Palygino Lietuvos ir Norvegijos resocializacijos procesus: „Yra daug žmonių, kurie nori keistis, bet drįstančiųjų žengti šį žingsnį – mažuma“
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
Dienraštis „Bernardinai.lt“ tęsia pokalbių ciklą „Resocializacija: ar priimsime suklydusį?“. Penktojoje dalyje diskutuojama apie resocializacijos skirtumus Lietuvoje ir Norvegijoje.
Šiuo metu I. Kvaselytė dirba Teisingumo ministerijos suburtoje grupėje, kurioje kalbama apie geresnes nuteistųjų gyvenimo sąlygas.
„Grupę sudaro apie dvidešimt įvairių žmonių, kuriuos vienija tikslas pagerinti nuteistiesiems gyvenimo sąlygas. Dabar dirbame prie įkalinimo įstaigų vidaus taisyklių pakeitimo“, – pasakoja ji.
youtube.com video
Yra aplankiusi keletą kalėjimų Lietuvoje
Pašnekovė ilgą laiką gyveno Norvegijoje ir susipažino su šios šalies įkalinimo įstaigų sistema, o prieš ketverius metus aplankė ir pirmą kalėjimą Lietuvoje.
„Jokių išankstinių nusistatymų neturėjau. Esu smalsi, prieš vizitą šiek tiek nerimavau, buvo savotiškai jautru ir keista. Tądien aplankėme tris kalėjimo skyrius – supratau, kad pamačiau labai daug suaugusių vyrų, kurie viduje jaučiasi berniukais“, – tvirtina I. Kvaselytė.
Vilniaus pataisos namai. Mariaus Morkevičiaus / ELTA nuotrauka
Moteris pasakoja, kad lankantis įkalinimo įstaigose dažnai užsimezga pokalbiai su nuteistaisiais, šie dalijasi savo bėdomis.
„Pamenu nuteistąjį, kuris kalėjime praleido dešimtmetį ir ruošėsi išeiti į laisvę. Jis tikino nežinantis, ką daryti, kaip gyventi, tačiau labai nenorintis grįžti į aplinką, iš kurios pateko į įkalinimo įstaigą. Jam buvo baisu išeiti į laisvę. Įkalinimo įstaigose yra daug žmonių, kurie nori keistis, bet drįstančiųjų žengti šį žingsnį – mažuma“, – aiškina ji.
Esminis skirtumas – požiūris į žmogų
Paklausta, kokį mato esminį Lietuvos ir Norvegijos skirtumą šioje srityje, I. Kvaselytė akcentuoja visuomenės požiūrį į žmogų, padariusį klaidą.
„Pas mus vis dar paplitęs sovietinis modelis, kad žmogų reikia bausti. Skandinavai elgiasi priešingai – jie tiki žmonėmis, tiki, kad, jeigu ir suklydai – gali pasitaisyti. Visuomenė suteikia šiems žmonėms galimybę, todėl jie turi viltį. O Lietuvoje dažnai į suklydusįjį žiūrima kaip į nieko vertą, kuris turi sėdėti baisiausiame kalėjime prastomis sąlygomis“, – sako ji.
Anot I. Kvaselytės, resocializacijos sistema Lietuvoje neveikia todėl, kad visuomenės požiūris yra suspaustas. „Mes norime valdžios, Kalėjimų tarnybos atsakomybės, piktinamės, kad jos kažko nepadaro. Tačiau pirmiausia turėtume pradėti nuo savęs ir keisti požiūrį į suklydusįjį. Manęs dažnai klausia: „Kodėl nori padėti nusikaltusiam?“ Aš noriu padėti ne nusikaltusiam, bet mums visiems.
Štai Kalėjimų tarnybos vadovas Mindaugas Kairys akcentuoja, kad nuteistieji anksčiau ar vėliau išeis į laisvę. Tad jeigu norime gyventi saugesnėje visuomenėje, turime ką nors daryti. Negalime tikėtis, kad tie žmonės pasikeis gyvendami įkalinimo įstaigose“, – dalijasi pašnekovė.
