie save, rodė šeimos nuotraukas. Gerąja prasme patyriau šoką, nes išvydau žmones, kurie turi vaikų, artimųjų ir jų ilgisi. Tuo metu nekėliau klausimo, kokį nusikaltimą jie įvykdė, kad pateko į kalėjimą. Tačiau aiškiai pajutau, kad sutikęs tokius žmones gatvėje tikrai negalėčiau pamanyti, jog tai baisūs nusikaltėliai“, – sako jis.
Nemėgstu, kai daug ką aiškiname Šventosios Dvasios veikimu, bet greičiausiai tąkart ji buvo šalia. Nuteistiesiems pasakiau, kad esu „nuteistasis iki gyvos galvos šioje žemėje Arūnas Peškaitis“.Atėjus laikui prisistatyti pačiam, kunigą aplankė keistas suvokimas. „Nemėgstu, kai daug ką aiškiname Šventosios Dvasios veikimu, bet greičiausiai tąkart ji buvo šalia. Nuteistiesiems pasakiau, kad esu „nuteistasis iki gyvos galvos šioje žemėje Arūnas Peškaitis“. Tada šiek tiek papasakojau apie save, ir užsimezgė natūralus žmogiškas pokalbis“, – pamena kun. A. Peškaitis. Nuteistieji iki gyvos galvos nori permąstyti savo gyvenimą Pasak kunigo, per pirmąjį pokalbį nuteistieji jam pasiskundė neturintys geros literatūros – kalėjimo bibliotekoje tebuvo detektyvai ir trileriai. „Jiems rūpėjo egzistenciniai klausimai, religinė, filosofinė, teologinė literatūra, taip pat gera grožinė literatūra, tačiau jos gaudavo mažai ir viską seniai buvo perskaitę. Vėliau pamačiau skirtumą tarp nuteistųjų iki gyvos galvos ir nuteistųjų terminuotam laikui. Dirbau ir su tais, kurie padarė sunkius nusikaltimus ir buvo nuteisti ilgiems metams kalėjimo, bet ne iki gyvos galvos. Nuteistas terminuotam laikui žmogus turi viltį, kad išeis į laisvę, žino net datą, skaičiuoja dienas ir planuoja gyvenimą iki tos dienos ir po tos dienos. O nuteistieji iki gyvos galvos neturi jokios vilties išeiti, išskyrus prezidento malonę, kuri per visą istoriją suteikta vieną kartą. Tokie žmonės dažniausiai nori apmąstyti savo gyvenimą, jiems reikia geros literatūros. Pradėję skaityti kalintieji suvokia, kur ir kodėl jie yra“, – aiškina kunigas.
Mažesniųjų brolių ordino vienuolis, Vilniaus šv. Pranciškaus ir šv. Bernardino vienuolyno gvardijonas kunigas Arūnas Peškaitis OFM ir žurnalistas Vakaris Vingilis. Luko Karčiausko / Bernardinai.lt videomedžiagos kadras
Kun. A. Peškaitis tuo metu buvo Vilniaus Bernardinų parapijos klebonas, tad tarp parapijiečių surengė akciją ir surinko nemažai teologinės, filosofinės, grožinės literatūros knygų.
„Nesitikėjau, kad suneš tiek daug, tad į kalėjimą pristatėme sunkvežimiuką knygų. Tuomet pamaniau, kad jau padariau viską ir galiu uždaryti kalėjimo vartus. Bet vasarą gavau laišką – kalinys man ir visiems parapijiečiams dėkojo, kad nuteistieji dabar turi ką skaityti.
Jautrų laišką jis baigė taip: „Šimtoji Jūsų avelė.“ Šie žodžiai – iš evangelinio teksto, kuriame Jėzus palieka 99 avis ir eina pas paklydusią šimtąją. Viešai po šv. Mišių perskaitęs laišką visiems parapijiečiams aš nusprendžiau lankyti kalėjimą. Po kiek laiko gavau oficialų siuntimą iš Vilniaus arkivyskupo metropolito kardinolo Audrio Juozo Bačkio. Oficialiai tapau kalėjimo kapelionu“, – pasakoja brolis.
„Pajutau, kad niekuo nuo jų nesiskiriu“
Paklaustas, kaip sugebėjo žvelgdamas į nuteistuosius pamatyti žmones, kunigas pripažįsta – lengva nebuvo.
„Kai kuriuos iš jų atpažinau iš žiniasklaidos, o kiti vis tiek buvo padarę kažką baisaus. Specialiai nesidomėjau jų nusikaltimais, žinojau tiek, kiek man pasakojo. Man pavyko išsiridenti rąstą iš savo akies, nes pajutau, kad niekuo nuo jų nesiskiriu. Tai, kad esu kitoje tvoros pusėje, yra Dievo malonė.
Man kaliniai pasakodavo nusikaltimų priežastis – dažnai tai buvo kerštas, pyktis, noras būti stipresniam, galingesniam, godumas, aistros. Viską turėjau ir aš – nepajutau esminio skirtumo tarp savęs ir jų“, – atvirai kalba kun. A. Peškaitis.