Meno įtraukties specialistė Ieva Kvaselytė ir žurnalistas Vakaris Vingilis. Luko Karčiausko / Bernardinai.lt videomedžiagos kadras
„Padėdami nuteistiesiems mes kuriame gražesnį rytojų“
I. Kvaselytė atvira: ir pati dažnai pagalvoja, ar gyvenime nedaro klaidų, todėl nelinkusi smerkti nuteistųjų.
„Neseniai dalyvavau Marijampolėje vykusiame „Geltonojo kaspino“ bėgime, kurį organizavo Lietuvos kalėjimų tarnyba. Ten vyko diskusija su nuteistaisiais. Pamačiau nuostabius paprastus žmones, kurie padarė klaidą ir kuriems reikia pagalbos. Jie turi keistis, kad daugiau nebedarytų tų klaidų ir rastų kitų sprendimo būdų nutikus tam tikrai situacijai“, – sako ji.
Pašnekovė tvirtina suprantanti, kodėl dažnai sunku patikėti suklydusiu ir padariusiu siaubingą nusikaltimą žmogumi.
„Pusseserė, kuri man buvo kaip sesuo, buvo nužudyta, tad daugeliui gali kilti klausimas, kaip gali pasigailėti žmogaus, kuris padarė tokį baisų nusikaltimą – atėmė gyvybę. Tačiau pasikartosiu – padėdami nuteistiesiems mes kuriame gražesnį rytojų“, – atvirauja ji.
Vilniaus pataisos namai. Mariaus Morkevičiaus / ELTA nuotrauka
Į klausimą, kaip pavyksta įkalinimo įstaigoje pamatyti žmones, o ne kalinius, I. Kvaselytei vis dar sunku atsakyti.
„Gilinuosi į psichologiją ir visada ieškau pasekmių priežasčių: juk nusikaltimas yra pasekmė, kuri įvyko dėl tam tikros priežasties. Dažnai dėl alkoholio, narkotikų, o šios priklausomybės kyla dėl tam tikro vidinio skausmo, blogos patirties vaikystėje“, – tvirtina ji.
Moteris taip pat dirba su negalią turinčiais asmenimis, todėl mano, kad nuteistųjų ir neįgaliųjų temos yra susijusios: „Neįgalieji ir nuteistieji savo kitoniškumu skatina pamatyti gražiąsias savybes. Aš iš jų mokausi kitokio požiūrio į gyvenimą, o menas sieja žmones, turinčius negalią ir ne. Tad kalbant apie nuteistuosius, menas gali duoti laisvesnę erdvę ryšiui.“
Iškalbinga pakartotinių nusikaltimų statistika
Lygindama Lietuvos ir Norvegijos įkalinimo įstaigas, I. Kvaselytė pabrėžia pakartotinių nusikaltimų statistiką.
„Norvegijoje apie 20 procentų atlikusių bausmę žmonių nusikaltimą padaro pakartotinai ir grįžta į kalėjimus. O Lietuvoje ir kitose panašiose šalyse skaičius gerokai didesnis – apie 50–60 procentų. Tai parodo, kad norvegų kalėjimų sistema yra veiksminga. Domėjausi, kodėl rezultatai yra tokie geri, ir priėjau išvadą, kad tai lemia požiūris į žmogų ir geros sąlygos resocializacijai įkalinimo įstaigose“, – aiškina ji.
Anot I. Kvaselytės, kalėjime esančiam žmogui labai svarbu suteikti įrankius pokyčiams, o nuteistųjų gyvenimo sąlygos Norvegijoje visiškai kitokios: „Jie gali dirbti, ruošti maistą, turi net muzikos kambarius. Sudarytos visos galimybės gyventi ir mokytis, o tai svarbiausia žmogui norint keistis.“
Lietuvoje taip pat perimama geroji Skandinavijos kalėjimų patirtis, atidaromi ir pakelės namai, tačiau, pasak jos, reikės laiko, kol pasieksime apčiuopiamus rezultatus.
„Neužtenka tik programos, reikia smarkiai keisti visuomenės, kalėjimų darbuotojų požiūrį. Nepamirškime ir pačių nuteistųjų – jiems irgi reikia įdėti daugiau pastangų, kad resocializacija būtų sėkminga. Negalime sakyti, kad už viską atsakinga tik Kalėjimų tarnyba“, – tvirtina pašnekovė.
Meno įtraukties specialistė Ieva Kvaselytė. Luko Karčiausko / Bernardinai.lt videomedžiagos kadras
Paklausta apie artimiausius tikslus dirbant su nuteistaisiais, I. Kvaselytė sako, kad norėtų prisidėti prie nuteistųjų resocializacijos per įtrauktį į meną.
„Vienas iš mano tikslų yra šviesti visuomenę, plėsti jos supratimą, kad padėdami nuteistajam iš tiesų padedame ne jam, bet sau“, – apibendrina pašnekovė.
Projektas „Gyvenimo kompasai: istorijos, keičiančios visuomenę“. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 60 tūkst. eurų.
Vilniaus pataisos namai. Mariaus Morkevičiaus / ELTA nuotrauka
Moteris pasakoja, kad lankantis įkalinimo įstaigose dažnai užsimezga pokalbiai su nuteistaisiais, šie dalijasi savo bėdomis.
„Pamenu nuteistąjį, kuris kalėjime praleido dešimtmetį ir ruošėsi išeiti į laisvę. Jis tikino nežinantis, ką daryti, kaip gyventi, tačiau labai nenorintis grįžti į aplinką, iš kurios pateko į įkalinimo įstaigą. Jam buvo baisu išeiti į laisvę. Įkalinimo įstaigose yra daug žmonių, kurie nori keistis, bet drįstančiųjų žengti šį žingsnį – mažuma“, – aiškina ji.
Esminis skirtumas – požiūris į žmogų
Paklausta, kokį mato esminį Lietuvos ir Norvegijos skirtumą šioje srityje, I. Kvaselytė akcentuoja visuomenės požiūrį į žmogų, padariusį klaidą.
„Pas mus vis dar paplitęs sovietinis modelis, kad žmogų reikia bausti. Skandinavai elgiasi priešingai – jie tiki žmonėmis, tiki, kad, jeigu ir suklydai – gali pasitaisyti. Visuomenė suteikia šiems žmonėms galimybę, todėl jie turi viltį. O Lietuvoje dažnai į suklydusįjį žiūrima kaip į nieko vertą, kuris turi sėdėti baisiausiame kalėjime prastomis sąlygomis“, – sako ji.
Anot I. Kvaselytės, resocializacijos sistema Lietuvoje neveikia todėl, kad visuomenės požiūris yra suspaustas. „Mes norime valdžios, Kalėjimų tarnybos atsakomybės, piktinamės, kad jos kažko nepadaro. Tačiau pirmiausia turėtume pradėti nuo savęs ir keisti požiūrį į suklydusįjį. Manęs dažnai klausia: „Kodėl nori padėti nusikaltusiam?“ Aš noriu padėti ne nusikaltusiam, bet mums visiems.
Štai Kalėjimų tarnybos vadovas Mindaugas Kairys akcentuoja, kad nuteistieji anksčiau ar vėliau išeis į laisvę. Tad jeigu norime gyventi saugesnėje visuomenėje, turime ką nors daryti. Negalime tikėtis, kad tie žmonės pasikeis gyvendami įkalinimo įstaigose“, – dalijasi pašnekovė.
Meno įtraukties specialistė Ieva Kvaselytė ir žurnalistas Vakaris Vingilis. Luko Karčiausko / Bernardinai.lt videomedžiagos kadras
„Padėdami nuteistiesiems mes kuriame gražesnį rytojų“
I. Kvaselytė atvira: ir pati dažnai pagalvoja, ar gyvenime nedaro klaidų, todėl nelinkusi smerkti nuteistųjų.
„Neseniai dalyvavau Marijampolėje vykusiame „Geltonojo kaspino“ bėgime, kurį organizavo Lietuvos kalėjimų tarnyba. Ten vyko diskusija su nuteistaisiais. Pamačiau nuostabius paprastus žmones, kurie padarė klaidą ir kuriems reikia pagalbos. Jie turi keistis, kad daugiau nebedarytų tų klaidų ir rastų kitų sprendimo būdų nutikus tam tikrai situacijai“, – sako ji.