Žmonės, kurie atliko baisius dalykus savo gyvenime, niekuo nesiskiria nuo mūsų, nuo tų teisėjų, kurie kalba, kad anie yra tokie, o mes – kitokie.Dvasininkas prisimena, kad tuo metu dalis tikinčiųjų jo klausė, kaip jis gali eiti pas žmogžudžius, bet nelankyti aukų. „Sakiau: „Jūs eikite pas aukas, galbūt turite tam pašaukimą.“ O aš ėjau pas nuteistuosius, ir man jie buvo ne žmogžudžiai – taip, jie buvo žmogžudžiai, bet man jie buvo žmonės. Žmonės, kurie atliko baisius dalykus savo gyvenime, niekuo nesiskiria nuo mūsų, nuo tų teisėjų, kurie kalba, kad anie yra tokie, o mes – kitokie. Ne, ačiū Dievui, mes tiesiog neturėjome galimybių padaryti nusikaltimo, galbūt buvome bailūs, per silpni, o gal tiesiog nebuvo tokių aplinkybių, į kurias pateko tie nuteistieji, ir mūsų pyktis neišsiveržė. Bet tamsos mes visi turime. Kai tai suvokiau, nebebuvo sunku suprasti, kad prieš mane yra nusikaltę žmonės, tačiau jų žmoniškumas nepanaikintas“, – pabrėžia kun. A. Peškaitis.
Unsplash.com nuotrauka
Brolis pranciškonas gavo daug piktų laiškų, kai per Velykas Lukiškių kalėjime kard. A. J. Bačkis pakrikštijo tris kalinius, kurių vienas buvo itin garsus.
„Šią naujieną pasigavo žiniasklaida ir iš karto prisiminė, kokius nusikaltimus šie kaliniai padarė. Atsimenu antraštę „Mafija plauna mafiją“ – suprask, Bažnyčia yra mafija ir kalėjime sėdi mafija. Paskui gavau įvairių pareiškimų, kad įtraukiau kardinolą į tokį nusikaltimą, kad kažkas palieka parapiją, kad mano rankos suteptos krauju.
Skaičiau šiuos laiškus ir mąsčiau – ar juos rašo žmonės, kurie save laiko krikščionimis? Kodėl jie užmiršta Kalno pamokslą, kuris yra krikščionybės Konstitucija – mylėk savo priešą ir melsk už jį“, – tada savęs klausė kunigas.
Kritikuoja dabartinę padėtį
Lukiškių kalėjimas uždarytas prieš šešerius metus, tačiau ir šiandien kun. A. Peškaitis sulaukia nuteistųjų laiškų, skambučių.
„Kartkartėmis nuvažiuoju į Pravieniškių kalėjimą. Mano ryšiai su nuteistaisiais aptrupėjo, sumenko. Nebijau sakyti, kad Lukiškių kalėjimo uždarymas buvo nusikaltimas, nes naujas kalėjimas nebuvo pastatytas. O Estijoje kalėjimų sistema pertvarkyta dar 1999 metais – nebėra barakų, kuriuose žmonės gyvena gaujomis ir paskui virsta pavojinga gauja.
Pabrėžiu, tai yra to paties likimo šalis kaip ir Lietuva. Blogai, kad uždarė kalėjimą, nes jame jau veikė daugybė resocializacijos programų. Nuteistieji buvo išdraskyti ir išvežioti į skirtingus miestus. Ačiū Dievui, kai kuriuose atsirado savanorių, jie dirba, bet tai – lyg viską pradėti iš naujo“, – aiškina jis.
Dvasininkas viliasi, kad ateityje bus pastatytas naujas europinius standartus atitinkantis kalėjimas, kuriame bus sudaromos sąlygos su nuteistaisiais dirbti žmogiškai.
„Noriu, kad į nuteistuosius būtų žiūrima kaip į žmones. Pavyzdžiui, vienas pareigūnas man pasakojo buvęs komandiruotėje Norvegijoje. Jam įstrigo ten dirbančių pareigūnų elgesys su kaliniais – atėję iš ryto jie pasisveikina. O pas mus pareigūnui pasisveikinti su kaliniu yra tabu, kalėjimo kultūra yra persmelkusi ir pareigūnus.
Neseniai girdėjau mintį, kad negalima kalbėti apie naujo kalėjimo statybas dabartinėje geopolitinėje situacijoje. Šiaip požiūris į kalinius akivaizdžiai parodo valstybės požiūrį į žmogų. Jeigu tai nesikeis, labai sunku tikėtis visuomenės pokyčių. Girdžiu kalbant: „Švedijoje yra sanatorija, o ne kalėjimas.“ Tai parodo, kaip mūsų visuomenėje vertinama laisvė“, – apibendrina kunigas.
Projektas „Gyvenimo kompasai: istorijos, keičiančios visuomenę“. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 60 tūkst. eurų.
Autorius: Vakaris Vingilis
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