Pašnekovė tvirtina suprantanti, kodėl dažnai sunku patikėti suklydusiu ir padariusiu siaubingą nusikaltimą žmogumi.
„Pusseserė, kuri man buvo kaip sesuo, buvo nužudyta, tad daugeliui gali kilti klausimas, kaip gali pasigailėti žmogaus, kuris padarė tokį baisų nusikaltimą – atėmė gyvybę. Tačiau pasikartosiu – padėdami nuteistiesiems mes kuriame gražesnį rytojų“, – atvirauja ji.
Vilniaus pataisos namai. Mariaus Morkevičiaus / ELTA nuotrauka
Į klausimą, kaip pavyksta įkalinimo įstaigoje pamatyti žmones, o ne kalinius, I. Kvaselytei vis dar sunku atsakyti.
„Gilinuosi į psichologiją ir visada ieškau pasekmių priežasčių: juk nusikaltimas yra pasekmė, kuri įvyko dėl tam tikros priežasties. Dažnai dėl alkoholio, narkotikų, o šios priklausomybės kyla dėl tam tikro vidinio skausmo, blogos patirties vaikystėje“, – tvirtina ji.
Moteris taip pat dirba su negalią turinčiais asmenimis, todėl mano, kad nuteistųjų ir neįgaliųjų temos yra susijusios: „Neįgalieji ir nuteistieji savo kitoniškumu skatina pamatyti gražiąsias savybes. Aš iš jų mokausi kitokio požiūrio į gyvenimą, o menas sieja žmones, turinčius negalią ir ne. Tad kalbant apie nuteistuosius, menas gali duoti laisvesnę erdvę ryšiui.“
Iškalbinga pakartotinių nusikaltimų statistika
Lygindama Lietuvos ir Norvegijos įkalinimo įstaigas, I. Kvaselytė pabrėžia pakartotinių nusikaltimų statistiką.
„Norvegijoje apie 20 procentų atlikusių bausmę žmonių nusikaltimą padaro pakartotinai ir grįžta į kalėjimus. O Lietuvoje ir kitose panašiose šalyse skaičius gerokai didesnis – apie 50–60 procentų. Tai parodo, kad norvegų kalėjimų sistema yra veiksminga. Domėjausi, kodėl rezultatai yra tokie geri, ir priėjau išvadą, kad tai lemia požiūris į žmogų ir geros sąlygos resocializacijai įkalinimo įstaigose“, – aiškina ji.
Anot I. Kvaselytės, kalėjime esančiam žmogui labai svarbu suteikti įrankius pokyčiams, o nuteistųjų gyvenimo sąlygos Norvegijoje visiškai kitokios: „Jie gali dirbti, ruošti maistą, turi net muzikos kambarius. Sudarytos visos galimybės gyventi ir mokytis, o tai svarbiausia žmogui norint keistis.“
Lietuvoje taip pat perimama geroji Skandinavijos kalėjimų patirtis, atidaromi ir pakelės namai, tačiau, pasak jos, reikės laiko, kol pasieksime apčiuopiamus rezultatus.
„Neužtenka tik programos, reikia smarkiai keisti visuomenės, kalėjimų darbuotojų požiūrį. Nepamirškime ir pačių nuteistųjų – jiems irgi reikia įdėti daugiau pastangų, kad resocializacija būtų sėkminga. Negalime sakyti, kad už viską atsakinga tik Kalėjimų tarnyba“, – tvirtina pašnekovė.
Meno įtraukties specialistė Ieva Kvaselytė. Luko Karčiausko / Bernardinai.lt videomedžiagos kadras
Paklausta apie artimiausius tikslus dirbant su nuteistaisiais, I. Kvaselytė sako, kad norėtų prisidėti prie nuteistųjų resocializacijos per įtrauktį į meną.
„Vienas iš mano tikslų yra šviesti visuomenę, plėsti jos supratimą, kad padėdami nuteistajam iš tiesų padedame ne jam, bet sau“, – apibendrina pašnekovė.
Projektas „Gyvenimo kompasai: istorijos, keičiančios visuomenę“. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 60 tūkst. eurų.
Autorius: Vakaris Vingilis
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
